Politika

Kokios JAV ir Europos Sąjungos santykių ateities turėtume siekti po D. Trumpo? 2026 m. liepos 29 d. Albinas JANUŠKA, Lietuvos diplomatas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras

Transatlantinė partnerystė dar nesibaigė, o po Donaldo Trumpo ji turėtų būti ne restauruojama pagal seną tvarką, o perkonstruojama atsižvelgiant į europinę karinę galią, Ukrainos integraciją ir priklausomybių nuo Rusijos bei Kinijos ribojimą.

Pagrindinė problemų priežastis nėra vien D. Trumpas. Amerikos nuovargis nuo Europos saugumo vartotojiškumo prasidėjo gerokai anksčiau. Savo nediplomatine elgsena JAV prezidentas tik pagreitino jau kurį laiką vykstantį procesą: JAV strateginis dėmesys krypsta į Kinijos sulaikymą, Europa vėluoja ginkluotis, Rusija eina prie didelio masto imperijos atkūrimo karo, kur hibridinės atakos prieš Europos Sąjungą tapo nuolatine spaudimo forma.

Vis dėlto nereikėtų supaprastintai manyti, kad JAV interesai Europoje tėra demokratija, labdara ar sentimentai. JAV svarbu: a) neleisti vienai galiai dominuoti Europoje; b) išlaikyti NATO kaip JAV galios daugiklį, nes Europa JAV yra ir infrastruktūra Amerikos globaliems interesams; c) kad Rusija apsiribotų savo sienomis; d) turėti stiprią Europos atramą sulaikant Kiniją; e) išlaikyti transatlantinę ekonominę erdvę. Taigi, JAV Europoje užtikrina ne tik europiečių saugumą, bet ir savo pačių strateginę plėtrą.

Keičiantis galių santykiui pasaulyje, Europos galios daugiklis Vašingtone vis dažniau atrodo per brangus. JAV strateginė bendruomenė Kiniją mato kaip pagrindinę ilgalaikę konkurentę. Rusija pavojinga, bet jos galios mastas mažesnis, o Kinija tampa sisteminiu iššūkiu: pramonė, technologijos, karinis jūrų laivynas, kritinės žaliavos, dirbtinis intelektas, puslaidininkiai, Pietų Kinijos jūra, Taivanas.

Amerikiečių klausimas Europai principinis: ar europiečiai gali padėti riboti Kinijos įtaką Europos Sąjungoje ir gintis nuo Rusijos taip, kad JAV daugiau pajėgumų galėtų sutelkti Azijoje? Jei atsakymas neigiamas, transatlantinis santykis Vašingtone taps vis sunkiau ginamas.

Būtų klaidinga šią amerikietišką interesų hierarchijos logiką europiečiams traktuoti kaip išdavystę. JAV liks Europoje tiek, kiek Europa bus naudinga Amerikos strateginei padėčiai, ir tiek, kiek europiečiai patys įrodys, kad nėra saugumo vartotojai. Tad naujos transatlantinės partnerystės centras yra realus naštos perskirstymas: Europa turi perimti didesnę konvencinio atgrasymo dalį, o JAV turi išlaikyti branduolinę, strateginę ir technologinę paramą.

Čia prasideda NATO 3.0 logika.

Šaltojo karo NATO buvo Amerikos saugumo garantija Vakarų Europai, vėliau NATO buvo plėtros, politinės stabilizacijos mechanizmas. Dabartinė NATO 3.0 turi tapti karo Europoje atgrasymo sistema, ir jos europinė dalis jau turi būti didžiausia.

Europos kariuomenės ar kariuomenių idėja neturi būti prancūziško stiliaus strateginė autonomija ir NATO alternatyva. Europa dar ilgai neturės amerikietiško branduolinio atgrasymo masto, strateginės žvalgybos, bet net ne tai svarbiausia.

Sunku įsivaizduoti situaciją, kad Europos kariuomenės galėtų paklusti kuriam nors Europos generolui. Karinio pavaldumo JAV vadovavimui tradicija, išvengiant Europos šalių konkurencijos, kol kas liks labai svarbi, bet Europos kariuomenė kaip NATO 3.0 integrali dalis, europinis karinis ramstis NATO viduje, yra visai kitas modelis.

Europos kariuomenė (ar kariuomenės) turi spręsti krizes ir užpildyti saugumo spragas. Pirma spraga – strateginiai įgalintojai ir oro gynyba. Antra – priešdroninės sistemos. Trečia –
amunicijos gamyba ir sandėliai. Ketvirta – karinis mobilumas nuo Nyderlandų ir Vokietijos per Lenkiją į Baltijos šalis. Penkta – kritinės infrastruktūros apsauga. Šešta – gebėjimas veikti prieškarinėje pilkojoje zonoje, kai dar nėra aiškiai aktyvuotas 5 straipsnis, bet Rusija jau testuoja valstybės atgrasymą. Žinoma, galima laukti, kol tas funkcijas pajėgs įgyvendinti viena Vokietija, bet galima ir kartu, ir anksčiau.

Iranas duoda papildomą karo pamoką. Jis rodo, kaip vidutinio technologinio lygio valstybė gali sukurti strateginę įtampą pasitelkusi dronus, balistines raketas, tarpininkų tinklus, pigius komponentus, išsklaidytą gamybą ir politinį nebaudžiamumą. Ši pamoka tiesiogiai susijusi su Rusija. NATO karinė galia nebegali būti suprantama kaip gebėjimas vienu ar keliais smūgiais sunaikinti esminius priešo pajėgumus.

Tai svarbu Europai, nes jos kariuomenės buvo ilgai kuriamos kaip nedidelės aukštos kokybės ekspedicinių operacijų logikos pajėgos. Ilgam karui tokios struktūros nepakanka. Ukraina parodė kitą realybę – ateities karas bus aukštųjų technologijų ir pramoninės masės karas.

Tad Europos kariuomenė – tai ir Ukraina, kol jos NATO perspektyva lieka neaiški. Jeigu Europa rimtai mąsto apie savo karinį ramstį NATO viduje, Ukraina turi būti viena iš jo dalių – Europa ir Ukraina Europoje turi kurti bendrą karinį pajėgumą prieš Rusiją.

Rusijai tai būtų blogiausias scenarijus, nes Maskvai gyvybiškai svarbu, kad Ukraina liktų amžina pilkąja zona. Ukrainos karinė integracija į Europą keistų Rusijos imperijos sienų traktavimą ir geopolitiką.

Rusija po karo nebus normali valstybė, todėl Europa neturi vėl įsileisti Rusijos taip, kad Maskva galėtų diktuoti Europos saugumo sąlygas pasinaudodama ekonomika. Turėtume vengti seno reflekso – vėl pradėti kalbas apie „dialogo atkūrimą“, „ekonominių ryšių normalizavimą“, „Rusijos neizoliavimą“, „pragmatinį bendradarbiavimą“.

Rusijos tikslas po karo bus ne vien atkurti ekonomiką. Ji sieks atkurti senus įtakos svertus ir didinti sankcijų eroziją, pasitelks verslo grupių spaudimą Europoje, informacinį nuovargį, sieks „užbaigti“ Ukrainos temą ir suskaldyti Vakarus per konsultacinius formatus.

Baltarusiškų trąšų tranzitas taip pat bus išbandymas Europai, ar ji iš tikrųjų suprato priklausomybių politiką. Jeigu per „pragmatinius“ tarpininkus tie srautai vėl grįš, tai reikš ne ekonominį racionalumą, o senų režimų svertų atkūrimą. Aliaksandro Lukašenkos režimo pajamos ir spaudimas Lietuvai yra viena saugumo problema.

Štai kodėl kritinė Europos vizija, kaip Rusija turėtų atrodyti po karo, turi būti viena pagrindinių būsimos transatlantinės tvarkos sąlygų. Nebe Wandel durch Handel (liet. „pokyčiai per prekybą“).

JAV interesas taip pat nebus Europa, kuri vėl tampa priklausoma nuo Rusijos energijos ar politinio verslo. Jeigu Vašingtonas matys, kad Europa po karo vėl ieško, kaip „pragmatiškai“ sugrįžti prie priklausomybės nuo Rusijos rinkų, JAV pasitikėjimas europine strategine branda nedidės.

Europa jau yra gavusi rusiškų dujų pamoką: priklausomybė, kuri atrodo ekonominė, per krizę tampa politiniu ir strateginiu šantažu. Su Kinija susijusi rizika nėra mažesnė – jeigu Europa žaliąją transformaciją, baterijas, retuosius metalus, saulės technologijas ir dalį skaitmeninės infrastruktūros atiduoda kiniškoms grandinėms, vieną priklausomybę tiesiog pakeičia kita. Kinijos sulaikymas turi tapti ne tik Vašingtono, bet ir Europos strategija.

Kinijos sulaikymas Europai nereiškia karinio vaidmens Ramiajame vandenyne tokiu mastu kaip JAV, ir JAV to nenori. Europa gali padaryti kelis dalykus, kad padidintų atsakomybę už savo gynybą: gali riboti Kinijos technologinę įtaką savo rinkoje ir iš anksto parengti ekonominio atsako scenarijus Kinijos agresijos prieš Taivaną atveju. Pekinas turi suprasti, kad agresija prieš Taivaną reikštų ne tik galimą karą su JAV ir Japonija, bet ir sisteminį santykių su Europa nutraukimą.

Lietuvai išvada yra praktiška – reikia dirbti su JAV, bet kartu stiprinti europinį NATO ramstį. Reikia remti Europos Sąjungos gynybos finansavimą, bet saugotis konstruktų, kurie silp-nintų NATO. Reikia plėsti ryšį su Lenkija, nes be Lenkijos Lietuvos sausumos gynyba lieka trapi. Reikia gilinti Šiaurės šalių saugumo jungtį, nes Baltijos jūra tapo Lietuvos užnugariu. Reikia Ukrainą integruoti kaip Europos karinį pajėgumą. Reikia neleisti Rusijai į Europos ekonomiką po karo grįžti kaip politinio spaudimo šaltiniui. Reikia Kinijos politiką traktuoti kaip Lietuvos saugumo klausimą, nes Pekino parama Maskvos atsparumui galų gale veikia ir Baltijos regioną.

Klausimas apie „po D. Trumpo“ neturi būti tik apie D. Trumpą – jis turi būti apie Vakarų sistemos gebėjimą prisitaikyti prie pasaulio, kuriame JAV nėra absoliučiai dominuojanti jėga. Po D. Trumpo transatlantinė partnerystė gali įgauti naują kvėpavimą, ir ji turėtų būti dviejų didelių demokratinių erdvių atsakas į autoritarinių galių koordinaciją.

Bet ji turės būti paremta nauju modeliu: NATO taps 3.0 aljansu, kuriame europinė dalis turi realią karinę masę; Europos Sąjunga taps gynybos pramonės ir ekonominio saugumo varikliu; Ukraina bus siekiama integruoti kaip europinio karinio ramsčio dalis; Rusija turėtų likti už Europos strateginių priklausomybių ribos; hibridinės atakos turėtų būti laikomos ne techniniais incidentais; Kinija turėtų būti vertinama ne tik kaip prekybos partnerė, bet ir kaip sisteminė galios konkurentė. Amerikai Europa turės būti ne tik išlaidų eilutė, bet ir reikšmingas jos galios daugiklis.

Lietuvai tai reiškia ir tai, kad sąjungininkai greičiau ateina tada, kai valstybė pasiruošusi atlaikyti pirmą smūgį, kai politinė sistema supranta, kad saugumas ir gynyba prasideda anksčiau, negu paskelbiamas karas.