Visuomenė

Lukas Savickas – žmogus, neįtikęs Gitanui Nausėdai ir šiandien vadovaujantis ekonomikos gaivinimui 2020 m. liepos 5 d. Eduardas EIGIRDAS

Ir ne tik tai. Lukas Savickas yra vienas iš tų žmonių, kurie reprezentuodami dabartinės valdančiosios daugumos suformuotą Vyriausybę leidžia tikėti, kad ši valdžia nėra vien tik blogio, kurio tikslas – kabinti makaronus, trolinti oponentus ir demokratiją bei pašerti visus įmanomus ūsuotus bebrus, įsikūnijimas.

Būtent dėl šios priežasties norime iš arčiau susipažinti su šiuo Vakaruose išsilavinimą gavusiu jaunu Lietuvos politiku, kuris, galima sakyti, šviečia karbauskinės realybės tamsoje ir teikia vilties, kad ši Vyriausybė, nepaisant destrukcinės įtakos, sugebės užtikrinti, kad ambicingas ekonomikos skatinimo planas iš tiesų veiktų ir padėtų Lietuvos piliečiams bei verslui atsigauti po galingo COVID-19 pandemijos smūgio. Už tai ir yra atsakingas L. Savickas – jaunas žmogus, neįtikęs prezidentui Gitanui Nausėdai ir nepaskirtas į ekonomikos ir inovacijų ministro postą, tačiau šiandien vadovaujantis ekonomikos gaivinimui. Nuo jo veiksmų, atsakingumo ir gebėjimo pinigų skirstymo procesą transformuoti į pažangą priklausys, kuo daugeliui piliečių ir verslų baigsis dabartinė krizė.

Gerbiamas Lukai, pirmas klausimas tikriausiai bus tradicinis: kaip atsidūrėte politikoje? Ar tai buvo atsitiktinumas?

Ilgą laiką nesijaučiau, kad esu atsidūręs politikoje. Pirmus dvejus metus į darbą Vyriausybėje žiūrėjau labai pragmatiškai –
tiesiog atėjau atlikti darbų, kurie būtini ir kurių Lietuvai trūksta. Nesusimąstydavau, kad tai yra politika, vertinau tai kaip darbą, kuris svarbus ir kurį būtina padaryti. Ilgainiui supratau, kad žingsnis po žingsnio vis labiau artėju prie suvokimo, kad jau esu politikoje, nes kiekvieną sprendimą reikia derinti, dėl jo derėtis, siekti kompromiso, sutarti.

Visada kalbėjome, kad turi būti skirtingi ekonomikos gelbėjimo greičiai ir etapai. Pirmajame etape svarbus pinigų panaudojimo greitis, ekonomikos nuosmukio stabilizavimas ir darbo vietų išsaugojimas. Šiuo metu nedarbo rodikliai stabilizavosi, ir tai leidžia manyti, kad nuosmukis nebeturėtų didėti. Dabar labai svarbu, kaip suveiks antrasis etapas, kurio tikslas bus ne tik pagalba išgyventi krizę, bet ir pastangos stiprinti ekonomikos bei verslo potencialą.

Šiandien jau nebegaliu, kaip anksčiau mėgdavau, sakyti, kad esu arti politikos. Prieš metus kaip nepartinis kandidatas dalyvavau pirmuosiuose tikruose rinkimuose kartu su Virginijaus Sinkevičiaus suburta Vilniaus miesto komanda. Nors mero pozicijos nukauti mums nepavyko, trys mandatai Vilniaus miesto taryboje ir frakcija – tikrai nemažas laimėjimas tokių pergalių anksčiau neturėjusiai komandai.

Būtent tada supratau, kad tai nėra atsitiktinumas. Pažvelgiau į ankstesnį laikotarpį, kai dar mokykloje teko dalyvauti ne vienuose, žinoma, ne tokiuose rimtuose, rinkimuose. Mokykloje mane išrinkdavo į savivaldą ar į prezidentus. Vėliau išrinko į Mokinių parlamentą. Tada dvejus metus, dar būdamas mokinys, turėjau galimybę vaikščioti Švietimo ministerijos koridoriais. Jorko universitete Anglijoje teko kurti Lietuvių studentų jaunimo sąjungą, Jorko lietuvių skyrių.

Todėl jei klausiate, ar politikoje atsidūriau atsitiktinai, tikriausiai nuoširdus atsakymas būtų, kad ne, nes visada jaučiausi naudingas, kai kartu su kitais ką nors kūriau. Kaip ir dabar. Tad šiandien jau atėjo metas pripažinti, kad nebesu arti politikos – esu politikoje.

Jūsų gyvenimo kelyje būta pažangių Vakarų universitetų. Kodėl studijavote Vakaruose ir kodėl nepasilikote ten, kur ir atlyginimai didesni, ir gal daugiau patirties galima įgyti?

Privertėte prisiminti ankstesnius savo svarstymus, apie kuriuos jau porą metų neteko galvoti. Iš tiesų yra keli momentai. Viena vertus, kai baigiau mokyklą, jau tuo metu nestoti į Lietuvos universitetus rinkausi tikrai ne todėl, jog maniau, kad jų kokybė netenkintų mano tikslų ar lūkesčių. Tiesiog turėjau tokį įsivaizdavimą, kad noriu kitokio išsilavinimo, nebūtinai namuose