Aktualijos

Kada baigsis karas su Rusija ir prasidės naujas? 2025 m. vasario 17 d. Eduardas EIGIRDAS

Žvelgiant į ateitį ir ypač stengiantis ją prognozuoti, labai svarbu įvertinti, ar teisingai prognozavome tai, kas vyksta dabar. Šį dalyką daugelis užmiršta, nes dabartinė informacinė erdvė pateikia tiek daug faktų, jų interpretacijų, versijų ir prognozių, kad jau seniai niekas nesistengia atsirinkti, kas prognozuoja tiksliai, o kas tiesiog generuoja srautą. Ir tai jau yra ne žiniasklaidos ar ją kaip visuomenės valdymo įrankį naudojančių galių, o pačios visuomenės ir tų, kurie save vertina kaip šviesuomenę ar patriotus, problema.

Primisime, kad vykstant pirmajam Rusijos karui Ukrainoje, kai tik buvo okupuotas Krymas, žurnale labai aiškiai konstatavome, kad Rusija invazijos netęs, nors Lietuvos naujienų portalai ir socialiniai tinklai lūžo nuo autoritetingų versijų, kad invazija tęsis, o Vladimiras Putinas žygiuos iki Kyjivo. Taip pat rašėme, kad kitas Rusijos karas Ukrainoje, tik didesnis, prasidės šio dešimtmečio pradžioje. Taip ir atsitiko. Dar prognozavome, kad lemiamas karas su V. Putinu gali vykti šio dešimtmečio pabaigoje arba kito pradžioje. Apie tai jau keletą metų kalba ir daugybė Vakarų politikų, žvalgybų bei karinių pajėgų atstovų.

Kodėl mūsų redakcijos įžvalgos išsipildo?

Atsakymas labai paprastas: nes mes neturime tikslo valdyti visuomenės ar uždirbti iš informacijos srauto, tiesiog stengiamės šviesti ir kurti aplinką, kuri būtų palanki būtiniems sprendimams, užtikrinantiems saugią mūsų valstybės ir mūsų žmonių ateitį. Pateikiame ne faktų ir versijų srautą, o įžvalgas. Jas rengdami stengiamės atsakyti į svarbiausius klausimus, visų pirma, kodėl kas nors turėtų kariauti? Kokios prielaidos gali nulemti, kad Rusijai ir Kinijai kariauti artimoje ateityje gali būti naudingiau nei gyventi taikiai? Juk norėti kariauti nėra tas pats, kas galėti kariauti. Tad didelė dalis straipsnių žiniasklaidoje tiesiog gąsdina akivaizdžiais V. Putino norais nukariauti visą Europą, o rimtai analizei būtina identifikuoti, kokie interesai ir kokios sąlygos gali lemti, kad tie norai išsipildys.

Tikriausiai reikėtų detaliai aprašyti ir priminti, kaip mes pagrįsdavome savo ankstesnes įžvalgas apie Rusijos karą Ukrainoje, tačiau vargu ar prasminga tai daryti, nes visų pirma kiekvienas straipsnis, kuriame pateikdavome prognozes dėl to, kodėl ir kada gali vykti ar baigtis Rusijos karas, užimdavo 7–8 puslapius. Be to, visa tai paskęsdavo Lietuvos visuomenės ir šviesuomenės trolinančios informacijos pelkėje. Tad nors mūsų prognozės išsipildydavo 100 proc. ir to pagrindu galėjo rastis lyderystė, skatinanti imtis politikos, kuri stiprintų mūsų valstybę, deja, taip neatsitikdavo. Kelios dešimtys tūkstančių mūsų įžvalgų skaitytojų vėliau nerasdavo laiko ar jėgų jas išsigryninti iš informacinio triukšmo ir paskandindavo bendrame žiniasklaidos sraute, kuriame kiekvieną dieną sugeneruojamos bent kelios skirtingos versijos apie tai, kada dabartinis karas baigsis ir prasidės naujas. Tai labai blogai, tačiau su tokiu dvasiniu šviesuomenės – net ir verslo bei politikos – neįgalumu kautis neįmanoma. Būtent todėl šį sykį apsiribosime tik bazinėmis įžvalgomis apie šio karo pabaigą ir prielaidas, leisiančias kilti naujam karui, tuo, kas jas stiprins, o kas gali jų grėsmę mažinti, ir nesistengsime atsakyti į visus klausimus. Jei šios įžvalgos ir vėl nepadės rasti jėgų atskirti tai, kas yra pagrįsta, vadinasi, vis dar neturime nacionalinio elito, kuris rastų dvasinių jėgų siekti tikslų, svarbiausių būtent mūsų valstybei.