Aktualijos

Penki žingsniai link laimės ekonomikos, kurių be tikrojo Lietuvos elito neįveiksime 2018 m. liepos 6 d. TEMA / EDUARDAS EIGIRDAS

Tikriausiai reikia būti visiškai aklam ir morališkai abejingam, kad nematytum, kaip Lietuvoje sabotuojami daugelis sprendimų, bandomų įdiegti Skandinavijos valstybių laimės kapitalizmo pavyzdžiu. Estija, priešingai, nemažą dalį tokių sprendimų įgyvendino, todėl šiandien gali girtis ne tik trečdaliu didesniais atlyginimais, bet ir keturiais vienaragiais. Tuo tarpu du kartus didesnė Lietuva vis dar nesugeba nei subrandinti pirmojo vienaragio, nei užtikrinti savo piliečiams oraus pragyvenimo.

Stebint šią situaciją svarbiausia nenumoti ranka, tarsi tai būtų tik nelaimingas atsitiktinumas, kai nieko negalima padaryti. Nieko panašaus – padėtis labai primena desovietizaciją. Lietuvos sąjūdis neišdrįso pasipriešinti okupacinių struktūrų atstovams, kad šie nelįstų prie nepriklausomos valstybės vairo, tad mus ištiko prichvatizacija ir susiformavo nepasotinamų oligarchų klanas bei nuo valdžios nenukrapštoma nomenklatūra. Būtų labai keista, jei visa ši gauja dabar imtų ir, nuleidę galvas, atsiprašytų Lietuvos žmonių, o oligarchinis kapitalizmas, grįstas visuomenės kontrole bei ekonomine nauda per politinę įtaką, staiga savaime transformuotųsi į skandinavišką laimės kapitalizmą, kuris remiasi technologine pažanga bei jos generuojamos pridėtinės vertės solidariu paskirstymu visuomenei. Užmirškime, to tikrai nebus. Oligarchinės sistemos laivelis bus tik kosmetiškai remontuojamas, kad nenugrimztų. Norėdami, kad būtų įgyvendinami sprendimai, kurie leistų užtikrinti progresą ir visuomenės gerovę, turime pakovoti.