Laisvai prieinami straipsniai

PATRIOTO UŽRAŠAI

Lietuvos istorija yra didinga, bet tuo pat metu ir sukrečianti. Mes du kartus praradome savo nepriklausomybę ir du kartus ją atgavome. Todėl šiandien, kai vyksta Rusijos karas Ukrainoje, turėtume daryti viską, kad istorijos ratas nepasikartotų. Tik ar darome?

Sutikite, ženklų, kurie turėtų mus neraminti, yra daugiau nei pakankamai. JAV respublikonai vis dar blokuoja dešimčių milijardų JAV dolerių vertės karinės paramos skyrimą Ukrainai ir taip netiesiogiai primena praeitį, kai Lietuvos partizanai laukė, bet taip ir nesulaukė JAV paramos vaduojant Lietuvą iš Josifo Stalino Rusijos okupacijos.

Tuo metu Lietuvoje mes neturime bijoti pripažinti sukrečiančios tiesos, kad, sprendžiant iš mus supančios politinės ir informacinės aplinkos, šiandien, vykstant Rusijos karui Ukrainoje, daug didesnes galimybes laimėti artėjančius rinkimus Lietuvoje turi tie, kurie draugiškesni nomenklatūrai, oligarchijai ar net Rusijai, o ne Vakarams ir demokratijai. Gerbiamieji, turėtume susimąstyti, kokia užtrolinta turi būti mūsų demokratija, kaip mes leidome užtrolinti mūsų informacinę ir vertybinę erdvę, jei šiandien tai yra mūsų realybė, kai šalia vyksta karas ir nuolat girdime perspėjimus apie grėsmes mūsų valstybei.

Deja, šiuo atveju turime prisiminti Antano Smetonos simbolizuojamą Lietuvos valstybės praeitį, kai demokratijos nuosmukio sąlygomis tuometis elitas tiesiog nuolat ir įkyriai demonstravo patriotizmą, tačiau kai reikėjo stoti į kovą, pats vadas spruko per upelį.

Praeities pamokos turėtų skatinti mus matyti ne tik procesus, vykstančius Lietuvos politikoje, bet ir verslo, žiniasklaidos bei dalies visuomenės elito elgesį ir demonstruojamas vertybes. Deja, elitas itin dažnai stebina prisitaikėliškumu, net kolaboravimu su destruktyvią įtaką darančia informacine realybe bei palankumu demokratijos ir pažangos nuosmukiui. Negana to, nemaža dalis verslo, žiniasklaidos ir visuomenės atstovų ne tik nesivienija, kad keistų šią realybę ir paskatintų būtiną pažangą, bet vykstant Rusijos karui Ukrainoje renkasi dalyvauti forumuose, kurių tikslas – pasilinksminti, pasigirti savo asmeniniais pasiekimais, pademonstruoti naujus prabangius automobilius ir pasimatuoti savo verslų ebitdas.

Tai panašu į puotą karo metu ir primena šlėktinę Lietuvos praeitį, kai dėl tuomečio elito kolaboravimo ir bailumo, kai vieni sėmė carinės Rusijos auksinius, kiti bailiai tylėjo, o būtinos reformos strigo, Lietuva pirmą kartą prarado savo nepriklausomybę.

Ar įmanoma šiai aplinkai pasipriešinti? Labai sunku, nes visų pirma, kaip ir okupacijos metais, daugelis yra linkę prisitaikyti prie dominuojančių galių, ypač kai jos remiasi galingiausiomis kapitalo grupėmis. Veikiant tokioje aplinkoje ir stengiantis vienyti Lietuvą siekti tikslų, naudingų valstybei, o ne šioms grupėms, yra daug lengviau sulaukti jų pasipriešinimo ir pastangų nutildyti, o ne pabudimo ir visuomenės bei elito pastangų keistis.

Vis dėlto kada, jei ne dabar, privalu pabandyti? Matydami, kaip didvyriškai kaunasi Ukrainos žmonės, kaip stringa JAV parama Ukrainai, o Lietuvos valdžioje stengiasi įsitvirtinti su oligarchija ar net Rusijos draugais sietini veikėjai, negalime pasiduoti jų įtakai, interesams, godumui ir kapituliuoti, prisitaikyti bei kolaboruoti. Privalome kelti svarbiausius klausimus, įvardyti svarbiausius tikslus ir neleisti jų paskandinti trumpalaikių interesų, vertybinio neįgalumo ir informaciniame triukšme.

Būtent todėl artėjančius rinkimus pasitinkame su projektu „Patrioto užrašai“, kad nepaisydami milžiniškos galios, kuri tempia mus smetoninės ir šlėktinės praeities link, padarytume viską, ką galime, atiduotume visas jėgas, kiek dar jų turime, kad šiemet Lietuvos žmonės suvoktų, jog mes renkame ne šiaip naujus politinius lyderius ar partijas, kurios vadovaus Lietuvai artimiausiais metais, o tuos, kurie bus atsakingi už tai, ar per artimiausius metus Lietuva žengs ekonominės, technologinės, gynybinės ir socialinės pažangos keliu ir taps tokia stipri, kad jai negrės dar kartą prarasti nepriklausomybę.

Labai tikiuosi Jūsų, gerbiami Lietuvos piliečiai, mūsų žurnalo ir feisbuko draugai, paramos. Prašau pasidalyti mano komentarais ir išreikšti savo nuomonę apie tai, kokias temas turėčiau analizuoti detaliau, į kokius klausimus turėčiau atsakyti išsamiau, kad kuo daugiau Lietuvos žmonių orientuotųsi į pažangą, kuri stiprins mūsų valstybę, o ne skęstų priešpriešoje, kuri įtvirtins Lietuvoje smetoninės ir šlėktinės galios dominavimą ir ves mus link to, kas yra baisiausia mūsų valstybei, – dar vienos okupacijos.

Baigdamas noriu dar kartą atkreipti Jūsų dėmesį į dvi svarbiausias priežastis (be nepalankios geopolitinės aplinkos), kurios lemdavo Lietuvos valstybingumo praradimą. Tai demokratijos ir elito vertybinis nuosmukis. Dėl jo ilgainiui ima dominuoti orientavimasis ne į valstybės ir visuomenės pažangą, o į valstybės ir visuomenės valdymą. Norint išvengti tokio smetoninio ir šlėktinio elito dominavimo, būtina stiprinti informacines jėgas, tiek ginančias demokratines vertybes, tiek ir skatinančias valstybės skaidrėjimą ir pažangą. Prie to galite ir šiandien turėtume prisidėti kiekvienas: šias vertybes informacinėje erdvėje ginti arba remti.

Šiandien tai yra labai svarbu, todėl net jei manote, kad mudviejų su kolega Almantu Gliožeriu tiek šiuose komentaruose, tiek žurnale „Valstybė“ keliami tikslai, stengiantis skatinti Lietuvos elito vertybinę ir valstybės ekonominę pažangą, yra per daug ambicingi ir Jums sunku juos paremti, prašau pervesti bent dalį savo 1,2 proc. GPM paramos kitiems nepriklausomiems kūrėjams, demonstruojantiems pastangas ginti demokratinės valstybės pamatus, kovojantiems su korupcija, Rusijos ir oligarchų įtaka. Šiandien, vykstant Rusijos karui Ukrainoje, privalome tai daryti, jei žvelgiame į istoriją ir nenorime pakartoti tragiškų praeities klaidų.

Tarp tų, kuriuos rekomenduočiau paremti, visų pirma paminėčiau Andriaus Tapino „Laisvės TV“, Šarūno Černiausko ir Miglės Krancevičiūtės Tiriamosios žurnalistikos centrą „Siena“, Ritos Miliūtės, Birutės Davidonytės, Igno Kinčino ir Gedimino Vaitiekūno įkurtą kokybiškos žurnalistikos projektą „Redakcija“. Taip pat Skirmantą Malinauską, kurio veikla tam tikrais atvejais turėjo itin reikšmingą teigiamą poveikį, ir Olego Šurajevo su bendražygiais projektą 1k.lt. Pastarasis nemažai žmonių gali gąsdinti dėl Olego griežtos, atviros, dažnai aršios pozicijos prokremliškų jėgų, oligarchų ir vatinių trolių atžvilgiu, tačiau raginčiau visus susimąstyti apie tai, kokioje realybėje mes gyventume, jei tų, kurie prokremliškiems veikėjams, oligarchams ar šiaip ciniškiems ir tuštiems, tik į savo gerovę orientuotiems veikėjams drįstų atvirai pasakyti, ką apie juos galvoja, Lietuvoje nebeliktų?

Tokiu atveju Rusijos troliai veiktų netrukdomi, o tuštybė, godumas ir abejingumas valstybei taptų norma. Tai gal verta ne ieškoti atsakymo, kodėl vienas ar kitas kūrėjas, kovotojas, žurnalistas ar nuomonės formuotojas nepatinka, o suvokti, kad šiandien reikia remti visus, kurie kovoja su Rusijos ir tuštybės ordomis, padėti jiems šioje informacinėje bei vertybių kovoje, o ne bėgti per vertybinį upelį.

Gerbiamieji, labai tikiuosi, kad mane išgirsite. Labai tikiuosi, kad šį sykį man pavyko rasti žodžių, kurie paskatintų veikti šiandien, ne laukti, kol demokratinė, pažangi, vieninga ir stipri valstybė nukris į Jūsų rankas, o vienytis ir kovoti bei kurti ją kartu. To ir siekiame su Almantu Gliožeriu leisdami žurnalą „Valstybė“, organizuodami „Lietuvos Davoso“ ir „Vilnius GreenTech“ forumus, to ir sieksiu projektu „Patrioto užrašai“.

Ačiū visiems, kurie mus remiate ir stiprinate kovojant už skaidrią, pažangią, vieningą ir stiprią valstybę!

Eduardas Eigirdas

Žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas ir vyr. redaktorius

Panašūs straipsniai: