Aktualijos

Kada baigsis Rusijos karas su Ukraina ir demokratiniu pasauliu? 2023 m. sausio 12 d. Eduardas EIGIRDAS 

Esu įsitikinęs, jog šiandien atsakymas būtent į šį klausimą turėtų būti svarbiausias. Nes, aišku, mums visiems labai norėtųsi, kad viskas išsispręstų kuo greičiau, o Vladimiro Putino orda būtų sutriuškinta. Tačiau turėtume apsvarstyti ir kitą variantą – jei taip neatsitiks. Jei karas, prasidėjęs 2014 m., dar didesniu mastu atsinaujinęs 2022-aisiais, ateityje atgimtų su branduoline galia. Manau, tikrai negalime tokios rizikos ignoruoti ir turime labai atsakingai veikti, siekdami identifikuoti bei įgyvendinti sprendimus, kurie mažintų karo galimybę.

Be jokios abejonės: žymiai lengviau tiesiog viltis, kad viskas bus gerai, raginti suteikti Ukrainai daugiau ginklų ir tapatintis su Ukrainos didvyriais, kurie už mus visus kovoja ir žūsta mūšio lauke. Daug sunkiau suvokti, kad to neužtenka, stengtis identifikuoti pažangą, kuri demokratijoms, Ukrainai ir Lietuvai yra būtina stabdant V. Putiną, o tada vienytis ir tokią pažangą remti. Nes jei tik ruošimės karui, bet ne tikslingai sieksime kurti ateitį, kurioje V. Putinas negalėtų kariauti ir karas Rusijai būtų nenaudingas, labai išaugs tikimybė, kad ir turėsime ateitį, kurioje dabartinis karas dar ilgai nesibaigs, o po kiek laiko užsiliepsnos su nauja galia.

Sulėtintas ginklų tiekimas ir branduolinė grėsmė!

Prieš pradėdamas smulkiau analizuoti V. Putino karus ir jų tikslingumą, manau, turėčiau bandyti paaiškinti – kokį procesą stebėjome 2022 m., kai galėjo susidaryti įspūdis, kad demokratinės valstybės ginklus Ukrainai tiekia sulėtintai. Nors akivaizdžiai visas demokratinis pasaulis suprato, kad Ukraina nuo V. Putino ordos gina visus ir kiekvieną iš mūsų, bet ginklus tiekė taip, tarsi bijotų, kad Ukraina gali imti ir akimirksniu nugalėti.

Tokį demokratinių valstybių veikimą vargu ar galime paaiškinti atsitiktinumu – greičiau baime, kad suteikus Ukrainai per daug pažangių ginklų, ji nušluos ir sutriuškins Rusijos armiją; o V. Putinas, pats patyręs isterijos, panikos ir aibę kitų priepuolių, užmėtys Ukrainą branduolinėmis raketomis. 

Tikėtina, kad būtent tokio scenarijaus baimė demokratinių valstybių lyderius vertė rinktis lėto Rusijos pralaimėjimo ir V. Putino susitaikymo bei prisitaikymo prie pažeminimų mūšio lauke scenarijų. Taip stengiantis kontroliuoti karo eigą, kad nesusidarytų palankios sąlygos jam virsti branduoliniu.

Tiesa, įvertinti, kiek tokia demokratinių valstybių strategija buvo išmintinga, labai sunku; nes norint tai padaryti naudinga turėti tą žvalgybinę bei analitinę informaciją, kurią turėjo demokratinių valstybių lyderiai ir kuri yra mums neprieinama. Visgi, tikriausiai, ne man vienam akivaizdu, jog toks Vakarų valstybių pasirinkimas Ukrainai ir jos žmonėms kainavo itin daug. Sulėtinto ginklų tiekimo bei lėtos pergalės strategija ne tik ilgino karą, bet ir didino žūstančių mūšio lauke bei nuo Rusijos raketų Ukrainos žmonių skaičių; taip pat leido Rusijai tęsti Ukrainos miestų bei infrastruktūros naikinimą.

Visgi, jei JAV ir kitų valstybių lyderiams pateikta analitinė informacija tikrai buvo tiksli, tokį Ukrainai skaudų demokratinių valstybių pasirinkimą tikriausiai, nors ir su sopama širdimi, mes galime pateisinti. Priešingai nei kol kas stebimą deficitą politinės valios tikslingai veikti, siekiant daug sparčiau mažinti Rusijos režimo pajamas iš energetikos. To pateisinti niekaip neįmanoma, nes būtent šiomis pajamomis V. Putinas finansuoja savo karus ir finansuos pasiruošimą naujam. Tai labai pavojinga tendencija, kuri, mano tvirtu įsitikinimu, žymiai padidina galimybę, kad šiuo metu vykstantis Rusijos karas Ukrainoje gali būti ne paskutinis ir ne pats kruviniausias.

Tokiame kontekste raginčiau prisiminti, jog iš karto po 2014 m. žurnale prognozavau, kad Rusijos invazija į Ukrainą, pasibaigusi 2014-aisiais, tikėtina, su didesne galia atsinaujins trečiajame dešimtmetyje. Teigiau, kad šiame dešimtmetyje Europos gali laukti du karai su Rusija. Prognozuodamas, kad būtent antrasis, dešimtmečio pabaigoje, turi potencialo tapti branduoliniu. Todėl visas savo jėgas skyrėme stengdamiesi įtikinti ir suvienyti demokratines jėgas Lietuvos politikoje, versle ir visuomenėje siekti spartesnės pažangos mažinant dujų ir naftos naudojimą, nuolat įspėdami, kad priešingu atveju finansuosime V. Putino karus.

Deja, tenka pripažinti, kad didžioji dalis veikėjų į mano įspėjimus numodavo ranka, vertindami juos kaip nepagrįstus gąsdinimus arba tiesiog bijodami kovoti su V. Putino mafija ten, kur galima Rusijos režimui smogti skaudžiausiai. Belieka tikėti, kad 2022 m. prasidėjus antrajam Rusijos karui Ukrainoje visiems tapo daugiau nei akivaizdu, kiek mano „gąsdinimai“ buvo pagrįsti. Todėl viliuosi, kad netikinčių mano įžvalgomis skaičius bus daug mažesnis. Deja, išlieka reali grėsmė, kad analogiškai gali išaugti bijančiųjų skaičius.