Šis straipsnis yra skirtas prenumeratoriams.
Esate prenumeratorius? .

Nacionaliniai interesai

COVID-19 sukelta krizė neišvengiamai pakeis Lietuvą: tapsime arba naująja Šveicarija, arba „bebrų“ rojumi 

Nėra jokių abejonių, kad COVID-19 pandemijos sukelta krizė smogs daugeliui Lietuvos žmonių. O visos kalbos apie tai, kad ji greitai baigsis, skirtos valdžios, kuri visų pirma rūpinasi savo interesais ir bičiuliais, veiksmams pridengti bei visuomenei nuraminti. Deja, tam, kad viskas būtų gerai, neužtenka vien kalbų ir pinigų dalybų. Reikia ir aiškios vizijos, sisteminių pokyčių, skaidrumo, progreso. Būtent šių komponentų buvimas ar nebuvimas ir lems, koks bus atsigavimas po krizės ir ar ekonomikos sukuriamos naudos didesnė dalis atiteks ne įtakos grupėms, o piliečiams.

Bet ar šiandien galime kalbėti apie tai, kad šiai valdžiai rūpi skaidrumas ir kad ji skaidriai skirsto bendrus milijardus? Ar galime kalbėti apie tai, kad Lietuvoje vykstanti modernizacija paskatins ekonomikos augimą? Ar visuomenei pateikta vizija, į kurią galėtume orientuotis žvelgdami į ateitį?

Nieko panašaus nėra. Atvirkščiai – matome labai didelių problemų beveik visose įvardytose srityse. Ir tik apie vieną sritį – pergalės artėjančiuose Seimo rinkimuose modeliavimą – galima pasakyti, kad valdantieji, tikėtina, padedami partnerių žiniasklaidoje, iš tiesų viską daro idealiai.

Bet ar galime juos kaltinti? Ar Lietuvoje yra pilietinių ir patriotinių jėgų, kurios nuosekliai reikalautų iš valdžios, kad ši elgtųsi atsakingiau, skaidriau ir tiesiog padoriau? Ne, tokios galios visuomenėje nėra, o blogiausia tai, kad didelė dalis visuomenės net nebesuvokia, kad jei nori gyventi skaidrioje valstybėje, turi to sąmoningai siekti. Matome tokį informacinį vertybinį užsidundukinimą, kad daugelis piliečių jau nesuvokia nei to, kam reikalinga ketvirtoji valdžia, nei to, kad jei jie nori gyventi valstybėje, kurioje jaustųsi laimingi ir saugūs, privalo šią teisę ginti, o ne patikėti šią viziją realizuoti Ramūnui Karbauskiui ir jo sąjungininkams versle bei žiniasklaidoje. Nors akivaizdu, jog tokiu atveju vargu ar būtų galima tikėtis, kad valstybė bus kuriama piliečių, o ne įtakingųjų poreikiams Lietuvoje, o gal ir Maskvoje, tenkinti.

Prisipažinsiu, kad šito nesitikėjau. Kai prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus teigiau, kad jei leisime Kremliaus sąjungininkams nugalėti ir nesipriešinsime, prasidės nomenklatūrinės oligarchijos renesansas, tikėjausi, kad patriotinė visuomenė kažkuriame etape pabus ir pradės ginti savo vertybes. Tačiau to taip ir neįvyko, nors šiandien R. Masiulį jau pakeitė J. Narkevičius, o nomenklatūrinę oligarchiją nuo galutinio įsitvirtinimo skiria tik vieni iš esmės jos jau laimėti rinkimai.

Galime neabejoti, kad ši krizė Lietuvą pakeis. Tačiau ne tik krizė, bet ir įtakingų grupių interesai bei visuomenės abejingumas, kai užuot gynus savo interesus pasiteisinama oligarchams draugiškos žiniasklaidos propagandininkų skleidžiamomis įtaigomis, kad dėl to per daug jaudintis nereikia, nes pasaulis iš esmės pasmerktas nesikeisti. Žmogus iš prigimties yra godus, šlykštus ir linkęs dusinti artimą bei jo dėka kaupti garbę, pinigus ir valdžią. Taip, tai tiesa – ciniški oligarchų draugai neklysta sąmoningai pamiršdami tai, kad būtent tam pažangiausios valstybės ir priima sisteminius sprendimus, ribojančius godumą, cinizmą, valstybės ir žmonių gerovės bei teisių prichvatizavimą.

Tačiau ar šiandien mes žengiame sistemų skaidrinimo keliu? Ar piliečiai suvokia, kad tai daryti reikia? Ne, nesuvokia, todėl nereikia stebėtis, kad žengiame tų skaidrių sistemų ar sprendimų užnarkevičinimo keliu.

Galime neabejoti, kad Lietuva po COVID-19 pandemijos tikrai pasikeis. Ir vis dar galime pasistengti, kad ji taptų naująja Šveicarija ar dar viena Danijos tipo laimingų žmonių valstybe. Bet jei net patriotai plauks karbauskine upe, tarsi būtų vertybiškai paralyžiuoti, tikriausiai atvyksime į vadinamųjų bebrų rojų. Nors kartais atrodo, kad jame jau esame.

Lietuva tapo nomenklatūrine ir oligarchine valstybe

Gera žinia, kad net Šiaurės Korėjoje žmonės gali gyventi. Piliečiai, kurie nesuvokia, kuo skiriasi gyvenimas pažangioje ir skaidrioje valstybėje nuo gyvenimo korumpuotoje ir neskaidrioje šalyje, kai susiduria su neskaidrumu, korupcija ar jų teisių ignoravimu, reaguoja remdamiesi ciniškos informacinės erdvės įtaigomis, esą visur viskas korumpuota ir blogai, tad tiesiog reikia išgyventi. Deja, tokia pozicija ir lemia, kad kol jie

Panašūs straipsniai: