Kultūra

Neturime Holivudo, bet turime „Kino pavasarį“. Algirdas Ramaška – apie tris dešimtmečius trunkančią festivalio kelionę, giliausias duobes ir aukščiausius pakilimus 2025 m. vasario 17 d.

Pažiūrėjus gerą, kitokį filmą dažnai apibūdiname jį žodžiu „kinopavasariškas“. Festivalio „Kino pavasaris“ direktorius Algirdas Ramaška sako, jog tai yra didžiausias jo komandos laimėjimas. 2025-aisiais vyks jau trisdešimtasis, jubiliejinis, festivalis, todėl ta proga žurnale spausdiname išsamų pokalbį su Algirdu apie ilgą, trijų dešimtmečių, kelionę, kurioje būta visko: ir jaudinančių pakilimų, ir netikėto kryčio žemyn, ir net akistatos su pačia tikriausia mirtimi. Kalbėjomės apie kelionę, kurioje keitėsi ne tik kinas, bet ir valstybė, ir mes.

Algirdai, viename praėjusių metų interviu minėjote, kad apie trisdešimtąjį „Kino pavasarį“ galvojote ketverius metus. Taigi – jubiliejinis kino festivalis. Kuo jis bus išskirtinis, kaip buvo jam ruošiamasi ir ko laukti žiūrovams?

Susiklostė tokia tradicija, jog kas dešimt metų mūsų festivalis patiria atsinaujinimo etapą. Šiemet planuojame atnaujinti prekių ženklą ir daug kitų elementų, norime žengti su nauja pradžia. Tą patį darėme prieš dešimt ir prieš dvidešimt metų – siekiame būti aktualūs, progresyvūs. „Kino pavasaris“ formuoja tam tikras tendencijas kultūros ir ne tik kultūros lauke. Stebime ateities tendencijas ir stengiamės būti kūrybingi, novatoriški, žvelgiantys į ateitį. Tai mums leidžia progresuoti, būti aktualiems, įdomiems, išsiskirti tarptautinėje kino bendruomenėje.

Konferencija „Europa Cinemas“, kuri yra vienas didžiausių kino teatrų ir visos kino industrijos įvykių, 2024-aisiais vyko Vilniuje. Tai – labai didelis ir svarbus laimėjimas, dešimtmečių darbo rezultatas. Anksčiau sėdėdavau auditorijoje ir klausydavausi, kas įdomaus vyksta industrijoje, ką pasakoja kiti, o pernai net keliose sesijose buvome pakviesti pakalbėti patys. Tai demonstruoja, jog tikrai išsiskiriame kūrybiškais ir inovatyviais sprendimais, turime kuo pasidalinti su kolegomis užsienyje. Taigi, trisdešimtmetis – simbolinis etapas, kai gali žvilgtelėti į praeitį, įvertinti, kaip sekėsi, kas pavyko, o kas ne, kaip keitėsi auditorijos įpročiai, kaip keitėsi visuomenė. Juk kinas – visuomenės veidrodis, jis visada būna aktualus.

Trisdešimtasis festivalis ne tik bus atnaujintas vizualiai, bet ir vyks ilgiau, nei įprasta. Laukiame svarbių ir garbingų svečių. Kol kas jų dar negaliu įvardinti, o galutinių patvirtinimų galime sulaukti ir likus kelioms savaitėms iki festivalio. „Kino pavasaris“ visuomet ieško naujų erdvių ir formų, tad ir šįkart persikelsime į erdves, kuriose dar nesame buvę: šiemet festivalį atidarysime Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, jame visą savaitgalį vyks šventiniai, išskirtiniai renginiai. Taip pat žadame ir refleksijų apie festivalio istoriją – norime pagerbti komandą ir žmones, dirbusius visus tuos tris dešimtmečius.

O jeigu sugrįžtume į pačią pradžią, trisdešimt metų atgal, kai festivalį, kuris vėliau tapo reiškiniu ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, įkūrė jūsų mama Vida Ramaškienė. Kiek jums tuo metu buvo metų?

Pirmojo festivalio metu man buvo 12 metų, tuomet dar buvau vaikas, tad pačio pirmojo festivalio taip gerai nepamenu. Aktyviai į veiklą įsitraukiau gal tik per šeštąjį festivalį. Pradėjau dirbti kino teatre „Lietuva“. Iš pradžių dirbau bilietų kontrolieriumi – plėšiau bilietus, įleidinėjau žmones į salę ir pats žiūrėdavau filmus.