Laisvai prieinami straipsniai

PATRIOTO UŽRAŠAI / 2024-05-29 2024 m. gegužės 28 d.

Ne Gitanas Nausėda laimėjo rinkimus, o Jūs jam ant pagalvėlės padavėte antrąją kadenciją. Ir tai nėra gerai nei demokratijai, nei Lietuvos valstybės ateičiai, nei pačiam G. Nausėdai, kuris, tikėtina, į istoriją norėtų patekti kaip Vytautas Didysis, itin sustiprinęs Lietuvos valstybę, ar kaip Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, žinomas ne tik kaip Liudvikas Didysis, bet ir kaip Karalius Saulė. Deja, geopolitinė aplinka Lietuvai nėra itin draugiška, todėl G. Nausėda rizikuoja į istoriją patekti kaip prezidentas, galėjęs sustiprinti ir suvienyti valstybę, bet sustiprinęs tik savo valdžią ir teigiamą įvaizdį, todėl džiaugęsis trumpalaike šlove, jam ditirambus giedančia žiniasklaida ir jį supančių padlaižių armija, tačiau neparuošęs valstybės kitą dešimtmetį mūsų laukiantiems itin sunkiems iššūkiams.

Kad taip gali atsitikti, manau, yra akivaizdu, nes iš karto po rinkimų skamba pažadai dalyti pinigus, nors turėtų būti kalbama apie tai, kaip karo metu išlaikysime ir didinsime Lietuvos ekonomikos, verslo ir pramonės potencialą. Juk svarbiausias klausimas turėtų būti šis: į kuriuos ekonomikos sektorius turime investuoti, kad skatintume jų augimą ir gerai mokamų darbo vietų kūrimą, didintume pajamas į „Sodros“, valstybės ir savivaldybių biudžetus, iš kurių būtų galima daug dosniau finansuoti tiek pensininkų pensijas, tiek gydytojų ir mokytojų atlyginimus, tiek mūsų karines pajėgas. Tai daryti privalome, nes kaip prieš dešimt metų iš karto po Rusijos invazijos į Krymą ir rytinius Ukrainos regionus įspėjau žurnale „Valstybė“, kito dešimtmečio pirmoje pusėje mūsų lauks labai didelis karas Ukrainoje, kurio išvengti bus labai sunku, o vėliau bus dar vienas, ir šio išvengti vis dar galime, o jei nepavyks, jis gali būti dar didesnis, nes į jį Azijoje įsitrauktų ir Kinija. Baisiausia, kad šio karo epicentre gali atsidurti ir Lietuva.

Detaliau šia tema nuolat rašau žurnale „Valstybė“, todėl tiesiog reziumuosiu, jog norint išvengti galimybės, kad Lietuva kitą dešimtmetį taps Rusijos ordos taikiniu, labai svarbu skatinti pažangą, pažangą ir dar kartą pažangą. O kokį dominuojantį naratyvą girdime po šių prezidento rinkimų? Dalinsime, didinsime ir asfaltuosime. Išvertus į nacionalinių interesų kalbą, tai reikštų, kad užsiimsime populizmu, išsidalysime pinigus ir pensininkams sukursime trumpalaikį kelių dešimčių eurų dydžio, o statybos ir kelininkų bendrovių savininkams – kelių milijonų eurų dydžio rojų.

Vis dėlto blogiausia net ne tai, kad gundoma ir kvailinama visuomenė ir jai vietoj tikros tvarios gerovės pakišama populistinė, o tai, kad dėl tokio tipo „gerovės“ politikos kitą dešimtmetį pagerintais keliais (nors iki to laiko jie tikriausiai vėl suprastės, nes esant tokiai politikai turėsime vis mažiau lėšų užsiimti populizmu ir džiuginti kelininkus) į Lietuvą gali atidardėti Putinistano orda.

Tam būtent Jūs, konservatoriai, liberalai, išsilavinę profesionalai, savo Tėvynę mylintys krikščionys, pažangūs verslininkai, startuolių ir vienaragių kūrėjai, privalėtumėte priešintis tiek prieš rinkimus, tiek per rinkimus, tiek tarp rinkimų. Turėtumėte stengtis šviesti visuomenę ir orientuoti į pažangą, o ne į populistiniais makaronais grįstą gerovę. Juk Jūs – ne „vatnikai“, nesate buvę (na, bent daugelis Jūsų) Komunistų partijos nariai, nesate Putinistano rėmėjai arba oligarchinio ar nomenklatūrinio klano subinlaižiai. Deja, nesipriešinate, nieko nedarote, ir susidaro įspūdis, kad akivaizdžiai nesiruošiate nieko daryti, nors būtent tai nulemia ne tik rinkimų baigtį, bet ir mūsų valstybės ateitį.

