Numerių archyvas

Ar padėsime Ukrainai apginti Lietuvą? Gerbiami žurnalo VALSTYBĖ skaitytojai, labai džiaugiuosi, kad turime galimybę išleisti šį metinį mūsų žurnalo numerį ir jame ne tik pagerbti Ukrainos didvyrius, bet ir įvardyti didžiausius iššūkius, kuriuos įveikę galėsime užtikrinti saugią Ukrainos ir Lietuvos valstybių bei žmonių ateitį. Kaip pabrėžiame šio numerio „Aktualijų“ skiltyje, šiandien Ukrainos žmonės savo gyvybių kaina gina ne tik savo valstybę, bet ir mus Lietuvoje. Būtent dėl jų heroizmo šiandien Lietuva tapo daug saugesnė. Tai privalome vertinti ir branginti. Kaip ir suvokti savo asmeninę atsakomybę – neleisti, kad tai taptų laikina.

Kada bus kitas karas su Rusija? esu įsitikinęs, kad tai svarbiausias klausimas, į kurį mūsų dienomis turėtų stengtis atsakyti demokratinės valstybės (kartu ir Lietuva) bei jų lyderiai, ne mažiau – ir kiekvienas iš mūsų. Nes tik tokiu atveju bus galima tvirtinti, kad mes iš tiesų atsakingai reaguojame į šiuo metu vykstantį itin cinišką ir žiaurų karą Ukrainoje. Apie jį žurnale įspėjau iš karto po 2014-ųjų karo šioje šalyje, teigdamas, kad išvengti dar vieno karo Ukrainoje (tai minima šio numerio skiltyje „Aktualija“) gali būti itin sudėtinga; vis dėlto verta pasistengti, kad šis, dabar jau vykstantis, Rusijos karas Europoje, bent artimiausiais dešimtmečiais, – apie tai išsamiai rašau įžvalgose, – būtų paskutinis. Tą privalėtume padaryti, nes kito Rusijos karo, apie kurį įspėjome prieš septynerius metus ir apie kurį rašome šio numerio įžvalgose, taikinyje gali atsidurti Lietuva.

2022-ieji gali tapti ne tik įtampų, bet ir pažangos metais. Brangūs skaitytojai, džiaugiuosi galėdamas Jums pristatyti metinį žurnalo VALSTYBĖ numerį, kuriame stengiamės priminti svarbiausius praėjusių metų įvykius, akcentuoti svarbiausius darbus, kuriuos dar turime padaryti, jei norime kurti klestinčią demokratiją, ir pasidžiaugti mūsų šalies lyderiais – 2021-ųjų Metų žmonėmis, kurių veikla ir demonstruojamos vertybės, mūsų įsitikinimu, stiprina Lietuvos valstybę. Tai padaryti labai svarbu, nes turime nebijoti pripažinti, kad beveik visi demokratiniai Lietuvos lyderiai praėjusiais metais buvo agresyvaus puolimo taikinys.

„Vinted“ – 3,5 mlrd. JAV dolerių vertės stebuklas, kurį privalome pakartoti. Mieli mūsų žurnalo skaitytojai, tikriausiai prisimenate, kaip prieš 15 metų mes žurnale nuolat įtikinėjome, kad Lietuva gali tapti valstybe, kurioje bus kuriami pasauliniai technologijų verslai. Turbūt pamenate, kaip aršiai teko kautis su tais, kurie po 2008-ųjų Seimo rinkimų, kuriuos, prasidėjus pasaulinei finansų ir ekonominei krizei, laimėjo centro dešinės jėgos, garsiai šaukė, kad reikia ne statyti suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, o stengtis išsaugoti gerus santykius su Rusija – priešingu atveju Lietuva nukentės. O mes, priešindamiesi jų įtaigoms, nuolat teigėme, kad tik orientavimasis į pasaulinę rinką ir nepriklausomybė nuo Rusijos įtakos gali mus išgelbėti, nes tik taip sukursime pažangią ekonomiką ir verslus, kurie transformuos Lietuvą iš skurdžios valstybės į klestinčią. Būtent todėl „Vinted“ pavyzdys toks brangus. Juk tai – bendrovė, kuri užgimė 2008-aisiais, užaugo nepaisydama pasipriešinimo pažangai, buvusios bei dabartinės krizės ir pasiekė 3,5 mlrd. JAV dolerių vertę. Taip ji visiems įrodė, kad Lietuvoje gali gimti globalūs verslai, stiprinantys ir turtinantys mūsų šalį.

2021-aisiais pasaulis turėtų tapti geresnis. Bet tik tam tikromis sąlygomis Tikriausiai visi sutiksite, kad tokių baisių metų kaip šie, pažymėti COVID-19 pandemijos, jau seniai nebuvo. Tad vien dėl šios priežasties į 2021-uosius tenka žvelgti su viltimi, nes susidaro įspūdis, kad blogiau būti nebegali, tuo labiau kad žmonijos vakcinacija jau prasidėjo ir labai tikėtina, kad nors ji ir neleis visiškai atsipūsti, bent jau leis sugrįžti į kažką panašaus, ką anksčiau laikėme normaliu gyvenimu. O to tikrai reikėtų, nes jei grįžtume porą metų atgal, turėtume pripažinti, kad niekas iš ekonomistų nebūtų patikėjęs, kad ne tik JAV, bet ir Europos Sąjunga spausdins trilijonus, kad tik išgyventume pandemiją. Akivaizdu, kad šis pinigų šulinys, griaunantis visas ekonomistų teorijas, vis tiek turi dugną ir anksčiau ar vėliau spausdinimo mašiną teks išjungti. Bet kodėl ji buvo įjungta?

Baltarusija pakilo į kovą už laisvę. Ar Lietuva pakils į kovą už skaidrią demokratiją? Tai, kas šiandien vyksta Baltarusijoje, yra daugiau nei įspūdinga. Šimtai tūkstančių žmonių drąsiai stojo prieš kruviną režimą, nors puikiai suvokia, kad diktatūros sąlygomis su režimu kovojantys piliečiai nuolat persekiojami, įkalinami, kankinami ir net žudomi. Tačiau nei įkalinimo, nei mirties baimė nesustabdo Baltarusijos žmonių ir jie kovoja už tai, kas yra svarbiausia – ne tik už teisę į skaidrius rinkimus, kad diktatorius pasitrauktų (apie tai nuolat rašo Lietuvos ir Vakarų žiniasklaida), bet ir už tai, kas yra dar svarbiau ir be ko negali būti nei skaidrių rinkimų, nei skaidrios demokratijos – už savo laisvę ir savo šalies nepriklausomybę. Apie tai šiandien kalbama itin retai, nors, ko gero, tik gana naivus žmogus gali manyti, kad Aliaksandro Lukašenkos diktatūra yra nepriklausoma nuo Kremliaus režimo. Juk tik dėl Maskvos paramos paskutinis Europos diktatorius iki šiol sugeba išlaikyti valdžią savo rankose. Tai yra labai svarbu, nes tik turėdami tai omenyje galime priimti sprendimus ir veikti Lietuvoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse taip, kad sukurtume palankiausią aplinką, kuri leistų Baltarusijos žmonėms, pakilusiems į kovą už savo laisvę, išsivaduoti iš Kremliaus gniaužtų. Turime ne tik gąsdinti Baltarusijos režimą „baisiomis“ sankcijomis, bet ir kovoti su Rusijos įtaka čia, Lietuvoje, ir neleisti Vladimirui Putinui primesti savo destrukcinių interesų, kurių taikinys yra ir Lietuva, ir Baltarusija.

Išsiskyrė Bunkus ir Siegel – pasaulio pabaiga, užsakė pašalinti kovotoją su korupcija Roką Masiulį – tyla ir ramybė. Tiesiog sunku suvokti, kaip įmanoma, kad valstybėje, kuri taip ilgai buvo okupuota, visi galėtų taip ramiai žiūrėti į demokratijos prichvatizavimą. Pagal principą „Dar į Sibirą netremia, tai ko čia kištis?“ Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pranešė, kad kelių tiesimo bendrovių vadovai galbūt davė kyšius už tai, kad būtų menkinamas tuomečio susisiekimo ministro Roko Masiulio autoritetas, dalykinė ir politinė reputacija ir kad jis būtų pašalintas iš ministro pareigų. Pasitraukus prezidentei Daliai Grybauskaitei, ne tik verslo atstovai, bet ir su Rusija verslo ryšiais susijęs oligarchas Ramūnas Karbauskis nusitaikė į R. Masiulį kaip į pagrindinį taikinį. Galima daryti prielaidą, kodėl. Juk vėliau, prisidengiant COVID-19 sukelta krize, būtent kelininkams buvo skirta papildomai 150 mln. eurų. O ką jau kalbėti apie tai, kiek šimtų milijonų atiteko statybų verslui, kuris tam tikrais atvejais per savininkus yra susijęs su tais pačiais kelininkais. Ir ką? Ogi nieko. Lietuvos žiniasklaida apie šį dešimtmečio įvykį rašė dvi dienas ir viskas. Tarsi tai būtų naujiena apie pavogtą žąsį, nors tikriausiai ir apie žąsį būtų rašiusi ilgiau. Ir vėl susidaro įspūdis, kad kažkokia nematoma ranka pasakė žiniasklaidai „Cic“ ir ši nutilo. Jei tylima apie tai, kad valdžiai artimi veikėjai galėjo užsakyti pašalinti jiems dėl per didelio skaidrumo neįtikusius politikus, jau galima teigti, kad užtikrintai artėjame prie Rusijos stiliaus demokratijos.

