Politika

Astravo AE pavyzdys įrodo, kad Lietuvos politikos tendencija – valstybinių interesų nykimas 2020 m. rugsėjo 21 d. Petras AUŠTREVIČIUS, Europos Parlamento narys

(2020-08-11)

Prezidento rinkimai Baltarusijoje vyko pagal daug pesimistiškesnį scenarijų, negu kas galėjo numatyti. Atrodo, kad šie rinkimai tapo dabartinės Baltarusijos didelės krizės tiesiogine išraiška: šalis negali suvaldyti situacijos, žmonių nepasitenkinimas politikos rezultatais yra didžiulis, socialinis ir ekonominis atsilikimas akivaizdus.

Paskutinis Europos diktatorius Aliaksandras Lukašenka susidūrė su didele problema, nes jis negali pateikti stebuklingų savo valdymo rezultatų. Atrodo, kad jo pažadai (jis visada buvo neaplenkiamas pažadų dalijimo meistras) jau mažai audrina visuomenę. Įtampa auga matant krintantį ar jau nukritusį prezidento populiarumą ir tos precedento neturinčios priemonės naudojamos siekiant eliminuoti alternatyvius kandidatus. Susidaro įspūdis, kad A. Lukašenka buvo visus užliūliavęs ir užmigdęs savo pažadu išlaikyti stabilumą, pats save vadino stabilumo garantu, bet nei stabilumo, nei garanto, nei elementarių prezidento rinkimų kampanijos taisyklių laikymosi tikrai nebuvo.

Esame suinteresuoti kaimynystės tvariu stabilumu, nesvarbu, kad tos valstybės yra pasirinkusios kitokį politikos kursą, kitokį santykį su Europa. Galimybės nusakyti, kokia bus situacija po mėnesio ar net po pusmečio, šiuo metu, deja, tikrai nėra. Turime unikalią situaciją, anksčiau Baltarusijoje to nebuvo. Ir tai susiję dar ir su tuo, kad Rusijos finansinė ir politinė valia yra nusilpusi. Matome didžiulį neaiškumo vakuumą, galintį pakrypti viena ar kita kryptimi, ir balsavimas rinkimuose tik patvirtina, kad varžtai A. Lukašenkos politiniam režimui užsukami vis stipriau.

Optimizmas, kurį skleidė ir Lietuva būtent sankcijų atšaukimo akivaizdoje, manau, nepasiteisino. Gal tos sankcijos ir neveikė taip, kaip galėjome tikėtis, bet jų atšaukimas nusiuntė neteisingą signalą pačiam A. Lukašenkos režimui ir jo aplinkai. Taip buvo parodyta, kad jo taikomos politinės priemonės yra toleruojamos. Tai savotiška saviapgaulė, deja, ES ji vis dar dominuoja.

Svarbus įvykis Baltarusijos ir ES santykiuose buvo 2016 m. Europos Tarybos priimtas sprendimas atšaukti ribojančias priemones 170 asmenų ir keturioms bendrovėms. Šios priemonės buvo įvestos dėl dingusių opozicijos politikų, visuomenės veikėjų, žurnalistų, o atšauktos dėl neva gerėjančių ES ir Baltarusijos santykių. Reikia pripažinti, kad tai nepasiteisino. Tai tebuvo naivus tikėjimasis, kad demokratijos procesai Baltarusijoje gali įsivažiuoti.

Optimizmas, kurį skleidė ir Lietuva būtent sankcijų atšaukimo akivaizdoje, manau, nepasiteisino. Gal tos sankcijos ir neveikė taip, kaip galėjome tikėtis, bet jų atšaukimas nusiuntė neteisingą signalą pačiam A. Lukašenkos režimui ir jo aplinkai. Taip buvo parodyta, kad jo taikomos politinės priemonės yra toleruojamos. Tai savotiška saviapgaulė, deja, ES ji vis dar dominuoja. Kita vertus, per rinkimus vykdytos represijos, kurių ėmėsi A. Lukašenka prieš opoziciją ir taikius demonstrantus bei aktyvistus, sukrėtė tam tikrus sluoksnius Briuselyje. Aš jaučiu tam tikrą prablaivėjimą, bet nesiimsiu dėlioti galutinių eilučių, kaip skambės vertinimai ir ko bus galima tikėtis iš ES.

Kalbant apie Lietuvos ir Baltarusijos santykius negalima nepaminėti Astravo atominės elektrinės (AE). Deja, turime realią grėsmę. Tas 10 metų laikotarpis Lietuvoje buvo nekonstruktyvus šios politinės linijos atžvilgiu, naivus ir neatsakingas. Pirmiausia, buvo jaučiamas politinės valios stygius. Reikėjo telkti jėgas ir nuo pat pradžių informuoti ES institucijas, telkti ES poziciją šiuo klausimu. Turiu pripažinti, kad ir šiandien daugelio ES sostinių žinios apie Astravo AE ir jos keliamas grėsmes yra nepakankamos. Tai yra mūsų užsienio politikos ir diplomatijos trūkumas bei nepadaryti darbai.

Antras dalykas – Lietuvoje būta daug naivumo, sunkiai paslepiamo po lobistiniais sluoksniais. Man asmeniškai vienas iš didžiausio politinio naivumo simbolių yra ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio pasiūlymas paversti tą elektrinę dujine. Aš manau, kad kai Baltarusija išgirdo šį pasiūlymą, jie pamanė, kad lietuviai nerimtai imasi Astravo AE klausimo ir yra linkę juokauti. Aš tai prilyginčiau lapų dažymui miške – miškas gal ir gali pagražėti nuo tų pastangų, bet tai tėra lašas jūroje. Reikia pripažinti, kad ir šiandien Lietuvos valdžia tai daro trūkčiodama – du žingsniai pirmyn, žingsnis atgal. Kaip mumis patikės kiti, jei Lietuvoje vyksta toks sumaišties spektaklis?

Šlubčioja ir bendras susitarimas tarp Baltijos šalių dėl elektros energijos nepirkimo iš Astravo AE. Šioje situacijoje yra vienas dalykas, kurį reikia vertinti labai rimtai – tai energetinio lobizmo įtaka. Pripažinkime, kad Latvijoje šis procesas paėmė viršų. Manau, kad net Latvijos vyriausybė nesugebėjo atsilaikyti prieš labai struktūrizuotai veikiantį lobizmą. Lietuvoje energetinis lobizmas taip pat stiprus ir juntamas. Dalijamasi tam tikromis veiklos sritimis, iš Baltarusijos, matyt, irgi yra tam tikrų paskatų. Kai Lietuvos politinis elitas yra toks sutrikęs ir neturi intencijos veikti kryptingai bei priimti reikiamus sprendimus, lobistai jaučiasi puikiai, perima iniciatyvą ir pradeda formuoti politiką. Tokiame kontekste lobistų susitarimai vykdomi greičiau negu politikų.

Pastarųjų metų Lietuvos politikos tendencija – valstybinių interesų nykimas. Atsiranda šakinių, regioninių, partinių interesų, jų kontekste labai pasigendu valstybinių interesų. Turi būti labai aiškiai suformuoti principai ir kryptys, kuriomis turi vadovautis valstybė. Tik turint valstybinį stuburą ir aiškiai dėliojant ne tik vienos ministerijos veikimą galima turėti valstybinius interesus. Jeigu yra nacionalinis nusistatymas – reikia aiškiai pasakyti, kas bus atsakingas ir kada bus įgyvendintas išsikeltas tikslas. Tik tokiomis sąlygomis galime kalbėti apie valstybės politiką.