Ekonomikos konferencija

Pastabos iš svarbiausio ekonomikos ir verslo lyderystės forumo Lietuvoje „Lietuvos Davosas 2026“ 2026 m. liepos 29 d.

Didžiausią poveikį konkurencingumui artimiausiais metais turės trys sritys: energetika, technologijos ir gynyba

Virginija Gečaitė, Europos investicijų banko grupės biuro vadovė Lietuvoje

Šių metų „Lietuvos Davoso“ diskusijose apie ekonomiką ir finansavimą aiškiai išryškėjo viena kryptis – Europa ir Lietuva nuo viešųjų investicijų palaikomo atsparumo etapo turi pereiti prie spartesnio privataus kapitalo mobilizavimo modelio.

Pastaraisiais metais Europos ekonomikos stabilumą daugiausia palaikė viešosios investicijos – jos augo sparčiau nei bendrasis vidaus produktas, o privatus kapitalas išliko santykinai stabilus. Deja, ilgalaikiam konkurencingumui to nebepakaks. Esminis klausimas šiandien – kaip pereiti nuo viešaisiais ištekliais grįsto stabilumo prie privačiu kapitalu paremto augimo?

Atsakymo dalis slypi pačioje Europos struktūrinėje stiprybėje – bendrojoje rinkoje. Ji suteikia mastą, leidžia kurti integruotas vertės grandines ir iš principo turėtų būti vienas pagrindinių investicijų variklių, tačiau praktikoje ji vis dar fragmentuota: reikšminga dalis įmonių susiduria su reguliacijos skirtumais, ribojančiais jų plėtrą tarp valstybių narių. Taigi, potencialas egzistuoja, bet nėra iki galo realizuojamas. Šiandien Europos konkurencingumas priklauso nuo gebėjimo spartinti investicijas ir nukreipti jas į produktyvumą didinančias sritis. Tai reiškia stipresnę bendrąją rinką, mažesnę reguliacijos fragmentaciją ir efektyvesnį kapitalo nukreipimą į inovacijas bei strateginius sektorius.

Kai ištekliai riboti, svarbu ne tik tai, kiek investuojame, bet dar labiau – kaip. Viešosios lėšos turi veikti kaip svertas, pritraukiantis privatų kapitalą. Pavyzdžiui, „InvestEU“ modelis rodo, kad 1 euras viešųjų lėšų gali mobilizuoti apie 15 eurų privačių investicijų. Tokia logika tampa esminė finansuojant energetikos, technologijų, infrastruktūros ir gynybos projektus. Europos investicijų banko (EIB) grupė šį modelį įgyvendina praktiškai – mažindama riziką ir pritraukdama privatų kapitalą. Per pastaruosius metus EIB investicijos mobilizavo kelis kartus didesnį papildomą finansavimą ir taip reikšmingai padidino investicijų mastą Europoje.

Didžiausią poveikį konkurencingumui artimiausiais metais turės trys sritys: energetika, technologijos ir gynyba. Jos tampa tarpusavyje susijusios: energetinė nepriklausomybė yra saugumo klausimas, technologijos lemia produktyvumą, o gynybos investicijos vis labiau veikia kaip ekonomikos ir inovacijų katalizatorius.

Energetikos sektorius Europoje jau transformuojasi – apie pusė elektros gaminama iš atsinaujinančių šaltinių, tačiau to nepakanka – būtinos investicijos į tinklus, kaupimą ir integraciją, nes tik taip galima užtikrinti sistemos stabilumą ir mažesnes kainas. Technologijos tampa dar viena esmine konkurencingumo ašimi, ypač dirbtinio intelekto ir skaitmeninės infrastruktūros srityse. Tai didina poreikį investuoti į duomenų centrus, kibernetinį saugumą ir skaitmeninį pajėgumą. Gynybos sektorius taip pat tampa svarbia ekonomikos augimo dalimi, kur investicijos kuria ne tik saugumą, bet ir naujas darbo vietas bei inovacijų ekosistemą, ypač dvejopos paskirties technologijose.

Lietuvos kontekste svarbu pabrėžti kelis struktūrinius iššūkius. Nors ekonomika demonstruoja atsparumą ir gebėjimą adaptuotis, produktyvumo augimas išlieka vangus – darbo užmokestis auga greičiau nei našumas, o technologinis atnaujinimas nėra pakankamai spartus. Tai signalizuoja, kad augimas vis dar grindžiamas kiekybe, o ne kokybe. Kitas struktūrinis klausimas – investicinė aplinka. Dalis kapitalo vis dar nukreipiama į užsienį, o tai rodo, kad vidaus ekosistema nėra pakankamai patraukli ilgalaikėms investicijoms. Ši problema glaudžiai susijusi su platesniu saugumo kontekstu – energetiniu, ekonominiu ir instituciniu stabilumu. Regionuose ši situacija dar ryškesnė. Ten būtinos investicijos į skaitmenizaciją, švietimą ir perkvalifikavimą, nes būtent čia produktyvumo atotrūkis yra didžiausias. Taip pat reikalingos tikslingesnės infrastruktūrinės investicijos ir geresnis susisiekimas, kuris didintų darbo jėgos mobilumą ir mažintų regioninę atskirtį.

Galiausiai, Lietuvos konkurencingumas priklausys ne nuo naujų strategijų gausos, o nuo gebėjimo greičiau ir nuosekliau įgyvendinti jau aiškiai žinomus prioritetus.

Energetikos transformacija: kodėl patikimas tinklas šiandien svarbesnis nei vien megavatas?

Denis Gacicha, „Schneider Electric“ Baltijos šalių regiono vadovas

Energetikos transformacija Lietuvoje ir visame Baltijos regione šiandien pasiekė brandesnį etapą. Vis daugiau diskusijų sukasi ne vien apie tai, kiek atsinaujinančių išteklių energetikos pajėgumų pastatysime, bet ir apie tai, ar visa sistema bus patikima, lanksti ir atspari. Augantis elektros poreikis, pramonės elektrifikacija ir geopolitiniai iššūkiai keičia patį energetikos vaidmenį, tai yra ji tampa ne tik aplinkosaugos ar ekonomikos, bet ir nacionalinio saugumo klausimu.

Diskusijoje „Lietuvos Davose“ akcentavome, kad šiandien vien megavatų nebeužtenka. Kritiniu veiksniu tampa elektros tinklo kokybė ir jo gebėjimas prisitaikyti prie sparčiai kintančių sąlygų. Atsinaujinančių išteklių plėtra natūraliai didina sistemos sudėtingumą, tai yra energijos gamyba tampa labiau išskaidyta, kintanti, priklausoma nuo gamtos sąlygų. Tad be išmaniai valdomo, skaitmenizuoto ir atsparaus tinklo rizikuojame stabdyti tiek energetikos, tiek visos ekonomikos augimą.

Patikimas elektros tinklas šiandien yra tiesioginė investicinės aplinkos dalis. Pramonės įmonės, duomenų centrai ar kiti aukštos pridėtinės vertės sektoriai renkasi regionus, kuriuose energijos tiekimas yra prognozuojamas, stabilus ir saugus. Skandinavijos šalių patirtis rodo, kad tinklo atsparumas nėra papildomi kaštai – tai konkurencingumo prielaida, leidžianti pritraukti ilgalaikių investicijų ir palaikyti ekonomikos augimą net per krizines situacijas.

Svarbu suprasti ir tai, kad pastaruoju metu lėtėjanti atsinaujinančių išteklių energetikos pajėgumų plėtra nebūtinai yra neigiamas signalas. Greitas pirmasis etapas – saulės ir vėjo proveržis – užleido vietą brandesniam etapui, kuriame būtina subalansuoti gamybą, kaupimą, tinklo plėtrą ir skaitmeninius sprendimus. Energetikos transformacija nėra sprintas – tai ilgalaikis procesas, kuriame patikimumas, lankstumas ir atsparumas tampa svarbiausiais sėkmės kriterijais.

Būtent todėl šiandien svarbiausias klausimas nebe „Kiek energijos pagaminsime?“, o „Ar mūsų sistema bus pasirengusi ateičiai?“ Atsakymas į jį lems ne tik žaliosios transformacijos sėkmę, bet ir Lietuvos ekonominį konkurencingumą bei saugumą ateinančiais dešimtmečiais.

ILTE: kapitalas, kuriantis valstybės ateitį

Dainius Vilčinskas, Nacionalinio plėtros banko ILTE vadovas

Šiemet ILTE žengia žingsnį, iš esmės keičiantį institucijos pobūdį: pradedamas tiesioginis skolinimas iš nuosavų lėšų. Tai skamba techniškai, tačiau praktinė reikšmė labai konkreti. Iki šiol didelė dalis ILTE veiklos buvo paremta išorės šaltiniais – biudžeto ir Europos Sąjungos fondų lėšomis, priklausančiomis nuo finansavimo periodų, kvietimų ir programų logikos. Toks modelis veikė, tačiau turėjo esminį apribojimą: jis negalėjo būti nuolatinis, lankstus ir nepriklausomas nuo biudžetinių ciklų.

Nuosavas kapitalas visa tai keičia. Lietuva įgyja instrumentą, galintį veikti ilgai ir ten, kur standartinių rinkos sprendimų nepakanka – nepriklausomai nuo to, ar šiuo metu vyksta Europos Sąjungos programų kvietimas, ar ne. Rinka ir klientai galės planuoti investicijas ilgesnėje perspektyvoje, o valstybė turės nuolat veikiantį investicijų finansavimo įrankį.

Vis dėlto svarbiausia ne tai, kad ILTE dabar turi nuosavų lėšų – svarbiausia, ką tai leidžia daryti. Viešasis kapitalas čia veikia kaip katalizatorius: jis pritraukia privačių investicijų ten, kur jų be papildomo pasitikėjimo ir rizikos pasidalijimo nebūtų. Tikslas nėra pakeisti bankus ar investuotojus – tikslas yra sudaryti sąlygas jiems įsitraukti į projektus, į kuriuos jie patys neitų. Tai reiškia, kad finansavimo ekosistema leidžia finansuoti projektus, kurių mastas, sudėtingumas ar nestandartinis pobūdis viršija vieno finansuotojo galimybes ar rizikos toleravimo laipsnį. Tai ypač aktualu specifiniuose sektoriuose: gynybos, energetikos, viešosios infrastruktūros, inovacijų ar kitose srityse, kur projektai dažnai yra nauji, kompleksiški ir rinkai dar ne tokie įprasti.

Poreikis tampa ypač akivaizdus vertinant artimiausio dešimtmečio investicijų mastą: iki 2030 m. vien energetikos ir gynybos infrastruktūrai gali prireikti apie 23 mlrd. eurų. Tai vienos didžiausių investicijų atkurtos valstybės istorijoje ir kartu iššūkis, kurio negalima išspręsti vien biudžeto lėšomis ar laukiant kito Europos Sąjungos fondų periodo.

Reikšmingą finansavimo poreikio dalį lemia du fundamentaliai svarbūs valstybės prioritetai: energetinis savarankiškumas ir nacionalinis saugumas. Energetikos ir gynybos infrastruktūra šiandien yra ne tik ekonominės plėtros, bet ir valstybės išlikimo klausimas. Investicijos į energetikos infrastruktūrą mažina priklausomybę nuo importuojamų energijos išteklių, ypač iš nedraugiškų valstybių, ir stiprina šalies atsparumą kainų bei tiekimo sukrėtimams. Moderni gynybos infrastruktūra – poligonai, logistikos centrai, ryšių sistemos, transporto koridoriai – tiesiogiai didina šalies gynybinį pajėgumą ir gebėjimą priimti sąjungininkų paramą.

Būtent čia atsiranda plėtros banko potencialas iš esmės keisti situaciją. Plėtros bankai daugelyje Europos valstybių veikia kaip infrastruktūros finansavimo stuburas, galintis mobilizuoti kapitalą, sumažinti rizikas ir sukurti prielaidas spartesnei projektų plėtrai. Lietuvos atveju plėtros bankas gali imtis dviejų strateginių funkcijų: didinti kokybiškai parengtų viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės projektų pasiūlą ir kartu stiprinti privačių investuotojų galimybes juose dalyvauti.

Vis dėlto infrastruktūros projektai nėra vienintelė sritis, kurioje rinkos finansavimas susiduria su apribojimais. Viena ryškiausių tokių sričių šiandien yra gynybos pramonė. ILTE jau padarė pirmuosius žingsnius šiame segmente, ir tai svarbu ne tik simboliškai. Šalies, kuri investuoja į gynybos pajėgumus, interesas aiškus – kuo daugiau gynybinės vertės kurti vietoje, o ne importuoti. To neįmanoma pasiekti be finansavimo ekosistemos, kuri sugebėtų lydėti pramonę nuo ankstyvų kūrimo stadijų iki brandžių eksportuotojų.

Dvejopos paskirties inovacijos – kai ta pati technologinė kompetencija naudojama tiek kariniais, tiek civiliniais tikslais – yra itin perspektyvi kryptis. Tokios įmonės gali augti civilinėse rinkose, išlaikyti finansinį gyvybingumą ir kartu stiprinti gynybos pramonės bazę. Plėtros bankas gali tapti tiltu tarp ankstyvosios technologijų plėtros ir brandesnio privataus kapitalo. Jeigu tokios įmonės sėkmingai augs ir formuosis stipresnė gynybos inovacijų ekosistema, poveikis neapsiribos pavieniais projektais ar įmonėmis. Iki 2030 m. gynybos pramonė gali tapti reikšmingu bendrojo vidaus produkto augimo šaltiniu, prisidedančiu prie didesnių gyventojų pajamų ir didesnės mokesčių grąžos valstybei.

ILTE veikla grindžiama principu, kurį geriausia apibūdinti vienu sakiniu: mes ne konkuruojame dėl vietos rinkoje – mes kuriame naujas galimybes. Veikiame ten, kur finansavimo rinkoje yra spragų, užpildome jas viešuoju kapitalu ir taip sudarome sąlygas privatiems investuotojams įsitraukti į projektus. Pasidalinant rizika kuriamas pasitikėjimas ir atrakinamas kapitalas.

Rezultatas – daugiau įgyvendintų projektų, daugiau modernios infrastruktūros, stipresnė gynybos pramonė, konkurencingesnis verslas. Kiekvienas projektas vertinamas ne tik pagal finansinį gyvybingumą, bet ir pagal tai, ką jis sukuria plačiau: ar didina investicijas, ar stiprina regionus, ar prisideda prie energetinio savarankiškumo, ar kuria ilgalaikę socialinę vertę.

Lietuva turi realią galimybę per artimiausią dešimtmetį iš esmės pakeisti savo ekonomikos struktūrą – tapti šalimi, kurios infrastruktūra atspari, gynybos pramonė konkurencinga, o verslas orientuotas į aukštą pridėtinę vertę. Tai ambicingas tikslas, bet būtent tokių tikslų link ir turi vesti nacionalinis plėtros bankas.

Finansinių technologijų sektoriaus globalios plėtros perspektyvos iki 2030-ųjų

Greta Ranonytė, Lietuvos fintech asociacijos vadovė

Prieš gerą dešimtmetį finansinės technologijos dažniausiai buvo siejamos su tradicinių bankų alternatyvomis, o šiandien finansinių technologijų sprendimai veikia kone kiekviename finansiniame procese – nuo mokėjimų ir skolinimo iki investavimo ar tapatybės patvirtinimo. Vis dėlto didžiausi pokyčiai dar priešakyje. Iki 2030 m. finansinių paslaugų rinka gali pasikeisti taip, kad dalies šiandien naudojamų finansinių produktų vartotojai net nebematys – jie taps natūralia kitų paslaugų dalimi.

Remiantis konsultacijų bendrovių „Boston Consulting Group“ ir „QED Investors“ prognozėmis, pasaulinės finansinių technologijų sektoriaus pajamos iki 2030 m. gali išaugti nuo 245 mlrd. iki 1,5 trln. JAV dolerių. Rinkos analizės platformos „Merchant Savvy“ duomenimis, Europoje veikia beveik 22 tūkst. finansinių technologijų bendrovių. Vien Lietuvoje veikia 248 licencijuotos finansinių technologijų įmonės, todėl šis sektorius jau seniai peržengė nišinės industrijos ribas.

Finansinės paslaugos taps nematoma kasdienybės dalimi

Viena ryškiausių tendencijų – finansinės paslaugos vis rečiau egzistuos kaip atskiri produktai ir ilgainiui taps natūralia kitų paslaugų ir platformų dalimi, o vartotojams nebereikės nuolat pereiti iš vienos sistemos į kitą, kad atliktų mokėjimą, gautų finansavimą ar pasinaudotų kitomis finansinėmis paslaugomis.

