Visuomenė

Marius Jakulis Jasonas – verslininkas, kuris pateks į Lietuvos istoriją Eduardas EIGIRDAS

Martyno Zarembos nuotr.

Daugelis Marių Jakulį Jasoną žino kaip verslininką, kuris įgyvendino įspūdingiausio ir prabangiausio viešbučio „Kempinski“ Vilniuje projektą. Kaip žmogų, kuris yra teisingas, bet griežtas, išmintingas, bet labai taupus, charizmatiškas, bet kuklus ir nelendantis į viešumą. Todėl apie jo darbus visuomenė retai kada išgirsta, nors jis savo sėkme, palaikomas žmonos Liisos Leitzinger, nuolat dalijasi su Lietuvos žmonėmis.

Vis dėlto šį sykį apie naują jųdviejų projektą turėtų išgirsti visi. Nes visų pirma tai būtina šio projekto sėkmei, antra, manytume, jog tai būtina siekiant pažadinti ir kitus Lietuvos verslininkus, kad ir jie suvoktų, jog sukaupęs daug turtų gali tapti labai turtingas, bet tik išmokęs savo sėkme dalytis su savo valstybe ir jos žmonėmis gali tapti didis. Manau, kad tokie ir yra M. Jakulis Jasonas bei L. Leitzinger – laužydami lietuviško kapitalizmo tradicijas, jie įkūrė fondą, kurio veikla, manytume, sukurs milžinišką pridėtinę vertę Lietuvos valstybei. Dėl to man buvo labai malonu vienam pirmųjų pakalbinti šiuos iškilius žmones.

Neabejoju, kad šį kausimą jau girdėtoje, bet vis dėlto – kas Jus paskatino įkurti ne pelno siekiantį fondą, kurio pradinis kapitalas – net 3,5 mln. eurų? Gal iš ryto pabudę pajutote, kad turite tai padaryti, o gal tai buvo ilgai brandintas tikslas?

Liisa: Galiu patvirtinti, kad Marius nuo pat pradžių norėjo palikti pinigų Lietuvai. Jis čia atvyko 1992 m., kai galimybių buvo labai daug. Ir tai, ką jis pasiekė, buvo būtent dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Todėl buvo ir tebėra dėkingumas už tas galimybes bei suvokimas, kad ne jis vienas savo sėkmę sukūrė, kad tai padaryti jam leido Lietuvos laisvės suteiktos galimybės. Jo testamente jau gana seniai parašyta, kad reikia palikti pinigų Lietuvai fondo forma. Ten viskas labai gražiai ir aiškiai išdėstyta.

Bet tada atėjo kažkoks saugumo jausmas. Iš pradžių buvo daug rizikos, todėl negalėjome žinoti, kaip seksis po poros metų, ar bus pinigų ir galimybių plėtoti verslą. Tačiau kai supratome, kad situacija tapo gana saugi, gal net ir aš iškėliau klausimą, kam laukti. Įkūriau savo viešąją įstaigą, o Marius investavo į mokyklą ir švietimą. Ir tada atėjo diena, kai suvokėme, kad negalima laukti ir reikia kurti fondą.

Marius Janulis Jasonas: „Žmonės, su kuriais anksčiau dirbau, man sakė, jog aš išprotėjęs, kad nusprendžiau iš JAV vykti į Lietuvą, joje gyventi, dirbti ir kurti verslą. O aš jiems sakiau, kad kaip tik elgiuosi protingai: Lietuva yra galimybių šalis, čia gali gyventi, dirbti, investuoti, kurti naujas įmones. Čia yra daugiau galimybių nei Kalifornijoje ar kur kitur.“

Marius: Kam laukti mirties (juokiasi)?

Liisa: Na, taip, kam jos laukti? Juk ji taip greitai neateina, o fondo reikia jau šiandien. Tad kam atidėlioti šį darbą, jei galima pradėti daryti dabar? Po truputėlį pradėjome ieškoti komandos ir pradedame veiklą.

Gerbiamas Mariau, gal galėtumėte trumpai papasakoti apie pagrindinius fondo principus, kuriuos kaip pamatinius akmenis įdedate į jo esmę?

