Nacionaliniai interesai

Rinkimų favoritai? arba Okupuota valstybė. Lietuvą KGB metodais užvaldo Kremliaus draugai, o patriotai tyli. Gal metas pabusti? 2020 m. liepos 5 d. Eduardas EIGIRDAS

30-ąjį kartą turime galimybę pademonstruoti savo meilę Lietuvai liepos 6-ąją giedodami „Tautišką giesmę“ ir tai galime daryti nepriklausomoje valstybėje. Deja, šiandien turime konstatuoti, kad „Tautišką giesmę“ giedosime jau nebe laisvoje, o iš vidaus okupuotoje valstybėje. Dainuojančiųjų – daug, pasidabinusiųjų Vyčiu ir kitais laisvės atributais – dar daugiau, bet kovojančiųjų su Vladimiro Putino invazija ir nomenklatūrinių struktūrų renesansu, taigi – ir su vidiniu Lietuvos užvaldymu, – vienetai.

Kaip kitaip nei vidine okupacija galima vadinti tai, kad keturias iš penkių pastarųjų kadencijų Seimo daugumą formuoja su Rusija siejami veikėjai ir kairioji nomenklatūra, mes žurnale apie tai nuolat rašome, bet patriotai tyli? Artėjantys Seimo rinkimai ir vėl, manytume, modeliuojami taip, kad laimėtų šios Rusijai naudingos jėgos. Apie tai taip pat nuolat rašome, bet patriotai tyli. Valdančioji dauguma iš Vyriausybės pašalina Roką Masiulį, kurio juodinimo kampaniją, kaip įtaria Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), finansavo verslo grupės, kurias mes įtariame veikus kartu su dabartine karbauskine valdžia, tačiau tauta ir vėl tyli, tarsi tai Lietuvoje būtų norma. Sąjūdis prieš Astravo AE, pakilęs į kovą už Lietuvos laisvę ir mūsų visų vaikų saugią ateitį, dergiamas taip, tarsi būtume grįžę į kagėbistinio persekiojimo laikus, o Lietuvoje tvyro spengianti patriotų tyla ir visi apsimeta, kad nieko neįvyko. Ir visa tai vyksta valdantiesiems į Lietuvą masiškai grąžinant nomenklatūros valdymo tradicijas.

Belieka klausti, kas, gerbiamieji, tai yra, jei ne vidinė valstybės okupacija. Nejau laisvoje valstybėje būtų įmanoma, kad visi taip ramiai stebėtų savo pačių šalies užvaldymą ir tylėtų? Ką dar galime padaryti, kad bent jau patriotais save vadinantys piliečiai pabustų ir stotų ginti savo valstybės ir laisvės?

Metas pripažinti: esame nedemokratiškai valdoma valstybė 

Pabandykime objektyviai pažvelgti į mūsų praeitį, kai netrukus po Sąjūdžio pergalės, 1992-aisiais, į valdžią grįžo buvę komunistai. Jiems valdant didelė dalis kapitalo atsidūrė jų bičiulių, buvusių nomenklatūros aparato vadovų, kišenėse. Vėliau vienintelį kartą Seimo rinkimus laimėjo centro dešinės jėgos – konservatoriai su krikščionimis demokratais ir Centro sąjunga, tačiau po kurio laiko demokratinis jėgų balansas Lietuvoje buvo suardytas. Metas baigti apsimetinėti, kad to nesuprantame ir kad nematome, jog nuo 2000-ųjų keturias iš penkių kadencijų valdžioje buvo su kairiąja nomenklatūra ir prokremliškomis verslo bei politinėmis struktūromis siejami veikėjai. O tas vienintelis kartas, kai valdžioje buvo demokratinės centro dešinės jėgos, kurias šiuo metu geriausiai reprezentuoja konservatoriai ir Liberalų sąjūdis, buvo 2008-aisiais – per didžiausią krizę, taigi, jos buvo priverstos srėbti prieš tai buvusios valdžios privirtą košę ir tai darė net neturėdamos tvirtos daugumos. Tai pademonstravo situacija su Visagino atomine elektrine (AE), kai Seime buvo priimtas sprendimas organizuoti patariamąjį referendumą, nors visi puikiausiai žinojo, jog tai reiškia, kad Visagino AE nebus, užtat bus nusiųstas signalas V. Putinui, kad gali pradėti statyti Astravo monstrą.

Kaip ir diktatūrinėje Rusijoje, šiandien dauguma Lietuvos žmonių net nesužino daugybės faktų, nenaudingų prokremliškai ir oligarchinei R. Karbauskio bei jo partnerių valdžiai. Kiekvieną savaitę gauname daug Liberalų sąjūdžio ir konservatorių pareiškimų bei matome jų skelbiamą informaciją socialiniuose tinkluose, tačiau naujienų portaluose ir televizijose pasirodo daugiausia dešimtoji šios informacijos dalis. Deja, ir ji greitai paskęsta, manytume, sąmoningai keliamame informaciniame triukšme ir R. Karbauskio propagandinėse įtaigose. Tikriausiai jam, kaip ir V. Putinui Rusijoje, šiandien sudarytos vos ne idealios sąlygos per jo naudai veikiančią žiniasklaidą daryti įtaką visuomenės nuostatoms. Tai yra rezultatas informacinės erdvės užvaldymo, besitransformuojančio į Lietuvos demokratijos okupaciją. 

2008–2012 m. kadencijoje centro dešinės jėgos dar sugebėjo nuveikti rimtų darbų – skaidrino valstybę ir išvadavo Lietuvą iš „Gazprom“ gniaužtų, tačiau joms teko veikti nuolatinės kovos režimu, remiamoms tik prezidentės Dalios Grybauskaitės ir minimaliai – žiniasklaidos. Vėliau ši parama visai sunyko. Nors apie tai nėra kalbama, prieš ateidami į valdžią 1996-ųjų Seimo rinkimuose konservatoriai bent jau turėjo dienraštį „Lietuvos aidas“, kuris leido jiems išsakyti savo poziciją. Tai puikiai pamenu, nes tuo metu prisidėjau prie savaitraščio „Atgimimas“ leidybos. O prieš 2008-ųjų Seimo rinkimus dėl naujųjų technologijų bangos žiniasklaidoje iškilęs naujienų portalas delfi.lt
tapo ta atsvara, kuri leido provakarietiškoms centro dešinės jėgoms pasiekti visuomenę ir neleisti jai paskęsti prokremliškų, oligarchinių ir nomenklatūrinių grupių įtaigų sraute. Apie tai ir vėl galiu kalbėti labai drąsiai, nes tuo metu šis portalas buvo pagrindinis mūsų redakcijos partneris, galėjome juo remtis kaudamiesi su oligarchais ir „Gazprom“. Deja, šiandien delfi.lt, mūsų nuomone, tapo vos ne galingiausiu su Rusija verslo ryšiais susijusio oligarcho Ramūno Karbauskio ruporu. O kitos informacinės jėgos, kuri su mumis drįstų priešintis šiai informacinei galiai, kurią, manytume, palaiko daugybė su Rusija ir oligarchinėmis struktūromis susijusių informacinių bei trolių pajėgų, formuojančių Astravo AE sąjungininkams palankią aplinką prieš rinkimus, šiandien nėra. Ir tai – ne atsitiktinumas. Jei Vakarų verslas per reklamą finansuoja žiniasklaidą ir nekreipia dėmesio į tai, kad ši įsileidžia Kremliaus trolius ir reprezentuoja oligarchinės karbauskinės valdžios interesus, o piliečiai ir demokratinės jėgos nesugeba kovoti ar remti kovotojų už informacinės erdvės skaidrumą bei laisvę nuo Maskvos ir oligarchų, susidaro paradoksali padėtis: patriotai, teigiantys, kad yra prieš prokremliškų jėgų įtaką mūsų valstybei, ramiai stebi, kaip per žiniasklaidą formuojamos įtaigos lemia Viktoro Uspaskicho, Ramūno Karbauskio, Valdemaro Tomaševskio ir kairiosios nomenklatūros interesus reprezentuojančių partijų pergalę, vadinasi, aktyviau ar pasyviau dalyvauja užvaldant Lietuvą.

Atėjo metas pripažinti, kad jei buvę komunistai sugebėjo nemažą dalį Lietuvos kapitalo perkelti į savo bičiulių rankas ir suformuoti sau artimą kapitalo sluoksnį, jei Rusija nuolat dirba, kad sustiprintų sau draugiškus veikėjus politikoje ir versle – dažniausiai padeda uždirbti pinigų savo rinkoje ar bendradarbiauti su savo verslu, o dažnu atveju net prisideda prie jų verslo plėtros Vakarų valstybėse ir taip formuoja galingą kapitalo sluoksnį, kuriuo gali remtis tie, kurie jos interesams atstovauja politikoje, teisėtvarkoje ir žiniasklaidoje, jei valdžioje esančios nomenklatūrinės ir oligarchinės jėgos, taip pat susijusios ir su Rusija, nuolat išnaudoja savo įtaką ir finansuoja sau lojalias žiniasklaidos priemones, ar turėtume stebėtis, jei Vakarų bendrovės šios įtakos sklaidą, taip pat ir per reklamą, finansuoja, o piliečiai ir demokratinės jėgos tam nesipriešina? Štai R. Karbauskis su sąjungininkais, simbolizuojančiais oligarchines ir nomenklatūrines Astravo pajėgas, išnaudodamas sau palankią informacinę aplinką, gali dorotis su visomis demokratinėmis jėgomis ir įžūliai valyti sau ir savo sąjungininkams kelią į naujo Seimo daugumą, nes pasipriešinti nėra kam. Jei dėl minimų įtakų ir Vakarų verslo bei patriotų abejingumo žiniasklaida tampa kontroliuojama ir nulemia tai, kad mus visą laiką valdo iš esmės tos pačios prokremliškos ir nomenklatūrinės jėgos, kaip tokioje aplinkoje egzistuojančią valstybę galima vadinti demokratine?