Nacionaliniai interesai

Vedamasis straipsnis // Projektas „Baltijos uola“. 2026-ųjų klausimas: kaip paskatinti elitą rūpintis valstybe? 2026 m. liepos 29 d. Eduardas EIGIRDAS

Jei valstybė neturi aiškios raidos vizijos, kurios tikslas – kurti maksimaliai saugią ateitį, lieka tik interesai ir įtaka, nešantys valstybę į ateitį, kurioje jos potencialas parceliuojamas vietos interesų, o saugumas iš esmės tampa priklausomas nuo išorės jėgų.

Taip Lietuvos istorijoje atsitiko jau du kartus. Šiandien, kai galime neleisti istorijai pasikartoti trečią kartą, turime pripažinti, kad susiduriame su milžiniškomis problemomis, nes nepavyksta išjudinti Lietuvos verslo, politikos ir visuomenės elito, kad sutartų dėl valstybės stiprinimo ir jos transformacijos į pažangesnę bei vieningesnę valstybę vizijos. Daugelis tiesiog renkasi apsimesti, kad jokios vizijos, už kurią jiems reikėtų prisiimti atsakomybę, Lietuvai nereikia. Esu tvirtai įsitikinęs, kad 2026-aisiais būtent toks elito pasirinkimas, o ne Rusija yra didžiausia grėsmė saugiai Lietuvos ir jos žmonių ateičiai.

Sisteminės problemos, kurias ignoruodami rizikuojame valstybe

Aiškios vizijos ir su ja susijusių tikslų nebuvimas leidžia mums Lietuvoje ignoruoti daugybę problemų, silpninančių mūsų šalį, ir sudaro sąlygas interesų grupėms primesti sau naudingą politiką bei sprendimus, todėl neatsakingai taškome milijardines Europos Sąjungos ir Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšas bei padedame kaupti kapitalą turtingiausiems ir įtakingiausiems, užuot siekę pažangos, kuri padėtų kurti stiprią valstybę. Jei šią situaciją toleruosime, rizikuosime valstybės ateitimi, tai yra galime ją prarasti.

Kad tai – reali galimybė, geriausiai demonstruoja daugybė sisteminių problemų, kurių mes nesprendžiame arba kurias sprendžiame ydingai. Pavyzdžiui, nors Lietuvos įtakingieji ir turtingieji nuolat demonstruoja rūpinimąsi šalies demografine situacija, ši ir toliau prastėja. Nors žiniasklaida nuolat rypauja dėl jaunoms šeimoms neįperkamo būsto, šis tampa dar sunkiau įperkamas. Nors šimtai milijonų eurų išleidžiama žaliajai transformacijai ir naftos vartojimui mažinti, beveik per visą Rusijos karą Ukrainoje naftos produktų vartojimas Lietuvoje augo. Kadangi naftos įtaka Vladimiro Putino karų finansavimui yra didžiulė, atrodo, kad Lietuvos elitas sąmoninga padeda jam pasiruošti mūsų valstybės okupacijai.

Šiame kontekste verta pridurti, kad naftos produktų vartojimą sumažinti labai padėtų visuomeninio transporto ir susisiekimo infrastruktūros plėtra. Apie tai akivaizdžiai signalizuoja ir Lietuvos kritimas konkurencingumo reitinguose, taip pat ir infrastruktūros srityje. Deja, ir šiuo atveju didžiausią teigiamą įtaką naftos vartojimo mažinimui bei ekonomikos augimui turėti galinti Vilniaus ir Kauno infrastruktūros integracija kol kas akivaizdžiai sabotuojama tiek merų ir juos supančios aplinkos, tiek centrinės valdžios, visiems patriotiškai nusiteikusiems Lietuvos elito atstovams, labai besidžiaugiantiems, kai Ukraina sprogdina Rusijos tanklaivius ir naftos gamyklas, kukliai ar bailiai tylint.

Čia labai svarbu pabrėžti, kad problema yra ne pinigai. Kada Lietuvoje buvo statoma daugiausia kultūros ir sporto rūmų, įvairių stadionų, taip pat ir nacionalinis? Didžiausi statybos darbai prasidėjo ir vyksta būtent per Rusijos karą Ukrainoje. Taigi, kai turėtume ruošti infrastruktūrą, kad ji kurtų tvirtą pamatą tolesniam ekonomikos augimui, mažintų naftos vartojimą ir prisidėtų prie V. Putino imperijos erozijos, didintų valstybės atsparumą ir gerintų susisiekimą krizės ar net karo atveju, kad karui prasidėjus Lietuvos didieji miestai nepaskęstų milžiniškose spūstyse, mūsų šalies įtakingieji ir dalis turtingųjų rūpinasi prabangos objektų statyba, o visi kiti ir vėl kukliai ar bailiai tyli.

Paminėti reikėtų ir „nuostabų“ Lietuvos elito kūrinį – mokesčių sistemą, kurią tarptautinės institucijos vertina kaip itin destruktyvią ir kapitalą iškeliančią aukščiau už dirbantį bei kuriantį žmogų. Visoms pasaulinėms institucijoms visiškai aišku, kodėl Lietuvoje pensininkų pajamos, lyginant su buvusiomis darbo pajamomis, yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje, o vaikų gimdymas yra gerokai mažiau gundantis procesas nei kapitalo kaupimas. Tik Lietuvos elitui viskas siaubingai neaišku, nes turime dar porą problemų. Visų pirma informacinės aplinkos, palankios visuomenės skaldymui, valdymui ir bukinimui, o antroji susijusi su vertybine aplinka, Lietuvos verslo, startuolių ir vienaragių elitui leidžiančia apsimesti, kad rimtesnės problemos jiems įtakos neturi. Taigi, žmonės skęsta informacinės kakofonijos jūroje ir neturi net galimybių suvokti, kokios pažangos valstybei reikia, o elitas „didvyriškai“ tyli.

Kodėl tyli ir patriotai, ir katalikai, ir vienaragiai?

Labai norėtųsi rašyti, kad tyli, nes yra labai užsiėmę ir neturi laiko gilintis į tai, kokią žalą ydingai veikiančių sistemų visuma daro valstybei. Deja, didžiausia tikimybė, kad tai yra abejingumo, savo interesų, o gal ir godumo bei bailumo, kurių didelė dalis nesugeba įveikti, nes valstybės ateities interesų nedrįsta iškelti aukščiau už savuosius, padarinys.

Norint išsiaiškinti, kokios priežastys gali lemti tokį abejingumą, vertėtų trumpai apžvelgti Lietuvai įtaką darančias galias ir jų interesus. Pradėkime nuo akivaizdžių – visų pirma nuo posovietinės nomenklatūros, kurią, tarkim, geriausiai simbolizuoja dabartiniai valdantieji, bet tikrai ne vien jie. Deja, jų natūralus interesas, kurį daugelis dažnai pastebi, yra lėšų įsisavinimas – kad kuo daugiau jų tektų tiems, kurie artimesni jų aplinkai. Regionuose tuo dažnai rūpinamasi kukliai prisidengiant ir gana kilniu tikslu – kad biudžeto pinigai nenukeliautų su Rusija susijusiems ir ypač jos kriminalinių struktūrų prižiūrimiems verslams. Tai tikrai būtų blogiau, tačiau dar geriau būtų, jei pinigai keliautų ten, kur galėtų duoti didžiausią naudą valstybės ir piliečių gerovei, o ne ten, kur gali pamaitinti nomenklatūros naudai veikiančias verslo struktūras.

Antroji galia yra vadinamasis oligarchų ir magnatų, dažniausiai nekilnojamojo turto (NT), elitas – tokie, tarkim, peraugę nomenklatūrininkai, kurie, remdamiesi sukauptu kapitalu bei globaliais ir vietiniais įtakos tinklais, stengiasi apžioti kokį nors verslo sektorių ar kartu su bendražygiais kokį nors miestą, tarkim, Kauną ar Vilnių. Šių galių didžiausias interesas yra uždirbti iš kontroliuojamų verslo sektorių bei NT rinkos. Tikėtina, kad tai ir lemia su būsto įperkamumu susijusias bei daugybę kitų miestus kamuojančių problemų.

Ir vėl – NT oligarchai su magnatais taip pat turi kilnų tikslą. Jų požiūriu, jei miestai nebūtų nuo jų priklausomi ir ne jie būtų pagrindiniai uždirbėjai iš NT rinkos, iš karto prisistatytų įvairūs švininiai, agurkiniai ar sterbliniai ir su Rusijos, o tam tikrais atvejais ir su Baltarusijos specialiųjų tarnybų pagalba bandytų perimti įtaką NT rinkoje bei statybos verslą, ir tada jau būtų tikrai daug blogiau. Iš dalies tai yra tiesa, nes ši trečioji galia veikia nuolat. Nuo Rusijos ir jos kontroliuojamos Baltarusijos priklausančios struktūros nenuilstamai stengiasi gerinti verslų, kuriems įtaką daro, pozicijas, kad juos išnaudodamos galėtų ilgainiui bandyti iš vidaus užvaldyti valstybę, o prireikus paremti tuos, kurie veikia Maskvos naudai, ir paspausti tuos, kurie trukdo.

Oligarchų ir NT magnatų pastangos dominuoti didžiuosiuose miestuose, kad nedominuotų dar blogesni veikėjai, gal ir skamba kaip labai graži vizija, tačiau ji neturėtų pateisinti daugybės problemų, kurias toks dominavimas sukuria. Pavyzdžiui: NT rinkos kaitinimo, problemiško būsto įperkamumo, daugeliui paprastų piliečių (nesu įsitikinęs dėl V. Putino draugų) neįveikiamų biurokratinių struktūrų derinant projektus, visuomeninio transporto infrastruktūros plėtros sabotavimo, spūsčių ir taršos mieste augimo, naftos produktų vartojimo ir t. t.

Taigi, atsakymas į klausimą, kodėl matydami ydingai veikiančias sistemas, skurdinančias žmones, priešinančias visuomenę ir silpninančias valstybę, dažnai itin vieningai tyli patriotai, katalikai ir vienaragių kūrėjai, būtų labai paprastas: nes bijo kištis į šių galių kovą dėl įtakos ir pinigų, todėl nusiplauna rankas matydami, kaip pagal kapitalo kaupimo interesus koreguojamas valstybės ar jos miestų funkcionavimas, nors tai ir silp-nina mūsų šalį.

Kaip nomenklatūros ir NT magnatų interesai padeda naftai?

Kai kalbama apie valstybės silpninimą, svarbu suprasti, kaip tam tikrais atvejais dominuojančių grupių interesų visuma transformuojasi į neįgalumą vykdyti politiką, naudingą Lietuvai, ir tokios politikos, kuri gali būti naudinga V. Putinui, toleravimą.

Pateiksiu vieną pavyzdį, kad būtų aiškiau, ką turiu omenyje. Kaip jau daug kartų rašiau, esu tvirtai įsitikinęs, kad žvelgiant į ateitį Rusijos interesams labai trukdytų pagerinta Lietuvos, ypač Vilniaus ir Kauno, susisiekimo infrastruktūra. Ilguoju laikotarpiu tai darytų didžiausią teigiamą įtaką, nes mažintų naftos vartojimą ir didintų tvarų miestų bei visos šalies ekonomikos augimą. Manau, kad logiška tikėtis, jog Rusijos atstovai daro viską, kad tokia infrastruktūra neatsirastų, taikosi į tuos, kurie šio tikslo siekia, ir toleruoja tuos, kurie jį sabotuoja. Tai puikiausiai suvokia vadinamosios posovietinės nomenklatūros atstovai, kurie ir taip gali būti labiau linkę ne plėtoti milijardus kainuojančią infrastruktūrą, o tuos pačius milijardus paskirstyti savo bičiulių tinklui regionuose. Deja, taip gerokai sumažėtų nauda valstybei, bet padidėtų nauda sau ir būtų išvengiama papildomos konfrontacijos su Rusijos mafijos pajėgomis.

Oligarchų ir NT magnatų interesai taip pat kertasi su tokios infrastruktūros plėtra, nes tai sugriautų puikiai veikiančią sistemą. Pavyzdžiui, kai Vilniuje ir Kaune nėra tinkamai rūpinamasi automobilių aikštelių plėtra, tai padeda ir NT magnatams, ir Maskvai. Beje, būdamas Vilniaus miesto meru Remigijus Šimašius netgi paskelbė, jog tai daroma sąmoningai – siekiama, kad mažiau žmonių automobiliais važiuotų į centrą ir Senamiestį. Tai skamba keistokai, bet nelabai įtartinai, tačiau kai žinai, kad sparčiai brangstant galimybei paprastam piliečiui pasistatyti automobilį, o Senamiestyje ir centre nauji NT projektai statomi su prabangiomis automobilių aikštelėmis, situacija pradeda atrodyti kiek kitaip. Visų pirma, dėl tokios, sakykim, įdomios automobilių aikštelių politikos žmonių turimas turtas Senamiestyje ir Naujamiestyje nuvertėja, lyginant su naujais projektais su automobilių aikštelėmis, mat šių vertė gerokai išauga. Tad skirtumas tarp senų ir naujų būstų, logiškai turintis siekti 30–50 proc., dažnai viršija 100 procentų. Taip netyčia ir be jokių grubių mafijai būdingų veiksmų gyventojų turto vertė sumažėja šimtais milijonų, o NT projektų plėtotojai kiekvienais metais į kišenę papildomai įsideda dešimtis, o gal ir daugiau milijonų eurų.

Situaciją dar labiau aštrina modernaus visuomeninio transporto, metro ar tramvajaus, kurių egzistavimas mažintų spūstis, naftos vartojimą ir automobilių aikštelių svarbą, plėtros sabotavimas. Juk kuo prastesnė automobilių aikštelių situacija mieste ir kuo nepatrauklesnis visuomeninis susisiekimas, tuo labiau išauga noras gyventi naujuose NT projektuose su automobilių aikštelėmis mieste arba už miesto, o dirbti naujuose biuruose, kur automobilių statymo problema taip pat išspręsta.

Taigi, nedidinant kokybiško ir vartotojams finansiškai patrauklaus visuomeninio susisiekimo bei automobilių aikštelių tinklo, padedama uždirbti NT oligarchams ir magnatams tiek mieste, tiek ir užmiestyje. Paprasta, efektyvu, o, svarbiausia, labai patinka naftai ir Maskvai, nes didina spūstis ir naftos vartojimą, todėl Maskva su malonumu šį procesą laimina, stiprina ir stengiasi, kad jis būtų išsaugotas. Iš to laimi stambusis kapitalas, nafta ir Maskva, o paprasti piliečiai net nepastebi, kaip jų turto vertė išgaruoja, kukliai ar, tiksliau, bailiai tylint kairiesiems, dešiniesiems, verslininkams, startuoliams, kultūrininkams, visuomenininkams…

Kodėl tyli ne tik vatnikai, bet ir žiniasklaida, nuomonės formuotojai bei LRT gynėjai?