Šį pokytį skatins atvirosios bankininkystės ir atvirųjų finansų sprendimų plėtra, leidžianti saugiai dalintis finansiniais duomenimis tarp skirtingų paslaugų teikėjų ir kurti labiau individualizuotas paslaugas. Tuo pat metu augs mokėjimų tiesiai iš sąskaitos į sąskaitą (angl. A2A payments) reikšmė, nes jie leidžia sumažinti atsiskaitymų kaštus ir padidinti jų greitį.

Ne mažiau svarbi kryptis – integruotos finansinės paslaugos (angl. embedded finance), kai finansiniai produktai ir paslaugos tampa natūralia kitų paslaugų dalimi. Jau šiandien vartotojai gali gauti paskolą, draudimą ar atsiskaityti neišeidami iš elektroninės parduotuvės ar programėlės. Iki 2030 m. tokie sprendimai taps įprasta praktika ne tik elektroninės prekybos, bet ir transporto, sveikatos priežiūros, kelionių bei kituose sektoriuose.

Nuo mokėjimų iki naujos finansų architektūros

Nors viešojoje erdvėje finansinės technologijos dažniausiai siejamos su mokėjimais ar vartotojams skirtomis programėlėmis, reikšmingiausi pokyčiai artimiausiais metais vyks gerokai giliau – pačioje finansų sistemos infrastruktūroje. Būtent čia kuriami sprendimai nulems finansų sistemos ateitį.

Augant finansinių paslaugų skaitmenizacijai, vis svarbesni taps pažangesni klientų pažinimo (angl. Know Your Customer, KYC), pinigų plovimo prevencijos (angl. anti-money laundering, AML) ir atitikties užtikrinimo sprendimai. Atvirų duomenų panaudojimas ir informacijos tikrinimas realiuoju laiku leis greičiau ir tiksliau vertinti rizikas, priimti automatizuotus sprendimus ir efektyviau kovoti su sukčiavimu.

Jau šiandien finansų sektorius eksperimentuoja su naujomis infrastruktūros formomis – artimiausiais metais jos gali tapti rinkos standartu. Stabilios vertės kriptovaliutų pagrindu vykdomi atsiskaitymai gali supaprastinti tarptautinius mokėjimus, o paskirstytųjų duomenų technologijos (angl. Distributed Ledger Technology, DLT) suteikia galimybių efektyviau organizuoti vertybinių popierių emisijas, prekybą ir atsiskaitymus kapitalo rinkose.

Kartu auga susidomėjimas turto tokenizacija, kai realus turtas ar finansiniai instrumentai paverčiami skaitmeniniais vienetais, bei alternatyviais kapitalo pritraukimo modeliais, pavyzdžiui, sutelktiniu finansavimu. Visa tai rodo, kad finansinių technologijų vaidmuo finansų sistemoje tampa vis svarbesnis.

Dirbtinis intelektas taps naujuoju finansų rinkos dalyviu

Atviroji bankininkystė ir naujos finansų infrastruktūros technologijos keičia pačius finansinių paslaugų pagrindus, o dirbtinis intelektas (DI) gali iš esmės pakeisti tai, kaip žmonės ir verslai jomis naudojasi. Iki šiol DI daugiausia buvo naudojamas duomenų analizei ir klientų aptarnavimo sprendimams, tačiau artimiausiais metais jo vaidmuo taps gerokai aktyvesnis.

Vis daugiau kalbama apie DI agentus – dirbtinio intelekto sistemas, kurios gebės ne tik analizuoti informaciją, bet ir savarankiškai atlikti tam tikrus veiksmus. Vienas tokių pavyzdžių – DI inicijuojami mokėjimai (angl. AI agentic payments), kai DI pagal vartotojo nustatytas taisykles gali savarankiškai inicijuoti ir vykdyti tam tikrus mokėjimus. Ateityje tokios sistemos galės atlikti mokėjimus, parinkti finansinius produktus, padėti valdyti biudžetą, stebėti išlaidas ir tam tikrais atvejais priimti investavimo sprendimus.

Artimiausiais metais finansų sektoriuje vis svarbesnis klausimas bus, kokią dalį sprendimų patikėsime DI. Būtent atsakymas į šį klausimą gali tapti vienu svarbiausių finansinių technologijų sektoriaus raidos veiksnių iki 2030 metų.

Finansinių technologijų sektoriaus ateitį iki 2030 m. lems ne viena revoliucinė technologija, o jų tarpusavio sąveika. Laimės tie rinkos dalyviai, kurie gebės inovacijas, pasitikėjimą ir patogią vartotojo patirtį sujungti į vieną ekosistemą.

Lietuva jau šiandien yra tarp Europos valstybių, kurios aktyviai prisideda prie finansinių technologijų sektoriaus plėtros, todėl dalis tendencijų, apie kurias kalbama šiandien, pradedant nuo atvirosios bankininkystės ir baigiant naujais mokėjimų sprendimais ar skaitmeninių finansų infrastruktūra, kuriamos ir vystomos būtent čia. Jei šalis ir toliau išlaikys inovacijoms palankią aplinką, Lietuva gali išlikti viena tų vietų, kur gimsta naujos finansinių technologijų idėjos ir produktai.

DeepTech nėra pasirinkimas – tai yra būtinybė

Robertas Skliaustas, Vilniaus universiteto Verslo mokyklos mokslininkas ir „Genomika Lietuva“ verslo plėtros vadovas

Globaliai verslumas šiandien pasiekė aukščiausią lygį per visą stebėjimo laikotarpį. Vis daugiau žmonių kuria verslus, tačiau tuo pat metu vis mažiau jų tampa ilgalaikiai, augantys ir kuriantys didelę vertę. Tai rodo esminę problemą: verslumas šiandien nebėra pavienių žmonių rezultatas – tai visos sistemos veikimo atspindys.

Šiame kontekste vis svarbesnį vaidmenį įgauna DeepTech. Svarbu suprasti, kad DeepTech nėra naujas reiškinys – mokslu grįstos technologijos visada egzistavo, tačiau keičiasi jų reikšmė. Anksčiau jos buvo nišinės ir koncentruotos tam tikrose srityse, o šiandien tampa visos ekonomikos konkurencingumo pagrindu.

DeepTech iš esmės skiriasi nuo tradicinių startuolių. Tai nėra tik verslo modelių inovacijos, tai mokslu grįstos technologijos, kurioms sukurti reikia metų tyrimų, tarpdalykinių kompetencijų komandų, kantraus kapitalo ir glaudaus bendradarbiavimo su valstybe. Čia didžiausia rizika yra ne rinka, o pati technologinė galimybė.

Lietuva šioje transformacijoje turi stiprų pradinį pagrindą – aukštą verslumo lygį ir vieną stipriausių verslumo ekosistemų Europoje. Vis dėlto pagrindinis klausimas šiandien yra ne „Ar kuriame verslus?“, o „Ar gebame kurti DeepTech ir ar turime sistemą, leidžiančią mokslui virsti verslu?“

Didžiausias iššūkis Lietuvoje yra ne idėjų trūkumas, o jų išauginimas. Turime stiprų pasaulinio lygio mokslą, tačiau komercinimas vis dar fragmentuotas, lėtas arba neegzistuojantis. Akademinės institucijos nėra motyvuojamos komercinimo perspektyvomis. Verslas dažnai vengia ilgalaikės rizikos, o valstybės politika ne visada veikia kaip vientisa sistema.

Norint realizuoti DeepTech potencialą, Lietuvai būtini trys kryptingi veiksmai. Pirma, stiprinti mokslo ir verslo jungtį – skatinti ne tik tyrimus, bet ir jų komercinimą. Antra, kurti kantraus kapitalo ekosistemą, kuri suprastų ilgesnius DeepTech ciklus. Trečia, aiškiai apsibrėžti strategines technologijų kryptis, kuriose Lietuva gali turėti konkurencinį pranašumą.

DeepTech nėra pasirinkimas – tai yra būtinybė. Šiandien šalys konkuruoja ne darbo jėga ar mokesčiais, o gebėjimu kurti naujas technologijas. Lietuvai tai yra galimybė pereiti iš stiprios verslumo ekonomikos į aukštos pridėtinės vertės technologiniu proveržiu grįstą ekonomiką.