Aktualijos

Koks turi būti visuotinės gynybos modelis gresiant dronų ir robotų karui? 2026 m. liepos 29 d.

Visuotinės gynybos klausimą žurnale keliame jau antrą dešimtmetį, nes pasienyje su agresyvia Rusija esančioms demokratijoms, atsižvelgiant į jų dydį, visuotinės gynybos modelis yra būtinas. Taip būtų užtikrinamas ne tik gynybos stiprinimas, bet ir visuomenės pasirengimas galimai invazijai bei sumažinami civilių nuostoliai galimos karinės invazijos atveju.

Deja, per visus šiuos metus pavyko tik paskatinti politikos ir visuomenės elito diskusijas šiuo itin svarbiu klausimu, tačiau būtini sisteminiai sprendimai strigo ir tebestringa. Vis dėlto džiugina tai, kad pagaliau į šį procesą įsitraukė ir dalis visuomenės, žiniasklaidos bei verslo, ypač startuolių ir vienaragių, atstovų – jie įkūrė asociaciją „Visuotinė gynyba“. Metiniame žurnalo numeryje pasistengsime įvertinti, kaip sėkmingai ir atsakingai realizuojamas šis darbas, o šiame numeryje kalbiname vieną ryškiausių profesionalų, kalbančių visuotinės gynybos tema, – Lietuvos šaulių sąjungos vadą plk. Liną Idzelį. Jo pagalba buvo itin ryški šių metų „Lietuvos Davoso“ forume, kuriame ir toliau nuosekliai stengėmės paskatinti Lietuvos elitą vienytis ir padėti kurti pažangiausią visuotinės gynybos modelį. Juk visi suprantame, kad stebint šiuo metu vykstantį karą gynybos modelis turi keistis ir tobulėti. Tikimės, kad šis pokalbis padės geriau suprasti, kaip.

Gerbiamas pulkininke, visų pirma norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę apie karą Ukrainoje: ar pritariate itin viltingai skambantiems teiginiams, kad Rusija karą pralaimi?

Labai atsargiai žiūriu į tokius pasakymus. „Rusija pralaimi“ skamba gerai. Visiems norisi tai girdėti, bet kare norai nelabai ką reiškia. Kare reikia žiūrėti, ką priešas dar gali padaryti, kiek jis turi valios, kiek turi resursų ir kiek dar gali mokytis. Rusai yra kovotojų tauta, todėl tai irgi reikia įvertinti. Jiems žūti už tėvynę yra garbės reikalas, nors jeigu nemokėtų kelių tūkstančių eurų algos, pamatytume, kad savanorių kariauti nebesurinktų.

Rusija nepasiekė to, ką planavo. Tai yra faktas. Jie norėjo greito karo, o gavo ilgą karą. Norėjo palaužti Ukrainą, o gavo valstybę, kuri ne tik kovoja, bet ir technologiškai labai stipriai pajudėjo į priekį. Bet iš to nereikia daryti išvados, kad Rusija jau nebegali būti pavojinga. Čia būtų labai patogi, bet labai pavojinga iliuzija.

Mums svarbiausia neužmigti. Ramybė atsiranda ne tada, kai kažkas Vašingtone ar Pekine gražiai pasikalba. Ramybė atsiranda tada, kai pats esi pasiruošęs.

Žinoma, pasižiūrėjus šių metų gegužės 9 d. paradą ir jį stebinčiųjų veidus tampa akivaizdu, kad viltis laimėti karą blėsta, bet tai nereiškia, kad Rusija nebekelia grėsmės.

Rusai mokosi. Pamokos jiems brangiai kainuoja, bet jie mokosi. Jie prisitaiko. Jie ieško silpnų vietų. Jie naudoja viską, ką gali: dronus, raketas, informacinį chaosą, diversijas, migraciją, ekonomiką, baimę. Ir jeigu dar turi išorinę paramą, technologijų, komponentų, amunicijos, tada klausimas nėra toks paprastas, kaip norėtųsi.

Vienas pavyzdžių – elitinis specializuotas bepiločių technologijų centras „Rubikon“. Tai labai rimtas projektas. Jie po vienu stogu surinko kariškius, gynybos pramonės atstovus, mokslininkus, aukšto lygio dronų pilotus. Ten sprendimai priimami greitai, resursai gaunami greitai, o produktas tobulinamas atsižvelgiant į tai, kas realiai veikia fronte. Kursko srityje šis padalinys veikė labai efektyviai ir ukrainiečiams pridarė didelių nuostolių.

Tad man svarbiausias klausimas ne tas, ar Rusija šiandien laimi, ar pralaimi pagal gražią antraštę. Svarbiausias klausimas – ar mes ruošiamės taip, lyg Rusija dar ilgai išliktų pavojinga? Jeigu ruošiamės, tada galime kalbėti ramiai, o jeigu tik guodžiamės, kad priešas jau nusilpo, arba kuriame netvarias pusines priemones, tada patys save migdome ir apgaudinėjame.