Istorinė galimybė oligarchinę santvarką pakeisti pilietine demokratija Eduardas EIGIRDAS

Simboliška, kad prezidento rinkimai dviejose Rusijai geopolitiškai labai svarbiose valstybėse – Lietuvoje ir Ukrainoje – vyksta beveik tuo pat metu. Ir abiejose viešai deklaruojama, jog siekiama įtvirtinti vakarietišką demokratiją, nors valdžią savo rankose koncentruoja oligarchai.

Tačiau yra vienas svarbus skirtumas, kurį šiandien turime suvokti. Šiame istorijos etape, paveldėjusi dėl Rusijos struktūrų įtakos sugriautą ekonomiką ir suvešėjusią oligarchiją, Ukraina išsivaduoti iš oligarchinių projektų įtakos ir tapti pilietine demokratija dar negalėjo, todėl joje per šiuos prezidento rinkimus buvo sprendžiamas valstybei, įstrigusiai oligarchinių projektų valdžioje, būdingas klausimas: koks oligarchas dominuos – prokremliškas ar demonstruojantis, kad nori sietis su Vakarais? O gal galima kalbėti apie tarpinį variantą, kai, tarkim, Vakarai su Rusija susitarė nebekariauti, todėl juos suvienijo tikslas, kad prezidento poste turi būti kontroliuojamas žmogus, kad tiesiog įgyvendintų šio susitarimo punktus? Tačiau apie tai, kieno interesus reprezentuos naujasis Ukrainos prezidentas, bus galima spręsti tik ateityje, o šiandien galima atsargiai pasidžiaugti, kad Petro Porošenką, kuris kadaise buvo vertinamas kaip oligarchas, tačiau valdydamas Ukrainą, mano nuomone, atsiskleidė kaip vakarietiškas demokratas, Ukrainos prezidento poste pakeitė bene turtingiausio ukrainiečių oligarcho protežė – verslininkas ir komikas Volodymyras Zelenskis. Jis irgi deklaruoja provakarietiškas pozicijas, tačiau neramu dėl to, kad apsuptas oligarchų įtakos gali nepriimti Ukrainos valstybei ir jos piliečiams naudingiausių sprendimų. Bet apie tai bus galima spręsti tik praėjus tam tikram laiko tarpui, kai bus matyti, kiek sprendimų buvo naudingi tam tikriems oligarchams, o kiek jų buvo nukreipta tam, kad būtų skaidrinama Ukrainos valstybė ir stiprinamas skaidriai veikiančio bei su oligarchais nesusijusio verslo potencialas, siekiant Ukrainoje sudaryti sąlygas oligarchinių projektų valdžią pakeisti pilietine demokratija, kurioje valstybės valdymas būtų paremtas profesionaliai veikiančiomis demokratinėmis politinėmis jėgomis, ginančiomis piliečių ir valstybės interesus. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tai yra svarbiausias darbas, kurį privalu padaryti atgavus nepriklausomybę ir siekiant ją įtvirtinti.

Jei būdami pasienyje su Rusija norime įtvirtinti ir išsaugoti savo nepriklausomybę, turime kurti stiprią valstybę. Būdama priklausoma nuo oligarchų, ji tokia tapti negali, nes oligarchai visada šalia valstybės ir piliečių interesų, o dažniausiai – aukščiau už juos, iškelia valdomo kapitalo interesus. Todėl ir skiriasi tokios valstybės kaip Vokietija ir Italija: abi yra kapitalistinės, abi yra NATO ir Europos Sąjungos narės, tik Vokietijoje dominuoja profesionalios demokratinės politinės jėgos, o Italijoje – Silvio Berlusconi ir kitų žiniasklaidą bei kapitalą kontroliuojančių oligarchų formuojamos populistinės šių oligarchų interesus ginančios jėgos. Tad Vokietija išsiskiria stabiliu ekonomikos augimu ir visuomenės gerove, o Italija – neskaidrumu, populizmu, visuomenės susiskaldymu ir informaciniu užtrolinimu bei ekonomikos problemomis, kurios visų gražumu atsiskleidžia per ekonomines krizes. Beje, jau ne kartą tai įvyko ir Lietuvoje, tad mes ir vėl turėtume ruoštis, kaip ir per 2008-ųjų krizę, visi problemų puokštei. Ir iš esmės jas sugeneruos tos pačios politinės jėgos, kurios valdė Lietuvą ir 2000–2008 m. bei kurios šiandien dominuoja Seime.

Galima apsimesti, kad nesuprantame, kaip oligarchų įtakos valdoma valstybė iššvaisto (tiksliau – joje išvagiama) didelę dalį bendro potencialo, tačiau reikia labai daug gabumų nematyti paties jų valdymo. Tarkim, nematyti, kad 2000–2020 m. laikotarpiu 16 metų valdžioje buvo kairioji nomenklatūra su oligarchiniais projektais, kurių lyderiai – palankumu Rusijai išsiskiriantys Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas ir Ramūnas Karbauskis. Ir tai – ne atsitiktinumas, o veikiau faktas, kad Lietuva dėl žiniasklaidos ir informacinės erdvės užvaldymo yra valdoma oligarchinių projektų. O šie, kaip susidaro įspūdis, dažniausiai sukonstruojami Rusijos. Mūsų didžioji kaimynė darys viską, kad iš pradžių prie Lietuvos būtų prijungta 50 km mūsų sostinės statoma Astravo atominė elektrinė, o vėliau – ir Kaliningrado elektrinės.


Lietuva, prieš keletą šimtmečių valdoma šlėktų, o praėjusiame šimtmetyje – diktatūros, neteko nepriklausomybės. Tai turėtų įkvėpti mūsų piliečius ir padėti jiems suvokti, kad leistis būti valdomiems oligarchinių projektų diktatūros tolygu žengti šlėktų pramintu taku. Todėl jei yra kelias, kuriuo žengiant galima įtvirtinti nepriklausomybę ir sukurti stiprią bei vieningą valstybę, tai jis yra toks: šlėktų valdžią reikia pakeisti skaidria pilietine demokratija.


Tam pasipriešinti vien prezidento galių neužtenka, todėl net jei prezidento rinkimus laimėtų tas, kuris siektų apginti Lietuvos valstybės interesus, tačiau Seime ir toliau dominuotų oligarchiniai projektai, tai padaryti bus neįmanoma. Kaip ir sukurti skaidrią valstybę, nes oligarchai visada sieks savo įtaką išnaudoti ne tik kapitalui koncentruoti, bet ir valstybėje egzistuojančioms sistemoms transformuoti taip, kad jos dar labiau silpnintų pilietinę demokratiją ir stiprintų oligarchų įtaką. Todėl šiame numeryje ne tik akcentuojame oligarchijos keliamą pavojų, bet ir bandome pažadinti demokratines politines jėgas, kad jos nustotų drebėti ir pradėtų kautis su neskaidriomis sistemomis bei Rusijos įtaka.

Kitaip nei Ukraina, Lietuva šiandien gali nusikrapštyti oligarchijos aštuonkojį kartu su visa Rusijos įtaka. Per dvi prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijas, nors ir nepavyko, tikėtina, dėl Seime dominuojančių jėgų, priimti sprendimų, kurie Lietuvos žiniasklaidą išvaduotų iš oligarchijos ir Rusijos veikimo, tačiau pavyko iškelti tokius lyderius kaip Rokas Masiulis, kurie demonstruoja vertybinę lyderystę ir skaidrina Lietuvą. Todėl remdamasis šiais lyderiais ir tuo, kad D. Grybauskaitės prezidentavimo metais buvo sumažinta oligarchinių grupių ir Rusijos koncernų, tokių kaip „Gazprom“, įtaka, naujasis prezidentas, remiamas demokratinių jėgų ir Lietuvos patriotų, šiandien gali siekti, kad būtų priimti ir sprendimai, skaidrinantys žiniasklaidą. Taip iš oligarchinių ir prokremliškų jėgų būtų atimtas pagrindinis įrankis, kuriuo valdoma Lietuvos visuomenė ir pati Lietuva.

Tačiau reikia nesuklysti ir tuo labiau sąmoningai savęs nebandyti raminti, kad tai pasiekti įmanoma be didesnių mūsų visų pastangų. Kaip mes redakcijoje atiduodame visas jėgas kovodami su oligarchija, taip oligarchija šiandien deda visas pastangas, kad ne tik išsaugotų sau naudingą įtaką, bet ir kad ją stiprintų. O savo įtaką informacinei erdvei išnaudoja tam, kad visaip juodintų ir neleistų, kad Lietuvos visuomenė orientuotųsi į tokius lyderius kaip R. Masiulis, todėl bando iškelti kitokio tipo – oligarchinių gelbėtojų – lyderius, koks kadaise buvo Viktoras Uspaskichas, o šiandien yra Visvaldas Matijošaitis ir Ramūnas Karbauskis. Jie nepavargsta oligarchizuoti Lietuvos ir šiuo metu, manyčiau, tikslingai kartu su draugais žiniasklaidoje diegia sistemas, kurios galutinai paskandintų nuo valdžios ir oligarchų nepriklausomas žiniasklaidos priemones neskaidrių sistemų pelkėje (apie tai rašome šio numerio „Rinkodaros“ skiltyje).

Taigi, tai, kas iš tiesų šiandien vyksta, yra karas. Jame sprendžiama tai, ar Lietuva išliks oligarchinių šlėktų valdoma valstybė, ar vis dėlto atsiras jėgų, kurios padės įtvirtinti skaidrią pilietinės demokratijos valstybę. Antrasis variantas bus įmanoma tik tuo atveju, jai prezidentu išsirinksime lyderį, kuris neapsimes, kad nemato mūsų redakcijos įvardijamų oligarchinių bei Kremliaus įtakos grupių, korumpuojančių ir oligarchizuojančių mūsų demokratiją. Jei tokį drąsų ir patriotišką prezidentą parems demokratinės politinės jėgos, nustojusios drebinti kinkomis, o jų lyderiai mažiau rūpinsis savo gyvenimo kokybe ir pradės nuoširdžiai kautis už Lietuvos interesus, jei piliečiai suvoks, kad jei norime gyventi kaip Vokietijoje ar Šveicarijoje, o ne kaip Italijoje ar Baltarusijoje, neužtenka demonstruoti pilietiškumo tik per rinkimus, kad tai daryti reikia nuolat, nes tik taip galima neleisti Lietuvos valdyti oligarchams ir Maskvos bičiuliams, tuomet, neabejoju, Lietuvai pavyks pasinaudoti istorine galimybe ir iš korupcinės oligarchinių projektų valdomos valstybės transformuotis į skaidrią pilietinę demokratiją.

Reikia tik vieno – kad šiame istorijos etape tų, kurie drebina kinkomis ir aptarnauja ar toleruoja oligarchų valdžią, būtų mažiau nei tų, kurie kartu su mumis siekia įtvirtinti skaidrią pilietinę demokratiją.

Panašūs straipsniai: