Mokslas

Didžiausia rizika – per COVID-19 pandemiją užmiršti, kokiame pasaulyje gyvename 2020 m. gegužės 28 d. Karolis MAKRICKAS

Susidaro įspūdis, kad COVID-19 pandemija tiesiog nušlavė visas kitas žmonijos problemas. Bet juk jos niekur nedingo. Atvirkščiai – dalis jų dėl pandemijos gali dar labiau išaugti. Ir ne tik kur nors tolimose JAV ar artimesnėje Rusijoje, bet ir Lietuvoje. Todėl jei po pandemijos košmaro norime atsibusti geresniame ir teisingesniame, o ne žlugti pasmerktame pasaulyje, svarbu neužmiršti tų iššūkių ir galimybių, kurie mus supa ir kuriuos turime matyti priimdami svarbiausius sprendimus.

Žinoma, labai tiksliai nuspėti ateitį ar įvardyti sprendimus, kurie leistų išvengti blogojo scenarijaus, neįmanoma. Jei grįžtume į 1950-uosius, pamatytume, kad tuo metu žmonės fantazavo apie skraidančius automobilius ir miestus Mėnulyje. O šiandien apie kolonijas kituose pasauliuose kalbama daug rečiau nei apie ekologiškus miestus be važiuojančių ar skraidančių taršių automobilių. Tai leidžia teigti, kad ateities vizija pasikeitė, nes pasikeitė mūsų prioritetai – suvokėme, kad mūsų veikla ir auganti tarša verčia galvoti ne apie kitų planetų užkariavimą, o apie savosios išsaugojimą. Tad gali būti, kad po 50 metų pasaulis gyvens visai kitų aktualijų ir iššūkių realybėje, tačiau kokių, tikėtina, spręsime būtent mes. Nors nuspėti ateities neįmanoma, įvardyti orientyrus, kurių laikydamiesi galėtume siekti saugesnės ateities ne tik kažkur Vašingtone ar Briuselyje, bet ir Lietuvoje, nėra taip sunku.

Pasaulis sensta, skursta ir kaista…

„Worldometer“ statistikos duomenimis, maždaug 9 proc. pasaulio gyventojų yra vyresni nei 65 metų. Mažėjantys gimstamumo ir mirtingumo rodikliai lems, kad vyresnių nei 65 metų žmonių skaičiaus augimas bus sparčiausias iš visų amžiaus grupių daugiau nei pusėje pasaulio valstybių ir per ateinantį dešimtmetį padvigubės. Senėjimo tendencija gerokai stipresnė išsivysčiusiose šalyse: prognozuojama, kad 2050 m. 65 metų ir vyresni žmonės šiose šalyse sudarys trečdalį visų gyventojų (šiandien sudaro penktadalį). Kintanti populiacijos sudėtis ir mažėjanti darbo jėgos pasiūla lems ekonomikos augimo mažėjimą išsivysčiusiose šalyse. Tai kompensuoti bus stengiamasi automatizuojant gamybos procesus.

Daugelis šalių suvokia, kad reikia kovoti su klimato kaita, ir tai bando daryti, tačiau dažniausiai apsiriboja savo problemomis ir ignoruoja faktą, kad šiandien net 1,2 mlrd. žmonių, gyvenančių skurdžiausiose šalyse, neturi prieigos prie elektros energijos.

Anot ekonomisto Nicholo Gregory Mankiwo, senstantys asmenys pereina į vadinamąją išlaidavimo fazę, kai dingsta poreikis taupyti. Prie visuomenėje įsitvirtinančios išlaidavimo nuostatos prisideda ir tai, kad dalis net ir pasiturinčio jaunimo, kurie savo gyvenime nematė didesnių krizių (gal COVID-19 pandemija situaciją pakeis), yra linkę leisti viską, ką turi. Dėl šių ir kitų veiksnių įtakos, Europos centrinio banko skaičiavimu, Europoje privatus taupymas, 1990-aisiais sudaręs beveik 16 proc. bendrojo vidaus produkto, 2060-aisiais gali siekti vos 4,5 procento!

Nors skelbiama, kad pasaulis turtingėja, ir tikimasi, kad per ateinančius kelis dešimtmečius žmonių, priklausančių vidurinei klasei, skaičius išaugs daugiau nei dvigubai, o 2030 m. net 93 proc. viso pasaulio vidurinės klasės žmonių sudarys besivystančių šalių gyventojai, labai svarbu suvokti ir tai, kad atotrūkis tarp turtingiausių ir vidurinei klasei priskiriamų žmonių sparčiai auga. Kaip ir skurdo lygis, nes turtas pasiskirsto itin netolygiai. Štai 1989 m. 10 proc. turtingiausių JAV gyventojų, anot „Forbes“, valdė 60 proc. viso turto, o 2018 m. jų valdomo turto dalis sudaro net 70 procentų. Net 50 proc. skurdžiausiai JAV gyvenančių žmonių bendro turto dalis per pastaruosius 30 metų nuosekliai artėja link 1 procento. Įvertinęs tai, kad didėjantis žmonių skaičius pasaulyje lems didėjančią bendrųjų ribotų išteklių, ypač vandens, energijos ir maisto (maisto paklausa iki 2030 m. padidės net 50 proc.), paklausą, Pasaulio bankas prognozuoja, kad po 10 metų gerokai didesnė dalis pasaulio gyvens žemiau skurdo ribos ir tai bus didelių grėsmių šaltinis. Augantis skurdas kartu su klimato kaita gali sukelti milžinišką migracijos bangą ir jos taikiklyje visų pirma atsidurs Europos Sąjunga (ES).

… ir yra draskomas protekcionizmo bei korupcijos

Nors Europa deklaruoja vykdanti pažangiausią klimato kaitos politiką, bent kol kas situacija turi tendenciją blogėti. Kaip teigia Inez Fung, Kalifornijos universiteto atmosferos mokslų profesorė, šiandien būtų naivu tikėtis, kad iki 2030 m. labai sumažintume deginamo iškastinio kuro kiekį, nes veiksmai, kurių imamasi, akivaizdžiai nepakankami. Daugelis šalių suvokia, kad reikia kovoti su klimato kaita, ir tai bando daryti, tačiau dažniausiai apsiriboja savo problemomis ir ignoruoja faktą, kad šiandien net 1,2 mlrd. žmonių, gyvenančių skurdžiausiose šalyse, neturi prieigos prie elektros energijos. Jei bus galvojama tik apie tai, kaip sumažinti taršą išsivysčiusiose valstybėse, ir nebus galvojama apie tai, kas laukia tų, kurios vaduojasi iš skurdo, progreso gali ir nebūti. Anot profesorės, needukuojant ir Vakarams neskiriant finansinės pagalbos atsinaujinančių išteklių energetiką plėtojančioms besivystančioms šalims, klimato kaitos bus neįmanoma suvaldyti: kylant vidutinei paviršiaus temperatūrai, kils ir jūros lygis bei augs stichinių nelaimių skaičius. Dėl to vis daugiau žmonių taps klimato kaitos pabėgėliais.

Tad jei žmonija ir ypač ES nenori per artimiausius du dešimtmečius susidurti su milžiniška klimato ir migracijos krize, reikėtų priimti sprendimus, kurie leistų transformuoti ne tik pažangiausių valstybių, bet viso pasaulio energetikos sistemą, kad būtų sumažinta tarša. Be to, būtina, kad žmonija to norėtų, o politiniai lyderiai to siektų. Ir štai čia turime problemą: dominuojant tokiems lyderiams kaip Donaldas Trumpas klesti protekcionizmas ir orientuojamasi ne į bendradarbiavimą ir bendrus interesus, o į tik savo valstybės ar net stambiojo kapitalo grupių interesus. Be jokios abejonės, to siekia tolesniu naftos ir dujų vartojimu suinteresuotos valstybės, visų pirma Rusija, kurios tikslas yra žmonijos gerovės viziją, kuriai reikėtų spartesnių ir ryžtingesnių bendrų sprendimų daugelyje sričių, pakeisti korupcine sistema, kuri sudaro sąlygas visose šios įtakos pažeistose valstybėse vykdyti politiką, leidžiančią bendrą gėrį įsisavinti dominuojančioms kapitalo grupėms. Todėl, žvelgiant į ateitį, svarbiausias klausimas, į kurį turės atsakyti žmonija ir konkrečiai Vakarų demokratijos, o dar konkrečiau – ES, yra šis: ar pavyks išsivaduoti iš šio korupcinio valdymo modelio, kuris yra gana tvarus, nes paremtas ciniškiausiomis ir dažnu atveju itin galingomis bei gausiomis kapitalo grupėmis?