Aktualijos

Ukrainos karas ir ateitis Ukrainos kario, karininko, buvusio kiborgo Pavlo akimis 2023 m. liepos 31 d. Milda MATULAITYTĖ-FELDHAUSEN

Sėdime kažkur Kyjivo pakraštyje, vakarėja, vėsta. Jei ne majoro Pavlo vilkima uniforma, galėtum pamanyti, kad tiesiog susėdome smagiai ir nerūpestingai praleisti vakaro: už lango – miškai, ramuma, net kažkokia ore plevenanti melancholija. Čia, kažkur miškuose, įsikūręs jo batalionas. Kalbamės, juokaujame – apskritai su kariškiais ten visada labai daug juokiamės, – kai majoras lyg tarp kitko pasako: „Šiandien mano vyrai ir vėl virš Kyjivo numušė kelias raketas.“

Apgaulingas ramybės pojūtis dūžta į šipulius, karas negailestingai grąžina į realybę: jis kiekviename žingsnyje, kiek-viename milimetre, man po kojomis, virš galvos. Matomas ir nematomas, vykstantis ne tik fronte, verčiantis viską matyti daug aštriau ir tiksliau. Būtent todėl šį interviu pasirinkau rašyti šiek tiek kitokia – ne tik klausimų ir atsakymų, bet ir aprašomąja – forma. Kaip dažnai savo Pavlo, labai svarbu suprasti logiką, patį kontekstą, nes jis skaitytojui gali padėti dar geriau pajusti ir suvokti tai, ką mato ir suvokia Ukrainos gynėjai.

Majore, esate vienas iš legendinių kiborgų, kurie, stabdydami Rusijos invaziją, vieni pirmųjų 2014 m. stojo į žūtbūtinį mūšį su Vladimiro Putino orda. Ar tuo metu įsivaizdavote, kad karas tęsis beveik de-šimtmetį, o gal ir ilgiau?

Ne, kai išėjau, to tikrai negalėjau įsivaizduoti. Kai išėjau, tada viskas buvo daug paprasčiau. Mes nematėme jų visų veiksmų ir eidami supratome viena: na, čia viskas greitai, mes čia greitai iki sienos, greitai pakariausime ir namo.

Tada, pirmaisiais mėnesiais, net į galvą negalėjo ateiti mintis, kad visa tai tęsis metų metus. Nesupratome ir to, kad nuvydami priešą iki sienos nieko neišspręsime, nes jis vis tiek bus šalia; tada nesupratome, kad jis niekur nedings. Tiesiog manėme, kad jei juos išvysime iš savo žemės, to ir užteks: na va, mes jiems parodėme savo dantis. Nesupratome, kad priešas niekur nedings, kad priešas nėra tiesiog kažkoks žmonių skaičius, kad tai – Rusijos režimas, kuris ir toliau bandys mus praryti, bus šalia ir sieks savo tikslo. Būtent to mes anksčiau nesupratome. Nesupratome, nes, na, ilgokai buvome nekariavę, be to, visi buvome labai jauni, labai ambicingi, tik vienaip supratome, kaip apginti tai, kas mūsų, kaip atstovėti už tai, kas mūsų. Štai ir viskas, ką tada turėjome.

Kaip pasikeitė karas per šiuos metus? Kuo jis skiriasi nuo to, kuris vyko 2014-aisiais? Ar galima teigti, kad šiandien Ukraina ne tik geriau apginkluota, bet ir kaip niekada vieninga, todėl V. Putino režimo Ukrainoje laukia sutriuškinimas?

2014-aisiais partizanai kovojo su partizanais. Dabar kas geriau išmano technologijas, to ir pirmenybė. Reikia nepamiršti, kad 2014-aisiais pasirodė „iPhone 5S“, aš pats tada dar vaikščiojau su mygtukiniu telefonu: atviras ryšys, susisiekimas SMS žinutėmis ir panašūs dalykai. Išties, tuomet eiti į karą buvo lengviau, nes žmonės, kariai, nežinojo, kas yra tas karas. 2014-aisiais mes nežinojome, kas yra mirtis, mes jos nebijojome; karą buvome matę tik tokiuose kompiuteriniuose žaidimuose kaip „Counter-Strike“; neturėjome jokio supratimo, kas yra žmogus su ginklu, stovintis priešais tave ir į tave šaudantis. Mes ginti ėjome aklai. 2014-aisiais neatvykimas pagal šaukimą buvo baudžiamas 510 grivinų; šaukimų buvo išsiunčiama tūkstančiais, o ateidavo vos apie 50.