Marius: Svarbiausias fondo tikslas – finansiškai padėti kitiems kurti Lietuvos ekonominę gerovę. Aš atvykau čia gyventi, dirbti ir investuoti 1992 metais. Pradėjau nuo prekių ženklų patentų kontoros, kuri dabar vadinasi advokatų kontora „AAA Law“, uždirbau pinigų. Daugelis klientų buvo ir šiandien yra iš užsienio, jie ateidavo į Lietuvą, jų pinigai būdavo investuojami į Lietuvą. O aš iš uždirbtų pinigų pirkau nekilnojamąjį turtą, steigiau naujas įmones, investavau į akcijas. Šiandien, kai verslas sustiprėjo, noriu sėkme dalytis su kitais. Nes jei mano pagalba padės užaugti kitiems, bus geriau visiems.

Norėčiau, kad visi jauni ir kūrybingi žmonės, kurie trokšta siekti daugiau, atvykti ar grįžti į Lietuvą ir įgyvendinti savo idėjas, rastų į ką atsiremti. Mūsų fondas veiks trimis pagrindinėmis kryptimis. Viena jų bus skirta tam, kad jei kas nors turi gerą idėją, bet stokoja lėšų, mes galėtume finansiškai paskatinti idėjos įgyvendinimą, o jei idėja pasiteisins, pinigai grįš į fondą ir bus finansuojami kiti projektai. Taip fondas galės prisidėti prie to, kad Lietuvoje atsirastų daugiau naujų verslų, darbo vietų, tai skatins ekonomikos ir gerovės augimą.

Esu įsitikinęs, kad vienas svarbiausių dalykų yra sukurti aplinką, palankią naujoms įmonėms, kurios padėtų stiprėti Lietuvos ekonomikai, steigti. Stiprėjant verslui ir augant mokestinėms pajamoms, stiprės ir valstybė, ji galės geriau pasirūpinti ir kitomis sritimis. Todėl tai bus investicijos į tas bendroves, kurios pajėgios augti ir stiprėti, tai nebus investicijos į meną ar kultūrą. Investicijų tikslas – kad Lietuvoje augtų gerai mokamų darbo vietų skaičius, o turtėjantys žmonės vis daugiau lėšų galėtų skirti tiek menui, tiek kultūrai.

 
Apie Marių

Mariaus Jakulio tėvai Lietuvą paliko 1944 m. – bėgo nuo sovietų. Tėvas Zigmas Jakulis 1935–1940 m. buvo Alytaus burmistras, todėl jau pirmais rusų okupacijos metais pateko į kalėjimą. Pasitaikius progai pabėgo, nes žinojo, kad laukia mirtis, jei liks. Marius gimė pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Jakulių šeima 1949 m. išplaukė į JAV. Pirmuosius metus Zigmas Niujorke dirbo Šv. Kazimiero bažnyčios ūkvedžiu. Marius augo lietuvių bendruomenėje, buvo skautas, dalyvavo piketuose dėl Baltijos šalių laisvės prie Sovietų konsulato. Pirmą kartą Lietuvą aplankė 1991 m. vasarą, antrą kartą – žiemą: buvo blokada, tamsu, šalta, nuomojamame kambaryje teko miegoti su paltu. Tačiau sėkmingą teisininko karjerą Niujorke padaręs Marius būtent tada nusprendė viską iš naujo pradėti Lietuvoje. Vos persikraustęs į Vilnių, savo nuomojamame kambaryje Lazdynuose įkūrė prekių ženklų patentų teisės kontorą ir daug dirbo. Tai padėjo pagrindus Mariaus sėkmei Lietuvoje.

Ilgainiui jis tapo vienu labiausiai klestinčių privačių investuotojų šalyje, įkūrė advokatų kontorą „AAA Law“, yra bendrovės „AAA Holdingas“, kuriai priklauso „Radisson Blu Royal Astorija Hotel, Vilnius“ ir „Grand Hotel Kempinski Vilnius“, valdybos pirmininkas. Su partneriais įkūrė „Nordic Airport Hotels Fund“, skirtą viešbučiams prie Vilniaus, Krokuvos, Rygos ir kitų Europos oro uostų plėtoti bei įsigyti. Marius yra prisidėjęs prie Vilniaus tarptautinės mokyklos ir Erudito licėjaus Kaune steigimo.

Antras darbas – profesorių ir dėstytojų pritraukimas į Lietuvą, kad jie atvyktų dalytis savo žiniomis. Palyginus tai, kiek jie uždirba Kalifornijoje ir kiek galėtų gauti Lietuvos universitetuose, skirtumas yra toks didelis, kad net ir labai norintieji atvykti dvejoja. Mūsų fondo tikslas – finansiškai prisidėti, kad šis skirtumas taptų minimalus arba jo visai neliktų, kad aukščiausio lygio dėstytojai galėtų savo žiniomis dalytis su Lietuvos jaunimu, o šis vėliau kurtų pasaulinio lygio verslus, produktus ar išradimus.

Trečia kryptis yra darbas su jaunimu. Turime puikių studentų, kurie gauna vietą geriausiuose universitetuose visame pasaulyje. Nors jiems skiriama stipendija, pritrūksta pinigų kasdienėms reikmėms. Tad mūsų fondas padės spręsti šią problemą – skirs trūkstamų lėšų, kad jaunas perspektyvus žmogus galėtų studijuoti ir siekti profesinių aukštumų. O, gavus išsilavinimą, patirties ir kontaktų ateičiai, prašysime grįžti dirbti į Lietuvą. Žinoma, priversti negalėsime, tai bus jų sąžinės reikalas.

Bet mes nebūsime tie, kurie finansuos viską. Tiesiog norintiesiems studijuoti, kurti, pritraukti aukšto lygio profesionalų ar įgyti kokybišką išsilavinimą skirsime trūkstamų lėšų, kad jų tikslai taptų realybe. Tačiau tai bus pagalba tiems, kurie ir patys aktyviai sieks deklaruojamų tikslų, ir mes kartu rizikuosime savo kapitalo dalimis. Nes tik taip galėsime būti tikri, kad mūsų fondo parama pasieks tuos, kurie tiki tuo, ką daro. Taip dėl šios paramos bus sukuriama didžiausia pridėtinė vertė Lietuvos ekonomikai, visuomenei, valstybei.

Lietuvoje nėra labai daug panašių fondų. Kas lėmė, kad Jūsų šeima yra viena pirmųjų, žengusių tokį žingsnį?

Liisa: Sunku atsakyti. Marius yra iš JAV, aš – iš Suomijos. Gal įtakos turi tai, kad mums įskiepytas demokratijos suvokimas, kuriam labai svarbus stebuklingas žodis „atsakingumas“. Kuo daugiau turi – tuo didesnė pareiga prisidėti ir dalytis. Nuo pat pradžių ir buvo tas dalijimasis.

O Lietuvoje yra nemažai labdaros ir kultūros paramos fondų. Bet Mariaus, kuriam yra artimas verslas bei ekonomika, nuomone, šiandien Lietuvai reikia būtent tokio fondo.

Liisa su savo įkurtos VšĮ „Geri namai“ globotiniais. Martyno Zarembos nuotr.

Teigėte, kad, Jūsų finansuotoms įmonėms išaugus, pinigai grįš į fondą. O kaip bus su pinigais, skirtais studentams?

Liisa: Na, jie tikrai neturės jų grąžinti. Šiandien fondas yra tarsi gyvas organizmas. Subūrėme komandą, apsibrėžėme veiklos kryptis ir laukiame paraiškų. Jas gavę spręsime, kaip veikti toliau. Mūsų svarbiausias tikslas – remti tai, kas sukurs didžiausią pridėtinę vertę Lietuvai.

Marius: Norėčiau pabrėžti, kad finansavimas, skirtas studentams, nebus labdara. Idėja tokia: mes padėsime finansiškai, jeigu jie morališkai, o gal ir teisiškai įsipareigos grįžti į Lietuvą.

Kokie studentai galės pretenduoti į fondo paramą?

Marius: Jeigu studentas, baigęs studijas Lietuvoje, gauna pasiūlymą studijuoti užsienyje, turime stengtis jį paremti. Ir mūsų advokatų kontoroje buvo taip, kad vienas jaunuolis čia baigė studijas ir dirbo kaip advokato padėjėjas, tada jis padavė prašymą tęsti mokslus Jungtinėje Karalystėje, kad įgytų teisės magistro diplomą. Dalį reikalingos sumos mūsų įmonė finansavo, nes jis įrodė, kad to nori. Kodėl taip darėme? Nes jo žinios, kai jis grįš, įmonei teiks pridėtinę vertę. Jo diplomas bus naudingas ir jam, ir įmonei.

Liisa Leitzinger: „Kai pabūni JAV, pamatai, kaip dosniai žmonės remia, būtent turtingi verslininkai. Kai matai, kiek pinigų jie skiria kilniems darbams, suvoki, kad gali lygiuotis į juos. Nors tai nėra lengva. Juk ten nieko nuostabaus, jei norint patekti į labdaringą vakarienę reikia sumokėti 60 tūkst. eurų už vieną staliuką. Kai tai pamatai, atsiveria akys.“

Bet tokios studijos nėra fondo tikslas, tokių studijų finansavimu turi rūpintis patys jaunuoliai ir jų darbdaviai. Mes sieksime prisidėti prie studijų tų žmonių, kurie turi potencialo savo žinias panaudoti vėliau, kai kurs naujus verslus, naujas darbo vietas, nes būtent tokių žmonių tobulėjimas gali daryti didžiausią teigiamą įtaką Lietuvai.

Pirmas nepatogus klausimas. Minėjote, kad aplankė saugumo jausmas. Nenoriu kalbėti apie gandus, bet buvo ir tokių, kad 2008-ųjų krizė gana skaudžiai smogė ir Jūsų verslams. Kada ir kodėl Jus aplankė saugumo jausmas? Juk ir šiandien dalis Lietuvos turtuolių, nors moko lietuvius gyventi, savo kapitalą laiko kitose valstybėse, o Jūs savo fondo lėšas investuosite tam, kad stiprintumėte Lietuvą. Ar tai rodo, kad tikite Lietuvos ateitimi?

Liisa: Žinote, viskas labai paprasta. Kai perlipome krizę, nebankrutavome ir liko pinigų, tada ir atėjo saugumo jausmas. Esmė ta, kad Marius visą laiką investavo į Lietuvą. Nuo pat pradžių taip buvo, todėl nekeista, kad investuoja ir šiandien.

Marius: Kaip minėjau, mūsų pirmieji klientai buvo iš užsienio įmonių, jų pinigai atėjo į Lietuvą ir čia liko, neiškeliavo nei į Šveicariją, nei kur kitur. Todėl šio saugumo jausmo istorija tęsiasi nuo tos dienos, kai atvažiavau į Lietuvą 1992 metais. Žmonės, su kuriais anksčiau dirbau, man sakė, jog aš išprotėjęs, kad nusprendžiau iš JAV vykti į Lietuvą, joje gyventi, dirbti ir kurti verslą. O aš jiems sakiau, kad kaip tik elgiuosi protingai: Lietuva yra galimybių šalis, čia gali gyventi, dirbti, investuoti, kurti naujas įmones. Čia yra daugiau galimybių nei Kalifornijoje ar kur kitur.

Liisa: Kai Marius atvyko į Lietuvą, jis jau tuo metu rizikavo, nes viską paliko ir atvyko čia į vieno kambario butą, jame ir gyveno, ir dirbo. O kai žmogus pradeda taip rizikuoti, tai tampa gyvenimo dalimi. Jis nieko nebijojo, nes iš karto susitaikė, kad vieną dieną gali viską prarasti, bet tai nebus pasaulio pabaiga – juk galima gyventi ir praradus namą ar automobilį. Tiesiog visą laiką gyveni rizikuodamas, nes kiekvienas naujas verslas yra rizika. Bet kuo mažiau bijai, tuo drąsiau gali žengti į naują sritį.

vaikaitės, dukters iš pirmos santuokos atžalos, darželyje JAV marius pasakoja apie Lietuvą. Martyno Zarembos nuotr.

Marius: Kai yra daugiau pinigų, iš pradžių daliniesi su šeima, tada – su giminaičiais ir pažįstamaisiais, o galop ateina laikas, kai pradedi dalytis su nepažįstamaisiais. Tie pinigai vis tiek lieka Lietuvoje ir stiprina ekonomiką. Marius arba kas nors kitas išleis tuos pinigus, o aš noriu, kad jie būtų išleisti čia. Nenoriu, kad tie pinigai būtų investuoti į jachtą, kuri plauks kur nors Azijoje… Noriu, kad jie liktų čia. Noriu, kad jie dirbtų Lietuvai, nes jos gražia ateitimi nuoširdžiai tikiu.

Nors mes žurnale labai skatiname tokį požiūrį kaip Jūsiškis, mūsų šalyje vis dar yra labai daug verslininkų, kurie, nors ir turi 30, 50 ar 200 mln. eurų, vis tiek jaučiasi dar nepakankamai turtingi, todėl negali savo sėkme dalytis su kitais, taip skatinti Lietuvos ekonomikos augimą ir jaunų verslų kūrimą. Kartais susidaro įspūdis, kad jiems lengviau ranką nusikirsti. Kaip manote, gal tai sovietinis palikimas?

