Rinkimai 2020

Ingrida Šimonytė pateko į nomenklatūros su oligarchų ir Kremliaus pagalba tobulai sukonstruotus rinkimų spąstus arba E. Jakilaitis debatuose tautai pardavinėja utopinio, tiksliau – pliušinio, prezidento viziją 2019 m. gegužės 17 d. Žurnalo VALSTYBĖ vyr. redaktorius Eduardas Eigirdas

Tie, kas šią savaitę žiūrėjo pirmuosius prezidento rinkimų debatus, kuriuose dalyvavo Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė, turėjo pastebėti vieną, manyčiau, akį rėžiantį dalyką. Žinoma, tai padaryti galėjo tik tie, kurie bent kiek įdėmiau stebi rinkimų modeliavimo eigą. Nes tie, kurie skęsta informacijos sraute, tikriausiai tik pajuto, kad kažkas su debatais yra ne taip. O mūsų skaitytojai tikriausiai suvokė, kas. Kelerius metus formuotos prezidentei Daliai Grybauskaitei, o pastaruoju metu – I. Šimonytei nenaudingos įtaigos šiuose debatuose pasiekė kulminacinį tašką ir Ingrida pateko į puikiai sumodeliuotų įtaigų spąstus, kurių tikslas – užtikrinti jos pralaimėjimą antrame ture.

Detaliai visas informacines įtaigas, kuriomis buvo koduojama Lietuvos visuomenė, kad rinkimų nelaimėtų žmogus, galintis tęsti D. Grybauskaitės antioligarchinę ir antiputinišką politiką, rašau naujajame žurnalo numeryje, kuris prekybos vietose turėtų pasirodyti antradienį. O šiame straipsnyje pasistengsiu pristatyti svarbiausią, galingiausią ir, manyčiau, visiškai melagingą įtaigą, kuri nulems rinkimų baigtį, nes į savo galios lauką sugebėjo įtraukti ir savo taikinį – ne tik G. Nausėdą, bet ir I. Šimonytę.

Deja, norint perteikti suvokimą, o ne rinktis „Facebook“ patiktukus, trumpo komentaro neužtenka. Būtina žvelgti giliai – tik taip galima suvokti vykstančių procesų esmę ir kodėl kuriama realybė yra melaginga.

Pradėkime nuo to, kad atkūrus Nepriklausomybę turėjome tik kelių skirtingų modelių šalies prezidentus. Pirmuoju prezidentu po okupacijos buvo išrinktas buvęs Lietuvos komunistų partijos vadas Algirdas Mykolas Brazauskas. Didelę dalį savo kadencijos jis valdė su buvusiais kolegomis komunistais, persivadinusiais Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP) ir dominavusiais Seime. Po šios epochos nemaža dalis sovietinės nomenklatūros veikėjų po prichvatizacijos tapo nepriklausomos Lietuvos kapitalistais. Būtent į tokią aplinką atkeliavo Valdas Adamkus, laimėjęs prezidento rinkimus 1998-aisiais. Ir nors galima įžvelgti jo pastangas stiprinti Lietuvą ir vesti Vakarų kryptimi, turime matyti ir tai, kad būtent jo kadencijos metais iškilo „Rubicon“ ir potencialiai milijardus stambiajam kapitalui iš Lietuvos energetikos galėjęs uždirbti „Vilniaus prekybos“ kuruojamas projektas „Leo LT“. Prisiminkime, kad tuo metu siautė ir koncernas „Gazprom“, apaugęs bičiuliais, tarp jų ir labai artimais visoms valdžios institucijoms, kurie, kaip teigiama, ne už gražias akis sabotavo Lietuvos perėjimą nuo Rusijos dujų prie biokuro (tai nuosekliai raginau daryti). Žinoma, didžiausią sėkmę „Gazprom“ padėjo užsitikrinti Rolandas Paksas – per trumpą savo pasirodymą jis sugebėjo pritarti „Lietuvos dujų“ privatizavimui itin pigiai koncernui „Gazprom“ ir jo partneriams. Už tai atsakomybę ir vėl turėtų prisiimti kairioji nomenklatūra, mat ji kuravo šitą sandorį ir su ja V. Adamkus ir toliau daugmaž draugiškai bendravo.

Taip pat reikėtų prisiminti ir juodąją buhalteriją, kurią pasitelkęs Seimo rinkimus laimėjo Viktoras Uspaskichas, bei jo žygius būnant valdžioje. Kaip ir iki 2008-ųjų kaitintą ekonomiką, parceliuotą biudžetą ir augusį NT burbulą, kuriam sprogus užsidirbo daugybė NT magnatų, bankų ir oligarchinių grupių. Visa tai baigėsi milžiniška 2008-ųjų krize. Ji išsprogdino daugelio Lietuvos žmonių gyvenimą, o turto prikaupę koncernai pigiai supirko bankrutuojančių žmonių turtą.

Nors tikrai teigiamai vertinu V. Adamkaus veiklą, nes būtina atsižvelgti į tuometę aplinką, reikia matyti ir tai, ar jis sugebėjo būti nepriklausomas nuo oligarchinės ir nomenklatūrinės aplinkos. Su ja rimčiau kovoti išdrįso tik prezidentė D. Grybauskaitė, be jokios abejonės, pasinaudojusi V. Adamkaus įdirbiu. Ir jai, kaip ir V. Adamkui, kadencijos pradžioje pasisekė, nes Seime buvo bent kiek stipresnės demokratinės provakarietiškos jėgos, visų pirma konservatoriai ir liberalai. Remdamasi jomis D. Grybauskaitė visų pirma siekė nuo Lietuvos ekonomikos ir piliečių kišenių atplėšti rubikonus, gazpromus ir leo projektus. Ir tai sėkmingai padarė.

Tačiau sisteminis Lietuvos deoligarchizacijos procesas pradėjo strigti. 2012 m., pasinaudojusi masyvia Kremliaus propaganda prieš Visagino atominę elektrinę bei valdžioje buvusiomis demokratinėmis jėgomis, į valdžią Seime grįžo kairioji nomenklatūra su V. Uspaskicho ir R. Pakso rinkimų projektais. Ir iš karto prasidėjo pasiruošimas kitam etapui. Visos jėgos buvo nukreiptos tam, kad būtų užauginti nauji oligarchiniai projektai: oligarchas Ramūnas Karbauskio ir oligarchas Visvaldas Matijošaitis. Be to, Seimas sąmoningai įteisino ydingai funkcionuojančią rinkimų komitetų sistemą. Iš pradžių, 2015 m., tai padėjo nugalėti proeuropietiškas centro dešinės jėgas savivaldos rinkimuose. Iš didžiųjų miestų, tarp jų ir Kauno, buvo išrūkyti konservatoriai, kurie, nepaisant savo ribotumo, vis tiek yra pagrindinė partija, turinti bent kiek potencialo priešintis ne tik Kremliui, bet ir oligarchinei nomenklatūrai. O vėliau ši pergalė padėjo 2016 m. R. Karbauskio partijai įsitvirtinti Seime ir kartu su kairiosios nomenklatūros elitu, kuris, manyčiau, ir kuravo oligarchinius projektus, suformuoti dabartinę valdančiąją daugumą. Beje, kaip rašau naujajame numeryje, jau pasirūpinus ir ateitimi. Matant, kaip reanimuojamas V. Uspaskichas, kaip sėkmingai auga į rezervą pasiųstos būti opozicijoje Gintauto Palucko vadovaujamos jėgos reitingai, tikėtis, kad 2020-ųjų Seimo rinkimus laimės konservatoriai ir liberalai, bent kol kas yra nerealu.

Taigi, nors manome, kad gyvename gana skaidrioje demokratijoje, per 24 metus proeuropietiškos centro dešinės jėgos valdžioje, tikėtina, bus buvusios tik ketverius metus. Ir tai tik per didžiąją krizę. Tačiau tai vis tiek netrukdo nomenklatūros augintiniui oligarchui R. Karbauskiui ir jo šalininkams darbuotis ir toliau Lietuvą gąsdinti baisiaisiais landsbergiais bei konservatoriais. Nors iš tiesų gyvename valstybėje, kurioje proeuropietiškos centro dešinės jėgos neprileidžiamos prie valdžios, o kairiajai nomenklatūrai su oligarchiniais projektais iki pilnos laimės ir Lietuvos kontrolės teliko dar kartą, visą Lietuvą išgąsdinus slapta ją užvaldžiusiais konservatoriais, į savo rankas perimti ir prezidento postą. Kartu galutinai perimti teisėtvarkos ir kitų institucijų kontrolę. O tai leistų ir vėl užsiimti rimtų rubikono ar leo stiliaus projektų įgyvendinimu.

Taigi, kai šiandien žvelgiame į artėjančius rinkimus, turime labai aiškiai suvokti tuos kelis prezidento modelius, kurie egzistavo: nomenklatūrinį A. M. Brazausko, kuris įtvirtino nomenklatūrinių struktūrų įtaką ir su oligarchinių uspaskichų bei karbauskių politinių projektų pagalba suformavo nomenklatūros valdomos Lietuvos modelį; V. Adamkaus, kuris įrėmino šį modelį vakarietišku savo įvaizdžiu ir bandė stiprinti labiau į Vakarus orientuotas nomenklatūrines struktūras, tačiau šalia vikondų ir gazpromų išaugino rubikonus ir leo projektus, be to, stengėsi ginti tam tikrus demokratinės valstybės atributus; ir D. Grybauskaitės, kuriai valdant buvo stengiamasi atplėšti visas – tiek prokremliškas, tiek save kaip provakarietiškas pozicionuojančias oligarchines ir nomenklatūrines – struktūras nuo Lietuvos valstybės kūno ir stiprinti skaidriai veikiančių nuo nomenklatūros nepriklausomų profesionalų įtaką Lietuvos valstybei. Ir tai iš esmės pavyko padaryti.

Vis dėlto teigti, kad ir jos valdymas buvo idealus, negalima. Tačiau būtina, kaip ir vertinant V. Adamkaus darbus, prisiminti, kokią verslo, žiniasklaidos ir teisinę aplinką paveldėjo D. Grybauskaitė, su kokiu – uspaskichų ar karbauskių bei nomenklatūrinių struktūrų dominuojamu – Seimu jai tenka dirbti.

Prezidentę D. Grybauskaitę galėtume kritikuoti dėl žiniasklaidos rinkos neskaidrinimo ir laidumo valdžios, oligarchų bei net su Rusija susijusių grupių įtakai. Tam buvo būtina priešintis ir stengtis priimti sprendimus, užtikrinančius šios rinkos skaidrumą. Bet to nebuvo daroma. Ir tai galima paaiškinti baime: kautis su rubikonais, gazpromais bei leo projektais ir tuo pat metu siekti, kad žiniasklaida skaidrėtų, gali būti per sunku, nes žiniasklaida galutinai pereitų į oligarchijos pusę. Tačiau siekti skaidrėjimo buvo būtina, bent jau priversti Konkurencijos tarybą ginti nepriklausomos žiniasklaidos pozicijas, o ne užkonservuoti oligarchijai naudingą sistemą. Tai reikėjo daryti, nes šiandien būtent dėl šios įtakos tiek valdžios, tiek, manau, oligarchinių ir prokremliškų struktūrų interesų sklaida lemia, kad į rinkimus žengiame visiškai iškreiptos realybės sąlygomis: D. Grybauskaitės valdymas pateikiamas kaip kažkoks defektyvus ir itin nedraugiškas, o V. Adamkaus, nors jo valdymo metais siautė rubikonai, leo projektai ir gazpromai, – kaip tobulas gėris. Ši įtaiga formuoja svarbiausias nuostatas, kurios ir nulems rinkimų baigtį. Nes jei tuo pat metu bandoma įteigti, kad D. Grybauskaitės valdymas yra problemiškas, o konservatoriai yra nuo valdžios nenulendantis blogis, jei iš visuomenės atminties ištrinamas faktas, kad beveik visą laiką valdo oligarchinė nomenklatūra, turime situaciją, kai nebelieka svarbiausias kriterijus, kuris turėtų dominuoti artėjančių prezidento rinkimų antrame ture – kandidato ryžtas ginti piliečių interesus ir neleisti oligarchų bei nomenklatūros klanams primesti Lietuvai savo valdžios ir parceliuoti šalies ekonomikos potencialo, o į antrąjį rinkimų turą žengiama su įteigta nuostata, kad reikia kažkokio mistiškai visiems draugiško prezidento. Nereikia blogos D. Grybauskaitės – reikia už V. Adamkų dar mielesnio, kažkokio dovanų senelio tipo prezidento.

Nors turėtume suvokti, kad svarbiausias pasirinkimas 2019-ųjų prezidento rinkimų antrame ture turėtų būti tarp nuo oligarchų ir nomenklatūros klanų nepriklausomo prezidento ir to, kuris gali aptarnauti šiuos klanus, valdančiosios nomenklatūros ir oligarchų bei Kremliaus trolių įtaigos suformuotas pasirinkimas yra kitoks: arba blogas kandidatas, kurį remia pabaisos konservatoriai, arbas geras, kurio pabaisos konservatoriai neremia, todėl pastarasis gali sugrąžinti Lietuvą į nuostabius V. Adamkaus valdymo laikus, kai viskas buvo daug geriau nei valdant D. Grybauskaitei.

Tų, kuriems atrodo neįtikėtina, kaip įmanoma sąmoningai demokratijos sąlygomis ištrinti iš žiniasklaidos priemonių puslapių ir visuomenės atminties informaciją apie oligarchinius projektus ir D. Grybauskaitės kovą su jais, ir orientaciją pakeisti į praeitį, kurios problemiškumas paskandinamas po storu rožinių emocinių pabarstukų sluoksniu, paklausčiau: ar silpnos jėgos buvo užkabintos? Visų pirma, panaikinus „Gazprom“ monopolį ir smarkiai sumažinus šį Rusijos koncerną aptarnaujančių šešėlinių struktūrų, tarp jų ir nomenklatūrinių, įtaką bei pajamas, nemažai įtakingų žmonių turėjo tiesiog įsiusti. Panašią energiją turėjo sugeneruoti milijardinių pajamų iš „Leo LT“ projekto atėmimas – tikėtina, kad buvo nuskriausta ne tik oligarchinė grupė, bet ir visas tinklas šalia jos mintančių teisinių, informacinių ir kitų partnerių. Nemažą smūgį patyrė ir itin galingas, daugelyje svarbių sektorių, pradedant alkoholio pramone ir baigiant didžiausiu komercinių televizijų tinklu, veikiantis koncernas „MG Baltic“ – jis bene pirmą kartą savo istorijoje susidūrė su faktu, kad teisinė sistema, nors ir smogė to meto Liberalų sąjūdžio lyderiui, išdrįso užkabinti ir jį. Todėl jo įtaka sumažėjo. Nors pastaruoju metu jis atsigauna ir, manyčiau, gali visiškai reanimuotis, jei teisinė sistema vėl pereis į nomenklatūrinių struktūrų, bendradarbiaujančių su oligarchija, rankas.

Vardyti smulkesnius žaidėjus, tarp kurių – ne tik verslo grupės, bet ir oligarchams bei Rusijai naudingos politinės jėgos, kurias erzino D. Grybauskaitės politika, galima ilgai, tačiau vien pirmųjų intereso, kad tokios principingos antioligarchinės ir antiputiniškos politikos stuburas iš Lietuvos po prezidento rinkimų būtų išoperuotas, visiškai užtenka, kad spaudimo galia keisti blogą D. Grybauskaitės politiką būtų milžiniška. Manau, jog tai stebime jau porą metų: tos oligarchus aptarnaujančios struktūros, kurios susiformavo A. M. Brazausko epochoje, bei jas lemiamais – didžiausių kąsnių įsisavinimo – etapais aptarnavusios teisinės, informacinės bei kitokios struktūros baigia susivienyti į vieną neįveikiamą galią, kad susigrąžintų įtaką ir prezidentą pakeistų tuo, kurio įtaka teisėtvarkai pridengtų jų susitarimus ir keltų grėsmę ne jiems, o tiems, kurie drįsta trukdyti jiems valdyti ir įsisavinti Lietuvą.

Manau, jog tuo ir naudojasi kairioji nomenklatūra, kuriai lojalūs veikėjai kaip dominavo žiniasklaidoje, taip ir dominuoja eteryje bei debatuose. Ir galutinai įtvirtina mielo prezidento lūkestį, tačiau manau, kad jis Lietuvai nėra naudingas. Nes tokiu atveju vietoj kovos už viešąjį interesą, kuri turėtų dominuoti, dominuoja jėgos, kovojančios tik dėl savo įtakos įsisavinant šio intereso potencialą. Tai galima suprasti iš to, kad, pavyzdžiui, per savo, kaip žurnalisto, karjerą principingai siekiau, kad „Mažeikių nafta“ būtų privatizuota skaidriai, o ne su nomenklatūros struktūrų pagalba, nes maniau, kad tai sukompromituos tiek vakarietiškas jėgas, tiek Vakarus. Taip ir atsitiko. Raginau kuo greičiau atsisakyti „Gazprom“ dujų ir išsivaduoti iš su Rusijos dujų tiekimu susijusių grupuočių įtakos. Priešinausi šilumos ūkio rubikonizacijai. Siekiau ir šiandien siekiu, kad NT sektorius, ypač didžiuosiuose miestuose, būtų ne oligarchų ar NT magnatų pasipelnymo, o visuomenės gerovės bei investicinio patrauklumo didinimo šaltinis, kad visuomenės interesas nebūtų įžūliai išvagiamas. Taip pat nuosekliai kaunuosi už elektros gamybos plėtrą, kad taip būtų realiai pasipriešinta Rusijos interesui mūsų elektros energijos deficitą išnaudoti tam, kad mūsų pasienyje būtų statomos „Rosatom“ atominės elektrinės ir kad Lietuvoje būtų rezgami elektros energijos eksportu paremti įtakos tinklai bei didinama korupcija. Raginu, kad būtų realizuoti skaidrumą žiniasklaidoje įtvirtinantys sprendimai, mat jie sumažintų oligarchinių ir Kremliaus struktūrų įtaką. Kad būtų užkirstos galimybės Rusijai per verslo grupes finansuoti propagandos kampanijas, nukreiptas prieš Lietuvos ekonomikos ir energetikos politiką bei rinkimus. Stengiuosi ne tik iškelti ir ginti svarbius tikslus, bet ir šviesti visuomenę, kad ji suvoktų, kokie tikslai mus turi vienyti, kad kurtume skaidrią, pažangią ir solidarią valstybę. Manyčiau, kad to turėtų siekti visi tikri Lietuvos patriotai, o Lietuvos prezidentas privalėtų priešintis nomenklatūriniams, oligarchiniams klanams ir Kremliui naudingų struktūrų plėtrai.

Bėda ta, kad jei žiniasklaidos erdvė nėra skaidri, todėl dominuoja tie, kurie atsiduoda didžiausius pinigų srautus užtikrinančiai nomenklatūrinei ir oligarchinei valdžiai bei rinkimus ir sprendimus siekiantiems paveikti oligarchams, turime tik žiniasklaidą, kuri reprezentuoja tam tikrų oligarchų interesus, kurie labai retai kertasi su Maskvos, arba nomenklatūrinę žiniasklaidą, kuri itin retai priešinasi oligarchinių grupių interesams, o su jais kaunasi tik tada, kai oligarchai bando perimti lemiamą įtaką į savo rankas. Taip šios dvi jėgos tampa tarsi partnerėmis ir kartu (šiuo atveju joms dar padeda Kremliaus troliai ir pinigai) išstumia proeuropietiškas jėgas iš politikos bei žiniasklaidos. Todėl ir turime situaciją, kai ištrinti iš atminties oligarchiją ir D. Grybauskaitės kovą su ja yra labai paprasta. Kaip ir nomenklatūrai, pasitelkus oligarchinius projektus, laimėti rinkimus ir vėl formuoti Seime daugumą.

Beje, nereikia manyti, kad naudodamasis proga kaip koks tipiškas pavydus lietuvis stengiuosi įkąsti žinomiems kolegoms, nes jiems labai pavydžiu eterio ir dėmesio. Visų pirma, man daug įdomiau analizuoti procesus, o ne kiekvieną dieną galvoti, kaip čia susiorganizuoti reitingus. Antra, apie juos rašau todėl, kad norint suvokti, kodėl taip galingai įtvirtinamas visiškai iškreiptos realybės lūkestis, esą svarbiausia, kad grįžtų seni geri V. Adamkaus laikai, reikia matyti, kokios grupuotės stengiasi ištrinti D. Grybauskaitės politikos tęstinumo svarbą ir pakeisti ją utopiniu gėriu. Suvokti, kodėl vakariečiais save pozicionuojantys politikai ir žiniasklaidos atstovai, iš visų pusių apsupti nomenklatūrinės įtakos, iš tiesų turi labai ribotą interesą vaduoti Lietuvą iš jų. Jie gali stengtis, kad Lietuvoje būtų daugiau Donaldo Trumpo nei Vladimiro Putino, bet labai sunkiai arba visai negali – kad nebūtų abiejų, nes oligarchinės grupės turi interesų naudotis Lietuvos potencialu ar problemomis ir iš to užsidirbti.

Beje, nemanau, kad šis mano straipsnis, kurio tikslas – ne tik atskleisti svarbiausią įtaigą, bet ir paraginti kandidatus neatsiduoti už jos stovinčioms jėgoms, galėtų kaip nors pakenkti nomenklatūrinės žiniasklaidos grandams. Pavyzdžiui, jei pažvelgtume į Edmundo Jakilaičio paskyrą tinkle „Facebook“, aplankytų panašus jausmas, kaip žiūrint „YouTube“ ar portale delfi.lt paskelbtus Edmundo pokalbius su oligarchu Visvaldu ar apie oligarchą Visvaldą. Žurnalisto pataikavimas šiam Rusijoje itin sėkmingai dirbusiam ir, manau, nomenklatūrai labai naudingam oligarchui, kuris prieš Seimo rinkimus iš Kauno išrūkė konservatorių dvasią, netgi nusileidžia tam padlaižiavimui, kurį galima matyti prie jo komentarų. O prie mano komentarų, kuriuose bandau kautis su oligarchais, tarp jų ir su Visvaldu, kuriam pačiam ir kurio šeimai, kaip susidaro įspūdis, turintiems nomenklatūros ir ne tik jos stogą, galima viskas, švilpauja panegirikų vėjai. Užtat galiu pasigirti kūrybinga trolių kritika, tiksliau – dergimu. Visi nori būtis su galingais, šalia jų ir jų galios lauke, nes taip saugiau, todėl tai darys įtaką ir naujajam Lietuvos prezidentui, mat jis turės rinktis, ar atsiduoti, būti pagarbintam, aprūpintam, išaukštintam ir visą kadenciją tik krapštyti nosį bei atsakinėti į oligarchinės ir nomenklatūrinės žiniasklaidos atstovų klausimus, iš kur atsiradai toks gražus ir protingas (o tai gali sugundyti bet kurį žmogų), ar kritikuoti šią galią ir remtis tik Lietuvos valstybės bei piliečių ilgalaikiais interesais. Pastaroji alternatyva atrodo ne tokia viliojanti.

Ar G. Nausėda ir I. Šimonytė sutiks tapti pliušiniais nomenklatūros prezidentais, atsakyti sunku. Tačiau šiuo metu susidaro įspūdis, kad bent jau Gitanas rinkimuose stengiasi išnaudoti nomenklatūrinių ir oligarchinių struktūrų norą užbaigti D. Grybauskaitės erą ir neleisti bent jau teoriškai ją pratęsti galinčiai Ingridai laimėti rinkimus. Todėl kai Edmundas paklausė, ką Gitanas darytų kitaip nei D. Grybauskaitė, užuot atsakęs, ką darytų taip pat, jis džiugiai paaiškino, kad darytų skirtingai ir kad būtų panašus į V. Adamkų. Perskaičiusiesiems šį straipsnį tai gali nebeatrodyti taip patrauklu ir kelti nerimą, kad teks laukti naujų rubikonų ir panašių projektų.

Vis dėlto nemanau, kad G. Nausėda šiandien apie tai galvoja, greičiau naudojasi galinga interesų banga, kuri stengiasi į prezidento postą įnešti žmogų, kuris būtų ne toks kategoriškas oligarchinės nomenklatūros, o gal ir Kremliaus įtakos atžvilgiu. Tačiau Gitanui būtina suprasti, kad rinkimuose gal ir galima pateisinti naudojimąsi šių interesų sukelta banga, nors tai didina priklausomybių riziką, tačiau iš karto po pergalės rinkimuose tam būtina uždaryti prezidentūros duris, kad netaptum pliušiniu nomenklatūros prezidentu, nes bus viskuo pasirūpinta, su niekuo nereikės konfliktuoti, o garbės bus apsčiai. Trumpuoju laikotarpiu tikrai taip ir bus, tačiau ilgalaikės sąskaitos Lietuvai gali būti milžiniškos. Jei oligarchinė nomenklatūra pasijus nekontroliuojama, tikrai nesusilaikys neįgyvendinti kokio didesnio projekto ar projektų. Todėl raginčiau Gitaną, kiek turės drąsos ir jėgų, pasinaudojus nomenklatūros, oligarchų ir Kremliaus suformuota įtaigos banga, ne tik uždaryti prezidentūros duris, bet ir kaip svarbiausią principą įtvirtinti tai, kad Lietuva turi būti valdoma remiantis tik ilgalaikiais tikslais, kad turi būti siekiama įtvirtinti skaidrios demokratinės ir pilietinės valstybės principus, į atsakingus postus skirti tik nuo oligarchinių bei nomenklatūrinių grupių nepriklausomus profesionalus ir politikus.

Be jokių abejonių, analogišką požiūrį turėtų demonstruoti ir I. Šimonytė, jei laimėtų rinkimus. Ji bent jau teoriškai yra panašesnė į tą, kuri galėtų tęsti D. Grybauskaitės politiką, tačiau bent kol kas, sprendžiant iš per rinkimų kampaniją jos skleidžiamos retorikos, nėra aišku, ar ruošiasi tai daryti. O tai keista, nes prezidentė D. Grybauskaitė rinkimus du kartus laimėjo ne formuodama mielos, pliušinės ir visiems draugiškos lyderės įvaizdį, o atvirkščiai – iškeldama visuomenės interesų gynimo nuo oligarchų ir nomenklatūrinių klanų svarbą bei lyderystę. Todėl būtų buvę logiška, kad puikiajam elitiniam nomenklatūrinės žurnalistikos atstovui Edmundui paklausus, ką darytų kitaip nei D. Grybauskaitė, Ingrida būtų labai aiškiai pareiškusi, kad daug svarbesnis klausimas, ką reikėtų daryti ir toliau: kad privalu tęsti viso demokratinio pasaulio gerbiamos lyderės darbus ir neleisti Lietuvos valdyti įtakos klanams. Deja, to nebuvo. Ir tikriausiai ne man vienam susidaro įspūdis, kad Ingrida pasidavė oligarchų ir nomenklatūros kartu su Rusijos troliais suformuotai įtaigai, kad nereikia būti panašiai į D. Grybauskaitę. Nors tikriausiai visiems akivaizdu, kad jei prezidentė D. Grybauskaitė kandidatuotų trečią kartą, nesunkiai laimėtų.

Todėl labai keista, kad gavusi klausimą, ką darytų kitaip, užuot paaiškinusi nomenklatūrai, kad reikia daryti tai, ką darė D. Grybauskaitė, tik dar geriau, Ingrida tik kažką sumekeno apie tai, kad telks visus politikus „vardan tos Lietuvos“. Tai leidžia teigti, kad nomenklatūra savo darbą sėkmingai užbaigė ir uždarė Ingridą į jai paspęstus spąstus.

Jei Ingrida būtų pasirinkusi tęsti D. Grybauskaitės politiką – ginti piliečius nuo oligarchų bei politinių klanų, ją būtų iš visų pusių puolę, tačiau tai tik būtų sustiprinę jos, kaip antielitinės ir antiklaninės kandidatės, įvaizdį. O svarbiausia, kad šią poziciją ji galėtų kontroliuoti, nes tai nepriklausytų nuo kitų įtaigų ir veiksmų. Užtat šiandien kuriamas superdraugiškos kandidatės įvaizdis, kuri telks visus Seime, pradedant R. Karbauskiu ir baigiant V. Uspaskicho bei R. Pakso tipo politikais, yra labai rizikingas. Visų pirma neabejoju, kad rinkėjams prezidentas, kuris akcentuoja jų interesų gynybą, daug patrauklesnis už tą, kuris akcentuoja, kad labai draugiškai bendradarbiaus su partijomis. Antra, kai visi suprantame, kad dalis politinių jėgų yra priklausomos ne tik nuo nomenklatūros, oligarchų, bet ir nuo Kremliaus, pažadas telkti jas visas yra daugiau nei rizikingas, nes gavusios komandą dalis jų bosui netinkamam telkėjui iš karto parodys špygą. Beje, tai jau padarė pagrindinis telkiamasis, manyčiau, nomenklatūros ir Kremliui naudingų jėgų išaugintas oligarchas Ramūnas, kai pareiškė, kad už Ingridą tikrai nebalsuos.

Taigi, nomenklatūra įviliojo Ingridą į puikiai paspęstus spąstus: nuo oligarchų, Kremliaus ir nomenklatūros priklausanti žiniasklaida ne tik ištrina atmintį apie D. Grybauskaitę ir formuoja neigiamą nuomonę apie jos veiklą bei skatina orientuotis į gerojo dovanų senelio tipo prezidentą, bet ir koduoja, kad Ingrida yra konservatorių – didelio pavojaus žmonijai šaltinio – kandidatė. Todėl tikrai keista, kad užuot sugriovusi savo į partijas orientuotą įvaizdį, išaukštinusi D. Grybauskaitės darbus ir pažadėjusi juos tęsti, Ingrida nuo D. Grybauskaitės palikimo atsiriboja ir stengiasi laimėti rinkimus bei nugalėti G. Nausėdą gerojo dovanų senelio konkurse. Taip ne tik atsisako kovotojos už piliečių interesus įvaizdžio, bet ir prie kabinamos konservatorių partijos dar prisikabina ir norą būti labai miela visoms kitoms partijoms. Nors partijos, kaip visi žinome, dideliu populiarumu Lietuvoje neišsiskiria, todėl toks savo veiklos prioritetų akcentavimas užkrauna didelę girnapusę ant Ingridos pečių prieš lemiamą savaitę. O ją pasitinkame su vis augančiu skaičiumi įtaigų, nenaudingų tai pačiai Ingridai.

Deja, esant tokiam Ingridos įvaizdžiui, kuris nepanašus nei į D. Grybauskaitės, nei į V. Adamkaus (čia Gitanui laimėti daug lengviau), nebeaišku, kodėl antrame ture už ją turėtų balsuoti kitų partijų atstovai – juk telkti partijas žada abu kandidatai. Beje, bus nelengva net ir su konservatorių elektoratu, nes mielos ir visas partijas telkiančios kandidatės įvaizdį jau atakuoja, mano nuomone, Rusijai naudingų veikėjų radikalizuoti Katalikų bažnyčios atstovai, kuriems užkliuvo nemeilus Ingridos tolerantiškumas netradicinių šeimų atžvilgiu. Manau, jog tai ir vėl yra ne atsitiktinumas, o tikslingas veiksmas, kad mielos kandidatės reitingų pozicijos silptų net tarp ją parėmusios partijos narių. Beje, tai lengviau pasiekiama kandidato, kuris mielas, atžvilgiu ir daug sunkiau to, kuris susipriešinęs su blogiu, atžvilgiu. Nes iš mielo kandidato tikimasi, kad jis bus mielas visiems. Taigi, Ingridos šalininkams belieka tikėtis, jog daugybė kitų veiksnių lems, kad ji laimės rinkimus. Priešingu atveju jau dabar galima ruošti didelį padėkos tortą tiems, kurie pardavė idėją, kad reikia ne pasinaudoti D. Grybauskaitės laimėjimais ir ne žadėti tęsti jos darbus, o juos ignoruoti ir padėti iš rinkėjų atminties juos ištrinti. O rinkimuose reikia dalyvauti kaip supermielam kandidatui, nes toks įvaizdis garantuos pergalę. Nors bent kol kas garantavo tik tai, kad žygį į antrąjį turą Ingrida pradėjo patekusi į rinkimų spąstus, kurių dureles šaunusis Edmundas po pirmųjų debatų ėmė ir užvėrė.

Tiesą sakant, net nežinau, ar šiandien dar galima keisti situaciją ir pasirinkti naują strategiją, ar Ingridai ir jos štabui belieka tik melstis. Vis dėlto manyčiau, net jei jau patekai į spąstus, net jei pralaimėjimas gali būti labai realus, reikia elgtis padoriai. Todėl jei kitoje laidoje Edmundas purkštaus, reikėtų pasistengti ramiai papasakoti Lietuvos žmonėms apie tai, kokius didingus darbus nuveikė D. Grybauskaitė – išnaudoti eterį, kurį nomenklatūra priversta suteikti, ir priminti, kokią pilietinės demokratijos, skaidrią ir pažangią Lietuvą be oligarchų klanų bandė kurti prezidentė. Nes tai būtų teisinga ir prasminga – D. Grybauskaitė nuveikti darbai turi likti Lietuvos žmonių, kaip ir G. Nausėdos, atmintyje. Nes jei Ingrida pralaimės, o laimės jis, juk ir jam reikia žinoti, kad teks rinktis tarp pilietinės demokratijos, kurioje valstybė orientuota į bendrus interesus ir remiasi skaidriomis sistemomis, bei nomenklatūrinės ir oligarchinės Lietuvos, kurioje piliečiai valdomi, o ekonomika aptarnauja oligarchų ir nomenklatūros klanų interesus. Todėl labai prasminga kuo aukščiau ir garsiau iškelti pilietinės demokratijos įtvirtinimo bei oligarchinių struktūrų įveikimo vėliavą. Kuo aukščiau ji plazdės, tuo didesnė bus galimybė, kad ją prieš savo akis matys rinkimus laimėjęs kandidatas, todėl tapęs prezidentu pasirinks tapti didžiu, o ne pliušiniu.