Aktualijos

D. Trumpas, Xi Jinpingas ir dirbtinis intelektas pasaulį keičia, bet nebūtinai į saugesnį 2026 m. liepos 29 d.

1914-aisiais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 m. lapkričio 11 d., Vokietijai pripažinus savo pralaimėjimą ir įsipareigojus atitraukti kariuomenę. Po karo Vokietija ne tik neteko didelių teritorijų Europoje bei visų savo turėtų kolonijų, bet ir turėjo sumažinti savo karinę galią bei išmokėti milžiniškas finansines reparacijas. Vis dėlto tai nesutrukdė kiek daugiau nei po dviejų dešimtmečių jai pradėti Antrąjį pasaulinį karą ir užkariauti didelę dalį Europos.

Teigiama, kad istorija turi polinkį kartotis, tačiau kiek kitaip. Šis teiginys kalbant apie karą skamba itin nemaloniai, ypač kai žinai, kad kol kas didžiausias XXI a.
konfliktas tarp demokratinio ir diktatūrinio pasaulio, Rusijai užpuolus Ukrainą, prasidėjo 2014-aisiais, praėjus lygiai 100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Tai nors ir simbolinė, bet dar viena priežastis itin atsakingai vertinti šiuo metu vykstantį karą ir ateitį po jo. Ypač Lietuvai, esančiai pasienyje su Rusija.

Šiandien Vakarai bijo ne Rusijos

Kai šiandien stebime, kaip Rusijos puolimas įstrigo, kaip Ukraina vis galingesniais smūgiais naikina jos karinę infrastruktūrą ir naftos gamyklas, kaip vis daugiau valstybių, buvusių Rusijos įtakos zonoje, dreifuoja Vakarų link, galima pamanyti, kad neišvengiamai judame į Pirmojo pasaulinio karo pabaigos scenarijų, pagal kurį Rusija praras didelę dalį savo įtakos, o galbūt ir Ukrainoje okupuotų teritorijų. Tai džiugina, nes suteikia daugiau laiko demokratijoms sustiprėti. Be to, Rusija nėra Vokietija, todėl jos galimybės atsigauti ir kelti grėsmę yra gerokai mažesnės.

Taip ir būtų, jei ne akivaizdus faktas, kad demokratijos šiandien daug labiau bijo Kinijos, mat šios šalies ekonominis ir technologinis potencialas, jei jai tai bus naudinga, gali padėti reanimuoti Rusijos karines pajėgas ir Vladimiro Putino imperines ambicijas. Būtent tai skatina JAV ginkluotis ir ginkluoti sąjungininkus ne tik Europoje, bet ir Azijoje.

Tai, kaip Vakarai šiandien vertina Rusiją, turbūt geriausiai simbolizuoja Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas, liepos 7 d., prieš NATO viršūnių susitikimą, interviu televizijai CNBC pareiškęs, kad Ukraina jau laimėjo karą su Rusija. Tai gana kategoriškas teiginys, tačiau turbūt geriausiai atspindintis Vakarų požiūrį į Rusiją kaip į korumpuoto režimo nualintą ir atsilikusią diktatūrą, negalinčią įveikti net Ukrainos, o ką jau kalbėti apie NATO šalių bloką. Tai iš tiesų ramina, tačiau neturėtume apsigauti – juk tuo metu, kai V. Putino režimas kraujuoja, Kinija kaupia jėgas.

Nors šiandien tiek pasaulio, tiek ir Lietuvos informacinė erdvė yra užkišta straipsnių apie tai, kaip Maskva gauna į kaulus, ir spėlionių, kada gali baigtis dabartinis Rusijos karas Ukrainoje, be jokios abejonės, tai yra svarbu, tačiau ne Rusija kelia egzistencinę grėsmę Europai, taigi – ir Lietuvai. Nuo to, ar V. Putinas pasirinks kariauti dar porą mėnesių, ar metus, pasikeis tik kare žuvusiųjų skaičius ir Rusijos ekonomikos griūties mastas, tačiau geopolitine prasme rezultatas nepasikeis – Rusija pralaimėjo. Bet jei Kinija nuspręs kariauti, situacija keisis. Radikaliai.