Grįžtame į 2008-uosius, tik be Roko Masiulio, užtat su Jaroslavu Narkevičiumi. Gerbiamieji skaitytojai, visų pirma norime atsiprašyti, kad šis net ir elektroninis žurnalo numeris vėluoja. Vis dėlto turime pripažinti, kad, atsižvelgiant į mūsų redakcijos ir leidėjų per praėjusį dešimtmetį atiduotų jėgų ir resursų kiekį bei itin galingą COVID-19 pandemijos finansinį smūgį, padariusį apie 180 tūkst. eurų siekiančią skylę mūsų redakcijos biudžete, taip pat akivaizdų dabartinės oligarchinės valdžios norą remti „bebrus“ ir kišeninę žiniasklaidą, bet ne nepriklausomą vertybinę žiniasklaidą, ir elektroninio numerio jau nebeturėjo būti. Bet mes vis dar nenuleidžiame rankų, nes net ir pralaimėtą kovą norisi užbaigti kuo garbingiau ir kuo mažiau nuvilti Jus, nes būtent Jūsų dėka taip ilgai galėjome bandyti keisti ateitį: vienyti patriotines ir demokratines jėgas kurti skaidrią ir pažangią vakarietišką demokratiją bei stabdyti visą dešimtmetį stebimą evoliuciją, tiksliau – antievoliuciją, kai Lietuvos politikoje dominuojančią prezidentę Dalią Grybauskaitę pakeitė su Rusija verslo ryšiais siejamas oligarchas Ramūnas Karbauskis, valstybės įmonių valdymą skaidrinusį lyderį Roką Masiulį pakeitė Kolorado juostelėmis pasidabinusio politiko Valdemaro Tomaševskio bendražygis Jaroslavas Narkevičiaus, o su Vakarais vykdomą Visagino atominės elektrinės projektą pakeitė „Rosatom“ reaktorių prifarširuotas Astravo monstras.

Žmonija išgyvena ne pandemijos, o egzistencinę krizę. Dar visai neseniai buvo prirašyta daugybė straipsnių ir tikriausiai milijonai trolių komentarų apie tai, kad švedų mergaitė Greta Thunberg visai šprotėjo, nes teigia, kad, siekiant stabdyti klimato kaitą, reikia nustoti skraidyti lėktuvais. Nepraėjo nė pusmetis, ir šiandien daugybė lėktuvų stovi aikštelėse, nes COVID-19 pandemija paralyžiavo pasaulį. Žinoma, galima teigti, kad tai – tik sutapimas, kad koronaviruso pandemija ir klimato kaita nėra susijusios. Vis dėlto abu reiškinius sieja vienas labai akivaizdus faktas: žmonija nesiruošė nei COVID-19, nei klimato kaitos krizei. Nors klimato kaitos krizės kaina (tiek mirčių, tiek piniginių nuostolių) gali būti dar didesnė už COVID-19 pandemijos kainą. Apie tai detaliau rašome šio numerio „Mokslo ir technologijų“ skiltyje. Tad nors šiandien skęstame COVID-19 krizėje, iš tiesų gyvename dar didesnės krizės šešėlyje. Matant, kiek žmonių gyvybių, kiek verslų ir žmonių likimų ši krizė sutryps, tai verčia į dabartį žvelgti su siaubu. Tačiau šios aukos gali bent jau turėti prasmę, jei ši pandemija žmonijai taps tuo paskutiniu skambučiu, kuris privers pabusti ir susitarti dėl sprendimų, kurie apsaugos pasaulį nuo dar didesnių krizių.

Koronaviruso grėsmė gerovės valstybei. Reikia pripažinti, kad bent kol kas gerų žinių iš koronaviruso fronto yra labai mažai. Na, nebent ta, kad savo keliones po regionus, kur skleidė savo tiesas, pristabdė Ramūnas Karbauskis, kuris, manyčiau, ir pats veikia kaip nenuvargstantis virusas – negailestingai naikina piliečių smegenų ląsteles ir įdiegia į jas sau naudingas įtaigas. Skirtumas tik tas, jog tikimasi, kad koronavirusas atšilus orams išnyks, o tokie kaip Viktoras ar Ramūnas, jei toleruoji jų veiklą, gali būti aktyvūs dešimtmečiais, ypač kai artėja Seimo rinkimai, o jie ir artėja. Todėl kai šiandien stebime COVID-19 sukeltą isteriją, vienas svarbesnių klausimų, kurio turėtume savęs paklausti, yra šis – ką galime pražiopsoti? Ar negali būti taip, kad labai bijodami to, kas mums gali ir nepakenkti, galime ramiai ir nesipriešindami susitaikyti su tuo, kas mums tikrai pakenks? Kai kalbame apie koronaviruso grėsmę, turime suvokti, kad nors šis virusas yra pavojingesnis už ankstesnius, vis dėlto tikėtina, kad šiemet tradicinio gripo aukų pasaulyje bus gerokai daugiau. Todėl reikia pripažinti, kad prie šiuo metu kilusios panikos nemažai prisidėjo subulvarėjusi žiniasklaida, kuri savo misiją – informuoti ir šviesti – seniai išmainė į misiją spausdinti viską iš eilės ir kalti babkes. Todėl šiandien suvokimo, kas iš tiesų vyksta, yra gerokai mažiau nei tai gąsdinančių, tai raminančių straipsnių. Jų prisiskaičius gali ištikti net ne panikos priepuolis, o kažkas panašaus į maniakinės šizofrenijos sindromą, kai pamatęs žodį „virusas“ iš karto puoli pirkti druskos ir makaronų, nors nevalgai nei to, nei ano, bet kadangi perka visi, perki ir tu.