Politika

Konservatoriai su liberalais vis dar gali laimėti 2020 m. Seimo rinkimuose, bet ar nori?

Sprendžiant iš žiniasklaidoje skleidžiamos informacijos, daugumai Lietuvos žmonių gali susidaryti įspūdis, kad konservatoriai jau turi pirkti šampaną, nes jų pergalė 2020 m. Seimo rinkimuose neišvengiama. Mat Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) pirmauja apklausose, kuriose piliečiai atsako į klausimą, už kurią partiją balsuotų Seimo rinkimuose. Todėl žiniasklaida apie konservatorių lyderystę trimituoja taip užtikrintai, kaip Ramūnas Karbauskis gąsdina virš Lietuvos kylančia landsbergių grėsme. Dėl to didelei daliai visuomenės ir susidaro (manytume, sąmoningai formuojamas) įspūdis, kad TS-LKD visą laiką trinasi valdžioje ir tik šauniajam bei narsiajam Ramūnui pavyko juos trumpam nuo valdžios nukrapštyti, tačiau bestijos nerimsta ir per kitus rinkimus vėl užsiropš į valdžią.

Kaip jau ne kartą rašėme, tai yra utopinė realybė. Nes visų pirma TS-LKD per 20 metų (2000–2020) valdžioje bus buvusi tik vieną kadenciją ir tai su nelabai patikimais Arūno Valinsko vadovaujamais partneriais, o pergalė 2020 m. Seimo rinkimuose bent kol kas, jei partija nekeis savo politinio veikimo strategijos, yra labai mažai tikėtina.

Kartais kyla įtarimas, kad TS-LKD lyderiai nenori dėl valdžios konkuruoti su nomenklatūra ir oligarchiniais projektais. Štai Vokietijoje kairieji su dešiniaisiais dažnai sudaro koalicijas, kad išstumtų radikalias jėgas, tačiau į rinkimus visada eina demonstruodami, kad siekia laimėti, dominuoti ir formuoti valdžią. O TS-LKD prieš 2016-uosius kalbėjo apie galimą koaliciją su Ramūno Karbauskio partija, dabar neneigia minties, kad gali sudaryti koaliciją su Gintauto Palucko partija. Tai atrodo keistai, tarsi partijos lyderiai siųstų signalą, kad nei konfliktuoti, nei laimėti jie nenori.

Tuo labiau kad jei jau kalbame apie pergalę rinkimuose, tai ji visų pirma susijusi su galimybe po rinkimų vieniems ar bent su kiek patikimesniais partneriais formuoti valdančiąją daugumą, skirti Seimo komitetų (net kultūros!) pirmininkus, formuoti Vyriausybę ir t. t. O pirmavimas apklausose suteikia tik realią galimybę geriausiai pasirodyti pirmajame rinkimų ture. Tačiau tai dar visai nereiškia laimėjimo. Nes jei realybę vertintume ne per žiniasklaidos užrioglintus iškreiptos realybės akinius, turėtume skaičiuoti ne konkrečios partijos, o sąjungininkų balsus. Žvelgdami į mūsų nuostabią politinės demokratijos ir švelnesnės ar grubesnės įtakos jai darymo istoriją, matome, kad pastaruosius porą dešimtmečių daugiausia valdo buvę komunistai, dabar transformavęsi į kelias kairiosios pakraipos partijas, kartu su Kremliaus ir oligarchijos sukurtais politiniais projektais. Tad iš 20 metų net 16 valdžioje buvo kairieji su Viktoru Uspaskichu, Rolandu Paksu ir Ramūnu Karbauskiu, o Valdemaro Tomaševskio dažniausiai net neprireikdavo. Kaip sakoma, su savo Kolorado juostelėmis jis likdavo kaip rezervas. Taigi, jei į rinkimų rezultatus žvelgtume objektyviai, matytume konservatoriams labai antišampaninį vaizdą: 2020-ųjų Seimo rinkimuose tradicinė kairės, Maskvos draugų ir oligarchinių partijų sąjunga jau pirmame ture, sprendžiant iš apklausų, laimės dvigubai daugiau mandatų už konservatorius. O ką jau kalbėti apie tai, kas tokiu atveju TS-LKD lauktų antrajame ture… Likus pusmečiui iki 2016-ųjų Seimo rinkimų žurnale rašėme, kad juose TS-LKD bus tiesiog nušluoti, nes informacinėje erdvėje dominuojant prieš juos nukreiptai įtaigai užtektų vos kelių papildomų veiksnių, pavyzdžiui, susijusių su teisėtvarka, ar kokio skandalo, padidinančio su konservatoriais susijusias baimes, kad visi piliečiai, paveikti prieš šią partiją nukreiptos įtaigos, susivienytų ir tik pavieniai konservatoriai antrame ture įsiveržtų į Seimą. O kai tai suvoki, belieka klausti, ar kas nors pasikeitė Lietuvoje nuo 2016 m. Seimo rinkimų. Mes nepastebėjome, gal net atvirkščiai – tokio užsidegimo, su kokiu R. Karbauskis gąsdina konservatoriais, neteko stebėti nuo praėjusio šimtmečio pabaigos, kai į politines aukštumas kilo V. Uspaskichas, aiškindamas, kad yra labai geras, o konservatoriai yra labai blogi.

Tačiau tarkime, kad TS-LKD laimi pirmajame ture ir net ne 25 ar 30, bet visus 35 proc. vietų Seime, o antrajame ture nėra sutriuškinami ir į Seimą įsiveržia ne 10, o kokie 20 partijos kandidatų. Turėtume seniai matytą TS-LKD galią – net 45 parlamentarus. Na, ir su kuo jie sudarytų koaliciją? Žinoma, jei prasidėtų krizė, labai tikėtina, kad išmintingieji kairiosios nomenklatūros kurmiai greitai deleguotų konservatoriams vienus ar kitus savo partnerius, kad suteiktų galimybę vėl išsrėbti sukauptas problemas. Tačiau jei krizės nebus, iš esmės yra tik Liberalų sąjūdis, kuriame yra kritinė masė žmonių, tikinčių vieninga Europa ir besivadovaujančių demokratinėmis vertybėmis bei glaudžiai nesusijusių su kairiąja nomenklatūra, todėl galinčių būti patikimais partneriais. Ir tai iš esmės viskas. Tad jei kalbame apie politinius blokus, turime suvokti, kad bent kol kas TS-LKD ir Liberalų sąjūdis nuo kairiosios nomenklatūros ir oligarchinių partijų 2020-ųjų Seimo rinkimuose tikrai gaus. Tuo labiau kad, kaip jau rašėme, sustiprinus dešiniuosius radikalus buvusiu Algirdo Mykolo Brazausko patarėju Arvydu Juozaičiu, iš dešinės konservatorius dar aktyviau turėtų trolinti tautininkai. O jei netyčia konservatoriai su liberalais sugebėtų pademonstruoti didesnes ambicijas imti valdžią, be rezervinių V. Tomaševskio pajėgų, dar yra puikiai paruoštas Visvaldas Matijošaitis, kuris, kaip dabar buvo panaudotas prezidento rinkimuose, panašiu ar aktyvesniu būdu gali būti panaudotas ir per artėjančius Seimo rinkimus.

 
Proeuropietiškos demokratinės jėgos privalo demonstruoti lyderystę

Būtų galima numoti ranka ir vadovautis tuo, kad demokratinėms politinėms jėgoms Lietuvoje ir taip nelengva, todėl reikia jas palaikyti, o ne kritikuoti ar moralizuoti. Bėda ta, kad jei provakarietiškos demokratinės partijos negina visuomenės interesų, nesikauna su oligarchinėmis struktūromis ir nesiekia, kad būtų priimti sprendimai, kurie padėtų kurti skaidrią valstybę ir užkirstų kelią Kremliaus struktūrų įtakai, jei tenkinasi tik veiksmais, kurie leidžia kurti savo, kaip pažangesnių jėgų, įvaizdį, bet nekelia grėsmės visuomenės ir valstybės interesus korumpuojančioms struktūroms, visa Lietuvos valstybė tampa oligarchizuota, o progreso, lyg malonės, tokiu atveju belieka laukti iš kairiosios nomenklatūros ar to paties Ramūno Karbauskio.

Būtent dėl šios priežasties privalu atkreipti TS-LKD ir Liberalų sąjūdžio lyderių dėmesį, kad veikdami principingai, koncentruodami dėmesį į svarbiausias sritis ir telkdami visuomenę progresui, ypač kovodami už skaidrias sistemas su galingaisiais oligarchais, gali ne tik apginti Lietuvos valstybės bei visuomenės interesus, bet ir laimėti artėjančius Seimo rinkimus. Tai būtų labai svarbu tuo atveju, jei pergalė būtų išnaudota įtvirtinant skaidriomis sistemomis paremtą pilietinę demokratiją.

Štai kokioje realybėje egzistuojame. Todėl reikia pripažinti, kad internete skleidžiama informacija apie pirmaujančius konservatorius ir jų pergale gąsdinančio R. Karbauskio panikos šūksniai apie neišvengiamai virš Lietuvos kylančią landsbergizmo saulę nuo Nepriklausomybės atgavimo pradžios yra dažnai naudojamas triukas, norint paveikti rinkimų baigtį. Tik anksčiau būdavo gąsdinama kolūkiu griovėju ir reitingus skelbdavo laikraščiai, o šiandien gąsdinama krizės sukėlėjais bei pensininkų kraujo čiulpikais ir reitingus skelbia naujienų portalai. Tai verčia pripažinti, kad tokioje realybėje proeuropietiškoms demokratinėms jėgoms laimėti rinkimus bus labai sunku. Bet įmanoma. Tačiau tik tuo atveju, jei priešiniesi modeliavimui, o ne apsimeti, kad jo nepastebi, nes tai automatiškai užkoduoja, kad žaisdamas oponentų žaidimą visada (išskyrus krizės laikotarpiu) būsi opozicijoje. O įgyvendindamas ne išlaukimo, bet politinės lyderystės strategiją gali laimėti. Deja, būtent tokios strategijos ir pasigendame. Nuolat stebime, kaip partija reaguoja į karbauskių ar širinskienių trolinimą, tačiau kai kviečiame į mūsų redakcijos organizuojamas konferencijas, kad partija deleguotų išugdytus lyderius, kurie galėtų pateikti brandžią šios partijos viziją, lyderių aktyvumo nepastebime. Ir dėl to neramu. Juk tokiose srityse kaip technologinė pažanga ir su ja susijusių investicijų pritraukimas, švietimo modernizavimas, mokesčių reforma, siekiant derinti pažangios ir solidarios visuomenės kūrimą, atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros strategija, priešinimasis Astravo atominei elektrinei tiesiog būtina turėti aiškias ir pažangias vizijas, kad jų pagrindu būtų galima šviesti ir telkti visuomenę bei spausti dabartinę valdžią judėti tinkama kryptimi.

Dar svarbiau, jei jau konservatoriai su liberalais save laiko demokratinėmis provakarietiškomis partijomis, atlikti savo pareigą opozicijoje ir iš visų jėgų nuo oligarchinių grupių ir nekilnojamojo turto magnatų ginti visuomenės interesą, kautis su korupcija, protekcionizmu ir valdžios bei jai artimų oligarchų pastangomis perkonstruoti Lietuvą pagal sau naudingą kurpalių. Nes šiandien tai vyksta dideliu tempu, tačiau liberalų veiklos šioje srityje nematyti, o opozicijoje irgi esančių konservatorių kovingumas kontroliuojant valdžią ir stabdant oligarchiją yra gal 20 kartų mažesnis nei R. Karbauskio bei jo aplinkos aktyvumas kuriant įvairias komisijas, kurių taikinys – tie patys konservatoriai ir prezidentė.

Taigi, matome gana keistą vaizdelį: visuomenė mano, kad konservatoriai 2020-ųjų Seimo rinkimuose laimės, nors iš tiesų, jei nekeis dabartinės politikos, po rinkimų vėl liks opozicijoje. Nes tuo metu, kai yra visos sąlygos kovoti už visuomenės ir valstybės interesus (beje, kaip ir Liberalų sąjūdžiui) bei taip laimėti artėjančiuose Seimo rinkimuose ir formuoti daugumą, bent kol kas stebime tarsi laukimą, kol valdžia pati nukris į rankas. Tai galima aiškinti prezidento rinkimais – nenorima per daug susireikšminti, kad nesukeltų dar daugiau baimių, jog landsbergiai bando užvaldyti Lietuvą, įskaitant visus televizorius, bankus ir šaldytuvus.

Šio numerio „Politikos“ skiltyje rašome apie kitų valstybių liberalus, kurie sugeba laimėti rinkimus, nes šiose valstybėse liberalizmas asocijuojasi ne tik su pažanga, bet ir su socialiniu teisingumu bei kova su korupcija. O Lietuvoje liberalai dažniausiai asocijuojasi su stambiajam kapitalui naudinga pozicija. Tarsi būtų sunku išugdyti bent vieną lyderį, kuris stotų į kovą su korupcija ir liberalus iš stambiojo kapitalo mažos partijos paverstų stipria partija, kovojančia už skaidrią valstybę.

Tačiau jei proeuropietiškos demokratinės politinės jėgos nepabus ir po prezidento rinkimų ir nesugebės pateikti savo vizijos bei stoti ginti skaidrios valstybės ir pilietinės demokratijos principų, beliks konstatuoti, jog labiausiai tikėtina, kad partijų lyderiai tiesiog bijo per stipriai kibti valdantiesiems ir oligarchams į atlapus, todėl stengiasi neišsišokti. Tad saugus buvimas opozicijoje, laukiant, kada bus krizė ir raudonieji leis pavaldyti, juos visai tenkina.

Mūsų redakcija įsitikinusi, jog labai svarbu, kad opozicija demonstruotų vertybinę lyderystę ir skatintų progresą, bet jei to nebus, beliks tikėtis, kad eiliniai partijos nariai imsis iniciatyvos, išspardys savo lyderiams minkštąsias ar prišers kokios politinės viagros (jei tokia egzistuoja), pakels kovinį potencialą ir privers judėti progreso bei visuomenės interesų gynimo keliu į priekį. Priešingu atveju, nors naujienų portalai ir praneša apie artėjančią TS-LKD pergalę 2020 m. Seimo rinkimuose, jie nomenklatūrinių ir oligarchinių jėgų ir vėl bus sutriuškinti. Nors šiandien su Liberalų sąjūdžiu dar turi visas galimybes pakilti į lemiamą šturmą ir po rinkimų pirmą kartą nuo Sąjūdžio laikų (labai norisi tikėti, kad ne krizės laikotarpiu) suformuoti valdančiąją daugumą. 

 
Ar Rolandui Paksui ir Viktorui Uspaskichui įdiegti Koščėjaus Nemirtingojo genai?

Kai įtakos grupės valdo valstybę, o rinkimuose iškelia oligarchinius ir populistinius projektus, nėra ko stebėtis, kad vis iškyla naujų lyderių. Tačiau stebina, kad dalis projektų, kurie tarsi turėtų atsisveikinti su Lietuvos visuomene, yra sėkmingai atgaivinami ir vėl grįžta į sceną. Taip atsitiko su Viktoru Uspaskichu – jau atrodė, kad jis žengia į istorijos puslapius, tačiau ėmė ir užėmė trečią vietą Vilniaus miesto mero rinkimuose, be to, kloja pamatus savo partijos grįžimui į Seimą. Panašiai reanimuojasi Rolandas Paksas – jis susitaikė su pareiga demonstruoti didžiausią lojalumą Kremliaus interesams, todėl nuvažiavo pas Baltarusijos diktatorių Aliaksandrą Lukašenką, kuris Vladimiro Putino nurodymu Lietuvos pasienyje stato Astravo monstrą, ir pabendravęs, kaip galima suprasti, išsiaiškino, kad A. Lukašenka viską daro gerai ir yra labai  draugiškas, priešingai nei Lietuva, kurioje ne visi tokie draugiški.

Žinoma, Rusijai reikia taip veikiančio politiko Lietuvoje. Tačiau kyla klausimas, kodėl tokiems kaip V. Uspaskichas ir R. Paksas žalią šviesą uždega nuo oligarchinių grupių ir valdžios įtakos priklausanti žiniasklaida? Ar jie yra be galo įdomios asmenybės, ar tiesiog turime kalbėti apie tai, kad šių žmonių sugrįžimas, garantuojant, kad nuo R. Karbauskio partijos nubyrantys rinkėjai pasirinks šių veikėjų projektus, visiškai atitinka nomenklatūrinių ir oligarchinių jėgų interesus kartu su Rusijos atžvilgiu draugiškai nusiteikusiais veikėjais išstumti demokratines jėgas, o vėliau pasidalyti valdžios teikiamas gėrybes? Žinoma, yra dar viena versija: kad Koščėjaus Nemirtingojo personažas iš rusų pasakos yra tikras, o jo genų fondas buvo panaudotas politiškai nemirtingų politikų – paksų ir vyktorų – armijai sukurti.

Panašūs straipsniai: