Politika

D. Žalimas: „Kova su Rusija turi tęstis fronte, jos užnugaryje ir Europos Sąjungoje“ 2026 m. liepos 29 d.

2026 m. stebime esminius pasikeitimus Rusijos kare Ukrainoje. Net Donaldas Trumpas, anksčiau demonstravęs itin cinišką požiūrį į Ukrainos galimybes apsiginti nuo Rusijos, viešai pripažino, kad teigiamai vertina Ukrainos laimėjimus fronte ir smūgius Rusijai, bei pabrėžė, kad tai gali būti kelias į taiką su Rusija – per jėgą.

Tad ar jau metas džiaugtis? Ar smūgiai, kuriuos patiria Rusija, yra pakankami, kad priverstų ją siekti taikos? Ar galime teigti, jog šiandien Europos Sąjungoje darome pakankamai, kad Rusijos mafijos aštuonkojis pakratytų kojas? Apie tai kalbamės su vienu ryškiausių Lietuvos politikos lyderių, principingai ginančiu demokratines vertybes ir remiančiu Ukrainą, europarlamentaru Dainiumi Žalimu.

Kaip vertinate dabartinę situaciją Ukrainoje? Ar galima teigti, kad stebime rimtą, ilgalaikį lūžį kare ir Ukrainos situacija tik gerėja?

Neabejotinai galime matyti tam tikro lūžio ženklų. Tai atsispindi kasdieniuose pranešimuose. Pats faktas, kad kelis kartus per savaitę atakuojami tie patys objektai Rusijoje, pavyzdžiui, naftos perdirbimo gamykla Maskvoje, akivaizdžiai rodo, kad ukrainiečiai išmoko perkelti karą į Rusijos teritoriją. Tai gali turėti tam tikrų ilgalaikių padarinių, todėl tai galime vadinti lūžiu. Žinoma, omenyje reikia turėti tai, kad padėtis fronte nėra vienareikšmė. Nors ir vėžlio žingsniu, tam tikruose fronto ruožuose rusai juda į priekį, todėl didelis optimizmas irgi būtų per ankstyvas.

Akivaizdu viena: atsižvelgiant į tai, kokie buvo Rusijos agresijos tikslai, šiandien jau nėra abejonių, kad Rusija nė vieno tikslo nėra pasiekusi ir nepasieks. Priminsiu, kad buvo siekta užimti kone visą Ukrainą, pakeisti šalies valdžią ir sunaikinti valstybę. Šiandien matome, kad Ukraina kaip valstybė išliko, sustiprėjo, turi realias perspektyvas įstoti į Europos Sąjungą ir pagaliau prasideda derybos. Negana to, Ukraina jau sustiprėjo tiek, kad karą perkėlė į Rusijos teritoriją. Kiekvienas rusas gali pats savo kailiu pajusti, ką reiškia šis karas. Tai leidžia teigti, kad įvyko priešingai, nei siekė Rusija. Neabejoju, kad Vladimiro Putino tiksluose tokio karo raidos scenarijaus tikrai nebuvo.

Ar stebint šiuos pokyčius galima būti optimistais ir tikėtis, kad karas šiemet galėtų baigtis?

Sunku atsakyti, nors akivaizdu, kad Rusija tokio scenarijaus nesitikėjo ir šiandien Ukrainoje yra įstrigusi ilgam, tačiau ir greitos Ukrainos pergalės prieš Rusiją trumpuoju laikotarpiu vargu ar galėtume tikėtis. Svarbiausia, kad kaina, kurią Rusija moka už pradėtą karą, augtų. Kuo didesnė ji bus, tuo didesnė bus galimybė, kad Rusijos režimas susitaikys su tuo, jog laimėti nepavyks, ir nuspręs rinktis taiką. Šiame kontekste labai svarbi tolesnė ir auganti Europos Sąjungos bei kitų demokratijų parama, kaip ir tai, ką daro Ukraina ne tik fronte, bet ir Rusijos užnugaryje naikindama naftos perdirbimo pajėgumus bei taip vykdydama Rusijos „žaliąją transformaciją“. Jei šis procesas stiprės, gali būti, kad ilgalaikėje perspektyvoje pamatysime tikrąją Ukrainos pergalę – Rusijai nebeapsimokės tęsti karo ir ji bus priversta pasitraukti iš užgrobtų teritorijų.

Jeigu ne pilietinė visuomenė, ne tiriamoji žurnalistika, turbūt neturėtume ir teisėsaugos vykdomų tyrimų, galinčių prisidėti prie to, kad Rusiją remiančios politinės jėgos ilgainiui netektų pagrindo veikti.

Vis dėlto turime suvokti, kad šis procesas nebus lengvas, o Kremlius gali desperatiškai griebtis įvairių eskalacijos ir bauginimo priemonių prieš visą Europą ir Baltijos šalis, Suomiją, Rumuniją. Turime būti budrūs ir suvokti, kad nors Kremliaus planas sunaikinti Ukrainą yra visiškai žlugęs ir vienintelis klausimas, kiek dar laiko prireiks, kol įvyks Ukrainos pergalė. Kol tai įvyks, nors ir galime būti optimistais, visų pirma turime būti realistai ir remti Ukrainą visais įmanomais būdais.