Nacionaliniai interesai

Žygimantas Pavilionis: „Jei laimėsime Astravo karą, įtvirtinsime nepriklausomybę“ Eduardas EIGIRDAS

2014 m., kai Rusija įvykdė Krymo aneksiją, labai daug žmonių Lietuvoje pabudo ir suvokė, kad būtina rūpintis savo valstybe, nes grėsmės yra milžiniškos. Tačiau pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad tauta paniro į letargo miegą: tvyro visiška ramybė, nors jau po kelių mėnesių veikti pradės Astravo atominė elektrinė. Mūsų redakcija įsitikinusi, kad ją Kremlius liepė Baltarusijos režimui pastatyti būtent Lietuvos pasienyje – taip siekė ne tik daryti ekonominį bei psichologinį spaudimą Lietuvai, bet sėkmės atveju ir užvaldyti mūsų šalį iš vidaus.

Ir tuo pat metu užsidirbti. Nes jei dėl Lietuvos versle, politikoje ir žiniasklaidoje veikiančios penktosios kolonos Kremliui pavyktų palaužti mūsų šalies pasipriešinimą ir užsitikrinti Rusijos elektros energijos tiekimą į Europos Sąjungos (ES) rinką, Maskva pasinaudotų Astravo invazija energetikos tarpininkams telkti, įtakai ir žvalgybos tinklui didinti. Ilgainiui tai keltų grėsmę ne tik Lietuvos, bet ir Europos demokratijos institutams, nes vis daugiau jų būtų pažeidžiami korupcinės Kremliaus įtakos. Dėl to kiltų grėsmė ir Lietuvos nepriklausomybei. Būtent todėl tuo metu, kai didelė dalis visuomenės apie Astravo grėsmę stengiasi nekalbėti, o kolegos naujienų portaluose Astravo elektrinę trolina, mes skatiname Lietuvos patriotus ir gerovės valstybės siekiančius piliečius suvokti, kad tik pasipriešinę Astravo monstrui galime neleisti mūsų šalies užvaldyti jėgoms, kurios geriausiu atveju kurs oligarchinę Lietuvą, o blogiausiu – nuves į naują okupaciją.

Turime būti budrūs, nes Kremlius telks visas jėgas Lietuvoje, kad per krovinius iš Baltarusijos, Klaipėdos uostą ir kitas interesų grupes mus suskaldytų ir pakirstų mūsų gebėjimą patiems susivienyti bei suvienyti regioną, kad mūsų valstybės laisvė būtų priveržta prie Astravo monstro ir tai paralyžiuotų mūsų ėjimą į Vakarus. O galop paralyžiuotų ir visa kita.

Todėl šiame numeryje, kurio tikslas – mobilizuoti Lietuvą prieš artėjančius Seimo rinkimus ir skatinti pasipriešinti Kremliaus primetamam scenarijui, kalbiname buvusį Lietuvos ambasadorių JAV Žygimantą Pavilionį. Jis yra ne tik puikus geopolitinių procesų ekspertas, bet ir vienas iš kelių Lietuvos politikų, ne tik kalbančių apie Rusijos keliamas grėsmes (vaidindami patriotus tai daro visi), bet ir drįstančių įvardyti tuos, kurie Lietuvoje Kremliui tiesia kelius.

Gerbiamas Žygimantai, ar sutiksite su mumis, jog šiandien susidaro įspūdis, kad tiek Vakarų, tiek ir Lietuvos visuomenė yra apsnūdusi ir abejinga, nors geopolitinių iššūkių, kurie turėtų mus versti veikti ryžtingiau, yra daugiau nei pakankamai?

Be jokios abejonės! Nuo 2008-ųjų krizės, jau gerus 11–12 metų, galima stebėti daugybę procesų, kurie ne šiaip kelia nerimą, o gąsdina. Vyksta Vakarų pasaulio, kuris buvo sukurtas po Antrojo pasaulinio karo, vertybių ir institucijų erozija. Pamatinės vertybės tampa šalutinės, demokratija daugelyje Vakarų sostinių yra praradusi konsensusą, nes nebėra valios ir vertybinių nuostatų, kurios sutelktų politikus ją ginti. Tiek kairieji, tiek dešinieji jau nebesutaria, kad svarbiausia yra laisvė ir demokratija – juk dėl to ir buvo kuriama Vakarų sąjunga bei ją reprezentuojančios institucijos. Karas jau vyksta, tik ne su demokratijos priešais išorėje, o valstybių viduje: politikai kovoja dėl valdžios, o ne dėl žmonių laisvių, progreso ir gerovės.

Be jokios abejonės, tuo naudojasi Kremlius: žarsto pelenus ir kursto ugnį. Vakarų valstybėse visuomenė radikalėja, daugumą laimi tie, kurie nepritaria šioms vertybėms, net ES ir NATO. Ir to kaina yra karas. Nes kai tu pats negini savo vertybių ir nesistengi jų skleisti kitiems, barbarai, kurie teigia, kad viską galima nupirkti ir dėl visko galima derėtis, puola ir užima pozicijas. Jie jau demokratijos viduje ir stengiasi galutinai pakirsti mūsų valią siekti teisingesnės, demokratiškesnės ir pažangesnės visuomenės.

 
Europa yra pasiruošusi vienytis, bet turime dirbti

„Šiuo metu mes siekiame grąžinti pasitikėjimą laisvės, demokratijos ir vienybės vertybėmis, nes tai sugrąžintų ES ir NATO filosofiją į mūsų kompiuterius. Matome gerų ženklų, pavyzdžiui, pirmininkaujant Suomijai, tikėtina, bus pradėtos derybos su Šiaurės Makedonija ir Albanija. Vadinasi, procesas, kuris Balkanuose prasidėjo dar 2003 m. Salonikų viršūnių susitikime, kai atsirado narystės perspektyva, artės prie sėkmingos pabaigos. Todėl jau dabar bandome nukreipti savo teigiamą energiją į Rytus ir, pavyzdžiui, iki Lietuvai 2027 m. pirmininkaujant ES, į šių vertybių lauką įtraukti ir tas valstybes, kurios vis dar paliktos Rusijos taikiklyje. Kad trys čempionės, kovojančios už savo demokratinę ateitį – Ukraina, Sakartvelas ir Moldova – iki to laiko gautų narystės perspektyvą, o gal net prasidėtų jų narystės derybos. Bet tam būtina labai intensyviai dirbti jau šiandien su visomis ES pirmininkaujančiomis šalimis, kad kasdienės problemos ir iššūkiai neužgožtų vertybių ir valstybės, siekiančios laisvės bei demokratijos, savo tikslams rastų tinkamą atramą.

Ir mums turėtų pavykti. Šiuo metu ES pirmininkaujanti Suomija daug prisidėjo prie Baltijos šalių įstojimo į ES. Vokietija pirmininkaus kitais metais, tada – Prancūzija, 2023 m. – Švedija, 2025 m. – Lenkija, 2027 m. – Lietuva. Tai yra plėtros šalininkai, mes esame pagimdyti šios filosofijos. Amerikiečiai ją vadina „Europe Whole and Free“ (liet. „Europa visa ir laisva“). Tai reiškia laisvą nedalomą Europą ir tai yra iš esmės JAV prezidento Ronaldo Reagano ir popiežiaus Jono Pauliaus II ideologija, kuri šiandien turi mus suvienyti.“

Ir tai leidžia barbarams pulti. Pirmas užpuolimas – 2008-aisiais Sakartvele, vėliau – Ukrainoje. Ši ataka tęsiasi iki šiol. O Vakarai nesugeba nubrėžti raudonų linijų, nors turėtų aiškiai deklaruoti, kad Ukraina, Sakartvelas ir Moldova yra Vakarų valstybės ar tokios taps. O kol vengiama šį žingsnį žengti, šios valstybės paliekamos atviros atakoms. Todėl šiandien gyvename (ir ne tik Lietuvoje) realybėje, tarsi nebūtų buvę karo Sakartvele, Sirijoje ir Ukrainoje. Tarsi tai nebūtų mūsų išmokę, jog šiandien būtina veikti taip, kad būtume stiprūs rytoj ir kad rytoj nebūtų kitų atakų.

Kaip manote, kodėl Vakaruose – tiek ES, tiek JAV – jėgos, kurioms demokratija tėra tuščias skambesys ekonominių interesų fone, įgijo tokią įtaką? Ar tai yra įprastas nuovargis po krizės, ypač po karų Sirijoje ir Ukrainoje? O gal pradeda dominuoti logika, kad pasauliu ir kitais pasirūpinome užtektinai, tad dabar reikia rūpintis savimi?

Yra kelios tokio atsipalaidavimo, kai daugybėje sričių matyti nenoras persistengti ginant demokratijos ar skaidrios rinkos principus, priežastys. Visų pirma, sutinku, kad pastaroji ekonominė krizė pakirto pasitikėjimą Vakarų institucijomis ir, kaip jūs minėjote, beprecedentis labai ilgas ekonomikos augimas iš dalies užmigdė demokratines valstybes. Bet nenurašykime ir kitos įtakos valstybėms. Neabejoju, kad agresyvūs Kinijos ir Rusijos veiksmai mūsų viduje, finansuojant, remiant ir kitais būdais palaikant jėgas, kurios mūsų šeimą plėšo iš vidaus, duoda savo vaisių. Tai stiprina apatiją ir abejingumą, todėl pastangos telkti Vakarus bei įvairių valstybių piliečius ir politikus ne rūpintis trumpalaikiais sprendimais, o spręsti ilgalaikes problemas, mat tai gali užtikrinti saugumą ir gerovę, atsitrenkia į nematomą interesų ir įtaigų sieną.

Tai paaiškina, kodėl demokratinių valstybių gebėjimas reaguoti į kylančias problemas yra minimalus ir dažnai pavėluotas. Mes tarsi reaguojame, bet tik į tas problemas, kurių ignoruoti nebeįmanoma, nes esame puolami. O patys strategijų neturime: nei ES, nei NATO plėtros.

Vokietijoje žalieji tapo populiariausia jėga: kai jiems parodai Astravą, jie sužvėrėja, jie kalba mūsų terminais ir dar garsiau. Kur mūsų darbas su jais? Juk mūsų pačių valdžioje yra partija, kuri vadinasi žaliąja! Kodėl mes nesivienijame su Vokietijos žaliaisiais? Jei jie taptų mūsų sąjungininkais, tai padėtų suvienyti Europą siekti saugios energetikos ateities, o ne ateities su „Rosatom“ atominėmis elektrinėmis bei Kremliaus agentūriniais tinklais, apraizgančiais Europą.

Net Europos energetikos sąjunga, kuri tarsi sukurta ir kurios pagrindai tarsi sudėti, tačiau kaip jos kontekste paaiškinti „Nord Stream“ ar Astravo atominę elektrinę? Šie pavyzdžiai akivaizdžiai demonstruoja, kad sąjunga teoriškai yra geras projektas, tačiau nepakankamai veiksmingas, nes jos išsikelti tikslai ir priemonės nėra pakankamai stiprūs, todėl leidžia Rusijai tikėtis, kad galės primesti Europai savo sąlygas ir įtaką. Tai ir vyksta. Jei neturi savo tvirtos vizijos, akivaizdu, kad agresyvus kaimynas, kuris siekia dominuoti ir iš to užsidirbti, sieks primesti sau naudingą politiką ir realybę.

Pastaraisiais metais susidaro įspūdis, kad kova Europoje vyksta ne tik tarp demokratinių Vakarų ir Rusijos, bet ir tarp Vakarų valstybių bei kapitalo grupių – jos kovoja dėl to, kieno įtaka ES bus didžiausia. Manau, jog Rusijai tai gali sudaryti idealias sąlygas ne tik skaldyti ir kiršinti Vakarus iš vidaus, bet ir atskirai derantis su Berlynu bei Paryžiumi ir Vašingtonu bei Londonu išsiderėti pozicijas, kurių vieningi Vakarai neturėtų atiduoti. Šiuo atveju labiausiai nuogąstauju dėl to, kad Rusijai nepavyktų susiderėti dėl Astravo ir Kaliningrado atominių elektrinių pakto. Ir net nežinau, kuriomis Vakarų sostinėmis galėtume labiau pasitikėti.

Galima ir taip vertinti egzistuojančią įtampą. Tačiau aš matau optimistiškesnį scenarijų. Dabartinė situacija sudaro unikalią nišą mums, Baltijos šalims, tuoj švęsiančioms savo trisdešimtmečius, tapti tuo demokratines Vakarų valstybes klijuojančiu veiksniu, kuris pasipriešintų šiam skaldymui ir valdymui. Taip yra todėl, kad mes susiduriame su iššūkiais, kylančiais tiek saugumui, tiek mūsų gerovei, tiek nepriklausomybei, todėl mums tai taip aktualu. O spręsdami mums kylančias problemas galime suvienyti Vakarus. Ir nemanau, kad tai padaryti galėtų Vokietija, Prancūzija ar Lenkija. Mes, Baltijos šalys ir konkrečiai Lietuva, turinti puikius istorinius ryšius su JAV – jos niekada nepripažino mūsų okupacijos ir visą laiką mus rėmė, puikius ryšius su Jungtine Karalyste, kuri lygiai taip pat strategiškai mus rėmė dėl visų svarbiausių sprendimų. Šiose dviejose valstybėse turime didžiausias diasporas, galinčias remti mūsų tikslus. Be to, esame ES narė ir kartu su kitomis Baltijos valstybėmis esame didžiausi ES optimistai pačioje Sąjungoje. Taip pat turime puikius ryšius su Vokietija, o tuo – bent kol kas – negali pasigirti Lenkija. Dar daugiau – puikiai sutariame su Ukraina ir Sakartvelu – šalimis, kurios stengiasi eiti mūsų keliu.

 
Turime ruoštis dar vienai blokadai, o ne jos bijoti

„Kremlius visais frontais – tiek darydamas įtaką visuomenės nuomonei, tiek per Baltarusijos ir Lietuvos verslą bei draugiškus politikus – ruošiasi atakuoti Lietuvos pasipriešinimo Astravo atominei elektrinei pozicijas. Galima neabejoti, kad jei Lietuva atlaikys, pastangos blokuoti krovinių srautą į mūsų šalį gali tapti realybe. Tačiau kai bus suvokta, kad šantažas neveikia, ši blokada baigsis. Todėl svarbiausia yra žinoti, kad jos tikslas – sukurti prielaidas Rusijai draugiškoms jėgoms įgyti didesnę įtaką Lietuvos politikoje ir laimėti 2020-ųjų Seimo rinkimus, kad po jų Seime įsitvirtinusios jėgos tyliai sabotuotų pasipriešinimą Astravo invazijai į Lietuvą ir ES.

Ir mes turime ne pasyviai laukti, o dirbti. Ne šiaip moralizuoti brolius latvius ir estus, kad neturėtų padėti Rusijai pasinaudodami tuo, kad ši bando Baltarusijos kroviniais paveikti Lietuvą ir perimti mūsų krovinius – ta proga jie kaip tik galėtų pabranginti savo teikiamas paslaugas, nes jei jau Kremlius nori žaisti neskaidriai, turėtų už tai sumokėti, tačiau ir patys turime aktyviai veikti. Jei žinome, kad didžiausias Klaipėdos uosto pažeidžiamumas yra Baltarusijos kroviniai, tad kodėl nekuriame ir neįgyvendiname strategijos, kad būtų dar labiau paįvairintas krovinių srautas ir sumažinta priklausomybė nuo Baltarusijos? Kad Baltarusijos krovinių netekimas netaptų milžinišku smūgiu ir būtų tik Rusijos piktybiškumą bei Baltarusijos pasidavimą Kremliaus įtakai demonstruojantis veiksnys.

Pagaliau turime nebijoti įvardyti, kad iki šiol tokios strategijos nebuvo, o Klaipėdos uoste labai didelę įtaką turi būtent su Baltarusijos kroviniais susiję verslai. Tai gali demonstruoti, kad priklausomybės didinimo politika uoste veikė, o mažinimo – ne.

Būdami JAV pasirašėme penkias sutartis su galingiausiais JAV uostais ir nemanau, kad jos išnaudotos iki galo. O kur Japonija? Kur kitos šalys, su kuriomis turime dirbti, kurias galime bandyti suinteresuoti nukreipti savo srautus per mus ir taip sužlugdyti Rusijos modeliuojamą blokadą, kad būtų užvaldyta Lietuvos vidaus ir užsienio politika?“

Akivaizdu, kad šiandien būtent mes esame Vakarus vienijanti grandis. Ir jei Lietuvos užsienio politikoje faktiškai pratęstume Valdo Adamkaus vykdytą politiką, kurią demokratijos plėtros atžvilgiu vertinu aukščiausiai, galėtume tapti galia, suvienysiančia Vakarus, ir nereikėtų bijoti, kad jie Astravo ir kitų Rusijos atominių elektrinių bei nuolat formuojamų įtakos ordų puolimo akivaizdoje mus išduos ir paliks vienus. Jei mes nepasiduosime, jei nuolat akcentuosime būtinybę kurti demokratišką, pažangų ir skaidrų pasaulį, jei vienysime Vakarus, niekas už mūsų nugarų su Rusija nesusiderės.

Neslėpsiu: žvelgdamas į pirmuosius prezidento Gitano Nausėdos žingsnius, matau nemažai teigiamų ženklų. Jis bando vienyti mus viduje, kad siektume visuomenės gerovės, kad būtų galima įgyvendinti Lietuvai svarbius darbus užsienio politikos srityje. Priimti sprendimus, kurie turės įtakos ne tik Lietuvos žmonių gerovei, bet ir saugumui. Jei tai pavyks, jei pavyks suvienyti Lietuvos institucijas, kurios dažnu atveju, net ir kylant iššūkių valstybei, veikė tarsi partijų padaliniai, nesugebantys pakilti virš vidinių intrigų, susitelkę iš vidaus ir būdami aktyvūs bei suvieniję ES ir JAV mes tikrai apginsime Lietuvos interesus ir savo valstybės ateitį.

Vis dėlto, žvelgiant į Vakarų ir Rusijos santykius, akivaizdu, kad karo eskalavimo etapas baigėsi: nurimo karas Sirijoje ir kariniai veiksmai Ukrainos teritorijoje. Ir visa tai vyksta derybų tarp Vakarų valstybių ir Rusijos kontekste. Gana logiška tikėtis, kad Kremlius pageidauja išsiderėti tai, kas naudinga Vladimiro Putino režimui. Todėl man nerimą ir kelia tai, kad ši rusenanti taika su Rusija netaptų susitarimų, kurie galėtų būti nenaudingi Lietuvos valstybei, priedanga.

Visų pirma manau, kad Rusijos agresija jokiu būdu nesibaigia. Ji tęsiasi kiekvieną dieną. Tačiau pagal visas „gerąsias“ geopolitinio dominavimo taisykles Rusija veikia vadovaudamasi metodu, vadinamu eskalavimo deeskalavimu. Kai pats Kremlius iš pradžių, kai pralaimi, inicijuoja karinį konfliktą ir kuo bjauresnį, pavyzdžiui, okupuoja tam tikras teritorijas, o vėliau šiek tiek atsitraukia, kad galėtų pradėti derybas, tačiau okupuotų teritorijų neapleidžia. Tai siunčia labai aiškų signalą, kad jei silpnai priešiniesi tokiam Rusijos veikimui, tai skatins Kremlių šį metodą naudoti dar kartą.

Kai bandoma įteigti, kad Lietuva užsienio politikoje šoka aukščiau bambos, turime suprasti, jog ši įtaiga melaginga. Būtent mums, esantiems Rusijos pasienyje ir Kremliaus energetinės invazijos taikiklyje, turi būti aktualiausia didinti demokratinių ir laisvų valstybių bendriją. Kova už laisvę užkoduota mūsų praeityje ir kraujyje. Jei norime būti saugūs ir laisvi, turime kovoti už kitų saugumą ir laisvę. Nes jei visi kiti aplinkui bus pavergti, išsaugoti laisvę bus neįmanoma.

O kad šioje pasipriešinimo Rusijos agresijai srityje turime didelių problemų, akivaizdžiai demonstruoja Strasbūre neseniai vykusi europinė išdavystė, kai Rusijai buvo faktiškai grąžintos Europos Tarybos teisės. Tai paaiškinti labai sunku: juk Rusija buvo išmesta iš Europos Tarybos dėl Ukrainos teritorijos okupacijos, ir nors teritorijos vis dar okupuotos, Rusija jau sugrąžinama. Taip žengiamas žingsnis į tylųjį okupacijos įteisinimą. Todėl taip, iš tiesų sutinku su Jumis, jog gali būti, kad Rusijos spaudimas verčia dalį Vakarų valstybių atsitraukti, ir tai turėtų mus įkvėpti būti ryžtingesniems. Nes kaip Vakarai atsitraukė Sakartvele, o Rusija nebuvo nubausta, taip atsitraukė ir Ukrainoje. Tai gali siųsti ženklą Kremliui, kad atsitrauks ir vėl. Todėl pabrėžiu: svarbiausia, kad Lietuvoje būtume vieningi ir vienytume Vakarus, nes akivaizdu, jog ne visi Vakaruose turi valios ir pakankamai stiprų stuburą, kad neleistų V. Putinui užlipti ant galvos.

Kalbame apie būtinybę suvienyti Vakarus vienijant Lietuvą, bet kaip tai padaryti? Tarkim, mūsų redakcija jau kelerius metus kaunasi su Kremliaus troliais, kurie dalyje Lietuvos naujienų portalų nuosekliai koduoja mūsų visuomenei Maskvai naudingas įtaigas. Pavyzdžiui, komentaruose prie Jūsų neseniai viename iš naujienų portalų pasirodžiusio straipsnio, kuriame raginate prezidentą G. Nausėdą priešintis Astravo projektui ir Rusijos invazijai, Jūs esate niekinamas, o visuomenė įtikinėjama, kad išmintingiausias sprendimas yra nesipriešinti Astravui. O Lietuvos politikai, net tie, kurie kovėsi už nepriklausomybę, tyli, nes bijo susigadinti santykius su žiniasklaida, įsileidžiančia trolius. Tad kaip galime suvienyti Lietuvą ir Vakarus, jei nesugebame pasipriešinti net kai kurių naujienų portalų interesui užsidirbti daugiau ir įsileisti Lietuvos piliečių sąmonę nuodijančius trolius?

Noriu tikėti, kad situacija informacinėje erdvėje gerės, kad žiniasklaida sugebės vis geriau suderinti verslo interesus ir atsakomybę Lietuvos visuomenei bei valstybei, todėl mažės Kremliaus įtakos ir trolių veikimo galia.

 
Naujienų portalai turi prisiimti atsakomybę už trolių įsileidimą

Kremliaus doktrinų tikslai pasiekiami skleidžiant įtaigas ir pasitelkiant propagandinį puolimą, kuriuo siekiama palaužti mūsų valią priešintis ir taip atverti kelius Rusijai naudingiems sprendimams priimti. Prisiminkime, kaip mes Sausio 13-ąją stovėjome prieš rusų tankus, kai Sovietų Sąjunga reikalavo, kad atsisakytume nepriklausomybės, kai net Vakarai aukščiausiu lygiu mums siuntė laiškus, raginančius atsisakyti nepriklausomybės. Mes pasipriešinome. Mes pasakėme: „Ne, mes eisime.“ Arba kai niekas nenorėjo mūsų priimti į ES ir NATO, gal tik keli danai, švedai ar suomiai mums padėjo, mes sakėme: „Ne, mes norime, mes turime valią ir įstosime.“

Lygiai taip pat ir dabar, kai mums sako: „Pamirškite, kad Ukraina taps ES ir NATO nare, nesipriešinkite, neįmanoma, palaukite…“ Mes sakome, kad mes sukūrėme valstybę, kuria galime didžiuotis, lygiai taip pat savo valstybę gali sukurti ukrainiečiai ir mes turime jiems padėti. Tik neturime leisti mūsų valios užtrolinti. Kaip ir valios priešintis Astravo invazijai.

Šiame kontekste labai svarbus pavyzdys yra Estija: jos naujienų portalai, kurie, tikėtina, siekdami didesnio populiarumo, leidžia troliams neršti ir iš to uždirba, turi prisiimti atsakomybę už tokių komentarų turinį. Ir negali būti kitaip: jei suteiki platformą troliams neršti, prisiimk atsakomybę. Tas pats turėtų būti ir Lietuvoje. Tikiuosi, kad Lietuvos internetinė žiniasklaida subręs pakankamai, kad šią atsakomybę prisiimtų. Nes tai labai apsunkintų Kremliaus galimybes skaldyti Lietuvą iš vidaus ir padėti draugiškoms jėgoms laimėti rinkimus.

Tačiau kovą dėl piliečių protų pralaimime ne tik dėl to, kad Kremlius aktyviai veikia, bet ir dėl to, kad patys nesugebame veikti aktyviau ir skleisti suvokimo, kokiu keliu eidami galime pasiekti mūsų valstybei ir žmonėms geriausią rezultatą. Tai yra iššūkis, nes reikia ne tik telkti žiniasklaidą bei visuomenę, kad būtų mažiau laidi Kremliaus propagandai, bet ir suformuoti aiškią viziją bei ją nuolat ginti – tik tai trukdytų Kremliui primesti Lietuvos valstybei ir piliečiams nenaudingą, užtat Rusijai naudingą politiką.

Ir jau šiandien reikia veikti aktyviai bei ryžtingai. Beje, labai džiaugiuosi Jūsų redakcijos nuoseklumu dirbant šį darbą. Juk Rusija ne tik nesustos veikti – jau šį rudenį ji puls visa savo propagandos ir kitokios įtakos galia. Artėja Baltarusijos reaktoriaus paleidimo data. Nors Baltarusijai nereikia nė vieno reaktoriaus, jų bus net du. Nors jie neturi nei rinkų, nei tinkamo rezervo Astravo atominei elektrinei. Į Lietuvos užvaldymą bus investuojami milžiniški pinigai, kad būtų palaužta blokada tų Lietuvos žmonių, kurie pasirašė prieš elektros pirkimą, nes tai lėmė Seimo įstatymo – didelės kliūties Kremliui – priėmimą. Todėl jie dės milžiniškas pastangas, kad mus suskaldytų ir užvaldytų. Trolių komentarai – tik pradžia. Neabejoju, kad Kremlius panaudos nemažai įmonių, verslo grupių ir ne tik jų, kad smogtų visa galia.

Todėl labai gerai, kad Jūs apie tai šiandien rašote žurnale. Turime suvokti, kad artėja laikotarpis, kai prireiks visų Lietuvos patriotų drąsos ir pastangų. Ir atsilaikyti turėsime patys, kitaip kris ir kiti.

 
Lietuvos sėkmė, kad, artėjant lemiamam mūšiui su Astravo invazija, pasirodė serialas apie Černobylį ir jį pamatė visas pasaulis. Tai gali padėti suvienyti Vakarus bei mūsų brolius latvius ir estus nepasiduoti Rusijos gundymui ir neišmainyti visų mūsų saugumo į Baltarusijos krovinius. To siekdami turime puikiai atlikti diplomatinį darbą, dirbti su kaimynais ir politiniais lyderiais Vakaruose. Įtikinti Vokietijos lyderius, kad atsisakyti branduolinių elektrinių Vokietijoje yra gražu, tačiau jei vėliau Europa pirks elektros energiją iš Rusijos Lietuvos pasienyje statomų atominių elektrinių, tai bus viena baisiausių energetikos ir saugumo transformacijų Europos istorijoje. Turime kviesti Vokietijos partnerius, išsivaduojant iš branduolinės energetikos, neleisti „Rosatom“ atominėms elektrinėms įkalinti Lietuvos. Turime tvirtai paremti viziją, kad kol Rusija vykdo tokius projektus, ES elektros iš Rusijos ir Baltarusijos negali pirkti arba ji turi būti smarkiai apmokestinama, kad gaunamos lėšos būtų nukreipiamos ES energetikos potencialo plėtrai. Tai ataušintų Rusijos norą energetiką naudoti kaip geopolitinio karo ginklą.

Su nerimu žvelgiu į mūsų kaimynus, nes ten vyksta analogiška kova: siekiama palaužti brolių latvių ir estų valstybes. Mūsų kaimynėms priešintis dar sunkiau, nes Rusija su Baltarusija gundo, o Astravo atominė elektrinė yra toliau, todėl grėsmės suvokimas nėra toks aiškus. Štai kodėl pabrėžiu, jog turime aktyviai telkti Lietuvos visuomenę, kad ji turėtų pakankamai argumentų ir atsilaikytų prieš Kremlių. Bet tuo pat metu turime labai aktyviai veikti globaliai, telkti mūsų sąjungininkus vertybiniu pagrindu ir nepasiduoti gundymui, mat tai leidžia Rusijai mus skaldyti, korumpuoti ir užvaldyti iš vidaus.

Bet ar realu atsilaikyti, matant Rusijos įtakos galią ir tai, kad ši šalis tiek mus, tiek latvius, tiek estus gundo pigia elektra ir Baltarusijos kroviniais? Be to, bando įteigti visuomenei, kad tai kelias į gerovę, nors akivaizdu, kad tai – spąstai. Ar turėsime jėgų tam pasipriešinti?

Privalome. Manau, kad vienintelis kelias yra nuolat kartoti tiesą ir demaskuoti Kremliaus melą. Juk Rusija jau gundė pigia nafta, už tai žadėjo leisti Rusijos rinkoje savo produkciją be kliūčių parduoti Lietuvos verslui. Vėliau gundė pigiomis dujomis ir galimybėmis Lietuvos verslui Rusijos rinkose. Ir visi turbūt kuo puikiausiai prisimena, kuo tai baigėsi: už dujas mokėjome brangiausiai ES. Štai tikroji Rusijos pažadų kaina! Ir jei mes dėl pažadų, kad neblokuos Baltarusijos krovinių ir elektra bus pigi, palaiminsime Astravo atominės elektrinės integravimą į Lietuvą ir į ES rinką, tie, kurie pasiduoda šiai įtaigai, turėtų atsakyti į vienintelį klausimą: kas bus, jei tai gavusi Rusija užsigeis dar ko nors? Sakys, kad jei norite ir toliau pigios elektros ir Baltarusijos krovinių, dar reikia palaiminti ir „Rosatom“ atominę elektrinę Kaliningrade. Juk jei Lietuva dėl
V. Putino pažadų, kurių jis niekada netesi, susitaiko su neteisėtai pasienyje pastatyta branduoline elektrine, ar įmanoma įsivaizduoti, ką dar baisesnio galima palaiminti, jei nelaimės atveju turėtume kalbėti apie grėsmę Lietuvos valstybės ir tautos išlikimui?

Tačiau šiandien bandoma įteigti, kad mes patys esame kalti, nes pavėlavome priešintis Astravo atominei elektrinei. Arba kad dabar dėl Astravo gadinti santykius su kaimynais būtų kvaila. Kodėl nesipriešinama šioms įtaigoms? Juk jos gali suklaidinti daug Lietuvos žmonių.

Sutinku, kad būtina priešintis šioms įtaigoms ir su Jūsų žurnale išsakomomis mintimis, kad teiginys, esą Lietuva pavėlavo priešintis Astravui, yra klaidinantis. Nes tokiu atveju būtų galima teigti, kad ir partizanai neturėjo kovoti su okupantais, nes jau buvo pavėlavę. Arba kad šiandien Ukraina nebeturi kovoti, kad būtų išvaduota okupuota teritorija arba į nelaisvę paimti jos piliečiai, nes teritorija jau okupuota, o piliečiai jau nelaisvi. Tai skamba kaip totalus bet kokių režimo veiksmų pateisinimas. Naudodamasis savo galia ir cinizmu režimas gali daryti, ką nori, nes kai jau jis padaro, iš karto atsiranda tų, kurie teigia, kad priešintis per vėlu ir reikia susitaikyti bei prisitaikyti. Juk tokia politika atriša režimui rankas daryti viską, ką tik šis panorės.

 
Svarbiausi 2019 m. J. E. Prezidento Valdo Adamkaus tarptautinės konferencijos tikslai

„Šioje konferencijoje susirinks Rytų kaimynystės čempionai, kurie turi galimybę įstoti į ES, ir sujungs jėgas su naujuoju prezidentu Gitanu Nausėda bei geriausiais Lietuvos draugais Vakaruose, kad viziją, jog Ukraina 2027 m. kartu su Moldova ir Sakartvelu taps Vakarų bloko narėmis, būtų galima paversti realybe. Tai labai sunki misija, bet įvykdoma. Todėl vienas svarbiausių susitikimo tikslų – sutarti dėl šitos vizijos, nes tai yra visų mūsų bendra vizija ir ją mes per 5–10 metų turime paversti realybe.

Taip pat bus tariamasi dėl Rusijos: kaip suvaldyti jos agresiją ir turėti ilgalaikę strategiją Rusijos atžvilgiu, o ne tapti jos politikos aukomis.

Kita tema – energetinis saugumas, taigi, ir Astravo atominė elektrinė. Monstras kyla ir reikia atsakyti į klausimą, ar mes, suvieniję vokiečių, prancūzų, britų, latvių ir lenkų sąjungininkus, galėtume neleisti Rusijai laimėti Astravo karo.

Bus diskutuojama ir dėl „Brexit“ bei ES ateities. Apie tai, kad turime saugoti transatlantinės šeimos vienybę. Kai mus bando iš visų pusių skaldyti, turime stengtis šiam skaldymui pasipriešinti, atsilaikyti ir padėti valstybėms, kurios šiuo metu yra puolimo epicentre.

Bandysime priminti, kokią įtaką darydavo mūsų energetikos susirinkimai. Būtent tuose susirinkimuose pagimdėme ES bendrųjų reikalų energetikos politiką. Ši galia turi atgimti ir padėti formuoti vieningos Europos politiką bei sutelkti progresyvias jėgas, kad ji būtų įgyvendinta.“

Panašiai yra ir su kitu teiginiu: jul niekas nesiruošia su Baltarusija pyktis, tiesiog ginami Lietuvos interesai. O Rusijai dirbančios jėgos stengiasi įteigti, kad gindama savo interesus Lietuva kažkodėl bando susipykti su Baltarusija, nors tai yra visiška nesąmonė. Atvirkščiai: Lietuva stengiasi bendradarbiauti su Baltarusija, ir tik toje srityje, kurioje Baltarusija veikia, tikėtina, paveikta Kremliaus, pažeidžia Lietuvos valstybės bei piliečių interesus ir kelia grėsmę mūsų valstybės ir piliečių saugumui, siekiama apsiginti. Ir tai logiška.

Juk tikriausiai ir pats draugiškiausias pilietis Lietuvoje, kai jo kaimynas per tvorą į jo teritoriją pila šiukšles, tokiems veiksmams priešintųsi. O ką jau kalbėti apie tai, jei būtų įtarimų, kad tos šiukšlės dar ir radioaktyvios. Tikėtina, kad tokiu atveju apie draugiškumą nė vienas Lietuvos pilietis nekalbėtų ir teisinėmis priemonėmis gintų savo interesus. Siektų ne susigadinti santykius su kaimynu, o eliminuoti problemą, temdančią tuos santykius. Todėl teiginiai apie pykimąsi su Baltarusija iškraipo realybę. Visų pirma, Lietuva siekia su Baltarusija draugauti ir gina savo interesus tik elektros gamybos ir importo srityje, nes taip ginasi nuo Rusijos Baltarusijoje įgyvendinamo Astravo projekto. Antra, jei Lietuva nesipriešintų tada, kai Baltarusija tampa Rusijos įrankiu, padedančiu regione kelti įtampą ir grėsmę bei daryti įtaką Lietuvai, taip Lietuva tik skatintų Rusiją dar aktyviau užvaldyti Baltarusiją ir šią šalį naudoti kaip savo geopolitinį instrumentą kenkiant Lietuvai ir pačiai Baltarusijai. O jei Lietuva priešinsis tokiam Rusijos veikimui, Kremliaus įtaka Baltarusijoje silps, nes Baltarusijai ir jos žmonėms taps akivaizdu, kad veikti kaip Rusijos kaimynų terorizavimo įrankiui yra nuostolinga ir kvaila.

Šiandien prezidentas G. Nausėda turi istorinę galimybę: jei jam pavyks suvienyti Lietuvą ir neleisti jos įtakos grupėms išdraskyti mūsų iš vidaus, jis gali tapti lyderiu ir pažangai suvienyti Vakarus bei Rytus. Tai gali būti jo didinga istorinė misija – suvienyti Lietuvą ir atvesti Rytų sąjungininkus į ES bei NATO. Tai palaidotų Rusijos imperines ambicijas ir ilgam garantuotų Europos saugumą bei gerovę.

Todėl taip, sutinku, kad dekoduoti šias Kremliaus skleidžiamas įtaigas būtina. Ir manau, kad tai įmanoma. Tačiau turime matyti realybę: išskyrus Jūsų žurnalo redakciją, ne visos žiniasklaidos priemonės taip principingai kaunasi už Lietuvos energetinę nepriklausomybę ir saugumą. Gali būti, jog taip yra dėl to, kad Kremliaus propagandą skleidžiančių įtakos šaltinių yra daugiau nei tų, kurie Lietuvos žiniasklaidoje dekoduotų melagingas Rusijai naudingas įtaigas. Belieka viltis, kad rudeniop, artėjant Astravo reaktoriaus paleidimo laikui, Lietuvos žiniasklaida vieningiau dekoduos Kremliaus skleidžiamą įtaigą ir telks Lietuvos visuomenę priimti mūsų šaliai naudingus sprendimus, o ne atvirkščiai.

Manau, kad toks žiniasklaidos atsivertimas įmanomas tik tuo atveju, jei pagaliau piliečiai, save vadinantys patriotais, nustotų toleruoti ir pradėtų kritikuoti žiniasklaidos priemones, kurios įsileidžia Kremliaus trolius. Bet pakeiskime temą. Ką Jūs manote apie įvykusius rinkimus Ukrainoje ir apie tai, kad naujojo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio partija laimėjo daugumą Ukrainos Radoje?

Žinote, nors skamba nemažai neigiamų nuomonių, manau, kad reikėtų koncentruotis į tuos procesus, kurie teikia vilčių. Kadangi turi didžiulę daugumą parlamente, prezidentas V. Zelenskis šiandien turi unikalią galimybę reformuoti savo šalį. Jeigu jis įgyvendins bent didesnę dalį tos gražios vizijos, kurią matėme seriale, Ukraina pasikeis. Oligarchija, vis dar apraizgiusi tos šalies demokratiją, atsitrauks ir tai gali tapti lūžio momentu, kurio mums kaip tik ir reikia, kad Ukraina taptų ES ir NATO nare.

Todėl šiandien neturime kito pasirinkimo, tik iš visų jėgų stengtis padėti naujajai Ukrainos valdžiai siekti skaidrumo, progresyvių permainų ir glaudesnio suartėjimo su Vakarais, taip pat didesnės Vakarų valstybių pagalbos Ukrainai, kad jos lyderiams būtų lengviau suvienyti savo piliečius ir kad šie patikėtų savo jėgomis bei valstybės ateitimi.

Ir tai suvokia visi demokratinio Vakarų pasaulio lyderiai. Kai kalbu su amerikiečiais, kurie darė viską, kad mes įstotume į NATO, pavyzdžiui, su Kurtu Volkeriu, kuris buvo vienas pagrindinių mano partnerių kuriant trečiąją J. E. Pre-zidento Valdo Adamkaus tarptautinę konferenciją, jis apie paramą V. Zelenskiui sako taip: „Žygi, o kokią alternatyvą mes turime? Mes privalome padėti V. Zelenskiui tęsti kursą į Vakarus, nes jeigu mes nepadėsime, padės kiti. Ir visi puikiausiai žinome, kaip tie kiti gali padėti.“

Kviečiu ramiai ir atsakingai apie tai pagalvoti ir Lietuvos žmones. Juk tie 13 tūkst. nužudytų ukrainiečių, kuriuos mačiau ant Ukrainos soboro sienų, yra kaina, kurią sumokėjo Ukrainos tauta už teisę į laisvę. Jos nebūtų reikėję mokėti, jei Ukraina jau būtų buvusi NATO narė. Tai baisi kaina, kurią Vakarai sumokėjo NATO viršūnių susitikime Bukarešte, kai atidavė Ukrainą į Rusijos rankas.

 
Kol delfi.lt įsileis trolintojus, suvienyti Lietuvą bus sunku

Matote tris populiariausius, beje, registruotų vartotojų komentarus naujienų portale delfi.lt, prie interviu su Žygimantu Pavilioniu, kuriame šis teigė, kad svarbiausiais iššūkis Lietuvai yra suvienyti Vakarus ir Lietuvos visuomenę pasipriešinti Astravo atominei elektrinei. Pasipriešinimo Astravui trolintojai į tai atsakė įnirtinga šį pasipriešinimą menkinančių komentarų lavina. Tai verčia mūsų redakciją kartoti, kad kol demokratinės jėgos toleruos trolinimą, suvienyti Lietuvą, kad siektų Rusijai nenaudingų sprendimų, gali būti labai sunku. Gal net neįmanoma.

Ir mes privalome iš to pasimokyti. Pati Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri dalyvavo Bukarešto viršūnių susitikime, į savo istorinės kadencijos pabaigą kitais metais, pirmininkaujant Vokietijai, tikiuosi, priims tokius sprendimus, kurie Ukrainai atvers kelius į Europą. O mes turime padėti pasiryžti šiems sprendimams, labai ramiai dirbti su Vokietija ir per daug jos nekritikuoti – jokiu būdu nenurašyti iš karto į Kremliaus pusę. Tiesiog visi turi daryti viską, kad Berlynas taptų mūsų, o ne rusų, ir palaikytų spartesnę Ukrainos integraciją. Neabejoju, kad tai yra kelias ne tik į Ukrainos, bet ir į Europos saugumą bei klestėjimą.

Paminėjote J. E. Prezidento Valdo Adamkaus tarptautinę konferenciją, kuri vyks šį mėnesį Lietuvoje. Kiek vietos joje ras klausimai, susiję su Astravo keliama grėsme ir Ukrainos ateitimi?

Taip, artėja J. E. Prezidento V. Adamkaus tarptautinė konferencija, ją atidarys prezidentas G. Nausėda. Lietuva jau seniai garsėja strateginiu požiūriu į tarptautinius santykius, pavyzdžiui, Rytų partnerystę – galima sakyti, kad ji sukurta mūsų iniciatyva. ES bendroji energetikos politika sukurta mūsų ir lenkų iniciatyva. Plėtros politika labai dažnai yra vienas pagrindinių mūsų arkliukų, todėl turėtume tai palaikyti ir pabandyti dabar, atsiradus naujų lyderių regione – ir Ukrainoje, ir Lietuvoje. Be to, ačiū Dievui, atkurti tiltai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Taip pat reikia pasinaudoti puikiais santykiais su Vokietija – ši šalis pirmą kartą istorijoje po 50 metų perima lyderystę Briuselyje. Pasinaudoti naujosios Europos Komisijos vadovės atvirumu mums. Turime puikią galimybę pabandyti sutelkti progresyvias, demokratines jėgas spartesnei pažangai ir Europai suvienyti.

Taip pat turime stiprinti transatlantinį ryšį – lenkai šiuo metu tai puikiausiai išnaudoja energetinį ryšį faktiškai versdami į karinį ir saugumo ryšį. Kuria regioninius projektus, kartu su Amerika siejančius tris jūras. Bet mes kol kas juose normaliai nedalyvaudavome. Beje, iš tų barščių buvo išimti ir Ukraina, ir Sakartvelas, ir Moldova. Todėl mums reikėtų kartu su savo dalyvavimu atnešti šių valstybių vilčių bagažą tiesiai į šią sąjungą, kurią Varšuva puoselėja su JAV. Ir tuo pat metu padėti mūsų broliams lenkams tiesti tiltus į vokiečių širdis. Ir jeigu tai taps ES politika, jeigu mes gerai padirbėsime su Berlynu, o tai labai svarbu likus metams iki jų pirmininkavimo ir iki paskutinio A. Merkel pirmininkavimo, galėtume laimėti visą Vakarų politiką, sugrąžinti ją prie esminių laisvės ir demokratijos vertybių, kurias faktiškai pralošėme 2008 m., o už tai Sakartvelas ir Ukraina turėjo sumokėti milžinišką kainą.

Ar galima teigti, kad šiandien išgyvename tą gerąjį konfliktų su Rusija deeskalavimo ciklą, tačiau jis nesitęs amžinai, todėl turime būti aktyvūs ir stengtis sustiprėti, kad nebūtume taikiniu, kai prasidės kitas ciklas?

Aš šio laikotarpio tikrai nepavadinčiau geru, veikiau pavojingu užmigdymo laikotarpiu. Užmigdymo ne tik prieš naują, bet ir prieš šiandien vykstantį puolimą, kurio svarbiausias Rusijos taikinys yra net ne Ukraina, o Lietuva. Nes mes esame tie, kurie priešinasi Astravo invazijai į mūsų valstybę ir ES. Mes esame tie, kurie telkiame Vakarus padėti Ukrainai tapti ES ir NATO nare. Todėl jei Kremliui pavyktų mus papirkti, užvaldyti ir palaužti, Maskva galėtų tikėtis sustabdyti laisvės ir demokratijos progresą bei padidinti savo įtakos lauką, vadinasi, ir vėl laimėti. Turime padaryti viską, kad to neleistume.

Turime priešintis Rusijos pastangoms, pasitelkus Astravą, supriešinti mus su broliais latviais ir estais. Turime neleisti galutinai pavergti Baltarusiją, silpninti Lietuvos politiką ir demokratiją iš vidaus, kad neturėtume jėgų paremti Ukrainos. Tai suvokiant, dabartinį kovos už demokratinę ir laisvą Ukrainą bei Europą laikotarpį reikia vadinti Astravo karu. Ir jei jį pralaimėsime, pralaimėsime savo praeities šlovę ir kitų valstybių ateitį. O jei laimėsime, įtvirtinsime Lietuvos nepriklausomybę.

Dėkojame už pokalbį!

Kalbino Eduardas EIGIRDAS

Panašūs straipsniai: