Nacionaliniai interesai

Neišlaisvinę N. Numavičiaus ir A. Mamontovo gerovės valstybės nesukursime 2020 m. kovo 30 d. Redakcija

Tikriausiai nelengva suprasti, ką mes turime omenyje, rašydami apie turtingiausio Lietuvos žmogaus Nerijaus Numavičiaus ir vieno žinomiausių Lietuvos atlikėjų Andriaus Mamontovo laisvę. Juk atrodo, kad laisvesnių žmonių vargu ar galima rasti: vienas apskritai gyvena kaip laisvas menininkas, o kitas ką tik su sutuoktine pasikeitė pavardę, todėl nuo šiol jį reikėtų vadinti Nerijumi Numa. Toliau tekste tai ir darysime, bet iš pat pradžių norėjome, kad būtų aišku, jog kalbame apie tą patį milijardierių. Šis pavardės keitimo žingsnis tarsi demonstruoja, kad laisvesnio žmogaus Lietuvoje tikriausiai neįmanoma rasti.

Vis dėlto pateiksime vieną pavyzdį, kad suprastumėte, apie kokią laisvę kalbame. A. Mamontovas buvo vienas pagrindinių veidų šalia Ramūno Karbauskio kovojant su Lietuvos, Japonijos ir JAV bendrovėmis planuojama statyti Visagino atomine elektrine (AE). Šis projektas, mūsų redakcijos nuomone, būtų palaidojęs Vladimiro Putino branduolinį projektą Astrave. Deja, dėl šios kovos ne tik buvo palaidotas Astravą turėjęs palaidoti Visagino projektas, bet ir, tikėtina, rinkimuose geriau pasirodė su Rusija verslo ryšiais susijusio oligarcho R. Karbauskio partija. Be to, rinkimuose jai greičiausiai padėjo ir jos lyderio sąsajos su vienu žinomiausių Lietuvos dainininkų, kurio dainos prieš tris dešimtmečius, Sąjūdžio laikais, tarsi laužo šviesa šildė Lietuvos patriotus.

Laisvės formų yra labai skirtingų. Diktatoriai jaučiasi laisvi, kai gali žudyti visus, kurie jiems oponuoja, o menininkai – kai gali nekreipti dėmesio į jokias taisykles. Todėl svarbu suvokti, kokią laisvę renkamės mes. Šiandien mums bandoma galutinai primesti laisvę, kurioje mes būtume neįgalūs priešintis Kremliaus įtakai, vadinasi, šios įtakos skleidėjų ir būtume valdomi. Tačiau turėtume siekti, kad mus valdytų demokratiniai principai ir skaidri sistema, kuri iškeltų ne tuos, kurie aptarnauja Maskvą ir oligarchiją, o tuos, kurie gabesni, kūrybingesni, gebantys kurti pažangią, skaidrią bei solidarią Lietuvą. 

Tad manantiesiems, kad A. Mamontovas yra laisvas ir jo nereikia išlaisvinti, vertėtų atsakyti į klausimą, ar atlikėjas, agitavęs prieš Visagino AE, jei būtų laisvas, tylėtų matydamas, kad pasienyje su Lietuva V. Putinas stato daug kartų pavojingesnį Astravo monstrą su potencialiai keturiais „Rosatom“ branduoliniais reaktoriais. Juk tikrai netikite tuo, kad Andrius nieko nežino apie Astravo AE, ar tuo, kad mano, jog ši elektrinė ne tokia pavojinga, nei būtų buvusi Visagino jėgainė, nes Rusijos technologijos daug geresnės už Japonijos ar JAV.

Žinoma, versijų, kodėl garsusis atlikėjas taip valingai ir tvirtai, tarsi koks šių laikų Pavlikas Morozovas, tyli matydamas kylantį Astravo monstrą, galima prisigalvoti įvairių, ypač jei nori, kaip tas Pavlikas Morozovas, pateisinti tai, kodėl ir pats tyli. Tokiu atveju bet koks pasiteisinimas yra logiškas. Tačiau jei situaciją vertintume objektyviai, turėtume pripažinti, kad jei su Visagino AE Andrius taip aktyviai kovojo, beje, kaip ir tūkstančiai kitų aktyvių veikėjų, kurių daugumos šiandien nebematome, o dabar, kai Rusija stato Lietuvai daug pavojingesnę elektrinę pasienyje su Baltarusija, labai tyliai tyli, tai toks žmogus arba ko nors bijo, arba kažkodėl negali kovoti su V. Putino atominiu monstru. Bet kuriuo atveju tai reiškia, kad jis nėra laisvas.

Laisvė, kai taikomasi prie destrukcinių jėgų, yra okupacinio tipo laisvė

Kodėl mums turėtų rūpėti, kiek kažkas yra laisvas? Atsakymas labai paprastas: tai demonstruoja, kokią laisvę turime mes visi. Juk tik teoriškai laisvė yra duotybė, o iš tiesų ji yra siekiamybė, todėl jei nekovoji už savo ir savo šalies laisvę, ir laisvoje valstybėje gali patekti į dvasinę ar net fizinę vergovę. Štai kodėl reikia mėginti suvokti, kokią laisvę šiandien turime Lietuvoje ir ar būdami laisvi savo laisvės neatsisakome ir netampame valstybės, kuri techniškai yra laisva, bet užvaldyta iš vidaus, piliečiais. Tai geriausiai demonstruoja Visagino AE pavyzdys: piliečiai labai kaunasi su Lietuvos energetinę nepriklausomybę galinčiu įtvirtinti projektu, tačiau tampa tarsi ištikti komos, kai reikia kautis su egzistencinį pavojų Lietuvos valstybei keliančiu Astravo monstru. Tai leidžia teigti, kad šiandien Lietuvoje galime stebėti visą šalį užliejančią okupacinio tipo laisvę, kai gali būti laisvas visur, bet tik ten, kur netrukdai okupantui, jo interesams ir sąjungininkams. Ir nereikia manyti, kad tai – ne tokia reikšminga problema. Visų pirma, Astravo monstro atveju kalbame apie Lietuvos valstybės ir tautos sunaikinimo riziką. Antra, vidinė okupacija ir laisvės priešintis okupantui atsisakymas yra didžiausių Lietuvos problemų priežastis.

Kai Konkurencijos taryba, kaip ir kitos institucijos, „nemato“ Rusijai palankių jėgų įtakos formuojant Lietuvos verslo ir žiniasklaidos architektūrą, kad ši būtų laidi Kremliaus bičiuliams ir troliams bei kartu užsmaugtų antioligarchinę rezistenciją, susidaro paradoksali situacija: verslas, kuris teoriškai yra provakarietiškas, taip pat prisitaiko prie maskoliškų vertybių. Todėl ir turime realybę, kai Vakaruose milžiniškos sėkmės sulaukiantys lietuviai Lietuvoje yra nelabai žinomi, nes jų čia niekas neremia, o selai ir statkevičiai, kurie skraido oligarchų sraigtasparniais ir aukština Rusiją, dėl rėmėjų ir žiniasklaidos dėmesio yra nuolatiniai mūsų gyvenimo palydovai. Kaip ir paksaitės, karbauskiai bei matijošaičiai su uspaskichais…

Mūsų žurnalo leidybos pradžioje, prieš 12 metų, rašėme, kad svarbiausias…