Aktualijos

Pasaulis keičiasi, o kaip keisis Lietuva? 2026 m. liepos 29 d. Eduardas Eigirdas

Jei prieš prasidedant Rusijos karui Ukrainoje kas nors būtų pasakęs, kad karas tęsis daugiau nei ketverius metus, o Rusija taip ir negalės užimti tų Ukrainos regionų, kuriuos pasiskelbė savais, manau, kad daugelis būtų tuo nepatikėję. Mūsų žurnalo redakcija netikėjo prognozėmis, kad Rusija gali greitai laimėti karą ir okupuoti didelę dalį Ukrainos, o ką jau kalbėti apie pasakas, kad tai gali padaryti per tris dienas. Prasidėjus karui neabejojome, kad Rusijos ordai lengvas pasivaikščiojimas nenumatytas, o jos tankų armijos masiškai degs.

Vis dėlto tai, kas mums buvo akivaizdu dar neprasidėjus karui, tikėtina, buvo sunkiai suvokiama Kremliuje. Šiemet iš jo pasigirdo pirmos aimanos apie tai, kad kažkas (tikėtina, jog omenyje turimas Donaldas Trumpas ir JAV) juos apgavo. Tarsi žadėjo, kad Rusija tas teritorijas, į kurias nusitaikė, kad ir tą patį Donbaso regioną, gaus, bet niekaip negauna. Žvelgiant iš JAV perspektyvos, tai atrodo kiek kitaip: Vladimiras Putinas tiesiog nesugeba šių teritorijų pasiimti. Tad jei bandoma suvokti, kas ką apgavo, tikriausiai visų pirma V. Putinui reikėtų kaltinti didžiausią arogantišką pasipūtėlį, tai yra save. Būtent jo begalinė arogancija ir jį supanti pataikūnų armija sukūrė visiškai iškreiptos realybės vaizdą, kuriame karas laimimas per tris dienas, o Vakarams beliko šiam vaizdui pritarti ir šioje klaidingoje realybėje V. Putiną murkdyti, kad kai ateis diena X, tikroji realybė būtų naudinga Ukrainai, o ne Rusijai.

Taip ir atsitiko: įtikėjęs, jog tūkstančiai tankų ir šimtai tūkstančių karių užtikrins jam reikiamą pergalę, ir visiškai nereaguodamas į dėl technologijų pasikeitusią realybę, V. Putinas pradėjo karą. Šioje realybėje jis gali piktintis tik tuo, jog porą dešimtmečių iki dabartinio karo Ukrainoje Vakarai tobulai pataikavo jo ir jo pakalikų savigyrai – rimtais veidais reaguodavo, analizuodavo ir kaip realią grėsmę vertindavo Rusijos žinias apie tobulinamą naują tanko modelį, kuris važiuos greičiau ir šaudys taikliau. 2026 m. Ukrainos dronams vis dažniau deginant Rusijos naftos gamyklas ir karinę infrastruktūrą (net ir sostinėje Maskvoje) V. Putinui pagaliau turėjo tapti akivaizdu, kaip brangiai ne tik Rusijos žmonėms, bet ir jam kainuos jo arogancija ir visiškas atitrūkimas nuo realybės. Juk Rusija ne tik negrįžtamai prarado įtaką Ukrainoje, bet dar ir pavertė Ukrainą karine prasme viena galingiausių valstybių pasaulyje. Negana to, kraujuodamas kare Ukrainoje
V. Putino režimas atleido čiuptuvus ir daugelyje kitų valstybių, kurias vertino kaip esančias savo įtakos zonoje.

Tai puiki žinia mums Lietuvoje, kaip ir visoms kitoms pasienyje su V. Putino orda esančioms demokratijoms. Kuo ilgiau Ukraina ryžtingai priešinasi V. Putinui, kuo galingiau degina Rusijos infrastruktūrą, karo pramonę ir energetiką, tuo labiau silpnina Rusijos įtaką ir daugiau laiko suteikia mums kartu su sąjungininkais stiprėti ir kurti ateitį, kurioje galėtume būti maksimaliai saugūs.

Tad svarbiausias klausimas, į kurį šiandien turėtume atsakyti, yra šis: ar tuo metu, kai Ukrainos didvyriai laimi mums brangaus laiko, mes būtent tokią ateitį ir kuriame? Ar įgyvendiname tuos sprendimus, kurie ilguoju laikotarpiu bus patys naudingiausi mūsų valstybei, o ne tuos, kurie naudingiausi įtakingiausioms ar galingiausioms Lietuvoje veikiančioms kapitalo grupėms?

Tai labai svarbus klausimas, nes, kaip rašome šio numerio „Globalių tendencijų“ skiltyje, neturime apsigauti: nors karas Rusiją ir nualino, tai nereiškia, kad pasaulis, kuriame nuo šiol kaip svarbiausia demokratijų oponentė dominuoja Kinijos diktatūra, bus daug saugesnis. Kaip rašome šio numerio „Įžvalgų“ skiltyje, dėl tokio pasaulio reikia kovoti. Ir neapsigaukime, kad tai padarys kas nors kitas, o mes galime tik sau patogiai įrėminti globalių galių plaukti pasroviui. Tai būtų milžiniška klaida, analogiška tai, kurią vertindamas ateitį 2022-aisiais padarė V. Putinas. Skirtumas tik tas, kad dėl jo klaidos šiandien dega Maskva, o dėl mūsų klaidų ateityje degtų Vilnius, Kaunas ir visa Lietuva. Apie tai rašome šio numerio vedamajame – stengiamės išryškinti tas valstybės pažangos kryptis, kuriomis turime žengti, ir tuos trukdžius, kuriuos turime įveikti, siekdami neleisti, kad mūsų įtakingųjų ir galingųjų aklumas pasmerktų visą valstybę.

Labai rimtai susimąstyti apie tai raginu visus Lietuvos patriotus, o perskaičius šį numerį įvertinti savo galimybes paremti mūsų pastangas vienyti Lietuvą būtent tokiai pažangai, kuri būtų maksimaliai naudinga kuriant saugią ateitį mūsų valstybei. Manau, kad tai yra svarbiausias tikslas, kurio šiandien turėtume siekti, tuo labiau kad dėl Ukrainos didvyrių aukų šiandien jis yra realus.