Elgiatės taip, tarsi vis dar nesuvoktumėte, kokie svarbiausi veiksniai lemia ne tik rinkimų eigą, bet ir nemaža dalimi tai, kokia politika vykdoma po jų. Todėl dėl Jūsų, dėl tų, kurie bent jau turi padorumo domėtis savo įtaka valstybei, trumpai apžvelgsiu tuos lemiamus įtakos šaltinius. Pradėsiu nuo ekonominių įtaigų. Dažniausiai piliečiai balsuoja už tuos procesus ir juos reprezentuojančias jėgas, su kuriais sieja savo gerovės augimą. Jei piliečiams yra įteigta, kad pinigų dalybos ir kelių asfaltavimas, o ne technologinė pažanga ir gerai mokamų darbo vietų skaičiaus augimas yra didžiausias gėris, nulemsiantis jų pensijų ar pajamų dydį, būtent tai ir lemia, kodėl piliečiai rinkimuose nušluoja pažangesnes partijas bei kandidatus ir balsuoja už tuos, kurie žada greitą rojų – išasfaltuotą gatvę ir papildomus keliasdešimt eurų prie pensijos. Būtent todėl kova dėl to, kaip piliečiai suvokia ekonomikos procesus, kurie turės įtakos jų gerovei, yra svarbiausia. Maskva, oligarchija, komunistai, net daugybė savanorių dirba 24 valandų per parą 7 dienų per savaitę režimu, kad diegtų dalybų ir asfalto rojaus viziją, o ką darote Jūs, „pažangioji“ mūsų visuomenės dalis? Pasakysiu švelniai: nieko. Ir labai užsispyrusiai, net piktybiškai.

Taip sakau ne todėl, kad apie būtinybę vienyti visuomenę žurnale „Valstybė“ ir savo komentaruose per pastaruosius 20 metų rašiau ar kalbėjau gal kokį šimtą kartų, bet ir todėl, kad asmeniškai kalbėjau su kokiu šimtu verslininkų, startuolių ir vienaragių kūrėjų, mėginau juos įtikinti, kad būtina nuolat akcentuoti gerai mokamų darbo vietų kūrimo svarbą bei valstybės sisteminių pastangų ir investicijų koncentravimą siekiant šio tikslo; kad Lietuvos šviesuomenė, ypač verslo, turėtų remti įvairius projektus ar kūrėjus, kurie rūpinasi visuomenės ekonomikos švietimu (prie pastarųjų priskirčiau ir save su žurnalu „Valstybė“). Rezultatas – nulinis, totalus neįgalumas. Visi mato, kad Kremliaus troliai ir „vatnikai“, kaip ir nomenklatūros bei oligarchijos atstovai mėgina įteigti, kad svarbiausia yra asfaltas, plytos ir traktoriai. Visi puikiausiai suvokia, kad taip jie daro, kad paveiktų mūsų valstybės politiką, silpnintų šalį ir padėtų stambiajam kapitalui formuoti piktą, pigią ir lengvai valdomą tautą, bet kai pradedi kalbėti, kad gal reikėtų veikti ir jiems, startuolių, vienaragių ir technologiškai pažangių verslų kūrėjams, taip pat tikslingai skleisti įtaigas apie gerai mokamų darbo vietų kūrimą, apie jų teigiamą įtaką pensininkų, mokytojų, gydytojų ir karių gerovei, pradėti nuolat rūpintis šių idėjų sklaida, juos ištinka momentinis paralyžius, vertybinė koma, didelės nustebusios akys, tarsi sakančios: „Ar mes kokie „vatnikai“, kuriems turėtų rūpėti sunkiai gyvenančių Lietuvos žmonių švietimas ir vienijimas remti pažangą? Nejau mes neturime kuo užsiimti? Jei pačiam reikia, tai tu ir šviesk kaip koks jonvabalis.“

Taigi, kai pažangioji visuomenės dalis per rinkimus aimanuoja dėl Lietuvos visuomenės tamsumo, tačiau tuo pat metu šika ir tapšnoja ant visuomenės ekonominio švietimo, informacinėje erdvėje nebelieka jėgos, kuri turėtų politinį autoritetą ar ekonominę galią formuoti atsvarą destrukcinėms, populistinėms įtaigoms ir vienytų Lietuvos visuomenę pažangai. Visuomenė paliekama skęsti trolių ir botų pripildytuose socialinių tinklų burbuluose ir komercinėje žiniasklaidoje, kuri itin dažnai pataikauja trolių skleidžiamoms įtaigoms ar pati skleidžia informaciją, naudingą dominuojančioms interesų grupėms: oligarchams, NT magnatams ir sovietinės nomenklatūros bičiuliams.

LRT tarsi stengiasi elgtis atsakingiau, bet tik tarsi, nes jei kalbėtume apie ekonominį visuomenės švietimą, susijusį su valstybės funkcionavimu, dažnai tai primena intelektinę pornografiją. Pavyzdžiui, viename komentare bandoma visuomenę šviesti, kodėl tam tikras daugelyje pažangių Vakarų valstybių egzistuojantis mokestis yra naudingas, norint stiprinti Lietuvos valstybę ir didinti piliečių gerovę, o tada eteris atiduodamas visam tuntui veikėjų, neršiančių ir komercinėje žiniasklaidoje, galima sakyti, masiniam siūlomo su mokesčiais susijusio sprendimo intelektiniam išniekinimui – propagandiniam smurtui prieš logišką mokestinį sprendimą, kai šis išprievartaujamas logikai žinomais ir nežinomais būdais.

Tarsi to būtų negana, po kiek laiko LRT ar komercinė žiniasklaida (nes rūpinasi valstybe, o gal tiesiog nori pasityčioti iš jos silpnumo) užsako visuomenės apklausą, kad išsiaiškintų, ką Lietuvos piliečiai mano apie tokį mokestį ir ar jį remia. Kaip ir galima tikėtis, gaunamas „stulbinantis“ rezultatas: remia koks 10 proc., o apie 90 proc. respondentų teigia, kad neremia arba žiauriai neremia. Ir tai po to, kai buvo atliktas viešas mokesčio intelektinio išprievartavimo aktas, yra visiškai logiškas rezultatas, dažnai pasiekiamas dėl vieningo komercinės žiniasklaidos ir LRT veikimo, tylint inteligentijai, verslo lyderiams ir nuomonės formuotojams, mat jie su tokiomis itin svarbiomis, bet nelinksmomis temomis vargti nenori.

Taip Lietuvoje melagingos, destrukcinės ekonominės įtaigos liejasi laisvai, prievartauja sveiką piliečių protą ir dominuoja formuojant visuomenės nuostatas, lemiančias pasirinkimą per rinkimus. Būtent tai užtikrina, kad du trečdaliai rinkėjų balsuoja už pažadų dalintojus ir gąsdintojus pažanga, ir prieš tuos, kurie bando kažką daryti, reformuoti ar tuo labiau apmokestinti. Vis dėlto šį sykį už G. Nausėdą antrajame ture balsavo dar daugiau – per 74 proc. rinkėjų. Manau, jog prie tokio rezultato prisidėjo ir tai, kad šį sykį darant įtaką visuomenės nuostatoms buvo daug kokybiškiau naudojamasi ir mūsų religija. Apie tai rašiau praeitos savaitės komentare: pabrėžiau, kad Lietuvoje tikslingai diegiama trumpistinė, orbanistinė, visame pasaulyje Vladimiro Putino struktūrų diegiama agresyvios formos krikščionybė, tikslingai pritaikyta tam, kad naikintų pilietines demokratijas ir jas reprezentuojančias partijas. Katalikybę stengiamasi paveikti taip, kad doras katalikas nekreiptų dėmesio į pilietinės demokratijos žudymą, valstybės užvaldymą, stambiajam ir nomenklatūriniam kapitalui naudingo ekonomikos modelio diegimą ir piliečių apvaginėjimą per mokesčių sistemą ar biudžeto išlaidas. Žinoma, ir į bendradarbiavimą su sovietinių režimu, kuris tardė, trėmė, žudė vienuoles ir kunigus, ir net į veikimą, naudingą Rusijos ar Kinijos režimams. Svarbu yra tik tai, kad toks veikėjas būtų prieš gėjus, jų pilietines teises ginančias ir pilietinę demokratiją reprezentuojančias partijas ir pačią vakarietišką pilietinę demokratiją.

Štai JAV žiniasklaidoje ganėtinai dažnai skamba įžvalgos, kad krikščionybė neturėtų tapti instrumentu, padedančiu užvaldyti pilietines demokratijas ir iškelti ne tokias demokratiškas jėgas ar tokius politikus kaip Donaldas Trumpas, tačiau Lietuvos intelektualams, pažangiečiams, konservatoriams ir liberalams, kaip susidaro įspūdis, į tai nusišvilpti – jie apie šią tikrai rimtą tiek demokratijos, tiek Bažnyčios problemą nė cypt. Manau, kad būtent tai matydamas net nepasibaigus antrajam prezidento rinkimų turui G. Nausėda linksmai, viltingai ir žvaliai prakalbo apie tai, kad po antros kadencijos gal įkurs partiją, o gal taps premjeru. Ir kodėl jis neturėtų to daryti? Juk jei taip sėkmingai centro dešinėje tarp rinkėjų stiprės nuostatos, palankios tam, kad pasitelkiant religiją būtų išstumiamos pilietinę demokratiją remiančios politinės jėgos ir perimami jų balsai, jis ne tik galės laimėti rinkimus ir tapti premjeru, bet gal galėtų ir kokį referendumą susiorganizuoti, tarkim, tam, kad pakeistų prezidento rinkimus reglamentuojančius įstatymus, o gal ir valdymo terminą, kad galėtų valdyti dar dvi kadencijas po, tarkim, septynerius metus, arba kol Rusija okupuos.

Jei pažangiais ir patriotiškais save laikantys piliečiai yra visiškai apleidę savo valstybę ir bendrapiliečius, o sunkiau gyvenančių žmonių smegenimis rūpinasi tik Maskva su oligarchais ir Gitanas su savo draugais, kas galėtų sustabdyti mūsų prezidentą, jei jis galutinai nuspręs tapti Prezidentu Saule?

Na, o kad visiems pažangiesiems konservatoriams, liberalams, Vakarų verslui ir startuoliams yra toks didelis, net galima sakyti, šiurpus, dzin, manau, geriausiai demonstruoja nenuilstamai toleruojamas atviras trolių veikimas ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir naujienų portaluose. Pacituosiu tik keletą komentarų, kuriuos užfiksavau Delfi.lt rinkimų parą. Beje, komentarų peržiūrai skyriau tik keliasdešimt minučių, nes mane vimdo – ne tik nuo jų, bet ir nuo suvokimo, kokie visi Lietuvoje turi būti sumauti veidmainiai, jei tai mato ir vykstant Rusijos karui Ukrainoje bailiai tyli:

• „Reikėjo Nausėda pašalinti iš rinkimų ir paskelbti Šimpanze prezidentu…“

• „Arklesnuke nėra, nebuvo ir nebus Prezidentė. Ji kaimo lygio buhalterė su savo…“

• „Tai taip išeina, kad šimpanzė jau 22.00 gali pripažinti pralaimėjimą…“

• „Segregaciniai naftalininiai sektantai siautėja…“

• „ŠIMPANZĖ KAPUT“

• „Tavo komentaras irgi agitacija, bet tau poc ui, nes tu už arkliomante?“

• „Aš rašiau, kad šimpanzė atsistos rakom apie 22.00…“

Ironiška, kad šie, švelniai tariant, nacistine panieka žmogui dvelkiantys komentarai mirguliavo ne tik šalia Vakarų verslo, taigi, ir Švedijos bankų bei telekomunikacijų bendrovių, kurios nepavargsta vaizduoti, kad gina moterų ir mažumų teises, tačiau ir šalia forumo „Login“ reklamų – forumo, kuris turėtų skatinti pažangą, tačiau kai yra apsuptas tokių vertybių, labiau panašėja į prisitaikėliškumo ir dvasinio „ubagizmo“ Lietuvoje puoselėjimo forumą. Juk į „Login“ susirinks daug tų, kurie teigia, kad remia mažumas, kovoja už pagarbą moterims, lygias jų teises, tačiau tuo pat metu apsimes, kad nieko nemato, ir to paties prisitaikėliškumo meno mokys Lietuvos jaunimą.

Bet grįžkime prie rinkimų. Taigi, kai ekonominė realybė iškraipoma populistų, nomenklatūrinių partijų, prokremliškų jėgų, kelininkų ir NT magnatų naudai, o tie, kurie neša populistinę gerovę, pasidabina karinės formos krikščionybės lozungais, skleidžiančiais įtaigą „Į purvą gėjus ir jų rėmėjus“, belieka visa tai apipilti storu dergimo sluoksniu tiek socialiniuose tinkluose, tiek naujienų portaluose, ir viskas – provakarietiškoms partijoms, palaikančioms pilietinę demokratiją ir nesusijusioms nei su Rusija, nei su oligarchija, nei su buvusiais komunistais, AMEN.

Visa tai suformuoja tokią informacinę aplinką, kurioje Gabrielius Landsbergis, manau, visai pagrįstai gali džiaugtis, kad konservatorių kandidatė I. Šimonytė antrajame prezidento rinkimų ture gavo ketvirtį rinkėjų balsų, nors jis neturėtų jų savintis kaip tik konservatorių elektorato balsų – juk gal už I. Šimonytę balsavo ir vienas kitas liberalas.

Vis dėlto daugiausia nerimo turėtų teikti tai, apie ką žurnale įspėjau jau seniai: jei informacinė aplinka nesikeis, jei ir toliau bus demonstruojamas toks stojiškas abejingumas informacinei aplinkai ir valstybės ateičiai, tiek konservatorių, tiek ir liberalų bent jau antrajame Seimo rinkimų ture laukia totalinis sutriuškinimas.

Žinoma, galiu bandyti suprasti G. Landsbergį, kuris, tikėtina, iš skęstančio laivo stengiasi su auksiniu parašiutu katapultuotis į Europos Komisiją, Jei taip yra, jis suinteresuotas su G. Nausėda dėl rinkėjų meilės konkuruoti kuo švelniau, kad politiniai konservatorių smūgiai Gitanui primintų švelnaus Viduržemio jūros vėjelio dvelksmą. Tai tikrai labai miela – bus labai įdomu stebėti, ar tokio veikimo užteko, o gal teks dar labiau pasistengti, pavyzdžiui, sunešioti kokias metalines kurpaites ar nepersistengti kovojant ir dėl Seimo.

Nors G. Landsbergio pozicija ir interesai yra svarbu, daug svarbiau tai, ką artėjant Seimo rinkimams ir po jų pagaliau darysite Jūs, konservatoriai, liberalai, drąsesni krikščionys, išsilavinę profesionalai, startuolių ir vienaragių kūrėjai. Ar tik rūpinsitės savo karjera-kėdėmis, ebitdomis-kišenėmis, geru įvaizdžiu savo socialiniuose tinkluose, versle ir bendruomenėje, kuriai priklausote, ar vis dėlto rasite jėgų bent minimaliai pasirūpinti tuo, kad kuo daugiau žmonių suprastų, kaip veikiami rinkimai apie ką rašau šiame komentare, kaip stengiamasi išnaudoti mūsų tikėjimą apie ką rašiau praeitos savaitės komentare. O gal pagaliau rasite jėgų pasirūpinti ir padėsite Lietuvos žmonėms atskirti skandinavišką gerovės valstybės modelį, naudingą daugeliui žmonių, nuo nomenklatūrinio gerovės modelio, naudingiausio stambiajam kapitalui ir žmonėms valdyti (apie tai rašysiu kitos savaitės komentare)? Gal jau metas pajusti atsakomybę už savo valstybę, kad bent artėjant Seimo rinkimams būtų rūpinamasi, kad Lietuvos žmonės nebūtų palikti destrukcinei įtakai ir balsuotų už pažangą, o ne prieš ją?

Nemeluosiu – tikimybė, kad tai turės didelės įtakos artėjantiems Seimo rinkimams, nėra didelė, nes reikėjo pradėti veikti anksčiau, tačiau svarbu suprasti, kad ir po rinkimų kova už mūsų valstybę tęsiasi. Kuo galingiau sugebėsime viešinti tai, kokių sprendimų ir pokyčių reikia siekiant stiprinti valstybę, didinti piliečių gerovę ir kurti mums visiems saugią ateitį, tuo didesnė bus tikimybė, kad rinkimus laimėjusios jėgos negalės valdyti taip, kaip joms patogu, ir bus priverstos reaguoti į augantį visuomenės suvokimą, kaip turi būti kuriama gražesnė, stipresnė ir vieningesnė valstybė.

***

Na, o dabar, kaip jau tikriausiai nujaučiate, paraginsiu Jūs paremti mano komentarus platformoje „Contribee“, kad galėtume užtikrinti jų didesnę sklaidą ir didesnę įtaką Lietuvos visuomenei. Manau, kad tai būtų labai logiška, tačiau nenustebsiu, jei tai padarys vienetai. Juk iš patogaus gyvenimo, rūpinantis ne visuomenės švietimu ir telkimu, o tik savimi ir savo įvaizdžiu, vaduotis yra labai sunku, todėl kuo puikiausiai suprantu, jei nerandate jėgų tam ryžtis. Šiuos komentarus visų pirma rašau ne Jums ar siekdamas paramos, o žvelgdamas į ateitį: jei kitą dešimtmetį Lietuvos valstybei iškils egzistencinis pavojus ir kas nors bandys suprasti, kaip ir kodėl Lietuva vėl tapo pažeidžiama, jiems nereikės daug spėlioti, kaip čia taip atsitiko, kad niekas nesuprato, pražiopsojo, nerealizavo būtinos pažangos. Tiesiog jie galės paskaityti šiuos komentarus ir supras, kad turėjome daugybę pažangių profesionalų, politikų, verslininkų, startuolių ir vienaragių kūrėjų, kad Lietuvą valdė aukštas ir gražus Prezidentas Saulė, tik vertybinės valios vienytis ir vienyti Lietuvos visuomenę būtinai pažangai nebuvo.

Kita priežastis, kodėl rašau šiuos komentarus, yra ši: manau, kad dar verta pakovoti dėl Lietuvos politikų, taip pat ir G. Nausėdos, sielos. Kuo aiškiau ir garsiau kalbėsime apie būtinus sprendimus, tuo mažiau prezidentui norėsis rūpintis tik savimi, savo įvaizdžiu ir savo aplinkos interesais. Žinoma, ir tuo, kaip sėkmingai iš prezidento posto po penkerių metų peršokti į premjero. Gal tokiu atveju atsiras daugiau valios rūpintis ir būtinais sprendimais?

Trečiasis tikslas yra stengtis skatinti Lietuvos šviesuomenę, tiek verslo, tiek mokslo, tiek politikos ar visuomenės, nebūti abejinga ir rūpintis Lietuvos žmonėmis, pilietinės demokratijos puoselėjimu ir skaidrumu bei mūsų valstybe. Kol kas tai daryti sekasi gana prastai, ypač atsižvelgiant į tai, kad kai prieš 20 metų aš ir mano bendražygis Almantas Gliožeris dar dirbome Žinių radijuje ir nusprendėme kurti žurnalą „Valstybė“, manėme, kad suvienyti Lietuvos pažangiuosius užsiimti ekonominiu visuomenės švietimu bus lengviausia. Kadangi paaiškėjo, kad ekonominis švietimas gali kenkti tam tikrų politinių jėgų, kurioms naudingesnė tamsi tauta, galimybėms laimėti rinkimus, net vienyti kovai su koncernu „Gazprom“ buvo lengviau nei paskatinti Lietuvos šviesuomenę (šiame kontekste žodis šviesuomenė skamba gana liūdnai) vienyti Lietuvos žmones ir skatinti remti pažangą.

Ar po šių rinkimų kas nors gali pasikeisti ir Jūs mano raginimą pagaliau išgirsite? Labai abejoju, tačiau jei matai, kad reikia ginti gėrį ir vienyti siekti šio tikslo, turi stengtis nepavargti ir belstis, kol prisibelsi. Arba kol turi jėgų Tai ir darau.

Na, o tiems, kurie piktinasi, kad 74 proc. balsavo už G. Nausėdą, ir dar garsiau, kad beveik trečdalis rinkėjų pirmame ture balsavo už Rusijai ir Kinijai naudingas įtaigas atvirai skleidžiančius veikėjus, tačiau nieko nedaro, kad kovotų dėl piliečių protų, noriu palinkėti: eikite Jūs… Žinoma, kad ne kartu su Rusijos laivu. Raginčiau nueiti prie vieno iš Lietuvos partizanų kapo ir ramiai bent porą minučių pagalvoti, kaip jis kovotų, kaip vienytų Lietuvos žmones pažangai. Žiūrėk, ims ir suvirpės kažkas.

Ačiū visiems, kurie perskaitys šiuos „Patrioto užrašus“, ir ypač tiems, kurie jais pasidalys. Kaip minėjau, visi „Contribee“ rėmėjų, išskyrus didžiausių, pinigai bus panaudoti visuomenės informaciniam švietimui, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, jog pažanga yra stiprios valstybės ir gerovės pamatas. Visiems mums to ir linkiu!

Eduardas Eigirdas

Žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas ir vyr. redaktorius