Numerių archyvas

Kartais išgirstu priekaištų, kad mūsų žurnalas per niūrus – būtų geriau, jei rašytume pozityviau, nes sunku skaityti. Puikiausiai tai suprantu ir užjaučiu tuos kankinius, kurie nesuvokia, kad taip ir turi būti. Kai skaitai bulvarinę oligarchinę žiniasklaidą, dažniausiai ji nieko iš tavęs nereikalauja. Siekia tik to, kad kuo giliau panirtum į emocijų bei faktų sąvartyną ir ten gautum galą. O mes bandome atskleisti tikrąjį įtakų pasaulį, kad pademonstruotume, kaip galima jas įveikti, kad bendrasis gėris laimėtų. Taip pat labai dažnai konstatuojame, kad viena priežasčių, kodėl pralaimime destrukcinėms jėgoms, tiksliau – blogiui, yra ta, kad blogis nuosekliai dirba ir dosniai finansuoja sau naudingas įtaigas, o šviesuomenė ar patriotai, kurie turėtų sukurti atsvarą, nieko nedaro ir vis laukia, kol kas nors kitas už juos ims kovoti su Vladimiru Putinu ir oligarchais už žmonių protus. Ir visai neguodžia, kad mes ne vieni tokie. Manau, kad Greta Thunberg yra puikus pavyzdys, kaip blogis, pasinaudodamas informacine erdve ir melagingomis įtaigomis, gali laimėti. Orientavimasis į gėrį informacinėje erdvėje sukompromituojamas ir visuomenės dėmesys nukreipiamas ten, kur naudinga tiems, kurie nori išsaugoti savo koncernų ir savo pačių galią bei gerovę. Tikėtina, kad tai ir stebėjome, kai po Gretos kalbos Jungtinėse Tautose prasidėjo masinis jos puolimas, ir dėmesys nuo kovos su klimato kaita buvo nukreiptas į jos asmenybę ir šeimą. Taip visuomenės sąmonėje problema, kuri gali lemti žmonijos ateitį, virto kažkuo panašiu į bulvarinį skaitalą.

Neslėpsiu, kai stebėjau Lietuvos nacionalinės krepšinio rinktinės žaidimą, nuo pat čempionato pradžios, pamatęs, kad ant jų marškinėlių matomiausioje vietoje vėl yra užrašas „Viči“, jutau nerimą. Juk rašėme, kad šis užrašas atsirado turbūt ne po skaidraus konkurso. Be to, galima įtarti, jog dėl netiesioginės oligarcho Visvaldo Matijošaičio reklamos (kadaise panašiai su LRT pagalba buvo išreklamuotas Naisių geradaris Ramūnas Karbauskis) Lietuvos nacionalinės rinktinės žaidėjai, tikrieji Lietuvos patriotai, buvo paversti oligarcho bendrovės reklamos stendais ir gal net buvo apvogta nacionalinė rinktinė – juk Vakarų verslo bendrovės, jei būtų buvę paskelbti skaidrūs konkursai, tikėtina, už reklamą būtų sumokėjusios daugiau. Manęs nestebina lietuvių abejingumas matant, kaip įžūliai daroma įtaka rinkimams (apie Vyriausiąją rinkimų komisiją apskritai tyliu) ar net galbūt apvaginėjamas sportas, bet šiuo konkrečiu atveju niekaip nesuprantu, kaip visi tie, kurie išsidažę Lietuvos vėliavos spalvomis demonstruoja vos ne fanatišką patriotizmą, gali tylėti, kai galbūt apvaginėjama krepšinio rinktinė, o ant krepšininkų marškinėlių pūpso užrašas, sietinas su vienu pavojingiausių Lietuvos oligarchų, verslo ryšiais susijusiu su Rusija. Be to, kaip jau ne kartą rašėme, gali būti, kad kairioji nomenklatūra šį oligarchą ruošia 2020-ųjų rinkimams, kad jis užtikrintų tolesnį nomenklatūrinės oligarchijos dominavimą.

Tikriausiai visiems akivaizdu, kad Donaldas Trumpas tesėjo savo pažadą – JAV vėl tapo didžios. Ir nors tai nėra tokia didybė, kokia man patiktų, tai vis geriau nei realybė, kurioje jau greitu laiku svarbiausia pasaulio galia taptų Kinija. Kaip matome, JAV tapimo didžių procese ji buvo nubausta importo mokesčiais ir atsitraukė į JAV galios šešėlį. Tad nors sutinku su kovotojais su klimato kaita, kurie teigia, kad dabartinė protekcionistinė D. Trumpo iškastinio kuro politika gali virsti grėsme žmonijai (apie tai skaitykite šio numerio „Visuomenės“ skiltyje), vis dėlto tai yra ne tik JAV problema. Juk dalis Vakarų Europos valstybių, užuot Europoje inicijavusios žaliąją energetikos revoliuciją, tiesia dujų vamzdžius į Rusiją. O tarša Kinijoje ir toliau auga. Todėl šios situacijos vertinti tik kaip iš JAV sklindančio blogio tikrai negalima. Tuo labiau kad ji gali greitai keistis, nes į kitais metais vyksiančius JAV prezidento rinkimus Amerikos demokratai žygiuoja vieningai teigdami, jog padarys viską, kad jų šalis taptų žaliausia Žemėje.

Elito kultūra, kurios riboženklius siekiame išryškinti šiame žurnalo numeryje, vargiai gali apimti tą visuomenės dalį, kurią reprezentuoja Lietuvos žiniasklaida ir kurią galima visu gražumu išvysti „Google“ paieškoje suvedus žodžius „Lietuvos elitas“. Internete išvystas vaizdas, be kelių išimčių, silpnesnių nervų piliečiams gali sukelti skęstančio titaniko, kuriame siaučia populistai, šoumenai bei cinikai oligarchai, įspūdį. Siekiame verčiau atkreipti dėmesį į startuolius, kuriančius Lietuvos ateitį ir kvepiančius viltį, kad Lietuva gali tapti pažangos valstybe. Palaikyti lyderius, kurie, mūsų nuomone, įkūnija tas vertybes, kurias turėtume puoselėti. Įvardyti tuos Lietuvos Vyriausybės bei Lietuvos banko atstovus, kurių įgyvendinami sprendimai, aptariami šio numerio aktualijų rubrikoje, leidžia tikėti, kad atskirose aukštą pridėtinę vertę kuriančiose srityse prasidėjęs ekonominis proveržis tęsis.

Simboliška, kad prezidento rinkimai dviejose Rusijai geopolitiškai labai svarbiose valstybėse – Lietuvoje ir Ukrainoje – vyksta beveik tuo pat metu. Ir abiejose viešai deklaruojama, jog siekiama įtvirtinti vakarietišką demokratiją, nors valdžią savo rankose koncentruoja oligarchai. Tačiau yra vienas svarbus skirtumas, kurį šiandien turime suvokti. Šiame istorijos etape, paveldėjusi dėl Rusijos struktūrų įtakos sugriautą ekonomiką ir suvešėjusią oligarchiją, Ukraina išsivaduoti iš oligarchinių projektų įtakos ir tapti pilietine demokratija dar negalėjo, todėl joje per šiuos prezidento rinkimus buvo sprendžiamas valstybei, įstrigusiai oligarchinių projektų valdžioje, būdingas klausimas: koks oligarchas dominuos – prokremliškas ar demonstruojantis, kad nori sietis su Vakarais?

Tikriausiai visiems akivaizdu, kad artėjantys Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai ir tai, kas taps prezidentu, turės milžinišką įtaką mūsų šalies ateičiai. Būtent dėl to labai sunku suvokti, kodėl, nors mes jau kelerius metus rašome apie su Rusija ir vietos oligarchija, mūsų nuomone, susijusių jėgų pastangas pakeisti Dalios Grybauskaitės politiką į palankesnę karbauskiams ir kitiems panašiems veikėjams, piliečiai, kaip ir dauguma provakarietiškais lyderiais save laikančių Lietuvos politikų, slepiasi krūmuose ir iš jų niekaip neišvilioja nei pirmųjų, nei antrųjų.

325 vienaragiai – tiek bendrovių, vertingesnių nei 1 mlrd. JAV dolerių, šiandien yra pasaulyje. O dėl technologinės pažangos ir ypač dėl 5G mobiliojo ryšio technologijos plėtros per artimiausius penkerius metus šis skaičius, tikėtina, padvigubės. Todėl metas savęs paklausti, kodėl du kartus mažesnėje Estijoje jau yra keturi vienara- giai, o Lietuvoje – kol kas nulis.

Kaip sakoma, kokių dovanų nusipelnai, tokias ir gauni. Neabejoju, kad visi savo artimiesiems po Kalėdų eglute pasistengsime padėti pačias nuostabiausias dovanas, kokias tik galime įpirkti. Atsakingai joms taupysime pinigus, rinksime, pakuosime ir su džiaugsmu lauksime ryto, kai mylimiausi žmonės jas pamatys. To nuoširdžiai linkiu visiems mūsų skaitytojams ir visiems Lietuvos žmonėms, nes šis džiaugsmas yra pats gražiausias.

Artėja labai įdomus etapas Lietuvos gyvenime: 2019 m. rinksimės, kas Lietuvos Respublikos prezidento poste pakeis Dalią Grybauskaitę. Ir kartu spręsime, ar grįšime į realybę, kurioje su kairiąja nomenklatūra ir prokremliškomis struktūromis susijusios jėgos darys lemiamą įtaką visoms svarbiausioms Lietuvos institucijoms. Tai mus gali sugrąžinti į laikus, kai prezidentas buvo Algirdas Mykolas Brazauskas, o Seime šeimininkavo Lietuvos demokratinė darbo partija, tai yra į komunistų ir jų bičiulių virsmo kapitalo valdytojais erą.

Kaip sakoma, kokių dovanų nusipelnai, tokias ir gauni. Neabejoju, kad visi savo artimiesiems po Kalėdų eglute pasistengsime padėti pačias nuostabiausias dovanas, kokias tik galime įpirkti. Atsakingai joms taupysime pinigus, rinksime, pakuosime ir su džiaugsmu lauksime ryto, kai mylimiausi žmonės jas pamatys. To nuoširdžiai linkiu visiems mūsų skaitytojams ir visiems Lietuvos žmonėms, nes šis džiaugsmas yra pats gražiausias.