Politika

D. Žalimas: „Kova su Rusija turi tęstis fronte, jos užnugaryje ir Europos Sąjungoje“ 2026 m. liepos 29 d.

2026 m. stebime esminius pasikeitimus Rusijos kare Ukrainoje. Net Donaldas Trumpas, anksčiau demonstravęs itin cinišką požiūrį į Ukrainos galimybes apsiginti nuo Rusijos, viešai pripažino, kad teigiamai vertina Ukrainos laimėjimus fronte ir smūgius Rusijai, bei pabrėžė, kad tai gali būti kelias į taiką su Rusija – per jėgą.

Tad ar jau metas džiaugtis? Ar smūgiai, kuriuos patiria Rusija, yra pakankami, kad priverstų ją siekti taikos? Ar galime teigti, jog šiandien Europos Sąjungoje darome pakankamai, kad Rusijos mafijos aštuonkojis pakratytų kojas? Apie tai kalbamės su vienu ryškiausių Lietuvos politikos lyderių, principingai ginančiu demokratines vertybes ir remiančiu Ukrainą, europarlamentaru Dainiumi Žalimu.

Kaip vertinate dabartinę situaciją Ukrainoje? Ar galima teigti, kad stebime rimtą, ilgalaikį lūžį kare ir Ukrainos situacija tik gerėja?

Neabejotinai galime matyti tam tikro lūžio ženklų. Tai atsispindi kasdieniuose pranešimuose. Pats faktas, kad kelis kartus per savaitę atakuojami tie patys objektai Rusijoje, pavyzdžiui, naftos perdirbimo gamykla Maskvoje, akivaizdžiai rodo, kad ukrainiečiai išmoko perkelti karą į Rusijos teritoriją. Tai gali turėti tam tikrų ilgalaikių padarinių, todėl tai galime vadinti lūžiu. Žinoma, omenyje reikia turėti tai, kad padėtis fronte nėra vienareikšmė. Nors ir vėžlio žingsniu, tam tikruose fronto ruožuose rusai juda į priekį, todėl didelis optimizmas irgi būtų per ankstyvas.

Akivaizdu viena: atsižvelgiant į tai, kokie buvo Rusijos agresijos tikslai, šiandien jau nėra abejonių, kad Rusija nė vieno tikslo nėra pasiekusi ir nepasieks. Priminsiu, kad buvo siekta užimti kone visą Ukrainą, pakeisti šalies valdžią ir sunaikinti valstybę. Šiandien matome, kad Ukraina kaip valstybė išliko, sustiprėjo, turi realias perspektyvas įstoti į Europos Sąjungą ir pagaliau prasideda derybos. Negana to, Ukraina jau sustiprėjo tiek, kad karą perkėlė į Rusijos teritoriją. Kiekvienas rusas gali pats savo kailiu pajusti, ką reiškia šis karas. Tai leidžia teigti, kad įvyko priešingai, nei siekė Rusija. Neabejoju, kad Vladimiro Putino tiksluose tokio karo raidos scenarijaus tikrai nebuvo.

Ar stebint šiuos pokyčius galima būti optimistais ir tikėtis, kad karas šiemet galėtų baigtis?

Sunku atsakyti, nors akivaizdu, kad Rusija tokio scenarijaus nesitikėjo ir šiandien Ukrainoje yra įstrigusi ilgam, tačiau ir greitos Ukrainos pergalės prieš Rusiją trumpuoju laikotarpiu vargu ar galėtume tikėtis. Svarbiausia, kad kaina, kurią Rusija moka už pradėtą karą, augtų. Kuo didesnė ji bus, tuo didesnė bus galimybė, kad Rusijos režimas susitaikys su tuo, jog laimėti nepavyks, ir nuspręs rinktis taiką. Šiame kontekste labai svarbi tolesnė ir auganti Europos Sąjungos bei kitų demokratijų parama, kaip ir tai, ką daro Ukraina ne tik fronte, bet ir Rusijos užnugaryje naikindama naftos perdirbimo pajėgumus bei taip vykdydama Rusijos „žaliąją transformaciją“. Jei šis procesas stiprės, gali būti, kad ilgalaikėje perspektyvoje pamatysime tikrąją Ukrainos pergalę – Rusijai nebeapsimokės tęsti karo ir ji bus priversta pasitraukti iš užgrobtų teritorijų.

Jeigu ne pilietinė visuomenė, ne tiriamoji žurnalistika, turbūt neturėtume ir teisėsaugos vykdomų tyrimų, galinčių prisidėti prie to, kad Rusiją remiančios politinės jėgos ilgainiui netektų pagrindo veikti.

Vis dėlto turime suvokti, kad šis procesas nebus lengvas, o Kremlius gali desperatiškai griebtis įvairių eskalacijos ir bauginimo priemonių prieš visą Europą ir Baltijos šalis, Suomiją, Rumuniją. Turime būti budrūs ir suvokti, kad nors Kremliaus planas sunaikinti Ukrainą yra visiškai žlugęs ir vienintelis klausimas, kiek dar laiko prireiks, kol įvyks Ukrainos pergalė. Kol tai įvyks, nors ir galime būti optimistais, visų pirma turime būti realistai ir remti Ukrainą visais įmanomais būdais.

Kai kalbama apie procesus, susijusius su Rusijos įtaka, tikriausiai niekas nesiginčys, kad prieš karą Rusija visas pajėgas buvo nukreipusi į oligarchinių, net kriminalinių struktūrų tinklų kūrimą visoje Europoje, taigi – ir Lietuvoje. Kaip manote, ar žvelgiant į Europoje vykstančius procesus šiandien skiriame pakankamai dėmesio tam, kad tuos tinklus identifikuotume ir išardytume, kad pasibaigus karui Rusija nebegalėtų jais naudotis? Ar ši grėsmė aiškiai įsisąmoninta?

Manau, kad tam tikras lūžis Europos mąstysenoje įvyko, nors jis buvo labai vėlyvas, lyginant su tuo, ką Baltijos šalys bandė įrodyti. Prisiminkime kad ir projektą „Nord Stream“. Jau tada Baltijos šalys mėgino įspėti, kad Rusija yra kriminalinė valstybė, energetinę priklausomybę naudojanti politiniams dividendams ir įtakai Europos Sąjungos šalyse pirkti.

Lemtingas lūžis įvyko 2022-aisiais po didelio masto agresijos prieš Ukrainą, kai buvo įvestos įvairios sankcijos siekiant pažaboti kriminalinį režimą ir visą tą tinklą, kurį jūs minite. Suvokimas tikrai sustiprėjo, tai matyti iš tam tikrų projektų, tarkim, atsisakoma iškastinio kuro iš Rusijos, tiesa, dar nevisiškai, bet galutinės datos Europoje jau numatytos. Vakaruose ir Europos Sąjungoje sustiprėjęs įsitikinimas, kad turime kurti tikrąją strateginę autonomiją ir negalima priklausyti nuo lengvų, neskaidrių pinigų iš tokių autoritarinių režimų kaip Kremliaus.

Be jokios abejonės, viso dešimtmečiais Rusijos regzto įtakos tinklo vienu sankcijų paketu neįveiksi, tačiau mažinant Rusijos galimybes šį tinklą finansuoti, tiek Rusijos režimas, tiek šis įtakos tinklas silps. Europos Sąjungoje jau priimta daugiau nei 20 sankcijų paketų: apribota Rusijos bankų prieiga prie tarptautinės finansų sistemos, didžiausi bankai pašalinti iš SWIFT, įšaldytos Rusijos centrinio banko atsargos. Taip pat sankcijų sąrašuose yra 2 700 fizinių ir juridinių asmenų – tai ne tik kelionių draudimai, bet ir jų valdomo nekilnojamojo turto bei finansinių išteklių įšaldymas. Kalbu apie oligarchus, jų šeimų narius, propagandistus, karo pramonės vadovus, politikus, įmonių vadovus. Įšaldyto oligarchų ir kriminalinių tinklų veikėjų turto suma Europos Sąjungoje siekia apie 28 mlrd. eurų.

Padaryta tikrai nemažai, tačiau toli gražu ne viskas. Yra pavyzdžių, kai tokie asmenys iš tų ratų pastebimi Europos Sąjungoje besimėgaujantys prabanga. Tai rodo, kad sankcijos dar nepasiekė visų, kuriuos turėtų. Europos Sąjunga sustiprino kovą su pinigų plovimu, įsteigė specialią instituciją, įpareigojo finansų įstaigas identifikuoti rizikingus klientus. Tai mažina galimybes naudotis Europos Sąjungos finansų sistema neskaidriems kapitalams.

Kurioje srityje matote ryškiausius negrįžtamus pokyčius Europos Sąjungos politikoje?

Energetikoje Europos Sąjunga per kelerius metus padarė tai, kas anksčiau atrodė neįsivaizduojama, – kardinaliai sumažino priklausomybę nuo rusiškos energijos. Rengiamasi jos apskritai atsisakyti. Tai mažina Kremliaus pajamas ir galimybę naudoti energetiką kaip korupcinės įtakos instrumentą Europoje. Taip, su Rusijos sukurtais įtakos tinklais per verslo ryšius, propagandą ir organizuotą nusikalstamumą kovoti sunku. Ne iš karto Vakarų valstybės tai suvokė kaip saugumo problemą, ir Rusija turėjo keletą dešimtmečių šiam įtakos tinklui sukurti. Žinoma, dėl to matome įvairių bandymų apeiti sankcijas ar daryti išimčių sankcijų paketuose. Ir įšaldyto Rusijos turto niekaip nepavyksta nukreipti tam, kad jis būtų panaudotas Ukrainai didesniu mastu. Šių sprendimų dar nepavyksta priimti, tad tikrai dar yra kur tobulėti ir ką daryti. Yra net atvirai Kremliaus naratyvus skleidžiančių politinių jėgų pačiame Europos Parlamente, pavyzdžiui, „Suverenių tautų Europos“ partija. Svarstoma imtis priemonių prieš tokias jėgas, nes nelogiška, kad partija, veikianti prieš Europos Sąjungos vertybes ir atstovaujanti Rusijos interesams, gautų Europos Sąjungos paramą.

Priemonių niekada nebus per daug, bet kryptis aiški, ir tikiuosi, kad politinės valios nepristigs. Be abejo, padėtį komplikuoja dar ir tai, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ir D. Trumpo administracija pasirinko visiškai priešingą kryptį – švelninti sankcijas. Galbūt šis procesas šiek tiek sustojęs, bet anksčiau netgi buvo matyti D. Trumpo administracijos interesai daryti bendrą verslą su Rusijos kriminaliniu režimu. Tai – papildomai padėtį komplikuojantis veiksnys, tačiau jis parodo, kad Europos Sąjunga iš visų veikėjų yra pati principingiausia.

Akivaizdu, kad kova vyksta ir Europos viduje. Kai Rusija paremia tam tikras oligarchines ar kriminalines struktūras, šios stengiasi daryti įtaką informacinei erdvei ir formuoti aplinką, palankią radikaliems politikams. Tuomet visa valstybė įsivelia į konfliktus. Tad kol demokratinės jėgos kovoja su Rusijos mafijos statytiniais, progresas stringa. Ar nepaisant siaubingo Rusijos karo Ukrainoje negalima teigti, kad ir šiandien matome panašių procesų?

Užsibrėžti aiškius tikslus ir jų siekti reiškia ir tikslą įveikti priešą. Akivaizdu, kad priešui tie artikuliuoti tikslai nepatinka. Pavyzdžiui, yra aiškus tikslas pastatyti Europos ir Lietuvos gynybą ant kojų, kad Europos Sąjunga būtų stipri kariniu požiūriu ir pajėgi apsiginti. Neišvengiamai su tuo susiję ir tai, kad Europos Sąjunga globaliu mastu turi būti konkurencinga ir turėti strateginę autonomiją ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo JAV. Akivaizdu, kad priešui šie tikslai ne pakeliui ir jis siekia eskaluoti, kad Europos Sąjunga yra žlunganti, nukrypstanti nuo savo tikrojo kelio ir t. t.

Tvirtas apsisprendimas ir reikalingų sprendimų priėmimas laiku būtų pats geriausias atsakas priešui. Kartu tai reiškia, kad priešui palankios politinės jėgos neturėtų veikti, pagrindas joms veikti turėtų būti pakirstas. Kalbu apie institucinius gebėjimus pakirsti mūsų valstybės viduje veikiančias politines jėgas, kurios atrodo pačios neskaidriausios, yra finansuojamos iš neaiškių šaltinių, remia atsiskaitymą grynaisiais. Nereikia stebėtis, jog būtent tokios jėgos ir kalba apie tai, kad Europos Sąjunga vystosi ne taip – jos netiesiogiai remia Rusijos skleidžiamus dezinformacinius naratyvus.

Priėmusi Ukrainą, Europos Sąjunga neįtikėtinai sustiprėtų kariniu požiūriu. Manyčiau, kad Ukraina šiandien yra antra pagal pajėgumą karinė valstybė Vakarų pasaulyje po JAV, o gal net ir pirma, vertinant realią patirtį mūšio lauke.

Ar visada galime būti patenkinti savo pačių instituciniais gebėjimais? Tai retorinis klausimas, nes, nepaisant tam tikrų vykstančių procesų, kartais galima kelti klausimą, ar ne per vėlai reaguojama, tačiau kartu galima sakyti, kad aktyvi pilietinė visuomenė, kuri yra pagrindinis pokyčių variklis, stiprėja. Jeigu ne pilietinė visuomenė, ne tiriamoji žurnalistika, turbūt neturėtume ir teisėsaugos vykdomų tyrimų, galinčių prisidėti prie to, kad Rusiją remiančios politinės jėgos ilgainiui netektų pagrindo veikti.

Siekiant pagrindinio tikslo – kad Europos Sąjunga būtų stipri ir turėtų strateginę autonomiją, kad ji būtų tvirtai apsisprendusi eiti plėtros keliu ir priimti Ukrainą, neišvengiamai susiduriama ir su uždaviniu užkirsti kelią jėgoms, remiančioms mūsų priešą ir trukdančioms Europos Sąjungai stiprėti. Taigi kova su Rusija turi tęstis tiek Ukrainos karo su Rusija fronte, tiek Rusijos gilumoje, tiek ir Europos Sąjungoje. Tik taip galime išsivaduoti iš šios tamsios galios įtakos.

Jei sėkmingai judėsime integruodami ir remdami Ukrainą Europos Sąjungoje, jei stiprinsime savo gynybinį potencialą, transformuosime energetiką, likviduosime jos priklausomybę nuo Rusijos ir kovosime už skaidrumą, ar galime tikėtis ne tik tolesnio ekonomikos augimo, bet ir sustiprėti tiek, kad užsitikrintume savo pačių saugumą?

Be abejo. Manau, kad visa tai pavyks. Daug kas laidojo Europos Sąjungą per visą jos egzistavimo laikotarpį: gąsdino nacionalinio suvereniteto praradimu, žlugimu ar tapatybės išnykimu, tačiau ji atlaikė visus iššūkius ir grėsmes nuo pat 1951 metų. Demokratijos stiprybė yra tai, kad sprendimai priimami demokratiškai ir jais žmonės pasitiki. Taip Europos Sąjungai pavyksta prisitaikyti, ilgainiui stiprėti ir plėstis.

Priėmusi Ukrainą, Europos Sąjunga neįtikėtinai sustiprėtų kariniu požiūriu. Manyčiau, kad Ukraina šiandien yra antra pagal pajėgumą karinė valstybė Vakarų pasaulyje po JAV, o gal net ir pirma, vertinant realią patirtį mūšio lauke. Taip pat Ukraina turi milžinišką ekonominį potencialą. Nors reikia įveikti tam tikrus interesų grupių konfliktus, pavyzdžiui, žemės ūkyje, protinga integracija į Europos Sąjungos vidaus rinką sustiprintų bendrą konkurencingumą.

Rusijos ideologija, rašizmas, nebetektų pagrindo, jei Ukraina būtų negrįžtamai integruota į europinę demokratinių valstybių erdvę. Tad į klausimą galiu atsakyti tik teigiamai: su Ukrainos priėmimu atsiranda naujų galimybių Europos Sąjungai tapti labai stipria pasauline ekonomine ir karine veikėja ir iki minimumo sumažinti Rusijos keliamą grėsmę, o gal net ir paskatinti Rusijos režimo griūtį. <

Dėkojame už pokalbį!

Tai  politinė reklama, už kurią sumokėjo ir kurią skelbia „Renew Europe“. Ji susijusi su „Renew Europe“ komunikavimu apie savo veiklą Europos Parlamente.