Aktualijos

Svarbiausi 2023-iųjų rinkimai: kas ir koks bus LRT vadovas? Eduardas Eigirdas

Kadangi birželio 6 dieną vyks pakartotiniai LRT vadovo rinkimai, manau, kad, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje ir pasaulyje vykstančius procesus, būtina apie šiuos rinkimus kalbėti atvirai, o ne vyniojant į bulvarinės žiniasklaidos foliją. Tuo labiau kad, sprendžiant iš komercinės žiniasklaidos skleidžiamų įtaigų ir socialiniuose tinkluose itin aktyviai siaučiančių vatnikų, bandančių daryti įtaką LRT vadovo rinkimams, akivaizdu, kad bent jau jiems šie rinkimai tikrai yra gyvybiškai svarbūs. Tačiau itin svarbu suvokti, kad ne tik jiems, bet ir mums visiems. Tuojau paaiškinsiu, kodėl.

Vis dėlto iš pradžių noriu atsiprašyti visų Jūsų už tai, kad tekstas bus tradiciškai nuobodus. Nesiruošiu nė vieno iš kandidatų trolinti, nevadinsiu Aisčio Zabarausko maršistus remiančio prezidento kandidatu, o Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės – prie LRT lovio prilipusio elituko statytine. Nors neabejoju, kad jei pasirinkčiau vieną iš pusių, komentaro populiarumas būtų stulbinantis. Tačiau nesirinksiu, nes toks kandidatų pozicionavimas tik padeda supriešinti visuomenę, o ne suvokti, kodėl vieno ar kito kandidato pergalė šiandien galėtų būti naudingesnė Lietuvos demokratijai ir piliečių gerovei. Tai skamba labai nuobodžiai, bet, sutikite, yra gerai, jei kam nors tai rūpi.

Taigi, norint objektyviai įvertinti, kokio vadovo reikia LRT, visų pirma reikia identifikuoti, kokie svarbiausi procesai šiandien vyksta demokratiniame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Neabejoju, kad vieną tikrai žinote – tai vienijimasis stengiantis padėti kariaujančiai Ukrainai. Deja, kito tikriausiai nepastebėjote, nes jis yra gėdingesnis ir juo niekas nesigiria. Kalbu apie demokratijų kolaboravimą su Vladimiro Putino režimu ir apaugimą Rusijai palankiais ar šiaip ciniškais ir korupciniais dariniais, kai po 2014-ųjų Rusijos invazijos į Ukrainą demokratijos iš visų jėgų stengėsi sustabdyti Rusijos invaziją, laimėti laiko ir padėti Ukrainai pasiruošti naujam karo etapui. Beje, tai ir pavyko, tik pačios demokratijos patyrė nemažai nuostolių. Jose migdant V. Putiną įvyko tikras Rusijos naudai veikiančio kapitalo, taip pat ir oligarchinio, ir jį aptarnaujančių jėgų renesansas. Jo pasekmės bus jaučiamos ir alins demokratijas labai ilgai, jei, prasidėjus naujam Rusijos karo Ukrainoje etapui, demokratijos šių metastazes suleidusių oligarchinių darinių neįveiks.

Kad būtų aiškiau, apie ką kalbu, pateiksiu keletą konkrečių pavyzdžių. Pirmasis – Donaldas Trumpas, kuris pradėjo ropštis ir įsiropštė į JAV valdžios olimpą būtent mano minimu laikotarpiu, kai po 2014-ųjų Rusijos karo Ukrainoje demokratiniai Vakarai, vadinasi, ir demokratinės jėgos JAV, stengėsi užmigdyti V. Putino režimo budrumą, todėl D. Trumpas iki pergalės 2016-ųjų JAV prezidento rinkimuose nužygiavo be jokių didesnių problemų. Užtat šiandien visi matome, kaip, prasidėjus naujam V. Putino karui Ukrainoje, JAV dedamos milžiniškos pastangos stengiantis išvalyti šio veikėjo įtaką iš demokratijos. Tai sekasi gana sunkiai, nepaisant milžiniško skaičiaus D. Trumpui iškeltų ir vis dar keliamų bylų. Beje, į tai dėmesį raginčiau atkreipti ir Lietuvos piliečius, nes antrasis pavyzdys yra iš mūsų brangios Tėvynės – vadinamojo pono oligarcho Visvaldo. Jo skrydis į politikos aukštumas Lietuvoje vyko beveik tuo pačiu metu, kaip ir Donaldo JAV. Iš karto po 2014-ųjų karo, mano nuomone, prasidėjo ypač šiurkštus dviejų su Rusija verslo ryšiais susijusių oligarchų, Ramūno Karbauskio ir Visvaldo Matijošaičio, iškėlimo į valdžią, nušluojant oponentus, projektas. Beje, mūsų ponas Visvaldas su ponu Donaldu yra panašūs ir kitu aspektu – skandalų, kurie tarsi šaukte šaukia „Smirda baudžiamąja atsakomybe“, skaičiumi. Tačiau yra ir vienas skirtumas. Kiekvieno skandalo atveju D. Trumpas JAV teisinės sistemos yra tiriamas per visus galus, o Lietuvoje, net ir vykstant Rusijos karui Ukrainoje, net ir Visvaldo su partneriu valdomam verslui finansuojant Ukrainos žmonių žudymą, Lietuvos teisinė sistema, atrodo, yra visiškai bejėgė ginti valstybę nuo, mano nuomone, šiandien pavojingiausio ir ciniškiausio su Rusija verslo ryšiais susijusio oligarcho. Tai demonstruoja labai liūdnas Lietuvos demokratijos išsivadavimo iš oligarchinio gaivalo tendencijas. Tai siečiau ne tik su oligarchų ir juos remiančių jėgų, veikiančių politikoje, teisėtvarkoje ir žiniasklaidoje, sukaupta galia, bet ir su demokratinių jėgų silpnumu bei drąsos siekiant demokratijos skaidrėjimo trūkumu.

Būtent šiame kontekste, manau, turime vertinti tiek LRT vadovo rinkimus, tiek ir Andriaus Tapino veiklą. Pastarasis, kaip susidaro įspūdis, tarsi koks antikos galiūnas nusprendė tol mėžti Lietuvos politikoje susikaupusias problemas, kol demokratinis Lietuvos politikos, verslo, teisinės sistemos ir žiniasklaidos elitukas (kokį mes jau jį turime) pagaliau pabus ir įsitrauks į neskaidriai veikiančių sistemų ir su Rusija sietinų oligarchų išvalymo iš Lietuvos demokratijos procesą. Deja, nepaisant visų A. Tapino pastangų, šis procesas kol kas neįsibėgėja, nes, mano įsitikinimu, Lietuvos informacinėje erdvėje vis dar dominuoja jėgos, gerokai palankesnės oligarchams. Būtent šios jėgos, veikiančios žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, po 2014-ųjų padėjo V. Matijošaičiui ir R. Karbauskiui iškilti į politikos aukštumas ir šiandien padeda su oligarchija susijusias problemas skandinti informacinio triukšmo sąvartyne. Tuo, gerbiamieji, tikrai nėra sunku įsitikinti matant, kad tuo metu, kai A. Tapinas kelia tiek V. Matijošaičio verslo Rusijoje, tiek Kauno politikų, tarp jų ir oligarcho bei jo šeimos, veiklos skaidrumo klausimus, Lietuvos žiniasklaida draugiškai atveria V. Matijošaičiui savo duris. Tuo buvo galima nesunkiai įsitikinti ir šią savaitę, kai dominuojantys Lietuvos komerciniai naujienų portalai iš pradžių nusidažė V. Matijošaičio mintimis apie „blogąjį“ A. Tapiną, o vėliau Lietuvos visuomenę pradžiugino džiaugsmingais reportažais apie laimingo oligarcho vestuves. Tai matydamas bent lašą padorumo ir patriotizmo turintis žmogus turėjo apsivemti.

Gerbiamieji, noriu Jūsų visų labai atvirai paklausti, kaip, dėl Dievo meilės, turi būti degradavęs Lietuvos žiniasklaidos verslas, kokį oligarchinį dugną jį valdantys žmonės verčia aptarnauti žurnalistus ir kokią žinią tokia informacinė aplinka siunčia jaunajai Lietuvos kartai, kuri šiandien mato, kaip, vykstant karui Ukrainoje, o A. Tapinui kviečiant skaidrinti Lietuvą, didžiausi naujienų portalai aprašo oligarcho, kurio su partneriu valdomas verslas finansuoja Ukrainos žmonių žudymą, vestuves taip, tarsi tai būtų kokio herojaus ar žvaigždės šventė, kuria būtina gerėtis ir raginti džiaugtis visus Lietuvos žmones.

Tikriausiai nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog tokioje informacinėje aplinkoje realų mūsų demokratijos skaidrinimą, kaip ir su Rusija verslo ryšiais susijusios oligarchijos išvalymą, galime užmiršti. Atvirkščiai, labai tikėtina, kad, nepaisant dabartinio Rusijos karo Ukrainoje, Lietuvoje didelė dalis oligarchinių įtakų bus išsaugota, ir tai nieko gero Lietuvos valstybei ir jos žmonių gerovei nežada. Nes, kaip rašysiu naujajame žurnalo „Valstybė“ numeryje, šios įtakos gali sutrukdyti realizuoti papildomą Lietuvos ekonomikos proveržį, kuris būtinas siekiant didinti visuomenės gerovę, gynybos finansavimą ir suvienyti Lietuvą. Būtent todėl labai svarbu, kokią poziciją Lietuvos demokratijos skaidrėjimo ir su Rusija sietinos oligarchijos išvalymo atžvilgiu užims LRT. Ar nacionalinis transliuotojas taps demokratiją stiprinančia galia, o gal dar labiau supanašės su komercine žiniasklaida, kuri prisidengia rūpinimusi Ukraina, tačiau žiūri tik savo interesų, o tarp jų kovos su oligarchija nėra, yra tik jos aptarnavimas. Tai būtų tragiškai blogai, nes jei LRT tik imituos rūpinimąsi Lietuvos demokratijos skaidrinimu ir stiprinimu, tai siųs labai aiškų signalą Lietuvos teisėtvarkai ir demokratinėms jėgoms, veikiančioms politikoje, kad Lietuvos informacinė erdvė prieš oligarchiją kapituliuoja, todėl palaikymo kovojant su ja nebus, tad geriau toliau rūkyti kamputyje, o oligarchinio gaivalo išvalymą iš valstybės palikti A. Tapinui. Jei taip atsitiks, turėsime iš tiesų gėdingą ir tragikomišką vaizdą, kai dėl A. Tapino veiklos, kuri, pabudus demokratinėms jėgoms, turėtų potencialo nušluoti nomenklatūrinį ir oligarchinį paveldą, labiau nukentės kamputyje rūkančios demokratinės, o ne prokremliškos ir oligarchinės jėgos, kurios, mano žiniomis, jei jų niekas nestabdys, jau ruošiasi galingam pasirodymui artėjančiuose Seimo rinkimuose, nepriklausomai nuo to, ar jie vyks šiais, ar kitais metais.

Visa tai suvokiant, manau, tampa aišku, kodėl LRT vadovo rinkimai yra tokie svarbūs. Juk tai – vienintelė galinga informacinė jėga, kurios oligarchai negali paveikti per savininkus ar pinigus, nes ji finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais. Todėl šiandienėje realybėje būtina, kad LRT vadovu taptų bent kažkokį, kad ir nediduką, antioligarchinį stuburą turintis žmogus. Jo vadovaujamas nacionalinis transliuotojas galėtų tapti deoligarchizacijos flagmanu, vertybine informacine atsvara užsioligarchinusiai komercinei žiniasklaidai.

Iš A. Zabarausko to vargu ar galime tikėtis. Nors Aistį vertinu kaip tikrai malonų žmogų ir savo srities, viešųjų ryšių, profesionalą, būtina atsižvelgti į tai, kad jį šiuose rinkimuose, manau, gana atvirai remia komercinė žiniasklaida. Taip, ta pati, kuri dalijasi V. Matijošaičio mintimis apie A. Tapino veiklą ir puošnių oligarcho vestuvių kadrais. Tai verčia labai abejoti Aisčio galimybėmis stiprinti demokratinę nacionalinio transliuotojo galią, galinčią padėti iš Lietuvos išvalyti oligarchijos ir jos draugų įtaką. Tai leidžia teigti, kad šiame kovos už skaidresnę Lietuvą etape jo kandidatūra į nacionalinio transliuotojo vadovo postą, mano nuomone, yra tikrai netinkama.

Kitas klausimas, kiek yra tinkama M. Garbačiauskaitės-Budrienės kandidatūra? Kiek ji ir vadinamasis LRT elitukas yra pajėgūs demokratinę nacionalinio transliuotojo lyderystę pakelti į daug aukštesnį lygį? To labai reikia, jei norime ne sugyventi su kolaboravimo su Maskva metais užgyventu oligarchiniu paveldu, o iš mūsų demokratijos šio paveldo įtaką išvalyti, mūsų demokratiją skaidrinti ir stiprinti. Apie tai detaliai rašysiu jau artimiausioje ateityje, o šį sykį priminsiu praeito dešimtmečio pradžią, tuos laikus, kai delfi.lt buvo kitoks ir jame buvo spausdinami mano straipsniai apie galingiausius Lietuvos oligarchus ir jų įtaką, keliančią pavojų mūsų demokratijai. Be jokios abejonės, skelbti portale tokius straipsnius, net ir prezidente būnant Daliai Grybauskaitei, tikrai reikėjo turėti tvirtą antioligarchinį stuburą. O juos tuo metu skelbė delfi.lt vyriausioji redaktorė M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Kur ji šiandien dingo, nežinau, tačiau būtent tokio drąsaus lyderio LRT ir Lietuvai reikia šiandien, kai mūsų šalis turi siekti išsivaduoti iš oligarchijos čiuptuvų. Tačiau ar tokios lyderystės proveržį stebėsime, priklausys nuo visų mūsų ir nuo to, ar mes jo norėsime, ar jo norės pati Monika, ar LRT taryba ir LRT darbuotojai norės kurti nacionalinį transliuotoją, kuris taptų Lietuvoje dominuojančia demokratine galia.

Atsakymo į šį klausimą, deja, dar teks palūkėti, o atsakymas į pirmąjį klausimą – kas birželio 6 dieną turėtų laimėti LRT vadovo rinkimus, jei norime turėti vilties pašalinti kolaboravimo su Rusija laikotarpiu Lietuvos demokratiją aplipusius oligarchinius dumblius, manau, yra ganėtinai akivaizdus. Tad mūsų demokratijai įtaką darančių procesų kontekste šiandien Monikos kandidatūra yra daug tinkamesnė. Todėl raginčiau visus, kam Lietuvos demokratijos skaidrėjimas ir stiprėjimas iš tiesų rūpi, šiuo mano komentaru pasidalyti ir paskatinti LRT tarybos narius balsuoti, orientuojantis ne į Lietuvos politinių ir kitų grupių įtaką, juos paskyrusių politikų ar struktūrų prašymus, o į Lietuvos demokratijos būtinybę skaidrėti ir stiprėti.

Gerbiamieji, dėkoju visiems, kurie šiuo komentaru pasidalinsite, ir tiems, kurie remiate mūsų veiklą. Neabejoju, kad veikdami išvien padėsime visuomenei suvokti svarbiausius Lietuvai įtaką darančius procesus, o jos lyderiams ­– priimti teisingus sprendimus. Taip pat sumažinsime galimybę, kad, demokratijoms vaduojantis iš Rusijai naudingos stambiojo kapitalo ir oligarchijos įtakos, Lietuvoje po artėjančių Seimo ir prezidento rinkimų valdančiąją daugumą formuos ir Lietuvą valdys ne A. Tapino ar Jūsų, o V. Matijošaičio draugai.

Dar kartą dėkoju visiems, kurie pasidalysite komentaru, ir linkiu sėkmės!

Panašūs straipsniai: