Vokietija gerovę kurs žalumu, Lietuva – Astravo elektrine ir bebrais? Redakcija

COVID-19 pandemija stipriai smogė pasaulio ekonomikai ir būtų labai didelė klaida manyti, kad ši krizė praeis be padarinių, kad užtenka tik prisiskolinti ir užpilti ekonomiką pinigais. Apie tai šiame žurnalo numeryje kalba vienas Lietuvos pramonininkų lyderių Vidmantas Janulevičius. Jo įsitikinimu, laikotarpis po krizės gali nulemti ilgalaikį valstybių ekonomikos ir verslo augimo potencialą, o nuo to tiesiogiai priklausys ir žmonių gerovė. Todėl labai svarbu ne tik išsidalyti pasiskolintus pinigus, bet ir didelę jų dalį investuoti į tuos sektorius, kurie turi didžiausią augimo ir gerai mokamų darbo vietų kūrimo potencialą. Iš esmės padaryti taip, kaip daro Vokietija. Apie šios šalies įgyvendinamo plano esmę šiame žurnalo numeryje rašo Karolis Makrickas. Investuodama į ateitį, kad ekonomika po pandemijos atsigautų ir būtų stipresnė nei prieš krizę, Vokietija savo resursus ir pastangas visų pirma nukreipia į tam tikrus sektorius, iš jų ryškiausiai šviečia atsinaujinančių išteklių energetika ir žalioji ekonomika. Ir nors tarsi turėtume džiaugtis, kad ir Lietuvos Vyriausybė patvirtino penkis prioritetus, labai panašius į Vokietijos, kitaip nei Vokietijos plane, mūsiškiame klimato kaita ir energetika rikiuojasi po žmogiškojo kapitalo, skaitmeninės ekonomikos, verslo, inovacijų ir mokslinių tyrimų bei ekonominės infrastruktūros. Tarsi Lietuvos valdžia, kurioje oficialiai dominuoja žalieji, niekaip negalėtų pirmenybės teikti žaliajai energetikai. Net ir plano pristatyme ji negali paminėti žodžių „atsinaujinantys ištekliai“.