Laisvai prieinami straipsniai

Kas 2023 m. neleis pavargti nuo karo? 2023 m. sausio 12 d. Petras AUŠTREVIČIUS, Europos Parlamento narys, EP frakcijos „Renew Europe“ narys, EP Užsienio reikalų komiteto narys

2022-ieji į istoriją bus įrašyti kaip rusiško imperinio šovinizmo ir karo, nuo kurio pradžios Europos širdis persikėlė į Kyjivą, metai.

Karo, kurio viena pusė herojiškai stojo ginti savo namų mūšio lauke, o kita pusė bailiai bombardavo Ukrainos miestus ir kaimus, plėšė ir prievartavo. Šie karo nusikaltimai neabejotinai visuotinai bus pripažinti ukrainiečių tautos genocidu, įvykdytu teroristinio režimo, o teroristų laukia šis tas daugiau nei Haga.

Šie metai Europoje žymimi ir kaip ekonominio netikrumo, ir kaip politinio neutraliteto arba vidurio kelio pabaigos laikas. 2022-aisiais reikėjo aiškiai pasirinkti „už ką“ ir „prieš ką“, ir laisvos Europos ir viso pasaulio šalys su pastaraisiais dešimtmečiais nematyta vienybe pasirinko.

2022 m. vasario 24 d. agresoriaus pradėtas karas keliasi į 2023-iuosius, kai ir toliau bus siekiama vieno tikslo – Ukrainos pergalės. Stulbinantis laimėjimas, kad prie jos šiais laikais prisideda kiekvienas laisvę branginantis žmogus, o „Blue/Yellow“ ir kitos nevyriausybinės organizacijos padeda šimtus kartų efektyviau už didžiausius išteklius turinčias institucijas.

Reikia pripažinti ir tai, kad vadinamojoje didžiojoje Europoje jau išryškėjo pirmieji nuovargio nuo karo ženklai. Karui reikėjo ir dar reikės neįtikėtinai didelių išteklių.

Bet tai, kad nepavargo Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija, tai, kad pavyzdį rodo JAV vedama koalicija ir pirmą kartą istorijoje ne tik finansinę, bet ir karinę paramą ne ES šaliai teikia pati Europos Bendrija – visa tai padeda nepavargti ir ukrainiečiams.

Tik visapusė ir galutinai įtvirtinta Ukrainos pergalė sukurs stabilią ateitį Europai. Kai kas Vakaruose su tuo nesutinka ir taip, būkime atviri, pučia į Kremliaus dūdą. Pradedant nuo buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio, aktyviai siūlančio perbraižyti Ukrainos žemėlapį ne ukrainiečių naudai. Tai laikau visai ne realia politika, o tiesiog baime laimėti prieš šalį agresorę. Tęsiant Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimais apie esą būtinas saugumo garantijas Rusijai arba Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo pasvarstymais apie poreikį grįžti į ne tokioje tolimoje praeityje tariamai veikusią Europos saugumo sistemą, nors ji nesutrukdė Rusijai įsiveržti į Ukrainą ir pradėti karą.

Esu tikras, kad taikos planas atsiras Kyjive, o ne H. Kissingerio ar kurio nors kito kišenėje. Kuo anksčiau Vakaruose baigsis savitaigos seansai iš išskaičiavimo ar naivumo, kad yra kitų būdų sustabdyti teroristinę valstybę, išskyrus pergalę mūšio lauke, tuo geriau.

Ankstesnės ekonominės krizės akivaizdoje skambėjo posakis „Per didelis ir per svarbus, kad žlugtų“, o šiuo metu tarsi mėginama transliuoti kitą žinią: „Per dideli, kad būtų neteisūs.“ Gerai tai, kad Prancūzijos ar Vokietijos lyderiams vis dėlto jau net viešai primenama, kad neteisingos prielaidos neatneš nei karo Ukrainoje pabaigos, nei ilgalaikės taikos žemyne.

Ankstesnės ekonominės krizės akivaizdoje skambėjo posakis „Per didelis ir per svarbus, kad žlugtų“, o šiuo metu tarsi mėginama transliuoti kitą žinią: „Per dideli, kad būtų neteisūs.“ Gerai tai, kad Prancūzijos ar Vokietijos lyderiams vis dėlto jau net viešai primenama, kad neteisingos prielaidos neatneš nei karo Ukrainoje pabaigos, nei ilgalaikės taikos žemyne.

2022 m. džiugino solidi europiečių reakcija į Rusijos karą Ukrainoje ir mūsų vertybes. Trys ketvirtadaliai europiečių yra už tolesnę visokeriopą paramą Ukrainai, ir tai yra be galo svarbu, turint omenyje kurį laiką stiprėjusį radikalų ir populistų balsą Europoje.

Pakanka ženklų, kad Europos vieningumas dėl finansinės ir karinės paramos Ukrainai 2023 m. sustiprės, nepaisant interesų Rusijoje vis dar turinčių šalių priešinimosi.

Europai nėra kitos išeities, kaip stiprinti savo saugumo ir gynybos pajėgumus. Apsispręsta kurti reikšmingas Europos greitojo reagavimo pajėgas. Galbūt girdėtume mažiau ginčų dėl vokiečių brigados dislokavimo Lietuvoje formų ir galimybių, jeigu Europa imtų ir įgyvendintų sprendimą dėl daugiašalių pajėgų ir jų dislokavimo? Tai – neišnaudotas potencialas.

O Rusijos pralaimėjimai Ukrainos žemėje 2023-iaisiais tęsis, kaip ir Rusijos ekonomikos erozija vis labiau spaudžiant recesijai ir Rusijos piliečiams tebebėgant iš šalies. Tai mažina ne vien ekonomines, bet ir karines agresorės galimybes. Kareivių, ne vien amunicijos, stygius gali tapti rimtu veiksniu, versiančiu Rusiją atsisakyti ateities karų.

Baigdamas norėčiau prisiminti 2022 m. Sacharovo premijos laureatės, Nobelio taikos premiją pelniusios Ukrainos Pilietinių laisvių centro vadovės Oleksandros Matvijčuk žodžius, pasakytus Europos Parlamente. Teisininkė ir žmogaus teisių gynėja paprašė trijų dalykų: ginklų, sankcijų ir teisingumo.

Ukrainiečių ryžtas ir valia laimėti neleis Europai pavargti nuo karo.