Kodėl apie naftos vartojimą, infrastruktūros plėtros problemas ar NT rinkoje diriamą kailiuką nuo jaunų šeimų nieko nekalba vatnikai, tikriausiai stebėtis nereikėtų, nes visa tai remia Maskva, net įtraukia savo mafijos pajėgas, kad visa tai apsaugotų. Kodėl tyli teisingumą, skaidrumą ir demografines problemas nuolat akcentuojanti žiniasklaida, deja, irgi nesunku paaiškinti. Realiausia versija – kad labai didelė dalis pinigų už reklamą ar užsakomuosius straipsnius žiniasklaidai sumokama iš valdžios ar NT oligarchų bei magnatų kuruojamų aruodų, todėl žiniasklaida drįsta kritikuoti valdžią, net vienam ar kitam magnatui plaukus pakedenti, tačiau nedrįsta atskleisti sisteminių problemų, jų neigiamos įtakos valstybei bei piliečiams ir skatinti joms priešintis, nes tai galėtų sukelti visą virtinę problemų, pavyzdžiui, sumažinti pajamas, o gal dar ir sukelti įvairių papildomų teisinių ar kitokių nemalonių reiškinių… Tai tikrai nedžiugintų žiniasklaidos, kurios atstovai šiaip jau nori džiaugtis tiek savo įtaka, tiek pajamomis, o ne daug kovoti ir vargti.

Nuomonės formuotojų situacija yra keblesnė, nes jie priklausomi ne nuo valdžios ar NT magnatų biudžetų, o nuo nepriklausomų rėmėjų. Tai suteikia laisvės, tačiau yra labai ribojama visuomenės galimybių įsigilinti į rimtesnes problemas. Piliečiai su džiaugsmu remia kovą su vagimis valdžioje, kremliniais vatnikais, populistais, žulikais ir melagiais, tačiau labai tikėtina, kad jei žinomiausi socialinių tinklų veikėjai pradėtų aiškinti sudėtingesnes sistemines valstybės problemas, didelės sėk-mės nesulauktų. Temos, susijusios ne su korumpuotais politikais ar žulikais, iš piliečių vagiančiais tūkstančius ar milijonus, o su sistemomis, veikiančiomis naftos ar NT magnatų naudai ir piliečių kišenes patuštinančiomis milijardais, nemažai daliai būtų per daug komplikuotos, nuobodžios ar net liūdinančios, o gal ir baisios. Juk seniai žinoma, kad piliečiai labiausiai nori remti tai ir tuos, kas gali pasiūlyti pergalingą, o idealiu atveju – ir greitą kovą, kai kažką gero galima padaryti gana greitai ir dėl to pasijusti geriau. Užtat remti ilgus metus trunkančius procesus, kovą su neskaidriai veikiančiomis sistemomis jėgų randa vienetai. Geriausias pavyzdys buvo kova su Rusijos koncernais „Gazprom“ ir „InterRAO“ – daugelis ją ignoravo, kaip kad šiandien ignoruoja būtinybę įveikti naftą.

Taigi, manau, jog galima teigti, kad tiek Andrius Tapinas, tiek Skirmantas Malinauskas, tiek ir Šarūnas Černiauskas bei kiti kokybišką turinį socialiniuose tinkluose kuriantys lyderiai atlieka labai svarbų darbą, nes kovoja su destrukcinėmis Rusijos naudai veikiančiomis galiomis, o tam tikrais atvejais net ir su sietinomis su kriminaliniu pasauliu. Taip jų formuojamas tvirtas pilietinis pamatas neleidžia Lietuvoje egzistuojančių problemų Rusijai išnaudoti tam, kad panardintų valstybę į visišką chaosą. Vis dėlto jų galimybės kovoti su sistemomis, kurių veikimas, manau, ne tik skurdina Lietuvos žmones ir padeda kaupti kapitalą ciniškoms grupėms, bet ir sudaro sąlygas iškilti naujiems populistams, troliams bei Kremliaus draugams, yra ribotos. Štai kodėl stebime nesibaigiančią kovą, kurioje laimime prieš Viktorą Uspaskichą, vėliau – prieš Rolandą Paksą, tada vėl prieš V. Uspaskichą, vėliau – prieš Ramūną Karbauskį, tada – Remigijų Žemaitaitį ir prieš du socialdemokratų premjerus (atsiprašau, jei ką praleidau), tačiau sukurti valstybės, kurioje tokios kovos poreikis mažėtų, negalime, nes tiesiog nekuriame.

Žinoma, atrodytų, kad šioje situacijoje visos viltys turėtų būti susietos su LRT. Juk nacionalinis transliuotojas, turintis solidų finansavimą, turėtų kovoti su sisteminėmis problemomis, padėti šviesti visuomenę ir ją vienyti pažangai. Deja, LRT nedrįso ir vis dar nedrįsta vykdyti, manau, vienos svarbiausių savo misijos pareigų – užtikrinti nuolatinį visuomenės ekonominį švietimą. Nors žurnale vis raginu ryžtis tai daryti – siekti, kad kuo daugiau piliečių suvoktų ekonomikos, mokesčių sistemos, NT ar energetikos rinkos funkcionavimo principus ir jų kokybiško veikimo svarbą savo pačių ilgalaikei gerovei ir saugumui.

Tokį LRT abejingumą anksčiau siejau su tuo, kad nors LRT ir stengiasi apsiginti nuo valdžios įtakos, tuo pat metu yra nuo jos priklausoma, todėl sąmoningai neužsiima ekonominiu visuomenės švietimu, nes tai galėtų nepatikti tiek nomenklatūrai, tiek NT oligarchams bei magnatams, tiek ir Maskvai. Šioms jėgoms susivienijus, priešų skaičius gerokai išaugtų, todėl apginti LRT nepriklausomumą nuo valdančiųjų būtų gerokai sunkiau, gal net neįmanoma. Tad kam rizikuoti, jei ekonominį švietimą pakeitus nuolatiniu patriotizmo demonstravimu vargti reikia gerokai mažiau, o rizikos dėl to nukentėti nelieka. Tuo labiau kad jei niekas apie svarbiausius sisteminius pokyčius nekalba, o ekonominio švietimo nėra, ir inteligentijos spaudimo LRT keisti savo požiūrį nėra. Dėl informacinės aplinkos, kurią kuriant dalyvauja ir LRT, daugelis kultūros atstovų tokio poreikio net nesuvokia – apgynėme LRT vadovybę, ir Lietuva išgelbėta. Taškas. Paprasta, džiaugsminga, efektyvu.

Kodėl nepadeda Vakarai, tačiau turėtų padėti vienaragiai?

Kai kalbama apie Vakarų valstybių požiūrį į tokią dominuojančių įtakų mozaiką ir tam tikrais atvejais itin problemišką Lietuvos sistemų veikimą, galima būtų naiviai nusistebėti, kaip jos gali ramiai į visa tai žiūrėti… Vis dėlto prieš kritikuojant visų pirma reikia suvokti, kad daugeliu atvejų skirtingos demokratijos turi skirtingus interesus, kad ir požiūrį į naftą. Štai JAV prezidentas Donaldas Trumpas ją gina, ir tai visiškai logiška, nes JAV yra vienos pagrindinių naftos tiekėjų, neleidžiančių šioje rinkoje dominuoti diktatūroms. Tai mums reikėtų su nafta kovoti, nes jos neturime, o kuo ilgiau tęsis jos amžius, tuo didesnė tikimybė, kad už naftos milijardus Rusija užpuls mūsų valstybę.

Skiriasi ir kapitalizmo modeliai: radikalesnis kapitalizmo modelis yra JAV, pažangesnis – Izraelyje, dar pažangesnis – Suomijoje ir Danijoje. Kurį rinksimės – mūsų reikalas. Profesinėje veikloje tenka daug bendrauti su užsienio valstybių ambasadoriais – ilgainiui tai padėjo labai aiškiai suvokti, kad stiprios Vakarų demokratijos gali padėti mums savo žiniomis, gali suteikti papildomų galimybių stiprėti Lietuvoje veikiantiems pažangiems verslams ir sudaryti sąlygas iškilti naujam kapitalo elitui, net vienaragiams, kaip ir padėti kovoti su sisteminėmis Rusijos keliamomis grėsmėmis, tačiau negali priversti mūsų elito kurti pažangesnę valstybę ir modernųjį kapitalizmą. Tad jei Lietuvoje su Vakarų pagalba iškyla naujas kapitalo elitas, bet jam rūpi tik kapitalas ir dar daugiau kapitalo (plius geras įvaizdis, o tai verčia padaryti kažką gero), tačiau į pažangesnį valstybės modelį nusispjauti, Vakarai čia niekuo dėti.

Būtent šiame kontekste visus 20 žurnalo leidybos metų akcentavau technologiškai pažangių verslų iškilimo ir jų skleidžiamų vertybių svarbą. Milžinišką įtaką mūsų šalies saugiai ateičiai turės tai, kokį požiūrį į valstybę šie verslai, startuoliai ir vienaragiai turės ir kaip suvoks savo atsakomybę už jos ateitį. Būtent jie ir yra ta papildoma nauja galia, kuri tarp nomenklatūros, NT oligarchų ir magnatų bei Rusijos mafijos kontroliuojamų verslų bei kitokių struktūrų su Vakarų valstybių pagalba gali iškilti kaip visuomenės švietėjai ir telkėjai sisteminei pažangai, raginantys ne ignoruoti egzistuojančias problemas, o jas spręsti bei kurti pažangesnę, vieningesnę, šviesesnę valstybę.

Gerbiami Lietuvos patriotai, savo šalį mylintys verslo, politikos, visuomenės lyderiai, jei turite jėgų, kviečiame Jus bendradarbiauti ir padėti mums dvidešimtus metus iš eilės organizuojamus Vilnius GreenTech Forum ir „Lietuvos Davoso“ forumą paversti jėga, padedančia telkti pažangai, būtinai mūsų valstybei. Jei norite ir galite padėti, parašykite mano kolegai almantas@valstybe.eu. Visų Jūsų parama labai laukiama!

Šiandien stebime tam tikrus procesus, simbolizuojančius pastangas žengti šia kryptimi, bet, kaip rašome šio numerio „Tendencijų“ skiltyje, to nepakanka. Štai verslininkų ir startuolių sprendimas premijuoti žurnalistus, kovojančius su korupcija, vertintinas teigiamai, nes tai stiprins demokratines jėgas informacinėje erdvėje ir mažins galimybę, jog ydingai veikiančios sistemos leis iškilti ir valdžioje įsitvirtinti su Rusija bei jos mafija glaudžiai susijusioms jėgoms. Vis dėlto tai nepadės keisti sistemų, kurios ir suformuoja visuomenėje aplinką, palankią tokių jėgų iškilimui.

Kita neseniai paskelbta iniciatyva rūpintis visuotine Lietuvos gynyba taip pat labai svarbi. Jau daug metų mūsų organizuojamuose forumuose bandėme paskatinti išsikelti tokį tikslą. Vis dėlto svarbu pabrėžti, jog nuolat kartodavome, kad visuotinės gynybos modelis sėkmingai veiks tik tuo atveju, jei visuomenė bus šviečiama ir vienijama, jei bus rūpinamasi sistemine valstybės pažanga, jei augs piliečių pasitikėjimas savo valstybe. Šiandien manau, kad vargu ar ir šioje itin svarbioje visuotinės gynybos srityje galime tikėtis tokių rezultatų, kokie būtini valstybei, nes tokios valstybės, kuria pasitikėtų daugelis piliečių, todėl eitų jos ginti, šiandien neturime. Blogiausia, kad kol kas nematyti ir ryžto nei tarp valdančiųjų, nei tarp opozicijos, nei tarp verslo bei žiniasklaidos lyderių, nei tarp vienaragių dėl tokios vizijos sutarti, šviesti visuomenę apie ją ir siekti tokią viziją realizuoti.

Vienykimės ir kurkime pažangesnę bei šviesesnę valstybę!

Jei jau kalbame apie vienijimąsi tokių mielų įtakų ir vertybių kupinoje aplinkoje, būtina pabrėžti, kad šiam procesui labai trukdo dalis labai naivių įtakų. Nemaža dalis verslininkų ir startuolių, kuriuos raginame pakilti aukščiau už kapitalą, dalinasi ta pačia nuomone, kad kol valdžioje kairioji nomenklatūra, siekti pažangos neverta, tiesiog reikia palaukti, kol į valdžią grįš dešinieji patriotai, ir tada jie jau viską padarys. Tai būtų gerai, jei būtų tiesa. Bėda ta, kad visų pirma mano įvardytos sisteminės problemos jau išgyveno ne vieną dešiniųjų vyriausybę. Negana to, tokia nuostata leidžia prarasti dar mažiausiai porą, o gal ir daugiau metų (dešinieji jau kelis kartus į valdžią grįždavo tik po dviejų kadencijų), nes daug patogiau rūpintis savimi ir laukti stebuklo, o ne rūpintis valstybe, nors viso pasaulio analitikai mus įspėja, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvai yra reali ir turime penkerius metus jai pasiruošti ir ją sumažinti.

Tad, gerbiami skaitytojai ir verslininkai, startuolių bei vienaragių kūrėjai, nemeluosiu: tikrai norėčiau gebėti gyventi kaip daugelis ir ignoruoti šį pavojų bei sistemines valstybės problemas, tačiau negaliu. Apsuptas nomenklatūros ir NT magnatų, nuolat į nugarą alsuojant su Rusija ir Baltarusija sietinoms jėgoms, jaučiu pareigą vienyti tokiai pažangai, kuri būtina mūsų valstybei, net jei galimybė suvienyti, atsižvelgiant į visų norą iš šios kovos masiškai dezertyruoti, yra didžiausio nerimo ir nuolatinės depresijos priežastis. Vis dėlto, kai kalbama apie Lietuvos ateitį, geriau kovoti žinant, kad pralaimėsi, nei nuleisti rankas.

Svarbiausi tikslai, kurių turime siekti ir stengsimės tai daryti mūsų organizuojamuose Vilnius GreenTech Forum bei „Lietuvos Davoso“ forume:

– ĮVEIKTI NAFTĄ! Lapkričio 11 d. vyksiančiame Vilnius GreenTech Forum sutarti dėl sisteminių sprendimų, kurių visuma leistų Lietuvai taip mažinti naftos vartojimą, kad tai teiktų didžiausią naudą mūsų ekonomikai, pažangiems verslams ir visuomenei, sustiprintų valstybę ir demonstruotų tokią lyderystę, kad jos sklaida demokratijose pakirstų Rusijos galimybes ateityje finansuoti naujus karus;

–   KURTI JAUNŲ ŠEIMŲ IR TALENTŲ VALSTYBĘ! Kitų metų kovo 24 d. vyksiančiame „Lietuvos Davoso“ forume raginsime Lietuvos lyderius sutarti dėl sprendimų visumos, kuri leistų teigti, kad iš tiesų rūpinamės demografinių problemų sprendimu, būsto įperkamumu ir būtinų paslaugų prieinamumu, taip pat vertybiniais pokyčiais valstybėje, kurie didintų jaunų daugiavaikių šeimų skaičiaus augimą, Lietuvos valstybės patrauklumą gyventi ir kurti šeimas talentams, nuo kurių priklauso startuolių, verslo, pramonės ir visos ekonomikos pažanga;

– PLĖTOTI VILNIAUS IR KAUNO SUSISIEKIMO INFRASTRUKTŪRĄ. Penktus metus iš eilės Vilnius GreenTech Forum stengsimės įveikti Rusijos ir oligarchijos pasipriešinimą didžiausią naudą Lietuvos ekonomikai ir piliečių gerovei galinčiam turėti projektui, kuris padėtų mažinti naftos vartojimą ir didinti šalies saugumą. Skatinsime sutarti dėl Vilniaus ir Kauno miestų bei jų vidinės susisiekimo infrastruktūros sujungimo į vieną infrastruktūrinės pažangos ir gerovės tinklą. Diskutuosime apie bendrą visuomeninio susisiekimo gerinimo politiką, kuri sumažintų piliečių išlaidas, paspartintų žaliąją transformaciją, sumažintų naftos ir kitų energijos išteklių naudojimą, taršą ir spūstis;

– SPRĘSTI BŪSTO ĮPERKAMUMO PROBLEMĄ. Rūpinimasis demografija ir jaunomis šeimomis išliks melagingomis politikos bei verslo atstovų deklaracijomis, jei nerasime būdų, kaip vadovaudamiesi pažangiausių valstybių pačiais skaidriausiais sprendimais galime formuoti būsto rinką, kurioje prioritetinės visuomenės grupės, nuo kurių priklauso valstybės ir didelės dalies piliečių gerovės ateitis, tai yra jaunos vaikus auginančios šeimos ir talentingi profesionalai, jaustų realų Lietuvos valstybės, elito ir visuomenės rūpinimąsi;

– SKATINTI RŪPINTIS EKONOMINIU ŠVIETIMU. Ekonomikos procesus suvokianti, šviesi visuomenė yra didžiausia galia, didinanti valstybės atsparumą populizmui ir radikalizmui, Rusijai ir korupcijai naudingoms įtakoms. Tam dažnai priešinasi ir dalis Lietuvos oligarchų, magnatų bei nomenklatūros, nes tokią visuomenę daug sunkiau valdyti ir melžti. Būtent dėl šios priežasties tiek Vilnius GreenTech Forum, tiek „Lietuvos Davoso“ forumą stengsimės išnaudoti tam, kad paskatintume Lietuvos verslo ir startuolių bei vienaragių elitą, okmanus ir mikuckus, imtis atsakomybės ir tikslingai veikti bei finansuoti pažangą šioje Lietuvos valstybės gerovei, vienybei ir saugumui ypač svarbioje srityje;

– TARTIS DĖL MOKESČIŲ, PADEDANČIŲ KURTI PAŽANGŲJĮ KAPITALIZMĄ. Be jokios abejonės, šia tema būtina kalbėti labai atsargiai, nes gąsdinimas mokesčiais yra galingas instrumentas, naudojamas Rusijos destrukcinėje veikloje ir oligarchų, siekiančių skaldyti ir valdyti visuomenę. Štai kodėl visų pirma akcentuojame ekonominį švietimą – nes jis sumažina su mokesčiais susijusias baimes ir padeda kurti pažangią sistemą (Šveicarija – puikus to pavyzdys). Lietuvai tokios sistemos labai reikia, nes su dabartine sistema galime užtikrinti bendrojo vidaus produkto augimą, bet negalime ir negalėsime sukurti vieningos visuomenės, kuri pasitikėtų savo valstybe ir eitų jos ginti. Taigi, dėl naudos kapitalui ir susitaikymo su prastai veikiančia sistema rizikuojame valstybe. „Lietuvos Davoso“ forume raginsime politikus, save laikančius kairiaisiais ir patriotais, taip pat investuotojus ir startuolių kūrėjus bent jau diskutuoti apie pažangesnės sistemos, kuri padėtų tobulinti mūsų kapitalizmą, sukūrimą: identifikuoti kryptis, kuriomis turime žengti, ir kuo plačiau kalbėti apie tai, kokių pokyčių visuma gali padėti didinti visų piliečių, o ne tik elito, gerovę, kurti stipresnę ir vieningesnę valstybę;

– REALIZUOTI TAUTOS GYNYBOS MODELĮ. Tikrai reikia pasidžiaugti, kad kelios įtakingos grupės, tarp jų – ir Lietuvos vienaragiai, susivienijo ir kartu sieks įgyvendinti visuotinės gynybos modelį. Jaučiamės prie šio pokyčio prisidėję, nes daug metų nuosekliai raginome to siekti. Vis dėlto neramu dėl to, kad į šį procesą nebūtų žvelgiama nomenklatūriškai – kaip į paremtą tik valios sprendimais. Visada akcentavome, kad jei norime stiprios gynybos, reikia ne tik visuotinio gynybos modelio, bet ir visuomenės paramos valstybės gynybai, taigi, būtina rūpintis ir visuomenės ekonominiu švietimu, ir technologine valstybės pažanga, ir ekonomikos augimo transformacija į piliečių gerovę. Elitas turi demonstruoti rūpinimąsi valstybe, nes tai padėtų sukurti TAUTOS gynybos modelį, kuriame visuotinės gynybos pamatas būtų ne tik valstybės priimti įstatymai bei realizuojami mechanizmai, bet ir TAUTOS apsisprendimas ginti savo šalį. Siekti šio tikslo gerokai sunkiau nei žengti nomenklatūrinių sprendimų keliu, bet neabejojame, kad tai yra vienintelis teisingas kelias, jei norime saugios ateities. Tai daryti raginsime artėjančiame „Lietuvos Davoso“ forume.

Be jokios abejonės, tai nėra vienintelės temos ir iššūkiai, apie kuriuos bus kalbama mūsų organizuojamuose forumuose. Stengsimės paskatinti tolesnę Lietuvos energetikos plėtrą, kad būtų sukurtas tvirtas pamatas tolesniam ekonomikos augimui ir naftos vartojimo mažinimui. Raginsime tartis dėl Lietuvos valstybės investicinių prioritetų, kad kuo didesnė dalis lėšų atitektų toms sritims, kurios labiausiai didintų ekonomikos augimo potencialą ir bendrąjį gėrį. Skatinsime sutarti dėl papildomų ekonomikos augimo finansavimo priemonių, kurios didintų pažangių Lietuvos verslų, pramonės ir startuolių galimybes augti ir konkuruoti pasaulio rinkose. Dėmesio skirsime ir kitoms svarbioms temoms, tačiau tikrai neabejoju, kad jei nesugebėsime tinkamai pasirūpinti mano išvardytomis sritimis, jei nepavyks paskatinti Lietuvos elito iš tiesų rūpintis valstybės ateitimi ir visų piliečių gerove, kautis su nafta ir godumu, visi pinigai bus išsidalyti pagal įtaką ir sukaupto kapitalo galią, taigi, tradiciškai. Dėl to turtingieji ir juos aptarnaujantieji tuks, o vieningos valstybės ir saugios ateities vizija ilgainiui paskęs galingųjų kišenėse.

Taigi, PAŽANGIOS VALSTYBĖS VIZIJĄ galiu apibrėžti labai paprastai: valstybę, kurios elitas ne kvailina, skaldo ir valdo visuomenę, apsimesdamas, kad rūpinasi demografijos ir kitų problemų sprendimu, nors iš tiesų rūpinasi tik tiek, kiek tai netrukdo kaupti kapitalą ir išlaikyti įtaką, pakeisti tokia, kurioje valstybės ir visuomenės naudai veikiančios sistemos, visuomenės ekonominis raštingumas ir elito vertybės padeda kurti vieningą, atsparią, stiprią šalį. Apipuvusį kapitalizmą, kuris labai kokybiškai veikia kaupiant kapitalą ir valdant visuomenę, pakeisti tokiu, kuris labai kokybiškai stiprina valstybę ir vienija visuomenę.

Gana ilgai užtrukau rašydamas šį straipsnį, nes bandžiau kuo trumpiau ir aiškiau parašyti, kad kuo daugiau Jūsų jį perskaitytų ir suvoktų, jog yra tikslai, kurių turime siekti nuolat, jei norime būti ramūs, jog tikrai darome viską, kad išsaugotume savo valstybę. Neslėpsiu – užtruko įveikti ir savo netikėjimą, baimes, nuovargį… Kam stengtis, kam erzinti Rusijos mafiją, oligarchus ir nomenklatūrą, jei elitas vis tiek neįgalus? Vis dėlto jas įveikiau, tačiau nesu įsitikinęs, kad viską parašiau taip gerai, kaip reikėjo, kad paskatinčiau bent kiek didesnę dalį Lietuvos verslo, visuomenės, politikos, kitų sričių lyderių tokios pažangos siekti. Vis dėlto būtina pabandyti, nes jei tolesnė vizijos kūryba įgis papildomą galią, ji evoliucionuos, stiprės, taps nesustabdoma. Noriu tuo tikėti, ir dėl to verta stengtis. <