Nacionaliniai interesai

Ž. Pavilionis: „Kova su Astravu šiandien yra lemiama kova už nepriklausomybę“ 2020 m. gegužės 28 d. Eduardas EIGIRDAS

Šiemet Vladimiras Putinas planuoja paleisti pirmąjį „Rosatom“ reaktorių Astravo atominėje elektrinėje – šiandien didžiausią egzistencinį pavojų Lietuvos valstybei keliančiame projekte, prieš kurį turėtų susivienyti mūsų šalies patriotinės ir pažangios jėgos. Bet jos nesivienija, todėl susidaro įspūdis, kad kažkas yra išpirkęs visą Lietuvos informacinę erdvę ir pasipriešinimo Astravo monstrui balsai yra tildomi.

Ar galime pasipriešinti šiai galiai? Kas šiandien turėtų kelti didžiausią nerimą ir ar galima suvienyti Lietuvą, kad Maskvai nepavyktų Astravo monstro prijungti prie Lietuvos energetikos sistemos, ekonomikos ir demokratijos? Apie tai kalbamės su politiku Žygimantu Pavilioniu, buvusiu nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi JAV ir Meksikai, vienu iš vadinamojo Antiastravinio Sąjūdžio valdybos narių ir ryžtingiausių kovotojų su šiuo Kremliaus teroristiniu projektu. 

Gerbiamas Žygimantai, ar galima teigti, kad 2020-ųjų Seimo rinkimai bus pažymėti Astravo ženklu, nes nuo to, kas juos laimės, priklausys tai, ar Rusijai pavyks Lietuvą ir Europos Sąjungą (ES) prijungti prie savo energetikos sistemos?

Sutinku, kad artėjant rinkimams vis labiau ryškėja tiek antiastravininkų, tiek astravininkų frontas. Rusijos tikslas visada buvo suskaldyti ir padalyti Lietuvą, nes taip paralyžiuojamas ir mūsų tarptautinis veikimas, kurio labiausiai bijo V. Putinas. Manau, jog nei Kremlius, nei Minskas nesitikėjo, kad mums pavyks suvienyti Lietuvą prieš Astravą, priimti Seime įstatymus, kurie Astravui užvers patraukliausias Lietuvos rinkas. Bet jei mums pavyks už savo nugaros suvienyti ir visas šalis kaimynes, visus savo sąjungininkus Vakaruose, įkalbinti ne tik Rygą, bet ir Berlyną, Briuselį, Paryžių, Londoną, Vašingtoną mus remti (visi jie turi savo interesų ir žaidžia savo geopolitinius žaidimus), tada Astravas mirs lėta, o gal ir greitesne mirtimi, nes be rinkų atominiai reaktoriai neveikia – tai per brangus ir per didelis žaisliukas tik savam kiemui.

Esu įsitikinęs, kad Astravą galime sustabdyti, turime pakankamai patirties, išminties, instrumentų kaip ES ir NATO nariai, tik kol kas neturime valios ir pasiryžimo aukščiausiuose šios valdžios sluoksniuose, kol kas veikiame kaip partizanai po 1940 m., ir jeigu ministras ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime birželį mus išduos, jeigu nepadarys visko, kad apgintų Lietuvos interesus, savo kovos nesustabdysime ir ją vis tiek laimėsime, kaip laimėjo ir mūsų pirmtakai.

Priešindamiesi Astravo monstrui, kurį galima vertinti ir kaip projektą, kurį priešiškos jėgos gali bet kada paversti atomine bomba ir taip šantažuoti mūsų valstybę, žengiame žingsnius teisinga kryptimi. Neseniai Seimas pritarė ne tik elektros embargui, kurio reikalausime savo sąjungininkų sostinėse, bet ir sankcijoms prieš Astravo statytojus, pagalbininkus ir tarpininkus. Šiandien visa galia turėtų įsijungti mūsų diplomatija, kad mūsų nacionalinė pozicija taptų visos transatlantinės šeimos kūnu.

Jau pradedame ruošti tam dirvą Vašingtone ir kitose mums draugiškiausiose sostinėse. Neseniai suorganizavau vaizdo konferenciją su Vokietijos žaliaisiais, kurių dauguma yra mūsų pusėje, ir bene populiariausiu Vokietijos dienraščiu „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Ukrainiečiai vienijasi su mumis, su jais nuolat dirbame, taip pat ir su baltarusių demokratais, kurie yra mūsų pusėje, lenkai, estai irgi mus vis labiau remia. Tęsime šį žygį per visas sąjungininkų sostines. Tik labai norėtųsi, kad užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius žaistų mūsų, tai yra visos tautos, pusėje, nes vis dažniau susidaro įspūdis, kad jis žaidžia priešo stovykloje. Šiandien atėjo metas apsispręsti. Pats Aliaksandras Lukašenka po Seimo pastarojo sprendimo dėl Astravo gali būti tikras, kad jam tai kainuos labai brangiai. Mes dirbsime dieną ir naktį, kad Vakarai (ir, svarbiausia, oficiali Lietuva) būtų su mumis ir palaikytų mūsų šalies bei mūsų žmonių saugumo interesus.

Neabejoju, kad dirbs ir Kremlius. Jis mes visas jėgas, kad mus sustabdytų, kurs savo astravininkų frontą – jo kontūrai Lietuvoje vis labiau ryškėja. Manau, kad jis sujungs visas senas ir naujas antivalstybines jėgas Lietuvoje, tačiau galiu patikinti, kad tai mūsų neišgąsdins – po trijų dešimtmečių panašių žaidimų, kurių daugumą mes laimėjome, labai greitai atpažįstame Kremliaus ausis, prieš rinkimus jos matyti vis dažniau. Balsavimas dėl Irinos Rozovos apkaltos, kurį šią savaitę paralyžiavo valdantieji, rodo, kad mūsų parlamentas ar kai kurios jo grupės yra labai atviros tokiam poveikiui. Įdomūs sutapimai, kad I. Rozovos artimiausi draugai niekada nebalsuoja prieš Astravo atominę elektrinę.   

Manau, kad kai kurie kairiųjų lyderiai, vis atviriau pataikaujantys „Rosatom“ ir panašiems Kremliaus įtakos agentams, tiesiog pasinaudoja vis dar giliai įaugusiais sovietiniais reliktais mūsų visuomenėje – nekelti galvos, nesipriešinti, nekovoti už Lietuvą, geriau tyliai kamputyje sugriaužti pigios dešros gabalėlį, kuris tik Kremliaus rinkodaros kampanijos pradžioje yra pigus, o vėliau mes už tą dešrą sumokame didžiausią kainą. Tai parodė ir a. a. Algirdo Mykolo Brazausko sprendimas „Gazprom“ parduoti dujų skirstymo tinklus.

Mano paties sprendimas iš „šiltos vietelės“ diplomatinėje tarnyboje sugrįžti į politiką susijęs būtent su šia misija – neleisti Kremliui išplauti mums smegenų, mus suskaldyti ir parklupdyti, kaip buvo bandyta daryti daugybę kartų. Astravas – vienas iš Kremliaus žaisliukų, kuriais šiandien siekiama palaužti mūsų valią. Ši elektros ar branduolinė kova yra mūsų paskutinė energetinės nepriklausomybės kova, nes visas kitas jau laimėjome. Tad ši kova šiandien tapo lemiama kova už nepriklausomybę.  

Tikriausiai sutiksite, kad daugelis žmonių neturi informacijos, kuri leistų aiškiau suvokti, kodėl Astravo atominės jėgainės projektas toks svarbus V. Putinui ir kuo jis susijęs su jo imperinėmis ambicijomis. Gal galite pasidalyti savo įžvalgomis?

Manau, jog visiems akivaizdu, kad tai yra politinis projektas, nes jis neturi ir neturės jokios ekonominės logikos. Vakarų rinkos bus uždarytos, Ukraina jau skelbiasi, kad prisijungs prie mūsų boikoto, pačioje Rusijoje yra elektros energijos perteklius, elektros nereikia ir Baltarusijai – ji uždaro savo elektrines, kad į jos rinką galėtų įtilpti šis V. Putino monstras. Matau, kad Baltarusijoje šiuo klausimu aktyviai dirba komunistinė Kinija: modernizuoja tinklus, stato savo pramoninius parkus, ruošiasi veržtis į Europą.

Kokios politinės priežastys galėjo V. Putiną paskatinti taip agresyviai elgtis? Visų pirma, manau, noras atkeršyti Lietuvai už ilgametę ir nuoseklią veiklą griaunant sovietų imperiją ir iš Maskvos gniaužtų ištrūkusioms buvusioms kolonijoms atveriant kelius į Vakarus. V. Putinas negali pamiršti pralaimėjimo Ukrainoje, Sakartvele, Moldovoje ir daro viską, kad tas teritorijas susigrąžintų. Jis negali pakęsti mūsų pastangų laikyti iškeltas disidentų galvas Baltarusijoje ir pačioje Rusijoje.

Kitas tikslas, tik jau ciniškas, – palaužti mūsų piliečių dvasią ir pakeisti ilgametę Lietuvos užsienio bei saugumo politiką. Nuolatiniu spaudimu ir įtaka išugdyti mūsų sielose Stokholmo kompleksą, kurį aktyviai skiepija raudonieji astravininkai, kad ne tik nesipriešintume Astravo monstrui, bet ir ilgainiui priprastume prie draugiško dialogo su A. Lukašenka, o vėliau – ir su jo draugeliu V. Putinu, gal net su Xi Jinpingu, mat jie atskubės į Lietuvą mūsų „karštai apkabinti“. O tada visa Lietuva turės su dėkingumo ašaromis akyse taip pat, kaip ir už milijonus Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų nupirktų kaukių, pulti dėkoti Maskvai už „pigią“ Astravo elektrą. Deja, iš tiesų vietoj pigios elektros gaus visą paketą įtakų, galinčių paskandinti mūsų valstybę ir naudingų tik išgyventi autokratinius režimus bandančioms bei instinktus mėgstančioms politinėms jėgoms Lietuvoje, kurios man asmeniškai vis labiau primena Rytų diktatūras.

Kol kas niekaip nesuprantu Lenkų rinkimų akcijos pozicijos, nes juk jei kas nors atsitiks Astrave, lenkų kilmės Lietuvos piliečiai pirmieji nukentės. Be to, ir oficiali Lenkija yra nuosekli mūsų sąjungininkė, tokios tampa ir Ukraina, ir Estija. Visi šiame gyvenime turime pasirinkti, kaip ir Kovo 11-ąją ar Sausio 13-ąją. Man asmeniškai Astravas yra lakmuso popierėlis, rodantis, su kuo mes – su V. Putinu ar su Lietuva.

Tačiau tai tėra Rusijos tikslas, bet yra ir ateitis, kurios ji bijo. Jeigu savų astravininkų prie lovių dar kartą nepavyks atvesti, jeigu Lietuvoje atsiras skaidri, vakarietiška, visas jėgas elektros sinchronizacijai su Vakarais ir kuo greitesniam pasitraukimui iš sovietinio BRELL skirsianti antiastravininkų Vyriausybė, Kremliaus pastangos mus pavergti per Astravą tiesiog sužlugs. Vadinasi, Lietuva galutinai išsivaduos iš Rusijos įtakos tinklo, kuriame Kremlius vis dar stengiasi įkalinti mūsų nepriklausomybę, Maskva praras įtaką ir kontrolę, o to V. Putino režimas bijo labiausiai.