Marius: Manau, kad tai tik laiko klausimas. Lietuva yra jauna šalis – praėjo tik 27 metai, kai atgavo Nepriklausomybę. Laikui bėgant turėtų atsirasti daugiau žmonių, kurie norės savo sėkme dalytis su valstybe, kurioje ši sėkmė subrendo. Jau šiandien vieni įkūrė muziejų, mes – šį fondą. Tikiuosi, jog nereikės ilgai laukti, kol išgirsime ir apie dar vieno ar kelių verslo atstovų sprendimą daryti šį tą daugiau, kas skirta nebe tiesiogiai verslo plėtrai, o tiesiogiai Lietuvos valstybei.

Tikiuosi, kad taip ir bus. Tačiau net ir Jūsų paminėti muziejaus įkūrėjai, kuriuos esame išrinkę Lietuvos metų žmonėmis, apie savo projektą kalba taip, tarsi jaustųsi kalti, jog taip „išsišoko“, ir teigia, kad daugiau muziejų nebestatys. Man atrodo, kad mūsų šalyje dominuoja įsitikinimas, jog dalytis ir stengtis dėl Lietuvos verslininkams neverta, geriau jau aukštinti save pačius ir dalytis tik tuo atveju, jei tai patiems naudinga.

Liisa: Pateiksiu Suomijos pavyzdį. Tai maža šiaurietiška šalis, valstybė pati daug investuoja į žmones ir padeda, tad ten nėra tiek daug labdaros, paramos fondų.

Tačiau kai keliauji, kai pabūni JAV, pamatai, kaip dosniai žmonės remia, būtent turtingi verslininkai. Kai matai, kiek pinigų jie skiria kilniems darbams, suvoki, kad gali lygiuotis į juos. Nors tai nėra lengva. Juk ten nieko nuostabaus, jei norint patekti į labdaringą vakarienę reikia sumokėti 60 tūkst. eurų už vieną staliuką. Kai tai pamatai, atsiveria akys. Supranti, kad pasaulyje yra labai daug dosnių žmonių, savo turtais besidalijančių su kitais.

 
Apie Liisą

Liisa Leitzinger – Vilniaus tarptautinės mokyklos viena kūrėjų ir valdybos narė, Lietuvos ir Suomijos gyvūnų globos organizacijų „Geri namai“ ir „Pet Rescue Finland“ steigėja, daug laiko skirianti padėti Lietuvos gyvūnų globos organizacijoms, Mariaus Jakulio Jason fondo įkvėpėja ir bendramintė.

Pirmą kartą Liisa Marių sutiko 1992 m. Suomijoje, kur jis buvo pakviestas skaityti pranešimo patentų ir prekių ženklų kontoros surengtame seminare. 1993 m. atvyko į Vilnių, į susitikimą su Mariaus kontora dėl jų įmonių partnerystės. Užsimezgė draugystė ir 1995 m. Liisa persikėlė gyventi į Lietuvą. Vilniaus universitete baigė istorijos bakalauro studijas ir su Mariumi sukūrė AAA šeimą – augina sūnus Artūrą, Algimantą ir Antaną.

O kai žmogus turi 100 milijonų ir jaučiasi vargšas, galiu pasakyti tiek: jei nori, visą gyvenimą ir jausiesi vargšas. Galbūt čia, Lietuvoje, mes esame gana turtingi, bet kur nors Niujorke būtume vargšai. Jeigu mus pasodintų prie stalo su tais turtuoliais, nejau turėtume pradėti kompleksuoti, lygiuotis į juos ir nieko gero nebedaryti? Atseit tegul turtingesni daro? Manau, jog mąstymas, kad mano kaimynas turi daugiau, yra labai ydingas. Mums kol kas labai pasisekė neiti ta linkme – tiesiog džiaugiamės tuo, ką darome.

Marius: Jaučiu, kad Lietuvoje dar likę nuo tų senų laikų, jog visi, net ir turtuoliai, jaučiasi vargšai, o dalis neturtingų  piliečių mano, kad nė vienas negali turėti daugiau už kitą. Bet kai yra kapitalizmas, normalu, kad vieni uždirba daugiau, kiti – mažiau. Svarbu, kad bendruomenėje visiems būtų gerai. Visi turime jaustis naudingi ir reikalingi. Tada visi bus laimingi ir turtingi, net ir tie, kurie ne tokie turtingi, nes visi gyvensime valstybėje, kurioje rūpinamasi žmonių ateitimi.

Aš dažnai važiuoju autobusu arba troleibusu. Vieną rytą važiavau nuo Antakalnio iš poliklinikos, kur yra mūsų šeimos gydytoja, ir kartu važiavo pensininkai į senelių namus. Žinote, ką jie darė? Dainavo! Štai tokią Lietuvą noriu matyti – kad pensininkai yra aprūpinti, jaučiasi saugūs, kad jų gyvenimas yra geras. Norėčiau, kad man taip būtų, kai sulauksiu jų amžiaus. Ir man nedaug liko. Tikiuosi, kad kai būdamas pensininkas važiuosiu troleibusu, dainos nebestebins, nes tai bus įprastas dalykas.

Liisa: Kadangi aš kilusi iš Suomijos, turiu pasakyti, kad pas mus yra gana daug to socializmo su labai dideliais progresiniais mokesčiais. Anksčiau mano tėtis nuo savo didelio turto mokesčiams atriekdavo 70 procentų. Man patiko turėti pinigų ir žinoti, kad ir kiti turi, kad vargšų žmonių nėra, kad visi mano šalyje gali gydytis, įgyti išsilavinimą, pasirūpinti savo vaikais. Kol Lietuvoje nėra tiek pinigų, kad valstybė galėtų tinkamai pasirūpinti tuo, kad tokios atskirties nebūtų, labai svarbu, kad čia, kaip ir JAV, daugėtų turtingų žmonių,  kurie prisidėtų prie to, kad stiprėtų šalies ekonomika, verslas, kad augtų išsilavinusių ir pažangiai mąstančių žmonių skaičius. Tik taip tapsime šalimi, kurioje užmirštų žmonių bus vis mažiau, o galop ir visai neliks.

Marius: Noriu atkreipti dėmesį, kad per fondo pristatymą apsivilkau geltoną liemenę ir užsidėjau šalmą, nes pradėjome prie oro uosto statyti naują viešbutį „Park Inn“. Ta geltona liemenė simbolizuoja tai, kad mes kuriame Lietuvos ateitį. Įdomu tai, kad Prancūzijoje ji simbolizuoja visai ką kita – kad žmonės nepatenkinti valdžia ir gyvenimu toje šalyje. Šis skirtumas yra labai svarbus. Noriu, kad visi suvoktume, jog jei mes čia kursime, dirbsime, skatinsime pažangą, viskas su Lietuva bus gerai ir tos liemenės čia niekada nereikš to, ką šiandien, deja, reiškia Paryžiuje. Turime kartu pasistengti, kad Lietuva netaptų panaši į Afrikos šalis, kur kelis šimtai turi viską, o milijonai – beveik nieko. Tai labai pavojinga.

Na, ir paskutinis provokuojantis klausimas: ką Jūsų vaikai pasakė, kai sužinojo, kad palikimas sumažės 3,5 mln. eurų? Juk tai 10 ar 20 ferarių!

Liisa: Labai ačiū už aktualų klausimą (juokiasi). Žinote, mūsų vaikai, kai einame į drabužių parduotuvę apsipirkti, yra išauklėti, kad reikia eiti ten, kur yra nuolaidų. Taip tėvas juos užaugino nuo mažens – įteigė, kad reikia vertinti pinigus ir jais nesišvaistyti. Žinoma, mūsų vaikai yra vaikai ir jiems norisi ko nors gražaus, norisi patinginiauti. Bet, manau, pagrindines vertybes savo vaikams įskiepija tėvai. Todėl mūsų namuose nebuvo „Gucci“ ir prabangos kultūros. Nors, neslėpsiu, iš tiesų vienas tikrai labai norėtų ferario. Tačiau jis žino, kad Marius jam jo nepirks, ir, tikiuosi, suvokia, kad tai yra teisinga. Nes jie šiandien turi labai daug – galimybę mokytis bet kuriame universitete. Todėl svarbiausia ne tai, ar gausi ferarį, o tai, ar turi svajonę, ar nori ko nors pasiekti, ką nors sukurti. Mūsų vaikams labai smagu, kad tėvas uždirba pinigų, kad gali sumokėti už jų mokslus, gyvenimą ir padėti. Kol kas jie daugiau nieko nereikalauja. O mūsų fondas jiems atrodo labai faina idėja.

Nuėjote įspūdingą kelią nuo 1992-ųjų, todėl būtų keista, jei Jums būtų lengva įvardyti užsienio ar Lietuvos verslininką, kurį laikytumėte savo autoritetu. Bet vis dėlto, ar yra tokių žmonių, nebūtinai verslininkų, į kuriuos norėtumėte lygiuotis?

Marius: Yra pavyzdžių, tarkim, Billas Gatesas ar Warrenas Buffettas. Jie įkūrė fondus, remiančius įvairius svarbius projektus. Tačiau mane labiau įkvepia idėja, kurią simbolizuoja šie lyderiai. Ji vadinama „Give back“ – dalį savo susikurtos gerovės atiduok visuomenei, kuri padėjo ją susikurti. Būtent tai aš išmokau ir mačiau augdamas JAV – kad tiems, kuriems pasisekė ir kurie džiaugiasi savo sėkme, ateina laikas dalytis.

„Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas verslą pradėjo garaže, Billas Gatesas – irgi panašioje aplinkoje. Savo verslus jie išaugino į technologijų milžinus. Tad negali žinoti, kas šiandien gali išaugti JAV ar Lietuvos garažuose. Tačiau reikia stengtis, kad tie garažų žmonės būtų padrąsinti ir rastų atramą, kai jiems reikės pagaminti pirmąjį „Apple“ kompiuterį.

Sakėte, kad tikite Lietuva ir kad dar kartą važiuotumėte į Lietuvą, jei grįžtumėte į tuos laikus. Bet jei šiandien gyventumėte JAV ir dabar būtų ne 1992, o 2019 m. – ar dar kartą čia važiuotumėte?

Marius: Kai atvažiavau į Lietuvą, man jau buvo 46 metai, ir aš čia pradėjau savo antrą karjerą. Tais laikais čia buvo laukiniai Vakarai, o šiandien jau daug kas sukurta ir galima pasiekti daugiau nei tada. Tada buvo nesaugumas, o šiandien yra kitaip, todėl tikrai važiuočiau.

Tačiau daugelis įsivaizduoja, kad būtent tada buvo labai daug galimybių, o Jūs sakote, kad šiandien jų yra gal net daugiau. Kodėl?

Marius: Tuo metu reikėjo daug dirbti, kol pasiekėme dabartinį lygį. Pradėjome su viešbučių verslu. Pirmą viešbutį atidarėme 1995 metais. Antrą įsigijome 2000-aisiais, trečią – tik 2012 metais. Praėjo 24 metai, kol sukūrėme tris viešbučius, o dabar per vienus metus jau turime tris naujus viešbučių projektus ne tik Vilniuje, bet ir Latvijoje bei Lenkijoje. Neseniai pradėjome viešbučio prie Vilniaus oro uosto statybas. Nupirkome sklypą prie Rygos oro uosto, statysime viešbutį ir ten. Dar vieną – prie Krokuvos oro uosto.

Žinoma, tai susiję ir su žmonių, kurie dirba kartu, profesionalumu bei sukaupta patirtimi, tačiau reikia matyti ir tai, kad Lietuva, kaip ir visas regionas, keičiasi, stiprėja, auga ir gali klestėti. Todėl taip, 1992 m. buvo daug galimybių, bet šiandien, ypač žmogui, turinčiam tinkamą išsilavinimą, motyvacijos ir kapitalo, atsiranda galimybių sukurti ne verslą, kuris per daug metų virs keliais viešbučiais, o verslą, kuris per daug trumpesnį laikotarpį virs vienaragiu. Taigi, jei suvoki šį skirtumą, suvoki ir tai, kad būtent šiandien galimybių yra daugiau – iš tiesų jos yra milžiniškos.

Taigi, esate optimistai?

Liisa: Suomijoje valstybė daug kuo rūpinasi: verslininkai gauna startines pinigų sumas, mokslininkai – gerus atlyginimus, nes valstybė finansuoja ir remia mokslą, o, tarkim, JAV yra daug fondų, daug privačių pinigų. Taigi, Lietuvoje yra labai geras laikas ir sąlygos padėti ir padaryti ką nors gero, nes valstybė dar neturi pakankamai pinigų, dar nėra daug privačių fondų. Taigi, dabar idealus laikas net turint mažiau pinigų daryti gerus darbus Lietuvai.

Pavyzdžiui, neseniai pradėjome dirbti švietimo srityje. Marius prieš keletą metų prisidėjo prie privačios mokyklos Kaune – Erudito licėjaus – įkūrimo. Esame Vilniaus tarptautinės mokyklos dalininkai. Bet šioje srityje vis dar yra daugybė neišnaudotų nišų, tad reikia dirbti. Tai ir matome: sparčiai auga privačių darželių ir mokyklų skaičius. Beje, Marius nusprendė dar ir bendrabutį pastatyti.

 
Apie MJJ fondą

Teisininkas ir investuotojas Marius Jakulis Jasonas įsteigė ne pelno siekiantį fondą (MJJ fondą), jo pradinis kapitalas – 3,5 mln. eurų. Fondas teikia finansinę paramą gabiems verslo kūrėjams, akademikams ir studentams, galintiems ir norintiems prisidėti prie Lietuvos ekonomikos augimo.

„Lietuva man suteikė galimybę pradėti naujų įdomių veiklų ir tokių verslų, apie kokius net negalėjau svajoti dirbdamas advokatu Niujorke. Todėl šiandien noriu pakviesti ir kitus talentus prisidėti prie Lietuvos sėkmės kūrimo“, – sako MJJ fondo įkūrėjas M. Jakulis Jasonas.

MJJ fondas užsibrėžė veikti trimis kryptimis: mokslo, verslo ir žinių. Pirmoji – verslo kryptis: tai finansinė parama gabiems verslininkams ir profesionalams, ketinantiems grįžti į Lietuvą ar atvykti čia steigti savo verslo. Antroji – mokslo kryptis, skirta prisidėti prie konkurencingų užsienyje doktorantūros studijas baigusių akademikų atlyginimų steigimo tiems, kurie nori atvykti gyventi į Lietuvą ir tęsti savo mokslinį darbą bei dalytis žiniomis su lietuvių studentais. Žinių kryptis skirta teikti stipendijoms aktyvių, pilietiškų ir talentingų lietuvių magistro studijoms geriausiuose pasaulio universitetuose, kad grįžę po mokslų jie savo darbais ir įgytomis žiniomis prisidėtų prie Lietuvos ateities kūrimo.

Kuriamas mentorių tinklas rūpinsis visų trijų krypčių dalyviais ir padės įsitvirtinti bei sėkmingai veikti Lietuvoje. Fondo įkūrėjas Marius, pats atradęs daug galimybių Lietuvoje, kviečia kurti mūsų šalį drauge.

Marius: Įsteigsime svečių aptarnavimo mokyklą (School of Hospitality) prie universiteto. Ji vadinsis „Student Hotel, by students for students“ ir bus skirta studentams. Jie čia ir gyvens, ir dirbs, ir mokysis viešbučių verslo. Tai eliminuos tam tikrų profesionalų trūkumą ir pakels mūsų rinkos lygį, taigi teiks naudą ne tik viešbučių verslui, bet ir valstybei, leis pritraukti studentų iš kitų šalių.

Neabejoju, kad ekonomika augs, bet kol kas mums sunkiai sekasi ekonomikos augimą transformuoti į laimę, nes vadinamasis nomenklatūrinis ir oligarchinis elitas suinteresuotas kontroliuojama, o ne laiminga visuomene. Kaip manote, kiek dar metų prireiks, kol sugebėsime transformuoti mūsų ekonomiką iš nelaimės į laimės?

Liisa: Suomijoje žmonės laimingi dėl to, kad jaučiasi saugūs, reikalingi ir įvertinti. Manau, kad tai ir yra laimės paslaptis. Ir mes norime prisidėti prie to, kad daugiau Lietuvos žmonių turėtų darbą, užsidirbtų pinigų, norime padėti į Lietuvą grįžtantiems mokslininkams. Juk kartais ne pinigai yra svarbiausi – žmonėms svarbu jaustis vertingiems ir reikalingiems, žinoti, kad jie mums rūpi.

Marius: Taip, būtina, kad jie jaustų, jog visuomenei yra reikalingi, kad žinotų, jog gali duoti tai, ko mums reikia. Tada žmonės su džiaugsmu dalysis.

Kaip manote, kada Lietuva taps laimingų žmonių šalimi?

Liisa: Jei stengsimės, dar kokie penkeri metai – ir žmonės pajus, kad turi visas priežastis jaustis laimingi.

Dėkoju Jums už šį pokalbį, bet dar labiau – už Jūsų sprendimą dalytis. Tikiuosi, kad jis įkvėps ir kitus verslo lyderius žengti Jūsų keliu.

Kalbino Eduardas EIGIRDAS

Panašūs straipsniai: