Ekonomika

Lietuvi, iš energetikos uždirbo E. Muskas, galėsi užsidirbti ir Tu! 2018 m. gruodžio 6 d. Paulius PAULAITIS / straipsnis iš archyvo (2017-11)

2016 m. daugiau kaip 30 pasaulio valstybių iš atsinaujinančių išteklių pagaminta elektros energija jau buvo pigesnė už energiją, pagamintą naudojant iškastinį kurą. Didėjant taršos mokesčiams ir pingant technologijoms, ateitis priklausys būtent atsinaujinančių išteklių energetikai. Kokių galimybių atsiranda Lietuvai, šiandien vis dar importuojančiai tris ketvirtadalius elektros energijos?

Taigi, kelias šiandien atrodo aiškus, nes atsinaujinančių išteklių energetika pernai pasiekė lūžio tašką. Pasaulio ekonomikos forumo Infrastruktūros ir investicijų į plėtrą skyriaus vadovas Michaelis Drexleris iš „Deutsche Bank“ sako, kad ši sritis tapo ne tik komerciškai gyvybinga, bet ir patraukli investuotojams ilguoju laikotarpiu, nes garantuoja stabilią, nuo infliacijos apsaugotą grąžą. Tendencijos rodo, kad jis teisus.

Pasaulinės tendencijos

Besikeičiantį atsinaujinančių išteklių energetikos veidą gerai iliustruoja Jungtinės Karalystės pavyzdys: 2016 m. saulės jėgainės pirmą kartą šios šalies istorijoje pagamino daugiau elektros energijos nei anglys. Klimato kaitos tyrimų organizacijos „Carbon“ duomenimis, saulės jėgainių galia per metus Jungtinėje Karalystėje išaugo beveik dvigubai. Atrodo, kad iš Europos Sąjungos (ES) besitraukianti šalis rimtai pasiryžo pertvarkyti savo energetikos sektorių.

„Tesla“ šiandien siūlo stogo dangą, kuri ne tik gamina elektrą, bet ir atrodo estetiškai. Todėl jei šiandien Lietuvos valstybė bent dalį ES lėšų nukreiptų tam, kad paremtų asbestinio šiferio pakeitimą „Teslos“ danga, mūsų kaimai greitai suklestėtų dėl elektros gamybos. Turint išmintingą rėmimo politiką taip stogus dengtų visi.

Danija skaičiuoja, kad 2020 m. jų vėjo elektrinės gamins jau 50 proc. elektros energijos. Vokietijoje, kurios ekonomika Europoje stipriausia, vėjo ir saulės elektrinės pagamina apie 12 proc. visos elektros, o 2020 m. elektros gamyba iš atsinaujinančių išteklių turėtų siekti 35 procentus.

Akstiną tokiems pokyčiams greičiausiai davė 2015 m. pasirašytas Paryžiaus klimato kaitos susitarimas. Jame nurodoma, kad iki 2030-ųjų į atsinaujinančių išteklių energetiką kasmet būtina investuoti po 1 trln. JAV dolerių. Tais metais tokios investicijos sudarė „tik“ 286 mlrd. JAV dolerių, tačiau, prabėgus vos porai metų, šis skaičius jau perkopė 400 mlrd. ir auga toliau.

Pastarąjį dešimtmetį milžiniškos investicijos į atsinaujinančių išteklių energetiką lėmė iš vėjo ir saulės pagamintos elektros energijos kainos mažėjimą. „Siemens“ skaičiavimu, prieš penkerius metus statistinis vokietis už 1 kWh saulės energijos (kai pats įsirengdavo saulės elementus) mokėdavo net iki 50 euro centų, o 2016 m. kaina nukrito iki 8–10 euro centų. „Bloomberg“ skaičiavimu, visame pasaulyje per metus elektros energija atpigo 2–4 proc. ir už tai atsakinga vėjo bei saulės energija.

Žaliosios energijos kainos mažėjimui įtaką daro ne tik tobulinamos vėjo turbinų ar saulės fotoelementų technologijos, bet ir išmaniosios technologijos, tai yra išmanieji elektros tinklai. Atsinaujinančių išteklių energetikos didžiausias minusas – priklausymas nuo orų ir paros meto. Dieną saulės jėgainėse gaminama energija reikalingiausia naktį, todėl svarbu turėti pajėgumų tai energijai kaupti, kad būtų galima ją panaudoti tada, kada reikia, ir neapkrauti elektros tinklų. Didžiulį proveržį šioje srityje šiandien demonstruoja vis tobulinamos ir smarkiai atpigusios baterijos.

Kinija iki 2020 m. į atsinaujinančių išteklių energetiką žada investuoti net 360 mlrd. JAV dolerių, kad aktyviai kovotų su užterštumu ir sukurtų daugiau nei 13 mln. naujų darbo vietų.

Anot JAV energetikos departamento, 2008 m. visame pasaulyje baterijos 1 kWh kaina vidutiniškai siekė apie 1 000 JAV dolerių, o 2016 m. nukrito iki 200 JAV dolerių. Prognozuojama, kad 2020 m. ji sieks apie 100 JAV dolerių. Be to, smarkiai išaugs baterijų talpa. Didžiulį (šis žodis kalbant apie atsinaujinančių išteklių energetikos pokyčius neišvengiamas) proveržį tam duos pradėsiančios veikti gamyklos „Tesla Gigafactory“. Dėl to toliau populiarės ir pigs elektromobiliai, taip pat mažos galios saulės ir vėjo jėgainės. Pigesnės baterijos smarkiai išaugins ir sukaupiamos energijos kiekį, jis galės būti atiduotas į elektros tinklus ir panaudotas, kai tik bus poreikis.

„Siemens“ nuomone, iki 2030-ųjų decentralizuotos energijos sistemos sudarys beveik 50 proc. visų naujų elektros gamybos pajėgumų, tarp jų svarbią vietą užims vis labiau pingančios vėjo ir saulės jėgainės. Pavyzdžiui, fotovoltinių modulių kainos nuo 2000 iki 2015 m. kasmet vidutiniškai sumažėdavo po 7 procentus. O vėjo jėgainių jūroje įrengimas 2015–2020 m. turėtų pigti trečdaliu. Šie procesai akivaizdžiai demonstruoja, kad šiandien yra labai geras laikas persvarstyti Lietuvos energetikos ateitį. Ne tik dėl to, kad galėtume gaminti pigesnę energiją, bet ir kad apskritai turėtume efektyvių gamybos pajėgumų, mat jų mums beviltiškai trūksta.

Lietuva – elektros gamybos juodoji skylė

Lietuvai uždarius Ignalinos atominę elektrinę, kasmet vidutiniškai importuodavome apie tris ketvirtadalius elektros energijos. 2017 m. rugsėjį šis skaičius pakilo iki sveikam protui sunkiai suvokiamų 82 procentų. Kitaip sakant, nieko nebuvo padaryta, kad ši situacija pasikeistų, ir toliau nedaroma. Kad ir kaip ironiška būtų, daugiausia elektros pirkome iš nedraugiškiausios šalies – Rusijos. Nors mūsų politikai sutartinai teigia, jog daro viską, kad priešintųsi Astravo monstrui, dėl tokio didelio elektros importo gali susidaryti įspūdis, kad yra atvirkščiai – saugomas gamybos deficitas, kad jį galėtų panaikinti Kremlius.

Lietuva – vienintelė ES šalis, turinti tokius mažus elektros gamybos pajėgumus. Mūsų žurnalo redakcijos nuomone, tokia situacija neatleistina pirmiausia saugumo požiūriu, juk kasmet energijos poreikis auga, o mes vis dar nepradedame gaminti elektros.

Elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ duomenimis, 2015 m. Lietuvos elektros energijos poreikis buvo 10,86 TWh. Nuo 2009 m. elektros poreikis kasmet didėjo apie 1,4 proc. ir tendencijos išliks panašios, net nepaisant gyventojų skaičiaus mažėjimo. „Litgrid“ ilgalaikė elektros poreikio analizė leidžia prognozuoti, kad elektros vartojimas per 10 metų, atsižvelgiant į galimą ekonomikos svyravimą, didės vidutiniškai 1,3 TWh. Optimistinė prognozė numato, kad iki 2030 m. bendras elektros energijos poreikis gali siekti 13,5 TWh.

Investicijos į vėjo energetiką Europoje praėjusiais metais siekė 19,5 mlrd. JAV dolerių.

Viena vertus, elektros jungtis su Švedija ir Lenkija leido sumažinti priklausomybę nuo elektros importo iš Rytų ir kainų diktato galimybę, nes dabar galime rinktis. Tačiau turime suprasti, kad jei liekame elektros gamybos juodoji skylė, Rusija galės tikėtis dempinguodama kainas ne tik perimti mūsų rinkas, bet ir per mus ES bei mūsų mokesčių mokėtojų pinigais eksportuoti savo elektrą į Vakarus ir kurti tarpininkų tinklą, o šis apraizgys Vakarų bendroves. Taigi, jei nepasirūpinsime savo energija, ne tik būsime apraizgyti Kremliaus struktūrų, bet ir padėsime jomis apraizgyti Europą. Jei tuo pat metu nedidinsime atsinaujinančių išteklių energetikos potencialo, neteksime tūkstančių darbo vietų, papildomų mokestinių pajamų ir neplėtosime atsinaujinančių išteklių energetikos pramonės, o juk ji artimiausioje ateityje bus viena didžiausių pasaulyje.

Naujoji energetikos strategija taps išsigelbėjimu?

Vasaros pradžioje energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas pristatė naująją Lietuvos energetikos strategiją. Tiesa, Vyriausybės ji turėjo būti suderinta dar rugpjūtį, tačiau ant premjero stalo atsigulė tik spalio viduryje. Ir nors jos patvirtinimas vėluoja, strategijoje bent teoriškai orientuojamasi į pasaulines tendencijas ir proveržį Lietuvos energetikos versle.

„Išlieka pigaus elektros importo ir vietinės elektros gamybos užtikrinimo dilema, dabar turime jungtis, tačiau, žiūrint į perspektyvą, Lietuva turi turėti savo gamybą, negalime tenkintis tuo, kad esame čempionai pagal importą“, – pristatydamas strategiją sakė Ž. Vaičiūnas.

Projekte numatyta, kad Lietuva visą elektrą ateityje turėtų pasigaminti pati, o didelę dalį – 80 proc. – visos sunaudojamos elektros turėtų gauti iš atsinaujinančių išteklių. Strategijoje keliamas tikslas, kad 2020 m. iš atsinaujinančių išteklių būtų pagaminama 30 proc., 2030 m. – 45 proc., o 2050 m. – 100 proc. elektros. 2050 m. vien iš šių išteklių turėtų būti gaminama visa šilumos energija, o transporto sektoriuje žaliosios energijos dalis turėtų siekti 50 procentų.

„Mes sekame pasaulines tendencijas, kryptis aiški – pingančios atsinaujinančių išteklių technologijos, todėl pirmiausia vidaus gamybą matome iš atsinaujinančių išteklių, galbūt papildomai efektyvios kogeneracijos būdu iš dujų“, – teigė ministras.

Lietuvoje buvo iškelta idėja pritraukti „Teslą“, kad savo gamyklą statytų Lietuvoje. Manome, kad jei Lietuva ryžtingai pradės įgyvendinti energetinės nepriklausomybės Maršalo planą, paremtą atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra, galimybė, kad pasaulinis gigantas nuspręs statyti Lietuvoje savo gamybos pajėgumus, taps reali.

Be to, siekiant Baltijos valstybių tinklus sinchronizuoti su Vakarų Europa, ne vėliau kaip 2019 m. turi būti atliktas Lietuvos, Latvijos ir Estijos izoliuoto veikimo bandymas, kai visą elektrą šalys gaminsis pačios. Baltijos valstybėse iki 2025 m. turi būti pastatyta 200 MW galios jėgainė, nes kitu atveju šalys pritrūks patikimo rezervo. Ž. Vaičiūnas teigė, kad trūkstamą rezervą galėtų kompensuoti penktasis Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės agregatas: „Viena vertus, tai yra gana geras instrumentas dėl sisteminių paslaugų, kita vertus, tai labai geras instrumentas balansuojant atsinaujinančių išteklių energetiką, todėl projektas turi būti įgyvendinamas iki sinchronizuojant.“

Taigi, naująją energetikos strategiją iš tiesų galėtume vadinti pažangia ir pritaikyta prie realios situacijos. Tik vienas BET. Lietuvoje buvo patvirtintos bent kelios energetikos strategijos, tačiau jos nebuvo įgyvendinamos, todėl svarbiausia ne tai, kas bus parašyta strategijoje, o tai, ar vėliau bus priimti sprendimai, kurie šią strategiją pavers veiksminga. Nes nėra ko abejoti – su Rusija susijusių verslo, politikos ir žiniasklaidos grupių spaudimas importuoti elektrą tikrai niekur nedings. Todėl jei nebus atsakymo, kaip bus gaminama ir prekiaujama elektra Lietuvoje, kad investicijos pasiteisintų, kad pastatyta įranga gamintų elektrą, o ne stovėtų visiems stebint, kaip auga importo rodikliai, ši strategija bus tokia pat mirusi ir naudinga Rusijai bei kitiems elektros eksportuotojams, kaip ir buvusios. Todėl savo „pažangumą“ Sauliaus Skvernelio vadovaujamai Vyriausybei ir valstiečių bei žaliųjų dominuojamam Seimui dar reikės įrodyti realiais darbais.

Ir Tu galėsi tapti energetinės nepriklausomybės kariu!

Anot Energetikos ministerijos, Lietuva ir toliau rems atsinaujinančių išteklių energetiką, kol ji galės konkuruoti rinkoje. Šiuo metu su Europos Komisija derinama paramos schema ir planuojama, kad visos atsinaujinančių išteklių jėgainės gaus ne fiksuotą 12 metų elektros gamybos tarifą, kaip iki šiol, o priedą prie elektros rinkos kainos. Tokia schema turėtų leisti užtikrinti, kad valstybė nepermokėtų už žaliąją energiją (nes tikėtina, kad kainos nuolat kris), o investuotojams vis tiek leistų uždirbti.

Tačiau didžiausios galimybės šiandien vis dėlto atsiranda ne investuotojams į atsinaujinančius išteklius, o kiekvienam Lietuvos gyventojui, mat kiekvienas stogas iš esmės galėtų tapti elektros energiją gaminančiu ir pasyvias pajamas teikiančiu plotu. Tokiu atveju kiekvienas Lietuvos gyventojas galėtų ne tik prisidurti prie atlyginimo, bet ir realiai kovoti su Rusijos įtaka Lietuvos valstybei.

Simboliška, bet elektros gamybos plėtra yra efektyviausia pasipriešinimo Rusijos minkštajai invazijai į Lietuvą forma. Žaliosios energetikos revoliucija kiekvienam lietuviui suteikia galimybę tapti šio pasipriešinimo kariu. Ant savo namų stogų sumontavęs saulės plokštes arba mažas vėjo jėgaines, naudodamas elektrą savo poreikiams ir tiekdamas ją į tinklą kiekvienas gali užsidirbti ir kartu spręsti Lietuvos elektros gamybos problemą.

Toli dairytis tokių sėkmingų strategijos pavyzdžių nereikia. Vokietijoje po Fukušimos atominės jėgainės avarijos buvo nuspręsta atsisakyti branduolinės energetikos ir siekti, kad kuo didesnis procentas šaliai reikalingos energijos būtų gaunama iš atsinaujinančių išteklių. Įdomu tai, jog iniciatyvos, kad reikia didinti atsinaujinančių išteklių energetikos mastą, Vokietijoje atėjo iš apačios: vyko dideli visuomenės piketai, demonstracijos prieš branduolinę politiką. Tačiau buvo ne tik prieštaraujama, bet ir siūloma ieškoti alternatyvų. Vienintele realia alternatyva tapo atsinaujinančių išteklių energetika.

Šiandien yra labai geras laikas persvarstyti Lietuvos energetikos ateitį. Ne tik dėl to, kad galėtume gaminti pigesnę elektrą, bet ir kad apskritai turėtume efektyvių gamybos pajėgumų, mat jų mums beviltiškai trūksta.

Per kelerius metus Vokietijoje įvykdytas pirmas valstybinis atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros etapas, per jį daugiau nei 1 mln. vokiečių savo namų stogus pavertė mažomis saulės jėgainėmis. Didelę dalį (daugiau kaip 40 proc.) Vokietijos atsinaujinančių išteklių energetikos valdo privatūs asmenys (ūkininkai, bendruomenės ir t. t.), o verslo subjektams lieka tik nedidelė dalis. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl Vokietijoje pavyko išplėtoti atsinaujinančių išteklių energetiką, yra įstatymų priėmimas. Jie atvėrė kelią daugeliui žmonių itin lengvai elektrą atiduoti į bendrus tinklus ir iš to uždirbti. Pasauliniu mastu atpigusios technologijos leido užsitikrinti, kad investicijos į tokius žalius stogus atsipirktų.

Šiandien Lietuva turi istorinę galimybę pasukti Vokietijos keliu. Užuot kiekvienais metais 200 mln. eurų už elektros importą išvežę į užsienį, galėtume pasiekti, kad didelė dalis tos sumos liktų čia (mat dalis jos vis tiek iškeliautų už statomą įrangą). Tai ne tik prisidėtų prie Lietuvos energetinio saugumo, bet ir leistų papildomai užsidirbti. Tad uždirbtų ne Rusijos tarpininkai, o Lietuvos piliečiai, ant savo namų stogų turintys saulės ar vėjo generatorius. Todėl svarbiausia, kad šiandien piliečiai nebūtų pasyvūs ir su mūsu redakcija bei progresyviais valdžios atstovais remtų atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą. Nes tai ne tik leis atsirasti stambiems gamybos pajėgumams, bet ir sudarys ypač palankias sąlygas masiniam piliečių dalyvavimui, kad kiekvienas turėtų galimybę tapti Lietuvos energetinės nepriklausomybės, kuri reikš ir didesnę gerovę, kariu.

Privalome ryžtis energetikos Maršalo planui

Be abejo, labai svarbu ir tai, kaip valdžios institucijos sugebės įgyvendinti atsinaujinančių išteklių energetikos revoliuciją. Ar sieks galutinio tikslo ir suteiks tam būtinų priemonių, ar ši energetikos strategija užstrigs išorės ir vidinių interesų grupių įtakos tinkle.

1,4 mlrd. eurų – maždaug tiek ES pinigų įsisaviname kiek-vienais metais. Ir bent kol kas šių pinigų generuojama grąža kelia didelių klausimų. Todėl mes redakcijoje klausiame, kodėl bent 3, 4 ar 5 proc. šių lėšų nenukreipus energetinės nepriklausomybės, energetinio saugumo ir su energetika susijusio potencialo plėtrai. Tam, kad valstybė kompensuotų apie 20 proc. atsinaujinančių išteklių energetikos pajėgumų vertės. Tai sutrumpintų saulės, vėjo, biokuro, hidro- ir kitų atsinaujinančių išteklių energetikos generatorių atsiperkamumo laikotarpį bei padidintų investicinį patrauklumą. Ši parama galėtų siekti apie 50 mln. eurų per metus ir būti skirstoma pagal pagrindinį kriterijų – kad paramą visų pirma gautų tie, kurie už tam tikrą jos sumą pažadėtų pagaminti didžiausią kiekį elektros energijos. Taip plėtojant gamybą būtų užtikrintas ne tik masiškumas, bet ir mažiausia kaina. Juk kuo sparčiau augs vietos gamyba vykdant atsinaujinančių išteklių energetikos projektus ir remiant įrangos įsigijimą, tuo didesnė teigiama įtaka bus rinkai, nes visi elektros gamintojai, siekdami pagaminti ir parduoti didžiausią kiekį elektros energijos, konkuruos ir muš kainą žemyn. Todėl išloš ne tik Lietuvos piliečiai ir verslas, kuris diegs pajėgumus, bet ir visa pramonė bei vartotojai, mat jie užtikrins, kad Lietuvoje elektros energijos kainos ilguoju laikotarpiu būtų vienos mažiausių Europoje.

Ličio jonų akumuliatorius „Tesla Powerwall“ leidžia kaupti elektros energiją, kai ji yra pigi (ne piko metu – naktį), ir naudoti ją piko metu vietoj brangios energijos iš elektros tinklo arba elektromobiliui įkrauti.

Šiandien pradėjus taip didinti atsinaujinančių išteklių energetikos potencialą ir viešai deklaravus, kad taip energijos gamybos plėtra bus remiama bent jau iki 2030-ųjų, bus sukurta schema. Ji trauks nuolatinį verslo dėmesį, todėl Lietuva gali tapti tam tikro papildomo ekonominio, technologinio ir žinių, susijusių su atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra, potencialo centru. Mūsų verslas jį vėliau galės išnaudoti plėtrai į kitas valstybes. Be to, taip didinant atsinaujinančių išteklių energetikos pajėgumus, nebus apkraunami tinklai ir supriešinama gamyba bei energijos skirstymo tinklai, nes elektros gamintojai, didindami savo pajėgumus, kartu mokėdami mokesčius už rezervavimą ir balansavimą, sukurs ekonomines sąlygas Lietuvos elektros tinklų transformacijai į išmaniuosius, dar labiau orientuotus į atsinaujinančių išteklių energetiką ir smulkesnius gamintojus.

Taigi, jei iš tiesų šiandien Lietuvos valdžioje yra žalieji, o ne užsimaskavę raudonieji, bene svarbiausias nacionalinis partijų susitarimas, kuris turėtų būti priimtas jiems būnant valdžioje, turėtų būti dėl kasmečio atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros rėmimo – tam tikras lietuviškas energetikos Maršalo planas. Kad per skaidrius konkursus, remiant elektros iš atsinaujinančių išteklių gamybą, būtų įgyvendinta tikra energetikos revoliucija. Galop ji išvaduotų mus nuo importo, šimtų milijonų išvežimo iš Lietuvos ir destrukcinės išorės įtakos. O tuo pat metu būtų išplėtota nauja elektros gamybos iš atsinaujinančių išteklių pramonė, sukurta tūkstančiai darbo vietų ir leista uždirbti dešimtims tūkstančių Lietuvos piliečių. Be to, didėtų biudžeto pajamos ir būtų galutinai įtvirtinta Lietuvos energetinė nepriklausomybė.