Šis straipsnis yra skirtas prenumeratoriams.
Esate prenumeratorius? .

Nacionaliniai interesai

Projektas „Baltijos uola“. 2026-ųjų klausimas: kaip paskatinti elitą rūpintis valstybe? Eduardas EIGIRDAS

Jei valstybė neturi aiškios raidos vizijos, kurios tikslas – kurti maksimaliai saugią ateitį, lieka tik interesai ir įtaka, nešantys valstybę į ateitį, kurioje jos potencialas parceliuojamas vietos interesų, o saugumas iš esmės tampa priklausomas nuo išorės jėgų.

Taip Lietuvos istorijoje atsitiko jau du kartus. Šiandien, kai galime neleisti istorijai pasikartoti trečią kartą, turime pripažinti, kad susiduriame su milžiniškomis problemomis, nes nepavyksta išjudinti Lietuvos verslo, politikos ir visuomenės elito, kad sutartų dėl valstybės stiprinimo ir jos transformacijos į pažangesnę bei vieningesnę valstybę vizijos. Daugelis tiesiog renkasi apsimesti, kad jokios vizijos, už kurią jiems reikėtų prisiimti atsakomybę, Lietuvai nereikia. Esu tvirtai įsitikinęs, kad 2026-aisiais būtent toks elito pasirinkimas, o ne Rusija yra didžiausia grėsmė saugiai Lietuvos ir jos žmonių ateičiai.

Sisteminės problemos, kurias ignoruodami rizikuojame valstybe

Aiškios vizijos ir su ja susijusių tikslų nebuvimas leidžia mums Lietuvoje ignoruoti daugybę problemų, silpninančių mūsų šalį, ir sudaro sąlygas interesų grupėms primesti sau naudingą politiką bei sprendimus, todėl neatsakingai taškome milijardines Europos Sąjungos ir Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšas bei padedame kaupti kapitalą turtingiausiems ir įtakingiausiems, užuot siekę pažangos, kuri padėtų kurti stiprią valstybę. Jei šią situaciją toleruosime, rizikuosime valstybės ateitimi, tai yra galime ją prarasti.

Kad tai – reali galimybė, geriausiai demonstruoja daugybė sisteminių problemų, kurių mes nesprendžiame arba kurias sprendžiame ydingai. Pavyzdžiui, nors Lietuvos įtakingieji ir turtingieji nuolat demonstruoja rūpinimąsi šalies demografine situacija, ši ir toliau prastėja. Nors žiniasklaida nuolat rypauja dėl jaunoms šeimoms neįperkamo būsto, šis tampa dar sunkiau įperkamas. Nors šimtai milijonų eurų išleidžiama žaliajai transformacijai ir naftos vartojimui mažinti, beveik per visą Rusijos karą Ukrainoje naftos produktų vartojimas Lietuvoje augo. Kadangi naftos įtaka Vladimiro Putino karų finansavimui yra didžiulė, atrodo, kad Lietuvos elitas sąmoninga padeda jam pasiruošti mūsų valstybės okupacijai.

Šiame kontekste verta pridurti, kad naftos produktų vartojimą sumažinti labai padėtų visuomeninio transporto ir susisiekimo infrastruktūros plėtra. Apie tai akivaizdžiai signalizuoja ir Lietuvos kritimas konkurencingumo reitinguose, taip pat ir infrastruktūros srityje. Deja, ir šiuo atveju didžiausią teigiamą įtaką naftos vartojimo mažinimui bei ekonomikos augimui turėti galinti Vilniaus ir Kauno infrastruktūros integracija kol kas akivaizdžiai sabotuojama tiek merų ir juos supančios aplinkos, tiek centrinės valdžios, visiems patriotiškai nusiteikusiems Lietuvos elito atstovams, labai besidžiaugiantiems, kai Ukraina sprogdina Rusijos tanklaivius ir naftos gamyklas, kukliai ar bailiai tylint.

 

Būtent dabar būtina modernizuoti Lietuvos ekonomikos ir mūsų valstybėje funkcionuojantį kapitalizmo modelį. Visų pirma dėl to, jog esu įsitikinęs, kad dabar veikiantis modelis jau baigia išsemti savo potencialą, todėl ilgalaikio augimo pasibaigus Europos Sąjungos pinigams neužtikrins ir ilgainiui gali laukti ekonomikos bei piliečių gerovės nuosmukis. Tuo labiau kad jei būsime pasyvūs, gali dar labiau sustiprėti valstybės ekonominio potencialo įsisavinimo tendencijos, kai galingiausios kapitalo grupės stiprėja, o valstybė – ne. Tad jei kitą dešimtmetį nenorime tapti pagrindiniu Rusijos taikiniu, privalome kurti valstybę, kuri funkcionuotų ne taip, kaip patogu ir naudinga turtingųjų ir įtakingųjų elitui, o taip, kaip reikia, kad valstybė būtų iš tiesų vieninga ir stipri.

Čia labai svarbu pabrėžti, kad problema yra ne pinigai. Kada Lietuvoje buvo statoma daugiausia kultūros ir sporto rūmų, įvairių stadionų, taip pat ir nacionalinis? Didžiausi statybos darbai prasidėjo ir vyksta būtent per Rusijos karą Ukrainoje. Taigi, kai turėtume ruošti infrastruktūrą, kad ji kurtų tvirtą pamatą tolesniam ekonomikos augimui, mažintų naftos vartojimą ir prisidėtų prie V. Putino imperijos erozijos, didintų valstybės atsparumą ir gerintų susisiekimą krizės ar net karo atveju, kad karui prasidėjus Lietuvos didieji miestai nepaskęstų milžiniškose spūstyse, mūsų šalies įtakingieji ir dalis turtingųjų rūpinasi prabangos objektų statyba, o visi kiti ir vėl kukliai ar bailiai tyli.

Paminėti reikėtų ir „nuostabų“ Lietuvos elito kūrinį – mokesčių sistemą, kurią tarptautinės institucijos vertina kaip itin destruktyvią ir kapitalą iškeliančią aukščiau už dirbantį bei kuriantį žmogų. Visoms pasaulinėms institucijoms visiškai aišku, kodėl Lietuvoje pensininkų pajamos, lyginant su buvusiomis darbo pajamomis, yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje, o vaikų gimdymas yra gerokai mažiau gundantis procesas nei kapitalo kaupimas. Tik Lietuvos elitui viskas siaubingai neaišku, nes turime dar porą problemų. Visų pirma informacinės aplinkos, palankios visuomenės skaldymui, valdymui ir bukinimui, o antroji susijusi su vertybine aplinka, Lietuvos verslo, startuolių ir vienaragių elitui leidžiančia apsimesti, kad rimtesnės problemos jiems įtakos neturi. Taigi, žmonės skęsta informacinės kakofonijos jūroje ir neturi net galimybių suvokti, kokios pažangos valstybei reikia, o elitas „didvyriškai“ tyli.

Panašūs straipsniai: