Šis straipsnis yra skirtas prenumeratoriams.
Esate prenumeratorius? .

Nacionaliniai interesai

Vis dar galime sukurti laimingų žmonių valstybę, bet turime to norėti

Manyčiau, jog tai, kaip mes vertybiškai nutolę nuo Danijos laimės ekonomikos, geriausiai demonstruoja Visvaldo Matijošaičio pavyzdys. Kaunas jį įsimylėjo, nors jis važinėjo su Estijoje registruotu ferariu gana dviprasmiškais numeriais, gana dažnai demonstruoja prabangą, bet neteko girdėti, kad rūpintųsi prabangos bei ferarių apmokestinimu ir siektų kurti Danijos tipo laimės kapitalizmą.

Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad Lietuvoje nėra nė vieno žmogaus, kuris nenorėtų, kad Lietuvoje žmonės būtų laimingi kaip Danijoje. Na, nebent itin piktybiški ir vargšai žmonės, kurie kaltę dėl laimę nuodijančių procesų nuo tam tikrų įtakos grupių perkelia ant valstybės pečių.

Tačiau jei reikėtų atsakyti į klausimą, kiek žmonių suvokia, kas lemia, kad valstybės gyventojai yra laimingi kaip Danijoje arba laimingi kaip Lietuvoje, situacija būtų daug sudėtingesnė. Ir taptų visai tragiška, kai išaiškėtų procentas žmonių, kurie sutiktų skirti bent pusvalandį, kad įsigilintų į tai, kokie sprendimai lemia laimės kokybę. Tai galima paaiškinti tuo, kad subulvarėjusi žiniasklaida savo pasiekė – visuomenė jau reaguoja tik į emocijas ir nebesiekia gilintis į procesus. Dar labiau žmonių abejingumą padidino auganti ekonomika ir komplikuoti politiniai procesai. Taigi, susidaro keista situacija: visi valdžios sprendimus vertina nesuvokdami, kokių sprendimų iš tiesų reikia, kad sukurtume laimingų žmonių, o ne turtingų oligarchų valstybę.

Panašūs straipsniai: