Visuomenė

Tikrasis Lietuvos elitas – Adolfas Ramanauskas-Vanagas 2018 m. liepos 19 d. VISUOMENĖ / ARŪNAS SPRAUNIUS

Kaip atsiminimuose rašė pats A. Ramanauskas-Vanagas, „tauriausieji Lietuvos sūnūs ir dukros žuvo vienas po kito kovoje su nepalyginamai gausesniu priešu, bet jam nepasidavė. Mūsų gretas priešas per 10 metų išžudė, tačiau lietuvių tauta dar nežuvusi. Mes gyvenome ir kovojome, vadovaudamiesi visos tautos kilniais idealais. Tie idealai nežuvo ir tebėra tautoje gyvi.“

Darbas okupantams arba miškas

1944-aisiais į Lietuvą grįžo sovietų kariuomenė. Šie metai tapo ir partizanų pasipriešinimo okupantams pradžia. Partizaninis karas su Sovietų Sąjunga tęsėsi iki 1953-iųjų. Istorikų duomenimis, jame žuvo daugiau nei 20 tūkst. partizanų. Tai herojiškas ir labai tragiškas laikotarpis Lietuvos istorijoje.

Vieną pagrindinių kovų dalyvių A. Ramanauską (g. 1918 m. kovo 6 d. Niu Britene, JAV) tėvai į tėvynę iš Amerikos parsivežė 1921 metais. Šeima įsikūrė Dzūkijoje, Bielėnų kaime, vertėsi gana sunkiai, nelengvai leido sūnų į mokslus, vis dėlto Adolfas savarankiškai pasiruošė stojamiesiems egzaminams ir įstojo į Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos antrą klasę. Ją baigęs 1937-aisiais išvyko studijuoti į Klaipėdos pedagoginį institutą. Baigęs mokslus mokytojauti neskubėjo. 1939 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Kai 1941-ųjų birželį į Lietuvą įžengė karas, jis vadovavo sukilėlių būriui Druskininkų apylinkėse, vėliau persikėlė į Alytų ir iki 1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.