Rinkimai 2019

Rinkimų baigtį nulemsianti melaginga įtaiga Nr. 2, arba Delfi.lt vienijasi su kremliniais, nomenklatūra ar tiesiog išlieka ištikimas „verslo principams“?

Šią savaitę naujienų portalas delfi.lt po pirmųjų kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus debatų apie užsienio politiką pasidabino antrašte „Kandidatų nuomonės dėl Rusijos išsiskyrė: Grybauskaitės užsienio politika buvo sukritikuota“. Tai visuomenė ir šviesuomenė suvirškino be didesnių bėdų, kaip visiškai normalų informacinį srautą. Na, ji jau įprato virškinti viską iš eilės. Tad nors turėtume sveikinti visus su artėjančiomis Velykomis, sveikinimus atidedame rytojui, o šiandien pabandysime demaskuoti šią, manytume, akivaizdžiai melagingą įtaigą ir dar kartą paraginti Lietuvos intelektualus ne pasyviai stebėti melagingos realybės įtvirtinimą prieš rinkimus, o kartu su mumis aktyviai stengtis, kad bent jau dalį šios realybės paveiktų žmonių pasiektų įžvalgos, galinčios juos demotyvuoti aktyviai palaikyti melą, kurio tikslas, manytume, yra oligarchams, postokupacinėms nomenklatūrinėms struktūroms ir Kremliui naudingesnis Lietuvos prezidentas.

Žinoma, galbūt delfi.lt antraštė yra tiksli, nes iš tiesų debatuose dauguma kandidatų į prezidentus kritikavo Dalios Grybauskaitės užsienio politiką, kuri buvo išskirtinai principinga Rusijos atžvilgiu. Bet bent trumpam apžvelkime, apie kokius kandidatus kalbame, nes priešingu atveju gali susidaryti įspūdis, kad kalbame apie kažkokią gerųjų gelbėtojų lygą, kuri atžygiuoja gelbėti Lietuvos nuo baisiosios D. Grybauskaitės užsienio politikos.

Pirmasis gėrio karys – Valentinas Mazuronis. Jis ilgą laiką darbavosi Rusijos atžvilgiu draugiškai nusiteikusio Rolando Pakso partijoje, buvo netgi jos lyderis, o vėliau buvo ir, manyčiau, Rusijai labiausiai nusipelniusio žmogaus – Viktoro Uspaskicho – partijos lyderis.

Dar vienas gėrio karys, kandidatas į prezidentus ir minėtų debatų dalyvis, manyčiau, yra vertas būti laikomas nuostabių lenkų tautybės Lietuvos piliečių vertybine tragedija. Tai Valdemaras Tomaševskis. Galima prisiminti, kaip jis kadaise pozavo su Kremliaus imperines ambicijas simbolizuojančiomis Georgijaus juostelėmis.

Trečias – buvęs Algirdo Mykolo Brazausko patarėjas Arvydas Juozaitis. Beje, jo žmona tik prieš rinkimus atsisakė Rusijos pilietybės. Šį žmogų vertinu kaip ilgametį kairiosios nomenklatūros augintinį, taip pat draugiškai žiūrintį į Rusiją. Dabar jis paskirtas vadovauti nacionalistiniam „tautininkų“ flangui, kuris ruošiamas radikalų spurtui prieš artėjančius Seimo rinkimus, kad trolintų proeuropietiškas centro dešinės jėgas.

Ketvirtas – vadinamasis kairiųjų, bet greičiau nomenklatūrinių jėgų kandidatas Vytenis Povilas Andriukaitis. Jis ir pačių kairiųjų, kurie visada palankiau žvelgdavo į Maskvą ir ypač į koncerną „Gazprom“, buvo laikomas net per daug draugiškai nusiteikusiu Maskvos atžvilgiu.

Neužmirškime ir Aušros Maldeikienės be sijono – profesionalaus populisto Naglio Puteikio. Jo politinis gyvenimas, manyčiau, pažymėtas visko, kas gali stiprinti proeuropietišką nuo Rusijos ir oligarchinių struktūrų nepriklausomą Lietuvą, trolinimu.

Ir galop – Mindaugas Puidokas, kuris į Seimą atžygiavo su oligarchu Ramūnu Karbauskiu ir jau stengiasi įspausti savo pirmas mažutes, bet jam reikšmingas politinio trolinimo pėdutes.

Ir štai šitos publikos, kurią visų pirma siečiau su palankumu Kremliui, pakantumu oligarchams ir naudinga politine veikla, stiprinant postokupacinės nomenklatūros pozicijas, kritiką, nukreiptą prieš D. Grybauskaitę, delfi.lt apibūdino taip: „Grybauskaitės užsienio politika buvo sukritikuota“! Ir Lietuva šią melagingų naujienų dozę ramiai nurijo. O Kremliaus troliai komentaruose prie šio straipsnio iš džiaugsmo dėl tokios didžios tiesos skelbimo net nežinojo kaip išsidirbinėti.

Nors iš tiesų antraštė galėjo skelbti, kad prezidentė D. Grybauskaitė, per savo kadencijas sugebėjusi sutrukdyti oligarchams ir Kremliui su „Gazprom“ iš Lietuvos žmonių vogti milijardus, buvo sukritikuota kandidatų, kurie neslepia palankumo Maskvai.

Manote, kad tai atsitiktinumas ir kad nereikia į tai kreipti dėmesio? Ką reiškia viena kita melaginga naujiena… Vakar paskelbtame straipsnyje rašiau, jog daug Lietuvos žmonių yra įsitikinę, kad konservatoriai su liberalais per šiuos du dešimtmečius valdė pusę laiko, nors iš tiesų tevaldė vieną kadenciją – ir tai per milžinišką krizę, kurios mastą lėmė oligarchinių, nomenklatūrinių ir prokremliškų jėgų įtaka Lietuvoje. Tų pačių jėgų, kurios valdė nuo 2000 iki 2008 m. krizės ir kurios nuo 2012 m. daugiausia dėmesio skiria tam, kad įteigtų visuomenei, jog šiandien ne taip gerai gyvename tik dėl konservatorių kaltės. Tad TS-LKD jokiu būdu negalima prileisti prie valdžios. Taigi, šiai įtaigai priskiriame ir konstatavimą ramiu tonu, kad prezidentės D. Grybauskaitės politika buvo sukritikuota. Nes akivaizdu, kad dešiniųjų politikui, kuris bandytų tęsti bent kiek griežtesnę politiką Rusijos atžvilgiu, tokioje informacinėje aplinkoje laimėti antrame rinkimų ture bus labai sunku.

Ir ar tai tikrai panašu į atsitiktinumą? Juk apie tai tikriausiai svajotų visi konformistai ir bailiai. Jeigu tai vertinate kaip atsitiktinumą, tai atsitiktinumas yra ir tai, kad 2000–2020 m. visą laiką, išskyrus krizės laikotarpį, valdžioje yra kairioji nomenklatūra su oligarchiniais bei populistiniais projektais. Ir ji tik vieną kartą valdžioje leido pabūti proeuropietiškoms centro ir dešinės jėgoms. Tačiau, kaip rašome žurnale, ji jau susiplanavo, kad po 2020-ųjų rinkimų valdys ir toliau.

O gal tai panašiau į puikiai veikiantį mechanizmą? Manome, kad būtent taip ir yra, todėl bandome jį demaskuoti. Juk nuo Sąjūdžio laikų susiformavo dvi dominuojančios srovės: viena jų, konservatoriai, labiau orientavosi į demokratinės valstybės kūrimą, o A. M. Brazausko flangas iš visų jėgų stengėsi išsaugoti buvusios nomenklatūros tinklą ir apauginti jį verslo grupėmis. Tad kai ateiname į rinkimus, dešinėje matome vieną konservatorių jėgą ir liberalus (deja, pastarieji kartais renkasi žaisti su nomenklatūra ar net su nomenklatūros šešėlyje užaugusiais oligarchais), o kitoje pusėje į rinkimus plačiu frontu žygiuoja kairioji nomenklatūra, laikydamasi už oligarchinių projektų ir remiama draugiškos Kremliaus ugnies, be to, formuodama valdžią ji gali pasinaudoti prokremliškomis jėgomis. Manome, jog būtent tai lėmė, kodėl kairieji nuo 2000-ųjų valdžioje buvo su vienais oligarchais ir Kremliaus atžvilgiu draugiškai nusiteikusiais žmonėmis, o nuo 2012-ųjų – su vertybiškai identiškais politikais.

Tad ar turėtų stebinti, kad, žvelgdami į kandidatų į prezidentus diskusiją, matome analogišką vaizdą – proeuropietiškai centro dešinei iš esmės atstovauja tik Ingrida Šimonytė, liberalesniam flangui – Gitanas Nausėda, valdžiai – Saulius Skvernelis, o visas kitas choras į rinkimus atvesdintas tam, kad būtų suformuotas tradicinis nomenklatūrinis-oligarchinis-populistinis meniu. Ir kad jis iki rinkimų antro turo pabaigos nulemtų, kad kas jau kas, bet I. Šimonytė rinkimų nelaimėtų. Geriausia būtų, jei juos laimėtų arba valdžios kandidatas, arba bent jau liberalesnių pažiūrų kandidatas, filosofiškai žvelgiantis į nomenklatūrinių struktūrų dominavimą.

Beje, tikrai neturime intencijos spėlioti, kuris kandidatas – G. Nausėda ar S. Skvernelis – būtų linkęs labiau ginti Lietuvos demokratiją ir nacionalinius interesus, o kuris labiau pataikautų nomenklatūrinėms ar net oligarchinėms struktūroms. Šiame komentare ir naujausio žurnalo VALSTYBĖ numerio straipsnyje „Rinkimų strategijos, galinčios nulemti G. Nausėdos, S. Skvernelio ar I. Šimonytės pergalę“ bandome atkreipti dėmesį į tai, jog gana akivaizdu, kad didžiausios pastangos dedamos tam, kad visuomenei įteigtos nuostatos sumažintų būtent I. Šimonytės galimybes laimėti svarbiausiame – antrame – prezidento rinkimų ture. Būtent dėl šios priežasties nuosekliai sekama pasaka apie tai, kaip dešinieji nuskurdino Lietuvą, ir bandoma įteigti, kad D. Grybauskaitės užsienio politika buvo nevykusi. Nes kuo didesnei daliai visuomenės pavyks įteigti, kad tai tiesa, tuo didesnė tikimybė, kad į antrą rinkimų turą darnesnėmis gretomis ateis dešiniųjų ir D. Grybauskaitės baubu įtikėję piliečiai ir nulems rinkimų baigtį D. Grybauskaitės politiką galinčios tęsti I. Šimonytės nenaudai. Būtent dėl šios priežasties ši įtaiga itin reikšminga ir ją būtina demaskuoti.

Žinoma, galima naiviai klausti, kodėl patys konservatoriai neaiškina žmonėms, kad jie nėra tie, kurie nuskurdino Lietuvą, kad to niekaip negalėjo padaryti, nes fiziškai nebuvo ir artimiausiu metu postokupacinės nomenklatūros bei oligarchinių grupių nebus prileidžiami prie valdžios. Tačiau teoriškai tai padaryti yra viena, o realybėje, kai viena proeuropietiška demokratinė jėga eina į rinkimus prieš dešimtį populistinių, nomenklatūrinių ir oligarchinių jėgų, suinteresuotų ją apdergti, apsiginti patiems neįmanoma. Nes vienas bandymas apsiginti automatiškai sulauktų dešimties spjūvių į galvą. Šioje situacijoje išgelbėti gali tik nepriklausoma vertybinė žiniasklaida. Ji turi demaskuoti, kad tai tos pačios nomenklatūrinės ir oligarchinės „chebros“ prigaminti politiniai klonai vaizduoja masiškumą, kad jų dergimo įtaiga būtų didesnė. Deja, kai žiniasklaida yra kišenėje, beje, tos pačios nomenklatūros ir oligarchų, ji ne tik apsimeta, kad nemato nomenklatūrinės, oligarchinės ir Kremliaus įtakos, bet dar ir ją aptarnauja. Tad apginti proeuropietiškas jėgas gali nebent aktyvi pilietinė visuomenė ir šviesuomenė. Ją mes ir bandome pažadinti bent jau prieš svarbiausius rinkimus savo žurnale ir „Facebook“ paskyroje. Raginame ją skleisti suvokimą apie tai, kaip veikiama Lietuvos piliečių sąmonė, ir siekiame bent kiek sumažinti šios įtaigos galią.

Bet grįžkime prie prezidentės D. Grybauskaitės vykdytos užsienio politikos. Be jokios abejonės, galima kritikuoti viską, kaip ir šią politiką. Tačiau kai prisimeni, kad prezidentė vienintelė Lietuvoje gavo politikos „Oskaru“ vadinamą apdovanojimą, kiek rubikonų, gazpromų ir kitokių struktūrų per savo kadenciją įveikė, kaip yra vertinama iškiliausių Vakarų lyderių, kyla elementarus klausimas: kokią politiką turėjo vykdyti prezidentė, kad nebūtų sulaukusi kritikos? Gal tuo metu, kai per kelerius metus „Gazprom“ iš Lietuvos žmonių, naudodamasis prieš tai buvusios nomenklatūrinės ir oligarchinės valdžios sukurtomis prielaidomis, pavogė milijardus eurų, prezidentei reikėjo ne kovoti su šiuo koncernu ir milžiniškomis jį remainčiomis struktūromis Lietuvoje, o bučiuoti Vladimiro Putino žiedą ir prisiekinėti amžiną draugystę? Na, galiu patikėti, kad vienas kitas kandidatas tokią nesąmonę galėtų įsivaizduoti, bet patikėti, kad delfi.lt redakcija nesuvokia, jog ši D. Grybauskaitės užsienio politikos kritika primena melagingų įtaigų srautą, daug sunkiau.

Todėl belieka įtarti, kad gal šio portalo redakcija sąmoningai pasistengė trolinti prezidentės įvaizdį. Tai nestebintų, nes naujausiame žurnalo VALSTYBĖ numeryje publikuojamame straipsnyje stebimės, koks keistas informacinis srautas buvo delfi.lt šio mėnesio pirmą savaitę. Per visą savaitę jame suskaičiavome keturias žinutes apie I. Šimonytę, dešimt – apie G. Nausėdą, o apie S. Skvernelį – gal 13, be to, dalis dar buvo kartojama, nes tikriausiai, delfi.lt nuomone, tai, kas tą savaitę vyko su ministru pirmininku, buvo itin svarbu. Na, vienu atveju tai tikrai buvo svarbu, jei kalbame apie reitingų kėlimo mechanizmą. Nes kai pirmą savaitę kurio nors kandidato aktyvumas smarkiai (natūraliai ar dirbtinai) padidinamas, kitą savaitę vykdomoje apklausoje piliečiai jį labiau pastebi, tad trečią savaitę, tai yra vakar, paskelbtuose reitinguose – keistas sutapimas! – daugiausia, net 4,5 proc., pašoko S. Skvernelio reitingai. Koks netikėtumas!

Beje, apie tai, kad panašus metodas galėjo būti naudojamas auginant ir pergalingus V. Matijošaičio bei R. Karbauskio, o anksčiau – ir V. Uspaskicho reitingus, rašėme jau seniau. Nes tai yra standartizuotas metodas. Tik kyla klausimas, ką apie artėjančius rinkimus turėtume galvoti, matydami, kaip prezidentei lipdomas prastos užsienio politikos lyderės įvaizdis, o iš premjero gaminamas kandidatas raketa. Gal piktintis? Bet tai neduos jokių rezultatų, nes visų pirma įrodyti, kad delfi.lt redakcija tai daro sąmoningai, neįmanoma, o pati redakcija tikrai neprisipažins. Manyti, kad tai susiję su tuo, jog portalas, kaip verslo principais grįsta žiniasklaidos priemonė, yra itin priklausomas nuo valdžios ir dalies verslo grupių finansinių užsakymų, todėl yra palankesnis nomenklatūrinėms ir oligarchinėms galioms, gal ir visai logiška. Tačiau net jei taip yra, tai rinkimų rezultatų nepakeis, nebent šis suvokimas Lietuvos piliečių ir inteligentijos sąmonėje transformuotųsi į atsakingą bei aktyvų pilietinį veikimą: jie ims dalytis ne tik mūsų, bet ir kitomis įžvalgomis, kurios demaskuoja melagingos įtaigos turinį, ir taip demotyvuos bent dalį piliečių, kurie yra paveikti šios įtaigos, balsuoti už tas jėgas, kurios suinteresuotos šios įtaigos skleidimu.

Todėl, brangūs Lietuvos žmonės, labai svarbu nuolat priminti, kad valdžioje beveik du dešimtmečius turime postokupacinės nomenklatūros ir oligarchinių struktūrų, dažnai draugiškai nusiteikusių Maskvos atžvilgiu, „chebrą“, todėl teigimas, kad valdžioje ką tik buvo konservatoriai, todėl gyvenimas yra blogas, yra visiškas melas. Bet šis melas skleidžiamas, nes tos nomenklatūrinės ir oligarchinės struktūros daro įtaką didelei daliai valdžios bei kapitalo resursų, taip pat žiniasklaidai, be to, yra remiamos draugiškos Kremliaus trolių ugnies.

O žvelgiant į prezidentės D. Grybauskaitės užsienio politikos kritiką svarbu priminti, kad prezidentė su proeuropietiškais dešiniaisiais paveldėjo ne tik oligarchinių grupių įtakos tinklą, bet ir milžinišką priklausomybę nuo „Gazprom“ – šis koncernas kiekvienais metais, naudodamasis jam prieš tai buvusių nomenklatūrinių ir oligarchinių jėgų Lietuvoje sudarytomis veiklos sąlygomis, papildomai iš mūsų žmonių kišenių pavogdavo po milijardą litų. Kremlius darė viską, kad šis įtakos tinklas ir Lietuvos priklausomybė nuo „Gazprom“ išliktų, todėl būtina suvokti, kad tuo metu „geri ir draugiški“ santykiai su Maskvos pitonu, apsivijusiu Lietuvos valstybės ekonomiką, buvo neįmanomi, nes reikėjo šį pitoną nugalabyti. Todėl legenda apie D. Grybauskaitės užsienio politikos ydingumą, ypač dėl per didelio griežtumo V. Putino atžvilgiu, yra ne šiaip melaginga, ji yra išdavikiška. Nes ją skleidžiant stiprinamos tos jėgos, kurios padėjo Lietuvą įklampinti į priklausomybę nuo „Gazprom“, o šiandien, mano įsitikinimu, daro viską, kad Lietuvą įtemptų į priklausomybės nuo Astravo atominės elektrinės glėbį.

Nors suprantu, kaip tai skamba nuobodžiai ir visiems norisi rinkimus stebėti iš savo patogaus gyvenimo krėslo. Tačiau, jei suvokiame, kad „Gazprom“ įtakos plėtra buvo ir mūsų pasyvaus stebėjimo kaip stiprėja nomenklatūrinės ir oligarchinės jėgos, rezultatas, turime suvokti ir tai, kad jei nerasime būdų, kaip bent jau sumažinti melagingos įtaigos galią, gali būti taip, kad V. Putino ir „Gazprom“ apvogti Lietuvos žmonės rinkimuose eis balsuoti už tuos, kurie padės prie Lietuvos prijungti Astravo projektą. O tai, kaip neabejojau ir sutarties su „Gazprom“ atveju, Lietuvos tautai baigsis milžiniškais nuostoliais.

Panašūs straipsniai: