Numerių archyvas

Žmonija išgyvena ne pandemijos, o egzistencinę krizę. Dar visai neseniai buvo prirašyta daugybė straipsnių ir tikriausiai milijonai trolių komentarų apie tai, kad švedų mergaitė Greta Thunberg visai šprotėjo, nes teigia, kad, siekiant stabdyti klimato kaitą, reikia nustoti skraidyti lėktuvais. Nepraėjo nė pusmetis, ir šiandien daugybė lėktuvų stovi aikštelėse, nes COVID-19 pandemija paralyžiavo pasaulį. Žinoma, galima teigti, kad tai – tik sutapimas, kad koronaviruso pandemija ir klimato kaita nėra susijusios. Vis dėlto abu reiškinius sieja vienas labai akivaizdus faktas: žmonija nesiruošė nei COVID-19, nei klimato kaitos krizei. Nors klimato kaitos krizės kaina (tiek mirčių, tiek piniginių nuostolių) gali būti dar didesnė už COVID-19 pandemijos kainą. Apie tai detaliau rašome šio numerio „Mokslo ir technologijų“ skiltyje. Tad nors šiandien skęstame COVID-19 krizėje, iš tiesų gyvename dar didesnės krizės šešėlyje. Matant, kiek žmonių gyvybių, kiek verslų ir žmonių likimų ši krizė sutryps, tai verčia į dabartį žvelgti su siaubu. Tačiau šios aukos gali bent jau turėti prasmę, jei ši pandemija žmonijai taps tuo paskutiniu skambučiu, kuris privers pabusti ir susitarti dėl sprendimų, kurie apsaugos pasaulį nuo dar didesnių krizių.

Koronaviruso grėsmė gerovės valstybei. Reikia pripažinti, kad bent kol kas gerų žinių iš koronaviruso fronto yra labai mažai. Na, nebent ta, kad savo keliones po regionus, kur skleidė savo tiesas, pristabdė Ramūnas Karbauskis, kuris, manyčiau, ir pats veikia kaip nenuvargstantis virusas – negailestingai naikina piliečių smegenų ląsteles ir įdiegia į jas sau naudingas įtaigas. Skirtumas tik tas, jog tikimasi, kad koronavirusas atšilus orams išnyks, o tokie kaip Viktoras ar Ramūnas, jei toleruoji jų veiklą, gali būti aktyvūs dešimtmečiais, ypač kai artėja Seimo rinkimai, o jie ir artėja. Todėl kai šiandien stebime COVID-19 sukeltą isteriją, vienas svarbesnių klausimų, kurio turėtume savęs paklausti, yra šis – ką galime pražiopsoti? Ar negali būti taip, kad labai bijodami to, kas mums gali ir nepakenkti, galime ramiai ir nesipriešindami susitaikyti su tuo, kas mums tikrai pakenks? Kai kalbame apie koronaviruso grėsmę, turime suvokti, kad nors šis virusas yra pavojingesnis už ankstesnius, vis dėlto tikėtina, kad šiemet tradicinio gripo aukų pasaulyje bus gerokai daugiau. Todėl reikia pripažinti, kad prie šiuo metu kilusios panikos nemažai prisidėjo subulvarėjusi žiniasklaida, kuri savo misiją – informuoti ir šviesti – seniai išmainė į misiją spausdinti viską iš eilės ir kalti babkes. Todėl šiandien suvokimo, kas iš tiesų vyksta, yra gerokai mažiau nei tai gąsdinančių, tai raminančių straipsnių. Jų prisiskaičius gali ištikti net ne panikos priepuolis, o kažkas panašaus į maniakinės šizofrenijos sindromą, kai pamatęs žodį „virusas“ iš karto puoli pirkti druskos ir makaronų, nors nevalgai nei to, nei ano, bet kadangi perka visi, perki ir tu.

Davose triumfavo D. Trumpas, Lietuvoje karaliauja V. Putinas. Čia tai bent! Jei man kas papasakotų panašią istoriją apie kitą valstybę – kokį Uzbekistaną ar Baltarusiją, aš būčiau šokiruotas ir man nekiltų abejonių, kad šios valstybės laukia labai didelės problemos. Deja, turime kalbėti ne apie kurią nors kitą valstybę, o apie Lietuvą. Nors valdžioje yra vadinamieji žalieji, nors bandoma telkti Sąjūdį prieš Rusijos statomą Astravo atominę elektrinę, nors Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, nuvykęs į Davosą, areiškia, kad Lietuva sieks tapti viena pažangiausių valstybių kovos su klimato kaita ir žalumo srityje, valdančioji dauguma, dominuojama tikriausiai nuo Ramūno Karbauskio rusiškų trąšų kiekio kraujyje mutavusių žaliųjų, priėmė sprendimą 120 mln. eurų, kurie buvo skirti būtent kovai su klimato kaita ir galėjo būti panaudoti atsinaujinančių išteklių energetikos proveržiui skatinti, nukreipti į kitas sritis.

Vis dėlto nemeluosiu: gali būti, kad Lietuvoje jie nebus tokie karšti kaip JAV. Nors turėtų būti dar karštesni – ir ne dėl klimato kaitos, o todėl, kad prasideda paskutinis Lietuvos, o per mus – ir Europos Sąjungos, prijungimo prie Vladimiro Putino statomo Astravo monstro etapas. Tam turėtų priešintis visa Lietuva, nes juk puikiausiai suvokiame, kad po pirmojo reaktoriaus bus antras, vėliau – trečias, o tada atominė elektrinė atsiras Kaliningrade. Galų gale tapsime Kremliui subinę laižančios oligarchinės nomenklatūros ir jį aptarnaujančios politikos, parsiduodančios žiniasklaidos bei korumpuotos teisėtvarkos lizdu.

Lietuvai iki gerovės valstybės trūksta 100 tūkst. kūrėjų ir dar reikia įveikti bręstantį blogį. Taip, galiu sutikti, kad skaičių 100 tūkst. ištraukiau iš lempos – tik tam, kad atkreipčiau dėmesį į vykstančius procesus, kurie neišvengiamai keis Lietuvą, nes keičiasi ir visas pasaulis. Apie tai daugiausia ir rašome šiame numeryje: akcentuojame, kad technologijų progreso sukelta transformacija tik stiprėja, todėl iki 2030 ar tuo labiau 2040 m. iš tiesų turėsime sukurti ne 100 tūkst., o du ar tris kartus daugiau naujų ir pažangesnių darbo vietų. JAV analitikai prognozuoja, kad beveik pusę šalies darbo rinkos turės išgyventi pokyčius, nes technologijos keis ar naikins egzistuojančias darbo vietas bei kurs naujų, kurioms reikės naujų žinių, gebėjimų ir patirčių.

Kartais išgirstu priekaištų, kad mūsų žurnalas per niūrus – būtų geriau, jei rašytume pozityviau, nes sunku skaityti. Puikiausiai tai suprantu ir užjaučiu tuos kankinius, kurie nesuvokia, kad taip ir turi būti. Kai skaitai bulvarinę oligarchinę žiniasklaidą, dažniausiai ji nieko iš tavęs nereikalauja. Siekia tik to, kad kuo giliau panirtum į emocijų bei faktų sąvartyną ir ten gautum galą. O mes bandome atskleisti tikrąjį įtakų pasaulį, kad pademonstruotume, kaip galima jas įveikti, kad bendrasis gėris laimėtų. Taip pat labai dažnai konstatuojame, kad viena priežasčių, kodėl pralaimime destrukcinėms jėgoms, tiksliau – blogiui, yra ta, kad blogis nuosekliai dirba ir dosniai finansuoja sau naudingas įtaigas, o šviesuomenė ar patriotai, kurie turėtų sukurti atsvarą, nieko nedaro ir vis laukia, kol kas nors kitas už juos ims kovoti su Vladimiru Putinu ir oligarchais už žmonių protus. Ir visai neguodžia, kad mes ne vieni tokie. Manau, kad Greta Thunberg yra puikus pavyzdys, kaip blogis, pasinaudodamas informacine erdve ir melagingomis įtaigomis, gali laimėti. Orientavimasis į gėrį informacinėje erdvėje sukompromituojamas ir visuomenės dėmesys nukreipiamas ten, kur naudinga tiems, kurie nori išsaugoti savo koncernų ir savo pačių galią bei gerovę. Tikėtina, kad tai ir stebėjome, kai po Gretos kalbos Jungtinėse Tautose prasidėjo masinis jos puolimas, ir dėmesys nuo kovos su klimato kaita buvo nukreiptas į jos asmenybę ir šeimą. Taip visuomenės sąmonėje problema, kuri gali lemti žmonijos ateitį, virto kažkuo panašiu į bulvarinį skaitalą.

Neslėpsiu, kai stebėjau Lietuvos nacionalinės krepšinio rinktinės žaidimą, nuo pat čempionato pradžios, pamatęs, kad ant jų marškinėlių matomiausioje vietoje vėl yra užrašas „Viči“, jutau nerimą. Juk rašėme, kad šis užrašas atsirado turbūt ne po skaidraus konkurso. Be to, galima įtarti, jog dėl netiesioginės oligarcho Visvaldo Matijošaičio reklamos (kadaise panašiai su LRT pagalba buvo išreklamuotas Naisių geradaris Ramūnas Karbauskis) Lietuvos nacionalinės rinktinės žaidėjai, tikrieji Lietuvos patriotai, buvo paversti oligarcho bendrovės reklamos stendais ir gal net buvo apvogta nacionalinė rinktinė – juk Vakarų verslo bendrovės, jei būtų buvę paskelbti skaidrūs konkursai, tikėtina, už reklamą būtų sumokėjusios daugiau. Manęs nestebina lietuvių abejingumas matant, kaip įžūliai daroma įtaka rinkimams (apie Vyriausiąją rinkimų komisiją apskritai tyliu) ar net galbūt apvaginėjamas sportas, bet šiuo konkrečiu atveju niekaip nesuprantu, kaip visi tie, kurie išsidažę Lietuvos vėliavos spalvomis demonstruoja vos ne fanatišką patriotizmą, gali tylėti, kai galbūt apvaginėjama krepšinio rinktinė, o ant krepšininkų marškinėlių pūpso užrašas, sietinas su vienu pavojingiausių Lietuvos oligarchų, verslo ryšiais susijusiu su Rusija. Be to, kaip jau ne kartą rašėme, gali būti, kad kairioji nomenklatūra šį oligarchą ruošia 2020-ųjų rinkimams, kad jis užtikrintų tolesnį nomenklatūrinės oligarchijos dominavimą.

Tikriausiai visiems akivaizdu, kad Donaldas Trumpas tesėjo savo pažadą – JAV vėl tapo didžios. Ir nors tai nėra tokia didybė, kokia man patiktų, tai vis geriau nei realybė, kurioje jau greitu laiku svarbiausia pasaulio galia taptų Kinija. Kaip matome, JAV tapimo didžių procese ji buvo nubausta importo mokesčiais ir atsitraukė į JAV galios šešėlį. Tad nors sutinku su kovotojais su klimato kaita, kurie teigia, kad dabartinė protekcionistinė D. Trumpo iškastinio kuro politika gali virsti grėsme žmonijai (apie tai skaitykite šio numerio „Visuomenės“ skiltyje), vis dėlto tai yra ne tik JAV problema. Juk dalis Vakarų Europos valstybių, užuot Europoje inicijavusios žaliąją energetikos revoliuciją, tiesia dujų vamzdžius į Rusiją. O tarša Kinijoje ir toliau auga. Todėl šios situacijos vertinti tik kaip iš JAV sklindančio blogio tikrai negalima. Tuo labiau kad ji gali greitai keistis, nes į kitais metais vyksiančius JAV prezidento rinkimus Amerikos demokratai žygiuoja vieningai teigdami, jog padarys viską, kad jų šalis taptų žaliausia Žemėje.

Elito kultūra, kurios riboženklius siekiame išryškinti šiame žurnalo numeryje, vargiai gali apimti tą visuomenės dalį, kurią reprezentuoja Lietuvos žiniasklaida ir kurią galima visu gražumu išvysti „Google“ paieškoje suvedus žodžius „Lietuvos elitas“. Internete išvystas vaizdas, be kelių išimčių, silpnesnių nervų piliečiams gali sukelti skęstančio titaniko, kuriame siaučia populistai, šoumenai bei cinikai oligarchai, įspūdį. Siekiame verčiau atkreipti dėmesį į startuolius, kuriančius Lietuvos ateitį ir kvepiančius viltį, kad Lietuva gali tapti pažangos valstybe. Palaikyti lyderius, kurie, mūsų nuomone, įkūnija tas vertybes, kurias turėtume puoselėti. Įvardyti tuos Lietuvos Vyriausybės bei Lietuvos banko atstovus, kurių įgyvendinami sprendimai, aptariami šio numerio aktualijų rubrikoje, leidžia tikėti, kad atskirose aukštą pridėtinę vertę kuriančiose srityse prasidėjęs ekonominis proveržis tęsis.

Simboliška, kad prezidento rinkimai dviejose Rusijai geopolitiškai labai svarbiose valstybėse – Lietuvoje ir Ukrainoje – vyksta beveik tuo pat metu. Ir abiejose viešai deklaruojama, jog siekiama įtvirtinti vakarietišką demokratiją, nors valdžią savo rankose koncentruoja oligarchai. Tačiau yra vienas svarbus skirtumas, kurį šiandien turime suvokti. Šiame istorijos etape, paveldėjusi dėl Rusijos struktūrų įtakos sugriautą ekonomiką ir suvešėjusią oligarchiją, Ukraina išsivaduoti iš oligarchinių projektų įtakos ir tapti pilietine demokratija dar negalėjo, todėl joje per šiuos prezidento rinkimus buvo sprendžiamas valstybei, įstrigusiai oligarchinių projektų valdžioje, būdingas klausimas: koks oligarchas dominuos – prokremliškas ar demonstruojantis, kad nori sietis su Vakarais?