Aktualijos

Ar T. Okmanas, M. Wallenbergas ir H. H. Luikas rems Lietuvą, ar žemaitaičius? 2025 m. vasario 17 d. Eduardas EIGIRDAS

Kodėl pavadinime kreipiuosi į įtakingus ir galingus verslo lyderius, tokius kaip vienas iš Lietuvos vienaragių įkūrėjų Tomas Okmanas, vienos galingiausių Švedijos verslo šeimų Wallenbergų, kurią Lietuvoje reprezentuoja SEB bankas, atstovas – šio banko valdybos pirmininkas Marcusas Wallenbergas ir vienos didžiausių žiniasklaidos verslo grupių Baltijos valstybėse „Ekspress Grupp“ įkūrėjas ir akcininkas Hansas H. Luikas?

Atsakymas skambės naivokai: nes noriu priversti juos susimąstyti. Artimiausi metai valstybėms, esančioms pasienyje su Rusija, bus labai svarbūs ir nulems, ar ateityje mums kils karo ir okupacijos grėsmė. Taigi, visi mes, o ypač įtakingi, turtingi ir didelę įtaką informacinei erdvei ar kaip savininkai, ar kaip reklamdaviai, ar kaip rėmėjai turintys asmenys, turėtų atsakingiau vertinti savo veiksmus ir įtaką.

Kodėl rinkimus laimi populistai ir radikalai?

Be jokios abejonės, priežasčių, kodėl laimimi rinkimai, yra daug, tačiau dažniausiai žiniasklaidoje – ir ne tik Lietuvoje – formuojama mintis, jog tai susiję su dalies žmonių populistinėmis ar radikaliomis nuostatomis, gal net ir intelektiniais gebėjimais, neleidžiantiems jiems blaiviai vertinti situacijos ir ryžtis balsuoti už politines jėgas, siūlančias pažangą, todėl jie renkasi tuos, kurie skaldo, gąsdina ir kabina makaronus.

Tai skamba paprastai ir daugeliui labai priimtinai, nes kaip jau ne kartą rašėme, ši įtaiga paremta labai maloniu ir daugeliui suprantamu naratyvu: kiti yra durniai. Nė nemėginama atsakyti į klausimą, ar tikrai tai yra pagrindinė priežastis ir kodėl su piliečių kvailumu susiduria tik dalis valstybių, tarp jų – ir mes. Kodėl, pavyzdžiui, Šveicarijoje net populistiškai itin patrauklūs referendumai dėl mokesčių mažinimo patiria pralaimėjimą? Kodėl šveicarai nepasiduoda populistinėms įtaigoms – ar ten durnesnių žmonių yra mažiau? Arba kodėl laimingiausiose valstybėse – Suomijoje ir Danijoje –
populistai ir radikalai nesugeba įgyti didesnės įtakos? Kas su jais negerai? Jei spręstume iš mus supančios informacinės erdvės, tikriausiai turėtume daryti prielaidą, kad ten žmonės genetiškai tobulesni, su didesnėmis smegenimis, todėl atsparūs radikalioms ar kvailoms idėjoms. Tai – visiška nesąmonė, ir apie ją šiame straipsnyje kalbu tik todėl, kad žiniasklaida Lietuvoje ir daugelyje valstybių, kuriose senos populizmo tradicijos, meluoja ir taip pridengia savo pačios destrukcinę įtaką. Gal pagaliau išdrįskime ir atvirai pažvelkime į mūsų šalies žiniasklaidą? Ji šiek tiek panaši į JAV, nes skandina nuolatinėje priešpriešoje, tik su daug didesniu kiekiu bulvarizmo ir daug mažesniu kiekiu ekonominės analizės ir įžvalgų, kurios padėtų atskirti, kur yra pelai, o kur – grūdai, bei leistų suprasti, kaip funkcionuoja valstybės ekonomika, mokesčiai ir kaip formuojama gerovės valstybė. Taigi, didelė dalis visuomenės būtent dėl žiniasklaidos neturi žalio supratimo, kaip funkcionuoja stipri valstybė arba kokie sprendimai gali padėti siekti skandinaviškos gerovės. Būtent todėl rinkimuose ir balsuoja už trolius, populistus ir makaronų kabintojus – tiesiog mano, jog taps turtingesni.

Apgailėtinas melas apie posovietinį palikimą

Kodėl taip yra, gerbiami verslo lyderiai? Ar tai – atsitiktinumas, gerbiamas T. Okmanai, M. Wallenbergai ir H. H. Luikai? Gal iš tiesų tai susiję su vadinamuoju posovietiniu palikimu, kuriuo tarsi pelenais po rinkimų puolama barstytis Lietuvos žiniasklaidoje, kai populistinėse įtaigose skęstanti visuomenė valstybės pažangą atiduoda į rankas radikaliems ir pavojingiems veikėjams? Gal iš tiesų jau daugiau nei 30 metų išlikusios kažkokios mistinės, bet labai gyvybingos įtaigos iš praeities skatina visuomenę bukėti, todėl padoriems verslininkams belieka su tuo susitaikyti ir stengtis išlikti tokioje siaubingoje aplinkoje, sukurti vieną kitą naują darbo vietą, užsidirbti truputį daugiau milijonų ir t. t.?

Melas. Dar vienas suknistas melas. Per 18 mūsų žurnalo leidybos metų kovodami už energetinę Lietuvos nepriklausomybę iš pradžių stebėjome, kaip į visuomenės įsitikinimų formavimą žiniasklaidos kanalais investavo su Rusijos koncernu „Gazprom“ susiję veikėjai, vėliau, įsibėgėjus kovai su elektros iš Rusijos importu, į kovą su milžinišku užsidegimu įsiveržė kito Rusijos koncerno, „InterRAO“, atstovai ir itin dosniai finansavo jiems naudingų įtaigų skleidimą. Apie tai rašėme daugybę kartų, tuo labiau kad jų pagrindinis taikinys buvo ne tik Lietuvos pažanga, bet ir mūsų žurnalas bei mūsų organizuojamos konferencijos, kuriose mes kovojome su Rusija, iškastiniu kuru ir oligarchija. Taigi, su Rusija susijusios verslo grupės milžiniškais pinigais veikė Lietuvos informacinę erdvę ir atvirai stengėsi užsmaugti Rusijai nenaudingai veikiančias informacines galias, o ką tuo metu darė gerasis verslas, nesusijęs su Rusija, nafta ir oligarchija? Tą patį, kaip ir nuo Rusijos, naftos ir oligarchijos priklausoma žiniasklaida – apsimetė, kad nieko nemato. Taigi, jokio posovietinio palikimo nėra, tiesiog yra Rusijos, naftos, oligarchijos ir daugybės ciniškų galių veikiama informacinė aplinka, sąmoningai bukinanti visuomenę, ir gerasis verslo bei žiniasklaidos elitas, apsimetantis, kad to nemato, net jei pats daro milžinišką įtaką žiniasklaidai.