Nacionaliniai interesai

Įtakingiausi Lietuvos oligarchai ir juos stiprinančios galios 2018 m. birželio 29 d. TEMA / EDUARDAS EIGIRDAS

Turbūt turėčiau labai džiaugtis, kad pagaliau į viešumą nutekėjo Valstybės saugumo departamento (VSD) informacija apie įtakingiausias Lietuvos verslo grupes, ir kad visos šešios 2016 m. įtakingiausios verslo grupės buvo ir mūsų žurnalo dar 2015-aisiais paskelbtame įtakingiausių ir pavojingiausių Lietuvos oligarchų dešimtuke.

Tačiau džiaugsmo kol kas nejaučiu. Žinoma, labai gerai, kad pagaliau ne tik mūsų redakcija drįso įvardyti didžiausią įtaką Lietuvos valstybei darančias verslo grupes. Bet iš tiesų šiandien vien paskelbti 2016 m. įtakingiausias verslo grupes, kai mes žurnale jas aprašėme dar 2015 m., neužtenka. Būtina įvardyti ne tik tas grupes, kurios buvo įtakingiausios prieš porą metų, bet ir tas, kurios didina įtaką šiandien. Ir pagaliau aiškiai atsakyti į klausimą, kodėl kova su oligarchija nesibaigia.

Nes kai tik atrodo, kad įveikėme „Rubikon“, paaiškėja, kad pradeda dominuoti „Gazprom“. Tik įveikiame „Gazprom“ – ant galvos užsirioglina „Vilniaus prekyba“. Tik įveikiame ją – jau reikia krapštyti „MG Baltic“. O šitą krapštant savo čiuptuvėlius jau baigia suleisti superenergingas Naisių oligarchas. Mums atrodo, kad jis tik tuo ir užsiima – kuo tikslingiau modeliuoja būtent oligarchams parankių politikų pergalę artėjančiuose rinkimuose.

Tad ar galima džiaugtis šiuo metu visuomenę užliejusios informacijos gausa, jei šiandien turėtų vykti sisteminis Lietuvos apsivalymas, bandant užkirsti kelią naujų oligarchinių struktūrų stiprėjimui, ir bandoma atsakyti į klausimą, kurios oligarchinės grupės ir kaip siekia įtaką didinti šiandien bei nulemti 2019-ųjų Lietuvos Respublikos prezidento ir 2020-ųjų Seimo rinkimus? Juk būtent šių rinkimų rezultatai ir nulems, ar šiandienė kova su oligarchija pasibaigs bent kiek didesne pergale ir demokratinių jėgų stiprėjimu, ar turėsime pripažinti, kad kovodami su 2016 m. pavojingiausiais oligarchais pralaimėjome rinkimus pavojingiausiems 2019 m. oligarchams. To neturėtume leisti.

Oligarchijos krikštatėvis ir Lietuvos gazpromizacija

Labiausiai stebina tai, kad kai kalbama apie įtakingiausias Lietuvos verslo grupes, tiksliau, kaip aš jas vadinu, pavojingiausias oligarchines grupes, sugebama nepastebėti Vladimiro Putino vaidmens. Juk jis yra tarsi Lietuvos oligarchijos krikštatėvis – nuosekliai rūpinasi oligarchijos, kaip dominuojančios įtakos grupės Lietuvoje, įsitvirtinimu. Jeigu neanalizuojama Rusijai naudinga įtaka, gali susidaryti iškreiptas realybės vaizdas. Vėliau tai tampa lemiamu veiksniu, nes su žiniasklaidos, politinių ir internetinių trolių pagalba visuomenei primetamos klaidingos nuostatos rinkimuose padeda laimėti Rusijai ir oligarchams naudingoms jėgoms.

Kad tai realiai veikianti sistema ir kad ją būtina analizuoti, matyti ir jai priešintis, geriausiai demonstruoja tai, kad būtent ja remdamasis į politiką sėkmingai grįžta Viktoras Uspaskichas. O Lietuvos žiniasklaida jam – kaip geriausiais juodosios buhalterijos laikais – ir vėl plačiai atveria vartus. Nors neturėtų. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto komisija būtent šio oligarchų herojaus kelią turėjo išanalizuoti labai kruopščiai, nes šis žmogus yra įtakos darymo Lietuvai simbolis. Manyčiau, kad pats pirmas ir mylimiausias V. Putino žaisliukas. Ir juo vėl žaidžiama artėjant rinkimams.

Laisvus Lietuvos žmones, kuriems dar nėra praplautos smegenys, turėtų šokiruoti, kad šiandien valdžioje yra tie, kurie priešinosi Visagino ae, tačiau Astravo ae statybai pasipriešinimo nematome, o link valdžios žengia dar ir tie, kurie tiesė kelius „Gazprom“.

Kadaise visuomenę V. Uspaskichas nustebino tuo, kad su juo susijusiai bendrovei „Jangila“, prekiavusiai su Rusija, 1999 m. birželį Panevėžio apygardos prokuratūra pateikė 271 mln. litų ieškinį. Dar labiau visus turėjo nustebinti, kad tai nesutrukdė V. Uspaskichui su jam advokatavusio Artūro Paulausko partija patekti į Seimą. O pati byla teisme greitai numirė, nes teismai nusprendė, kad ši byla neturėtų būti nagrinėjama Lietuvoje.

Kadangi manau, jog „Jangila“ Rusijos buvo panaudota kaip V. Uspaskicho invazijos į Lietuvos politinę areną finansavimo priemonė, stebėtis, kad jam pinigų nepritrūko, nereikėtų. Beje, tuo metu sklandė gandai, kad šių pinigų užteko pasirūpinti ne tik partija, su kuria jis pateko į Seimą, bet ir palankia aplinka Rolando Pakso bei ilgametės „valstiečių“ lyderės Kazimiros Danutės Prunskienės sėkmingam pasirodymui rinkimuose. Jei tai tiesa – jei su „Gazprom“ siejamas Suvirintojas iš tiesų pasirūpino visu tuntu bičiulių, tai leistų teigti, kad šis projektas suveikė tiesiog idealiai. Juk būtent Viktorui Uspaskichui, Rolandui Paksui, Artūrui Paulauskui, Kazimirai Danutei Prunskienei ir Algirdui Mykolui Brazauskui būnant valdžioje buvo įgyvendintas, mano nuomone, Lietuvai nuostolingiausias projektas: ne tik privatizuotos „Lietuvos dujos“, bet ir atsisakyta pereiti prie pigesnio biokuro (tuo metu už jį iš visų jėgų agitavau), todėl nuostolis buvo milžiniškas.

Nematyti ir neakcentuoti dėl „Gazprom“ įtakos Lietuvos valstybės ir mūsų žmonių patirtų nuostolių – vadinasi, iškreipti realybės vaizdą. Nes tai leidžia nuslėpti Rusijos labui veikiančių politikų, žiniasklaidos priemonių ir verslo grupių tinklą bei sudaro sąlygas šiam tinklui juodinti visus, kurie kovojo su „Gazprom“ – net įteigti visuomenei, kad jie tik vogė.

Prisiminkime, kad tuometė valdžia „Lietuvos dujas“ koncernui „Gazprom“ ir jo partnerei, Vokietijos bendrovei „E.On Ruhrgas International“, 2003 m.
pardavė perleidusi po 34 proc. akcijų už 100 ir 116 mln. litų. O 2014 m. iš esmės tą patį verslą Lietuvos valstybė, vėl valdant kairiesiems su to paties V. Uspaskicho ir R. Pakso partijomis, iš „Gazprom“ ir jų partnerių išpirko už 417 ir 508,6 mln. litų. Žinoma, būtina atsižvelgti į tai, kad per tuos metus „Gazprom“ ir „E.On Ruhrgas International“ padidino savo turimus paketus. Pavyzdžiui, „Gazprom“ į akcijas investavo apie 158 mln. litų. Bet tokiu atveju reikėtų prisiminti ir tai, kad per tą laikotarpį „Gazprom“ Lietuvoje gavo 242 mln. litų dividendų. Todėl galima teigti, kad dėl sėkmingos privatizacijos „Gazprom“ per beveik 11 metų uždirbo daugiau nei 300 proc. pelno. Be to, šis koncernas su partneriais ne tik labai sėkmingai įsigijo „Lietuvos dujas“, bet ir dar sėkmingiau jas pardavė. Juk pirkimo laikotarpiu bendrovė „Lietuvos dujos“ buvo monopolininkė, o brangiai išpirkta ji buvo tada, kai paaiškėjo, jog suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas ir Europos Sąjungos (ES) priimti sprendimai monopolį panaikins. Tai skamba kaip didžiausia nesąmonė, nes juk turėjo būti atvirkščiai.

Ir tai – dar ne pati didžiausia koncerno „Gazprom“ sėkmė bendradarbiaujant su kairiąja nomenklatūra bei V. Uspaskichu ir jo aplinka. Juk „Gazprom“, iš savo investicijos uždirbęs 300 proc. pelno, dar ir dujų kainas Lietuvos vartotojams pakėlė. Lietuvos valstybės pasamdyti ekspertai apskaičiavo, kad mūsų šalies piliečiai „Gazprom“ už dujas permokėjo 1,5 mlrd. eurų. Taip pat reikėtų prisiminti, kad „Gazprom“ įtaka Lietuvos politikams, oligarchams, žiniasklaidai ir ekspertams lėmė, kad Lietuva prie vietinio biokuro, kuris buvo kelis kartus pigesnis (už tai agitavau nuo 2002-ųjų), perėjo dešimtmečiu vėliau. Dėl šio vėlavimo tūkstančiai darbo vietų Lietuvoje buvo sukurta daug vėliau, pinigų iš Lietuvos už dujas ištekėjo gerokai daugiau, o Lietuvos biudžetas pajamų gavo gerokai mažiau. Taigi, bendras gazpromizacijos nuostolis Lietuvos valstybei ir visuomenei gali siekti iki 3 mlrd. eurų.

Deja, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto komisijos pirmininkas Vytautas Bakas, kuris labai drąsiai pareiškė, kad koncernai „MG Baltic“ ir „Vilniaus prekyba“ Lietuvai galėjo padaryti iki 1,5 mlrd. eurų siekiančią žalą, tad ją reikia bandyti iš šių koncernų iškrapštyti, kažkodėl sugebėjo praleisti pro akis „Lietuvos dujų“ privatizavimo ir Lietuvos gazpromizacijos istoriją, nors būtent ši istorija geriausiai atskleidžia pavojingiausią Kremliaus įtaką. Juk Kremliaus įtakos tinklas per žiniasklaidą įvairiais būdais visuomenei stengiasi įteigti, kad ne „Gazprom“ buvo blogis, kad didžiausias blogis, kuris labiausiai pakenkė Lietuvai, yra „Gazprom“ parklupdęs SGD terminalas. Užmirštant gazpromizaciją sudaromos puikios sąlygos tam, kad kaunantis su koncernais „MG Baltic“ ir „Vilniaus prekyba“ rinkimus laimėtų Kremliaus koncernams naudingi asmenys. Taigi, visa šiuo metu vykstanti kova su oligarchija virstų tik Kremliaus pergalės priedanga.

Antrasis V. Putino puolimas ir „nematomas“ tinklas

Jei reikėtų įvertinti Rusijos įvykdytus invazinius išpuolius, kurie pasiekė savo tikslą, teigčiau, kad didžiausią nuostolį Lietuvai padarė net ne gazpromizacija, o Astravo atominės elektrinės (AE) projektas. Jis prasidėjo nuo kovos net ne su Visagino AE, o su politikais, kurie įgyvendino SGD terminalo projektą, sužlugdė „Gazprom“ monopolį ir taikėsi pasirūpinti elektros gamybos plėtra bei taip gerokai sumažinti Kremliaus tinklo finansinę galią. Būtent dėl šios priežasties puolimo prieš 2012-ųjų rinkimus mastas buvo epinis. Apie jį būtų galima parašyti pasaulinį bestselerį, tik kad nelabai kam rūpi kovos dėl Lietuvos, ypač kai JAV prezidentauja Donaldas Trumpas. Tad viso puolimo grožio įvairovė ir galia liks neįvertinta.

Kadaise Lietuvos institucijos prieš rinkimus nepamatė V. Uspaskicho juodosios buhalterijos. Šiandien, ir vėl artėjant rinkimams, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimas nepamatė ne tik „Gazprom“ žalos ir jam dirbusio tinklo, bet ir to verslo tinklo, kuris finansavo Lietuvos žiniasklaidoje skleistą propagandą prieš energetinę nepriklausomybę įtvirtinti turinčius sprendimus. Belieka pajuokauti, kad gal laikas pavojingiausią V. Putino įtaką skelbti „nematoma“?

Vis dėlto vieną epizodą pateiksime. Labai sunku suvokti, kaip „Rosatom“ įtakai tirti sukurta Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto komisija sugebėjo jos nepamatyti, ypač kai mes žurnale apie tai rašėme gal dešimtis kartų. Vis kartojome, kad jei, mūsų šaltinių duomenimis, VSD buvo informavusi Seimą, jog Rusija per verslą į Lietuvos žiniasklaidą propagandai prieš Visagino AE, o vėliau – ir prieš SGD projektą, investavo dešimtis milijonų litų, kaip įmanoma tiriant „Rosatom“ įtaką nepastebėti Rusijos įtakos, kai per verslą investavus į Lietuvos žiniasklaidą ir nukalus Lietuvos AE projektą buvo atvertas kelias Astravo AE statybai?

Tai ir vėl yra didžiulė dovana Kremliaus bei oligarchų troliams, tiek politiniams, tiek analitiniams, tiek internetiniams, kurie nepavargdami kartoja, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė išleido kelis milijonus litų, kad agituotų už Visagino AE, tačiau Kremliaus išleistų, beje, mafijos būdais, dešimčių milijonų propagandai prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę skleisti niekas nemato. Net ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto komisija, tirianti būtent „Rosatom“ įtaką. Manau, kad tai Kremliui naudingoms įtakos grupėms sudaro tiesiog idealias sąlygas, kaip ir „Gazprom“ bei SGD terminalo atvejais, aukštyn kojomis apversti realybę ir Lietuvos patriotus, kovojančius su Kremliaus mafija, milijardinius nuostolius Lietuvos žmonėms ir egzistencinę Astravo AE grėsmę pateikti kaip žulikus, o Rusijos interesams naudingus asmenis ir visą tinklą, kuriuo rėmėsi Kremlius, paslėpti nuo visuomenės akių. Atsižvelgiant į Rusijai naudingų grupių įtaką žiniasklaidai, ypač internetinei, tai gali turėti lemiamą įtaką visuomenės nuostatoms ir rinkimų rezultatams.

Gazpromizuojant Lietuvą buvo sėk-mingai panaudotas Kremliui naudingos įtakos tinklas – jis leido užsitikrinti įtaką politikai, žiniasklaidai bei kitoms sritims ir nugalėti. Tad jei šis tinklas buvo sėkmingai aktyvintas kovojant su Visagino AE ir dėl valdžios Lietuvoje, jei net šiandien, kai buvo tiriama „Rosatom“ veikla, neatsirado jėgų šį tinklą demaskuoti, kas trukdo Rusijai jį panaudoti 2019 ir 2020 m. Lietuvos rinkimuose? Nėra jokių prielaidų manyti, kad šio iki šiol „nematomo“ tinklo V. Putinas neturėtų panaudoti, kad užsitikrintų sau naudingų įtakos grupių stiprėjimą. Nebent po dabartinio tyrimo, kurio taikinys – koncernas „MG Baltic“, artėjant 2019-ųjų rinkimams būtų demaskuotas ir Rusijos įtakos tinklas, kuris iš pradžių padėjo gazpromizuoti Lietuvą, vėliau atvėrė kelius Astravo AE projektui, o dabar ruošiasi jį per Lietuvą prijungti prie ES energetikos sistemos ir tai padarys, nebent Lietuva ras jėgų šį tinklą sustabdyti ir neleis, kad kova su „MG Baltic“, kurią neaišku ar pavyks laimėti, taptų priedanga pergalingam V. Uspaskicho ir į jį panašių asmenų sugrįžimui į Lietuvos politikos olimpą.

Kodėl slepiama tikroji  „MG Baltic“ iškilimo istorija?

Uspaskicho ir jo šalininkų sugrįžimas į valdžią po artėjančių rinkimų būtų gana logiškas, nes primintų „Rubikon“ istoriją – juk šios verslo grupės įtakos augimas buvo pažymėtas ne tik Artūro Zuoko išrinkimu Vilniaus miesto meru, bet ir tų pačių jėgų, kurios atvėrė kelius „Gazprom“ invazijai, įsitvirtinimu Seime. Sutartis dėl Vilniaus šilumos ūkio nuomos buvo pasirašyta 2002 m., kai Seime ir Vyriausybėje, kurie galėjo užkirsti kelią šiam sprendimui, šeimininkavo A. M. Brazauskas, V. Uspaskichas, A. Paulauskas bei „valstiečių“ ir Naujosios demokratijos partijos frakcijų seniūnė, o vėliau – ir jungtinės partijos lyderė K. D. Prunskienė. Tačiau kai prokuratūra 2004 m. smogė per „Rubikon“ kurtą įtakos tinklą, kuris buvo įdomus tuo, kad „Rubikon“ atstovai į sąsiuvinuką žymėjosi, kam ir kiek davė, tarsi vienu blanknotėliu būtų norėję sukompromituoti visą demokratinę Lietuvos sistemą, kovoje su „Rubikon“, kaip ir šiandien kovoje su „Rosatom“, buvo nepelnytai užmirštas kairiosios nomenklatūros ir 
V. Uspaskicho bei jo artimiausių bendražygių buvimas valdžioje tuo metu, kai „Rubikon“ iš verslo viščiuko tapo viena galingiausių oligarchinių grupių. Lygiai taip pat šiandien jų vaidmuo užmirštamas „MG Baltic“ tapimo galingiausia oligarchine grupe istorijoje. Ramūnas Karbauskis ir jo parankiniai bei visa armija interneto trolių bando įteigti, kad „MG Baltic“ galia susiformavo būtent konservatorių ir Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu – net susidaro įspūdis, kad tai vos ne pagrindinė šiuo metu visų oligarchinių bei nomenklatūrinių jėgų užduotis. Nors tai yra visiškas melas. Juk savo galybę ši verslo grupė įgijo būtent V. Uspaskicho ir A. M. Brazausko valdžios šešėlyje. Beveik tuo pačiu metu, kai Seime ir Vyriausybėje dominavo su V. Uspaskichu, R. Paksu, K. D. Prunskiene, A. M. Brazausku ir A. Paulausku susijusios jėgos, ne tik išaugo „Rubikon“, ne tik koncernui „Gazprom“ pigiai buvo parduotos „Lietuvos dujos“ ir galutinai susiformavo gazprominės įtakos tinklas, bet ir iškilo supergalia – koncernas „MG Baltic“. Pirmas įvykis, sustiprinęs šio koncerno galią, buvo „Stumbro“ gamyklos privatizavimas 2003 m. spalį. Kitas galios koncentravimo žingsnis įvyko gana greitai, po dviejų mėnesių, valdant tiems patiems politikams: „MG Baltic“ įsigijo LNK televizijas. Tai galutinai įtvirtino šio koncerno galią. Kaip tuo metu teigė šio koncerno prezidentas Darius Mockus, šis įsigijimas užbaigė trejus agresyvių investicijų metus (kaip „keista“, kad agresyvi plėtra sutapo su A. M. Brazausko ir V. Uspaskicho įtakos stiprėjimu). Beje, žiniasklaida tuo metu kėlė versijas, kad įtakingai televizijai įsigyti reikalingų lėšų koncernas pasiskolino iš ką tik privatizuoto „Stumbro“.

Taigi, 2003 m. pabaigoje, valdant kairiosios nomenklatūros grandams A. M. Brazauskui ir A. Paulauskui, šešėlyje dūzgiant V. Uspaskichui, prezidentaujant Vladimiro Borisovo draugeliui R. Paksui, o „valstiečiams“ diriguojant K. D. Prunskienei, „MG Baltic“ įsigijo itin pelningą alkoholio gamintoją ir galingą įtaką turinčią televiziją. Ironiška, kad, kaip ir „Gazprom“ atveju, dar vienas sėkmingas „MG Baltic“ etapas prasidėjo vėl į valdžią po 2012-ųjų Kremliaus propagandos kampanijos, nukreiptos prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę, sugrįžus kairiosios nomenklatūros, V. Uspaskicho ir  R. Pakso pajėgoms. Kaip „Gazprom“ labai sėkmingai ir brangiai pardavė Lietuvai „Lietuvos dujas“, taip „MG Baltic“ ir toliau koncentravo galią. Ir tam bandė priešintis tik mūsų žurnalas. Kai 2013 m.
valdant kairiųjų ir prokremliškų politikų daugumai „MG Baltic“ valdoma UAB Laisvas ir nepriklausomas kanalas įsigijo 100 proc. UAB Baltijos TV akcijų, o 2014 m. „MG Baltic“ valdoma UAB „Mineraliniai vandenys“ įsigijo įmonių grupę „Alita“, ne tik nuostabioji Seimo dauguma, bet ir Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba nė necyptelėjo. Todėl šiame kontekste belieka klausti, kaip po viso to ne tik kolegos oligarchinėse žiniasklaidos priemonėse, bet ir estų verslui priklausanti žiniasklaida bei LRT darbuotojai sugeba toleruoti skleidžiamą melą, kad „MG Baltic“ galia susiformavo dešiniųjų ir prezidentės D. Grybauskaitės valdymo laikotarpiu. Kodėl tai naudinga Kremliui, kairiajai nomenklatūrai ir šioms įtakos grupėms artimiems oligarchams, gana akivaizdu: kaip ir „Gazprom“ atveju, nuslėpus šio koncerno Lietuvai padarytą 3 mlrd. eurų žalą, SGD terminalą galima pateikti ne kaip nepriklausomybės ir gerovės įtvirtinimo simbolį, o kaip didžiulį Lietuvos visuomenę alinantį blogį, tad jo statytojus – konservatorius ir D. Grybauskaitę – reikia ne ant rankų nešioti, o nunešti ir išmesti į istorijos sąvartyną, prieš tai dar nuteisus ir pasodinus. Juk būtent konservatoriams ir D. Grybauskaitei pradėjus nomenklatūrinės ir oligarchinės įtakos valymą, teisėtvarka tapo pajėgi tirti tokios galingos kairiųjų ir prokremliškų asmenų įtakos laikais išaugintos korporacijos kaip „MG Baltic“ veiksmus, tačiau šį tyrimą šiandien bandoma panaudoti ne tam, kad būtų demaskuota ir įveikta oligarchija, o tam, kad būtų apjuodintos ir įveiktos demokratinės provakarietiškos jėgos. Būtent todėl sąmoningai skleidžiama melaginga „MG Baltic“ galios susiformavimo istorija ir siekiama visuomenei prieš artėjančius rinkimus suformuoti oligarchijos pergalei naudingas nuostatas.

Ne tik „MG Baltic“, Viktoras ir  Ramūnas gali būti vieno tinklo dalys

Kai jau prisiminėme V. Uspaskicho istoriją ir tai, kada susiformavo „MG Baltic“ galia, galima prisiminti ir tai, kaip V. Uspaskicho populiarumas žaibiškai kilo jam šokant ir dainuojant LNK televizijos eteryje bei kaip dabartinio „valstiečių“ ir žaliųjų lyderio R. Karbauskio galia formavosi būtent K. D. Prunskienės, V. Uspaskicho ir A. M. Brazausko meilės trikampyje. Nors dabartinė Seimo dauguma, kurioje lemiamą įtaką turi R. Karbauskis ir kairiosios nomenklatūros atstovai, nusprendė netirti R. Karbauskio verslo (tai gana logiška), tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog ir taip akivaizdu, kad ne tik trąšų verslas su Rusija, bet ir nomenklatūrinių bei prokremliškų asmenų priedanga buvo R. Karbauskio tapimo multimilijonieriumi priežastis.

Gal klystu, tačiau šiandien žvelgdamas į vadinamąją kovą su koncernu  „MG Baltic“ matau ne mušamą aštuonkojį, o tik įnirtingą kovą su vienu aštuonkojo čiuptuvu – ir tai stengiamasi pataikyti ne į čiuptuvą, o į jo taikiklyje buvusias demokratines jėgas. O kiti oligarchijos ir Kremliaus mafijos čiuptuvai lėtai supa ratą aplink Lietuvos demokratiją. Tačiau jei „MG Baltic“ čiuptuvo neįveiksime, demokratijai gali kilti rimtų problemų.

Dar akivaizdesnis nomenklatūrinių struktūrų rūpinimasis R. Karbauskiu, mano nuomone, buvo matyti tada, kai per LRT transliuojant serialą „Naisių vasara“ iš R. Karbauskio buvo pradėtas gaminti Naisių geradaris ir Lietuvos gelbėtojas. Beje, šis procesas prasidėjo po to, kai R. Karbauskis aktyviai sudalyvavo kovoje prieš Visagino AE (kad bent pusė tos kovos dvasios būtų matyti ir kovojant su Astravu!..). O valdžioje įsitvirtinusi kairioji dauguma su V. Uspaskichu ir R. Paksu pradėjo tvarkytis reikalus ir dėlioti savo ateities vizijas. Vienas reikalų buvo pasirūpinti „Gazprom“ ir „MG Baltic“, o dėliojantis vizijas daugiausia dėmesio buvo skiriama artėjančių rinkimų modeliavimui. Tiek priimant įstatymus, sudarančius sąlygas rinkimų komitetams dalyvauti savivaldos rinkimuose neskaičiuojant pinigų (tai redakcijoje įvertinome kaip gudrų kairiosios nomenklatūros ir prokremliškų veikėjų planą padėti užvaldyti savivaldybes oligarchams artimesniems asmenims), tiek per LRT pradedant transliuoti „Naisių vasarą“ ir kurti naujojo Lietuvos gelbėtojo R. Karbauskio įvaizdį. Visa tai buvo apsupta milžiniško masto reklamos kampanija, mirtina Vyriausiosios rinkimų komisijos bei kitų institucijų tyla ir keistu dalies teisėtvarkos institucijų aktyvumu tarp pirmo ir antro rinkimų turo, kai per dvi savaites buvo paskelbtos trys ar keturios itin neigiamos žinios apie konservatorius ir tai nulėmė R. Karbauskio pergalę rinkimuose.

Taigi, jei ramiai pažvelgtume į įtakingiausias Lietuvos kapitalo grupes, pamatytume, kad dauguma jų yra arba sustiprėjusios kairiosios nomenklatūros užantyje, arba verslo ryšiais susijusios su Rusija, arba ir viena, ir kita. Kad jaunieji aktyvistai Gediminas Žiemelis ir Jonas Garbaravičius, kurie, mūsų nuomone, pastaruoju metu labai aktyviai audžia įtakos tinklus, yra, švelniai sakant, sietini su Rusijos verslu. Nors jų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto komisijos tyrimas, kaip ir Kremliaus pinigų, per verslo grupes skirtų propagandai prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę, kažkodėl nepastebėjo, kaip, beje, ir R. Karbauskio verslo reikalų. Ateina metas paklausti, kodėl turėtume manyti, kad stebime atsitiktinį oligarchijos rinkinį, o ne nomenklatūros ir Kremliaus suformuotą oligarchinės įtakos tinklą? Tai leistų paaiškinti, kodėl V. Uspaskichas su K. D. Prunskiene ir A. M. Brazausku padėjo sustiprėti „MG Baltic“ ir R. Karbauskio imperijai, kodėl, teisėtvarkai stojus į kovą su „MG Baltic“, R. Karbauskis deda visas pastangas ne tam, kad įveiktų „MG Baltic“, bet tam, kad įrodytų, jog „MG Baltic“ galia susiformavo ne nomenklatūros ir prokremliškų asmenų, o konservatorių ir D. Grybauskaitės dėka. Nes tai padės, tiksliau – jau padeda, V. Uspaskichui ir kitiems su Rusija bei nomenklatūra sietiniems asmenims augintis reitingus ir siekti po artėjančių rinkimų įsitvirtinti tiek prezidento poste, tiek Seime, tiek Vyriausybėje.

Kodėl būtina priešintis, nors tai atrodo neįmanoma?

Pasipriešinti nomenklatūrinėms ir prokremliškoms jėgoms bei visam oligarchijos tinklui nėra lengva, nes jis Lietuvoje yra paremtas milžiniška finansine galia, informacinės erdvės kontrole, daugybe savo tinkle turimų švietimo, kultūros, žiniasklaidos, teisinės sistemos bei politikos atstovų ir per šiuos asmenis užvaldytomis institucijomis. Koks tai įtakos tinklas, galėjome pamatyti tiriant „MG Baltic“ įtaką, net jei šiame tyrime, manyčiau, dėl R. Karbauskio įtakos buvo stengiamasi nuslėpti tą įtaką, kuri 2003 m. koncernui „MG Baltic“ padėjo tapti galingiausia oligarchine grupe. O juk tai – tik vienas koncernas ir tik dalis įtakos. Beje, tai paaiškina, kodėl tuo metu, kai su Kremliumi draugaujantys oligarchai ir nuo jų priklausantys asmenys tiesiog siaučia, visa Lietuva tupi krūmuose ir laukia, kad tik jos neužkabintų.

Nors anksčiau ar vėliau užkabins, nes apie tai, ką stebime šiandien, žurnale rašome jau labai seniai. Vis akcentuojame, kad nuo 2012-ųjų referendumo dėl Visagino AE, kuris atvėrė kelią statyti Astravo AE, stebime nuolatinį su Rusija susijusių verslo struktūrų pozicijų stiprėjimą tiek žiniasklaidoje, tiek politikoje kiekviename etape, pradedant nuo 2012-ųjų rinkimų, tęsiant savivaldos ir baigiant 2016 m. Seimo rinkimais. Tai siejame su galutiniu Kremliaus tikslu – palaužti Lietuvos demokratinių jėgų pasipriešinimą ir padėti valdžioje įsitvirtinti prezidentui bei Seimui, kuris prijungtų Lietuvą prie Rusijos atominių elektrinių ir kartu įtvirtintų Rusijos struktūrų dominuojančią įtaką Lietuvoje. Tam Kremlius negailės pinigų ir tai darys dar sykį veikdamas išvien su nomenklatūrinėmis struktūromis, pasitikėjimą užsitarnavusiomis Lietuvos gazpromizacijos laikais. Taigi, stebime procesą, kai R. Karbauskiui vadovaujant paradui beveik visi oligarchai ir nuo jų priklausantys asmenys, žiniasklaida ir Kremliaus troliai ne puola „MG Baltic“ prezidentą D. Mockų, ne ragina priimti realius sprendimus, kurie sumažintų kairiosios nomenklatūros ir prokremliškų asmenų dėka išaugusią „MG Baltic“ įtaką, o iš visų jėgų stengiasi sunaikinti konservatorius, nes jų dar nepavyko užvaldyti iš vidaus ir jie kelia pavojų Kremliaus bei jų partnerių planams užvaldyti Lietuvą.

Beje, kalbu ne apie tai, kad naudodamiesi „MG Baltic“ veikla ir gana tikslingai siekdami apraizgyti būtent tas jėgas, kurios nesusijusios su Rusija bei oligarchija, į valdžią stengiasi sugrįžti „Rubikon“ ir „Gazprom“ interesams atstovavę asmenys. Ne apie tai, kad šiandien su Rusija susiję veikėjai formuoja Lietuvos politiką.

Net ne apie tai, kad Lietuvos informacinė erdvė iš esmės yra užvaldyta su Rusija susijusių oligarchinių grupių bei nuo jų priklausančių valdžios institucijų pinigų ir kad prie Lietuvos jau artimiausiu metu, manytina,  bus prijungta lietuvių tautai egzistencinį pavojų kelianti Astravo AE. Kalbu apie užvaldytą valstybę, kurioje dominuos ne kuriantys ir laisvi žmonės, kuri išsiskirs ne ekonomine pažanga ir visuomenės solidarumu. Kalbu apie valstybę, kurioje dominuos oligarchinis kapitalas, cinizmas, oligarchų pakalikai ir baimė. Oligarchija ateina kaip valstybės užvaldymo sistema – su savo vertybėmis, principais ir teisingumu. Jos ekspansija stabdys progresą ir būtinas reformas, o ilgainiui, tikėtina, per kitą krizę, vėl paskatins dešimtis tūkstančių jaunų žmonių emigruoti. Taigi, kalbu apie ekonominę ir vertybinę Lietuvos valstybės eroziją, galinčią nuvesti į nepriklausomybės praradimą. Šiam procesui būtina priešintis. Ir šiandien tai yra svarbiausia kova už Lietuvos nepriklausomybę.

Į pirmą pavojingiausių oligarchų sąrašo poziciją išsiveržė R. Karbauskis

Reikia pripažinti, kad nuo to laiko, kai 2015 m. vasarį mūsų žurnale buvo paskelbtas straipsnis „Įtakingiausių ir pavojingiausių oligarchų 10-ukas“, būtent šis žmogus padarė didžiausią šuolį. Tik keista, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto komisijos tyrime jam vietos neatsirado. Belieka tikėtis, kad prieš artėjančius rinkimus viešumoje pasirodys dar viena pažyma (laikysiu špygas) ir joje bus aiškiai sudėliota Lietuvos užvaldymui Rusijai naudinga įtaka. Tačiau bent kol kas ir vėl turiu bandyti atkreipti dėmesį į, mano nuomone, akivaizdžiai destrukcinę ir labai pavojingą įtaką, kuri kažkodėl ignoruojama.

Visų pirma norėčiau pasakyti, kad jau daug metų rašau apie tai, kad „MG Baltic“ įtaka susijusi ir su, mano nuomone, akivaizdžiai neskaidriai funkcio-nuojančia televizijų reitingų sistema, kuri leido šiam koncernui sau naudingu būdu iškreipti konkurencinę aplinką ir uždirbti labai daug pinigų. Tačiau ar kas nors girdėjo, kad R. Karbauskiui tai rūpėtų?

Karbauskis labai aktyviai reiškėsi kovoje su vaistinių, kurių yra gana daug, dominavimu, tačiau mūsų redakcija bene vienintelė priešinosi tam, kad koncernui „MG Baltic“ būtų leista įsigyti BTV. Todėl šiandien „MG Baltic“ turi penkias nacionalines televizijas. Mūsų redakcijos nuomone, nė viena grupė neturėtų turėti daugiau nei trijų televizijų, be to, televizijų savininkai Lietuvoje turėtų būti tik nepriekaištingos reputacijos Vakarų bendrovės. Tik taip būtų apsisaugota nuo oligarchinės ir Kremliaus įtakos. Tik ar kas nors girdėjo, kad R. Karbauskiui tai rūpėtų?

Mūsų redakcija taip pat kritiškai žvelgia į „MG Baltic“ vykdomą alkoholio gamintojų supirkimą. Valdant ankstesnei kairiųjų ir prokremliškų veikėjų daugumai, „MG Baltic“ įsigijo „Alitos“ gamyklą, o valdant dabartinei daugumai jau įkėlė koją ir į „Gubernijos“ alaus gamyklą. Būtų įdomu paklausti visų tų, kurie tiki, kad R. Karbauskis kaunasi su monopolininkais ir su „MG Baltic“: gal jums su galva negerai? Juk jei taip „sėkmingai“ kausis, greitai 100 proc. alkoholio rinkos bus D. Mockaus koncerno rankose.

Analizuojant R. Karbauskio veiklą, kurią jis pats pristato kaip labai teigiamą, susidaro įspūdis, kad ji visa nukreipta tik į visuomenės nuomonės formavimą. Nes svarbiausiose srityse – švietimo, mokesčių, energetikos – sprendimai, kurie kurtų didžiausią pridėtinę vertę, pakeičiami daliniais arba tokiais, kurie labiau vertintini kaip progreso trolinimas.

Taigi, kai žvelgiu į R. Karbauskį, visų pirma matau ne žmogų, kuris iš visų jėgų puola prezidentę ir konservatorius, nes tam tikrais atvejais tai net pateisinama – jei ne tu pulsi, puls kiti, tad kam prarasti lengvus reitingo taškus? Bet žmogų, kuris gina oligarchiją. Ir tai puikiausiai matyti iš to, kad Ramūnas net dėl to, kad pavaidintų didvyrį, kol kas nedrįso rimčiau užsipulti D. Mockaus, tarsi žinotų, kad yra žemesnio laipsnio oligarchas.

Beje, jei atsiribotume nuo provakarietiškų demokratinių jėgų trolinimo (būkime objektyvūs – R. Karbauskis tuo išsiskyrė jau seniai, kaip ir tolerancija uspaskichams, prunskienėms bei gazpromams), galėtume žvilgtelėti ir į kitas sritis, kurias jis trolina. Visų pirma, švietimo sistemą. Kaip jau daug kartų rašėme, užuot sustiprinus technologijų pakraipos universitetus, nes tai leistų pritraukti daugiau aukštą pridėtinę vertę kuriančių investicijų, jis ragina stiprinti humanitarinį Vytauto Didžiojo universitetą. Jau galima stebėti ir kitokio pobūdžio permainas: šio universiteto profesoriai, tarsi suprasdami reikalo esmę, vieningai choru šlovina R. Karbauskio saulę. Kita sritis – žiniasklaida. Mes redakcijoje nuolat aiškiname, kad svarbiausia yra užkirsti su Rusija susijusių pinigų invaziją į Lietuvos žiniasklaidą, nes tai iškreipia konkurenciją ir verčia net vakarietiškas žiniasklaidos priemones pataikauti su Rusija susijusioms struktūroms. R. Karbauskis yra užsiėmęs įvairių reklamų ribojimu (dalį šio proceso galima palaikyti), tačiau, neužkirtus kelio Rusijos ir oligarchinių grupių pinigų įtakai žinia-sklaidai, iškraipančiai konkurencines sąlygas, susidaro paradoksali situacija: mažėjant legalių pinigų, priklausomybė nuo oligarchų ir Kremliaus dar labiau išauga. Trečia sritis – energetika. Ar ne keista, kad valdžioje turime žaliuosius, o apie taršos mažinimą beveik nieko negirdėti? Kaip ir apie kovą su Astravo AE, tarsi didysis Visagino AE priešas R. Karbauskis manytų, kad žaliasis yra tas, kuris nemėgsta japoniško „Hitachi“ reaktoriaus, bet visai neblogai sugyvena su Rusijos „Rosatom“ reaktoriais. Gal jis to nesupranta? Bet tai – ne žalumas, o geriausiu atveju raudonumas.

Vardyti įvairias sritis galima gana ilgai. Prisiminkime kad ir apie su nekilnojamojo turto (NT) mokesčiu susijusią situaciją (apie tai rašome šio numerio „Įžvalgų“ skiltyje) – išlaikoma NT magnatams naudinga situacija, leidžianti iš jaunų šeimų uždirbti antpelnius. Tačiau esmė dėl to nesikeičia – dvejus metus iki 2016-ųjų rinkimų bandžiau sustabdyti R. Karbauskio projektą, bet visi, net ir estų naujienų portalai, kėlė jį ant šakių. Tad dabar šakes ir turime.

O dabar galime apibendrinti. Oligarcho vaikystė prabėgo rūpestingoje K. D. Prunskienės, V. Uspaskicho ir gerojo dėdės A. M. Brazausko aplinkoje. Berniukas augo sėkmingai prekiaudamas su Rusija ir importuodamas trąšas. Jo vertybės atrodė tipinės: įsigijo prabangų automobilį, mokėjo nelabai didelius mokesčius, o koncerno ir savo pinigus leido savo įvaizdžiui gerinti, Naisių legendai kurti, na, ir vieną kitą euriuką skyrė gerai moteriškei išlaikyti. Žinoma, ne Gretai Kildišienei, o tremtyje Ispanijoje gyvenančiai žmonai. Taigi, pirmoje mūsų sąrašo vietoje – tikras oligarchinių vertybių atstovas, tarsi „Red-Bull“ nuolat prigėręs hiperaktyvus oligarchas, kuris, manyčiau, siekia mums padėti po artėjančių rinkimų atsivežti Kremliaus saulę. Ar jam pasiseks, dar pažiūrėsime, bet dėl to, kad jis su sukauptu kapitalu niekur neprapuls, galime būti ramūs.

Mįslingas Dariaus Mockaus vaidmuo naujausioje istorijoje

Kaip teigiama VSD Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto komisijai pateiktoje pažymoje, kurią iš kažkur gavo naujienų portalas delfi.lt, D. Mockaus valdomas „MG Baltic“, 2016-aisiais buvo pati įtakingiausia verslo grupė. Mūsų redakcijos 2015 m.
paskelbtame įtakingiausių ir pavojingiausių oligarchų reitinge jo pozicija buvo panaši – jis buvo trečioje vietoje. Savo reitinge mes pabrėžėme tiek, mūsų nuomone, neigiamą įtaką, susijusią su alkoholio ir žiniasklaidos rinkos koncentravimu, tiek šios įtakos naudojimą veikiant Lietuvos valstybėje vykstančius procesus. Apibendrindami teigėme: „Taigi, galima manyti, kad šiandien koncernas „MG Baltic“ yra sėkmingiausiai Lietuvos politinės ir teisinės sistemos silpnąsias vietas išnaudojanti ir iš to uždirbanti verslo grupė Lietuvoje.“

Vis dėlto, žvelgiant į šį koncerną ir dabartinį skandalą, būtų labai įdomu, jei kas nors atsakytų į esminį klausimą – kokį vaidmenį dabartiniame scenarijuje atlieka „MG Baltic“ – aukos, taikinio ar svarbiausio dalyvio? Kadangi akivaizdu, kad šis koncernas sustiprėjo tų pačių nomenklatūrinių ir prokremliškų veikėjų, kurių paunksmėje suvešėjo ir šaunusis naisietis, valdymo laikotarpiu, kyla klausimas, kodėl R. Karbauskio kontroliuojamo Seimo tyrime šie laikotarpiai ir „MG Baltic“ galimos sąsajos su kairiaisiais apeinamos ratu? Nes jei „MG Baltic“ yra taikinys, to tikrai neturėtų būti, o jei R. Karbauskio diriguojamos valdančiosios daugumos taikinys yra prezidentė ir konservatoriai, kurie, kaip galima suprasti, kėlė koncernui nemažai rūpesčių, kyla klausimas, ar „MG Baltic“ aktyvumas siekiant apraizgyti proeuropietiškas dešiniąsias partijas savo įtaka, į pagalbą pasitelkiant valdomas žiniasklaidos priemones, yra normali veikla, ar sąmoningas veikimas siekiant padidinti provakarietiškų jėgų pažeidžiamumą, kad tuo galėtų pasinaudoti kitas tų pačių jėgų šešėlyje suvešėjęs oligarchas R. Karbauskis ir daugybė kitų oligarchinių grupių bei nomenklatūrinių struktūrų, o ką jau kalbėti apie interneto trolius, kurie naujienų portaluose delfi.lt ir lrytas.lt tiesiog šėlsta, kaip nori nukirsti demokratines jėgas prieš artėjančius Kremliui ir nomenklatūrai gyvybiškai svarbius rinkimus.

Deja, tikriausiai niekada nesužinosime, ar kairioji nomenklatūra su prokremliškais veikėjais sąmoningai nesukūrė supergalingos „MG Baltic“ struktūros, turinčios milžinišką įtaką žiniasklaidai, kaip dovanėlės 2008 m. į valdžią atėjusiems provakarietiškiems dešiniesiems, kad kol jie kausis su gazpromais, rubikonais ir leo projektais, šis austų tinklus ir bandytų į juos įtraukti kuo daugiau provakarietiškų dešiniųjų politikų. Tad galop, kaip ir „Rubikon“ atveju, pasinaudojant teisėsaugos tyrimu būtų galima į skandalą įtraukti ir jame paskandinti ne patį „MG Baltic“, o demokratinės provakarietiškos politikos, kuri yra didžiausias visų oligarchų priešas, atstovus.

Suprantu, kad daugeliui normalų gyvenimą gyvenančių piliečių tokia versija atrodo sunkiai suvokiama, bet jei kalbame apie geopolitinę kovą ir kovą dėl milžiniškų pinigų, turėtume suvokti, kad tam tikru momentu į politinį ar verslo olimpą iškelti R. Paksą ar V. Uspaskichą, „Rubikon“ ar „MG Baltic“, o vėliau juos paaukoti dėl tinklo pergalės, yra visai nebloga schema. Tuo labiau kad neatrodo, jog, pavyzdžiui, amžina auka R. Paksas labai skurstų. O „Rubikon“ ir „Gazprom“ strategai cypėje irgi nesėdi…

„Rubikon“ ir „MG Baltic“ istorijoje juokinga tai, kad gretinant jas kyla mintis, tarsi viskas būtų modeliuojama pagal tą patį vadovėlinį scenarijų: abiem atvejais teisėsauga rado knygutes su užrašais, tik „Rubikon“ atveju, atrodo, labiau buvo fiksuojamos finansinės išmokos, o „MG Baltic“ viceprezidentas sugebėjo fiksuoti bonkes. Jei būčiau scenarijų autoriaus, jau kurpčiau filmą „Bonkių buhalterija“ ar „40 laipsnių knygutė“, nes situacija išties paradoksali: arba galingiausius įtakos tinklus stebuklingai sėkmingai rezgusios verslo grupės, sustiprėjusios, mano nuomone, V. Uspaskicho, A. M. Brazausko ir A. Paulausko valdžios paunksmėje, kai teisėtvarka jas tik stebėjo, buvo vadovaujamos žmonių, sergančių Alzheimerio liga, arba tiesiog tokios knygučių buhalterijos yra pats geriausias būdas į būsimą apsivalymą įtraukti visus – net ir tuos, kurie galėjo būti koncerno priešai. Juk su knygute nepasiginčysi.

Karbauskis galėtų gana lengvai deoligarchizuoti koncerną „MG Baltic“ – tiesiog Seime priimti sprendimus dėl alkoholio gamyklų ir televizijų koncentravimo vienose rankose bei sprendimus, kurie užtikrintų žiniasklaidos tyrimų rinkos ir valdžios skiriamų pinigų didžiausią skaidrumą (vakarietišką, ne karbauskišką). Jei šių sprendimų nebus, tai geriau už viską demonstruos, kad R. Karbauskis nėra „MG Baltic“ priešas. Gal net atvirkščiai…

Žinoma, dalis žmonių gali teigti, kad prasidėjus skandalui šiandien D. Mockaus imperija neverta būti antroje vietoje. Oi, klystate! Darių visada vertinau kaip vieną nuožmiausių ir gudriausių oligarchų, todėl tuo, kad jį sugebėtų įveikti demokratinės jėgos ir teisėtvarka, kol kas nelabai tikiu. Bet tuo, kad jis su visa savo finansine galia užguls visus, kurie drįsta apie jo koncerną blogai kalbėti, net neabejoju. Be to, apie tai jau paskelbta viešai. Taigi, visos demokratinės provakarietiškos jėgos labai greitai kaip kotletas pateks į sumuštinį: iš vienos pusės jas spaus R. Karbauskis ir reikalaus pribaigti visus, kuriuos Raimondas Kurlianskis įrašė į knygutę, iš kitos pusės juos slėgs „MG Baltic“ teisingumo mašina. Tad artimiausiu metu reikėtų pasimelsti už demokratines jėgas, nes patekusiesiems į oligarchinį sumuštinį, ypač atsižvelgiant į Lietuvos visuomenės bailumą ir žiniasklaidos parsidavėliškumą, lengva nebus.

Apibendrindamas šias trumpas pastabas apie, kaip šmaikščiai jį vadiname, Bosą, reikėtų prisiminti, kad jis irgi labai mėgsta prabangius automobilius, tačiau nėra pastebėtas kildišienių aplinkoje – už tai jį galima gerbti. Mano nuomone, D. Mockus yra vienas didžiausią ekonominį cinizmą skleidžiančių žmonių, taip pat vienas iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto kūrėjų bei ideologų. Jo įtakos galią jutau visada, kai bandydavau kovoti už Lietuvos ekonomikos modernizaciją, didinant kuriančios ir mažinant kapitalo koncentruotojams naudingos sistemos galią. O tai, jei manytume, kad jo galia susiformavo A. M. Brazausko ir Lietuvos demokratinės darbo partijos kurto komunizmo laikotarpiu, yra visiškai logiška. O šiandien, sprendžiant iš šio koncerno įtakos sferai priskirtinų žmonių, tokių kaip Eligijus Masiulis, koncernas balsuoja už politines permainas, kurias palaiko ir R. Karbauskis, – D. Grybauskaitės ir konservatorių eliminavimą.

Visvaldas Matijošaitis – naujo modelio Viktoras

Reikia pripažinti, kad V. Uspaskicho, kaip Kėdainių gelbėtojo, įvaizdis buvo sukurtas tiesiog puikiai, o V. Matijošaičio įvaizdis suformuotas su tokia galia ir taip kokybiškai, kad net šiurpu. O jei reikėtų rašyti knygą, tai tikriausiai po knygos apie tai, kaip Kremlius, pradedant 2012-ųjų Seimo rinkimais ir referendumu, baigiant 2020-ųjų Seimo rinkimais, užvaldė Lietuvą, be jokios abejonės, pati vertingiausia, bet politinių (juodųjų ir šviesiųjų) technologijų prasme, ir demonstruojanti, kaip tobulai galima manipuliuoti visuomene, būtų knyga apie V. Matijošaičio tapimą megagelbėtoju.

Nors knygos parašyti nesugebėsiu, artėjant rinkimams pasistengsiu aprašyti bent jau įspūdingesnius šio proceso epizodus, nes tokių buvo labai daug. Dėl to ir manau, kad V. Matijošaitis yra ruošiamas tapti pagrindiniu 2019 ir 2020 m. garvežiuku, kuris turėtų padėti nomenklatūrinėms ir prokremliškoms oligarchinėms jėgoms laimėti rinkimus.

Beje, gynybinius pajėgumus ir mes redakcijoje pajutome labai aiškiai. Per visus mano, kaip žurnalisto, darbo metus pirmą kartą buvau apskųstas dėl etikos. Apskųsta buvo ir mūsų redakcija, ir mano kolega. Tiksliai neprisimenu, bet V. Matijošaitis su savo sūneliu po to, kai tapo Kauno miesto meru, prieš mane pateikė gal dešimtis skundų ir kelias dešimtis teiginių, dar vieną skundą pridėjo gražiai apie šiuos veikėjus rašantis žurnalas „Žmonės“. Ir taip nutiko dėl to, kad aš 2015 m. šį žmogų įtraukiau į pavojingiausių ir įtakingiausių oligarchų sąrašą bei nuosekliai stengiausi perspėti visuomenę, kad neužkibtų ant naujo modelio oligarchinio projekto. Deja, man nepavyko. Bet kaip galėjo pavykti? Juk 2015 m., kai šis oligarchas pradėjo tikrą teisinį terorą prieš mūsų redakciją ir mes apie tai nuolat rašėme, kolegos ne tik ignoravo jo elgesį, bet metų pabaigoje naujienų portalas delfi.lt jį dar apdovanojo kaip populiariausią jų autorių politiką. Kai dabar tas pats delfi.lt nutekino VSD informaciją, kaip teigiama, pateiktą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto komisijai, kurioje „Vičiūnai Group“ įvardyta kaip penkta įtakingiausia Lietuvos verslo grupė, taip ir norisi paklausti kolegų – ar skanūs žuvų piršteliai?

Bet bala nematė tų pelną kalančių naujienų portalų. Įdomiau tai, kad kai dėl kelių teiginių su V. Matijošaičiu ir jo bendražygiais nukeliavome į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir visas bylas laimėjome, taip jau sutapo, kad po 2016-ųjų Seimo rinkimų, 2017 m., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininku tapus Gintarui Kryževičiui, beveik visais atvejais aukščiausioje administracinio teismo instancijoje sprendimai apsivertė aukštyn kojomis. Tai leidžia teigti, kad arba žemesnės pakopos teisme dirba teisėjai, kurie nežino, kaip reikia nagrinėti bylas su žurnalistu Eigirdu, arba…

Kaip suprantate, šiuo atveju savo nuomonės išreikšti negaliu, nes per savo nuomonę jau nukentėjau, todėl visai nenoriu suteikti oligarchams džiaugsmo ir tąsytis su Vyriausiojo administracinio teismo vadovu dėl šmeižto bylos, tuo labiau kad net neabejoju, jog nukentėčiau tik aš. Ir nebus kam manęs ginti, nes tuo metu, kai mūsų redakcija išgyveno oligarcho teisinį terorą, kolegos vienas per kitą veržėsi pabučiuoti naujai oligarchijos žvaigždei žiedą. Kartais ir man kildavo klausimas – gal jis iš kokio cukraus pagamintas?

Gerųjų valdytojų – R. Pakso (Vilniaus), V. Uspaskicho (Kėdainių), R. Malinausko (Druskininkų), o šiandien – ir V. Matijošaičio (Kauno) – legendos jau seniai yra ištobulintas politikų iškėlimo modelis, ir jį dominuojančios jėgos naudoja jau ilgą laiką. Tam pasipriešinti neįmanoma, bet stebėti būtina, kad, jei visa tai pasibaigs Kremliaus ar nomenklatūrinės oligarchijos įsigalėjimu, žinotume, kur viskas prasidėjo.

O jei rimtai, rekomenduočiau pažiūrėti Edmundo Jakilaičio pareiškimus apie V. Matijošaičio gėrį bei „lrytas.tv“ interviu, nors labai saldžių interviu buvo ir kitose televizijose. Tai galiu paaiškinti taip: dalis nomenklatūrinių struktūrų, mano nuomone, buvo rimtai nusiteikusios iš V. Matijošaičio pagaminti naują A. M. Brazauską, kad jis taptų tuo arbitru, kuris užtikrintų oligarchinių bei nomenklatūrinių grupių susitarimų prieš rinkimus vykdymą.

Tad tikriausiai supratote, kodėl V. Matijošaičiui suteikėme Skundiko pravardę. Ne todėl, kad dabartinis Kauno ir labai didelės dalies Lietuvos širdžių princas okupacijos laikais dirbo tokioje struktūroje, kurioje privalėjo raportuoti apie Kauno mieste nustatytus sovietų santvarkai netinkamus reiškinius, o todėl, kad su savo skundais tikrai buvo įgrisęs. Nes, atrodo, turi viską: ir pinigų, ir daugelio žiniasklaidos priemonių meilę, bet ne – būtinai jam reikėjo užversti skundais žurnalą VALSTYBĖ ir Eduardą Eigirdą. Tiesiog negražu!

Bet grįžkime prie V. Matijošaičio iškilimo. Jį vertiname kaip labai sėkmingo verslo Rusijoje išaugintą veikėją. Anksčiau Rusijoje jis turėjo milžinišką dalį surimio rinkos, o tai pasiekti be Kremliaus stogo, manau, buvo neįmanoma. Be to, ir dabar jo sukurtas verslas ten turi porą gamyklų. Žinoma, manau, kad ir vietinė nomenklatūra buvo gana draugiškai nusiteikusi V. Matijošaičio atžvilgiu. Tai paaiškina, kodėl jo įvaizdis buvo kuriamas tiesiog tobulai – net mažiausios dulkelės buvo nupučiamos nuo jo šviesaus veido. Na, o kokios jo vertybės? Ir vėl – meilė prabangiems automobiliams, bet nelabai didelė meilė mokesčiams, nes bent jau vienas feraris buvo registruotas Estijoje. Tačiau, kaip ir R. Karbauskis, prieš pasukdamas į aktyvią politiką jis staiga tapo labai aktyviu įvairių renginių bei sporto komandų rėmėju. Tai yra gana įprastas oligarchų veikimo modelis visame pasaulyje – su visuomene dalytis pinigais ne per mokesčius, o perkant visuomenės meilę per paramą toms sritims, kurios visuomenei aktualiausios. Tad kodėl šis gėrio kamuoliukas man nepatinka? Nes jis, ypač atsižvelgiant į interneto trolių meilę, demonstruojamą komentaruose, yra tas garvežiukas, kuris gali užtikrinti tų jėgų, kurios naudingiausios nomenklatūrai, oligarchijai ir Kremliui, pergalę artėjančiuose rinkimuose.

Artojai Jonas Garbaravičius ir Gediminas Žiemelis

Ketvirtą ir penktą vietą šiemet skyrėme „nematomiems“ darbininkams – „nematomiems“, nes jų, jei neklystu, nepastebėjo R. Karbauskio šalininkų akis. Nors J. Garbaravičius, mūsų nuomone, buvo ir yra aktyviausias Rusijos giganto „Inter RAO“ interesų Lietuvoje atstovas, todėl jam suteikėme skambią Elektroniko pravardę, o G. Žiemelis, Maskvoje pastatęs naują oro uostą, pradėjo gana agresyviai plėstis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, todėl tikriausiai pagrįstai jam suteikėme gal net per gražiai skambančią pravardę – 
Aviatorius.

Šiuos du verslo lygos veikėjus galima priskirti prie tų tylių artojų, kurių darbas, nors ir „nematomas“, turi labai didelę įtaką Lietuvos informacinei erdvei, o per ją – ir visuomenės vertybėms, žiniasklaidoje dominuojančioms jėgoms ir – galop – politiniams procesams. Todėl nors jie patys į politiką ir neina, be to, dažnai vaizduoja geruosius mecenatus, tręšiančius Lietuvos intelektinę erdvę, reikia suvokti, kad kuo geriau su Rusija verslo reikalais susiję asmenys patręšia šią erdvę, tuo prasčiau gali būti su jos vertybėmis ir gebėjimu priešintis Rusijos interesams. Taip išstumiamos jėgos, kurios norėtų priešintis, bet neatlaiko „nematomo“ spaudimo, tad stiprėja ir dominuoti pradeda politologai, žurnalistai, menininkai ir kiti, kurie toleruoja tokią įtaką, bet labai kritiškai vertina, pavyzdžiui, demokratines jėgas.

Kadangi apie informacinę erdvę ketinu rašyti šį rudenį (tikiuosi, dar spėsiu), prieš R. Karbauskiui pasirūpinant, kad ji būtų galutinai patvarkyta, tuo pačiu metu parašysiu ir apie šių veikėjų įtaką. O čia tik priminsiu, kad J. Garbaravičiaus bendrovė, susijusi su „Inter RAO“ verslu, prikūrė daugybę žurnalų, o jų flagmanu tapo tiesioginis VALSTYBĖS konkurentas – žurnalas „IQ“. Tai man pademonstravo, kad tikriausiai Lietuvoje žurnalą galėtų finansuoti ir kokia nors pirmoji Rusijos tankų armija, bet politologai, verslininkai, žurnalistai ir menininkai vis tiek sugebėtų apsimesti, kad tai – tik kultūrinė šviečiamoji veikla.

Baigdamas noriu su Jumis pasidalyti, mano nuomone, savotišku reiškiniu, ypač atsižvelgiant į tai, kad labai daug verslininkų (deja, nepriklausomybės sąlygomis) bijo oligarchų ir Kremliaus įtakos, tad atrodo gana tragiškai, kai nacionalinis transliuotojas LRT gana teigiamai atsiliepia apie šių žurnalų grupės, kuri buvo kuriama už su Rusija siejamo verslo pinigus, leidžiamą žurnalą „TOP 500“, kuriame pateikiama informacija apie turtingiausius Lietuvos žmones. Norint tokią informaciją surinkti, reikia nemažai finansinių resursų, o žurnalas reklama ir pardavimu neblizga, todėl susidaro įspūdis, kad šiuo atveju svarbesnis informacijos surinkimas arba įtakos verslui didinimas. Dėl to mes šį žurnalą švelniai vadiname „Volodios sąrašu“, nes manome, kad Rusijos ambasadai jis labai palengvina darbą renkant informaciją apie tuos, kurie turtingi: kaip jie elgiasi, kur investuoja ir t. t.

Šeštoje vietoje – veteranas Viktoras Uspaskichas, septintoje – vargšelė „Achema“

Apie V. Uspaskichą šiame numeryje prirašyta ir taip daug, todėl pakartosiu tik tai, kad jo iškilimas šiandien yra geriausias pavyzdys, jog mūsų žinia-sklaidos erdvė yra užvaldyta, nes sveiku protu suvokti, kodėl tiek teigiamų straipsnių prirašyta apie žmogų, kuris, mano nuomone, kadaise buvo artojas ir pureno dirvą gazpromizacijai, kitaip paaiškinti neįmanoma. Tik šį sykį, manyčiau, kaip šios srities veteranui jam tenka komfortiškesnis vaidmuo – būti tuo romesniu kandidatu, kuris užtikrina, kad antrame ture laimėtų reikiamas kandidatas, o pagrindinė galia, eisianti į Seimą, tikrai galėtų užsitikrinti reikiamą daugumą. Bet kuriuo atveju, jis gana rimtai prisidės ardamas Lietuvos informacinėje bei vertybinėje erdvėje ir padės prieš tai minėtiems vyrukams minkštinti gynybinę Lietuvos patriotinių jėgų valią. Tai jis darė ir anksčiau, todėl jį 2015-ųjų sąraše buvome įvardiję kaip patį pavojingiausią oligarchą. Kad ir kaip keista, jo pavardės nutekintame VSD sąraše nėra. Kaip ir „Vikondos“.

O jei kalbėtume apie rinkimų technologijas, vertėtų prisiminti legendinę R. Karbauskio kovą su alkoholiu, kuri daugeliui atrodo keista, nes „MG Baltic“ neužkabina, o kitus tiesiog erzina. Jei į visa tai žvelgtume rinkimų technologijų kontekste, manau, puikiausiai suprastume, kad V. Uspaskichui reikės tik pasakyti, jog draudimus panaikins, ir jis tikriausiai bus garantuotas, kad ne tik visi pijokai, bet ir dalis R. Karbauskio užtrolintų piliečių susižavės jo „modernumu“.

O kai kalbama apie pagrindinę „Achemos“ akcininkę Lidiją Lubienę, reikia pripažinti, kad štai V. Uspaskichas nekelia abejonių dėl to, į kurią pusę jis iš visų jėgų suka Lietuvos laivą, o su Lidija, kaip ir su dar keliais Lietuvos stambiojo kapitalo atstovais, siejome viltis, kad valdydama gana įvairų verslą ji gali atsilaikyti prieš Kremliaus trolinimą ir pasirinkti ginti Lietuvos nacionalinius interesus. Todėl 2015-ųjų mūsų žurnalo sąraše rašėme, kad  L. Lubienė yra ties iškritimo iš įtakingiausių ir pavojingiausių oligarchų sąrašo riba, nes manėme, kad „Achema“ labiau prisitaikys prie Lietuvos interesų ir kartu sieks didžiausios naudos tiek Lietuvai, tiek bendrovei. Tačiau susidaro įspūdis, kad VSD manė kitaip, nes jos pažymoje „Achema“ įrašyta antroje įtakingiausių verslo grupių sąrašo pozicijoje. Kad šią poziciją VSD skyrė ne veltui, tikėtina, rodo pastaruoju metu „Achemos“ demonstruojamas aktyvumas kritikuojant SGD terminalą – tuo metu, kai Vyriausybė jau iš esmės sutarė dėl sprendimų, kurie turėtų SGD terminalo išlaikymo naštą sumažinti apie 40 procentų. Ir labai tikėtina, kad nei „Achemos“ generalinis direktorius, nei viešai dėl valdžios negebėjimo apginti nacionalinį verslą virkavusi pagrindinė „Achemos“ akcininkė L. Lubienė to nežinoti tikrai negalėjo. Todėl belieka manyti, kad „Achema“ šiuo atveju sudalyvavo propagandiniame spektaklyje, nukreiptame prieš SGD terminalą. Ir tai visai logiška, nes tai yra viena pagrindinių propagandinių linijų, su kuriomis į rinkimus šiandien eina oligarchinės pajėgos. Nesinori spėlioti, kas gali būti pažadėta „Achemai“ už tai, kad ji prisidės prie terminalo, kuris išvadavo visą Lietuvą iš „Gazprom“ gniaužtų, kompromitavimo prieš rinkimus. Norisi tik priminti, kad Bronislovą Lubį kritikuodavom nuosaikiai, nes tuo metu, kai Lietuva už „Gazprom“ dujas mokėjo kosminę kainą, „Achema“, kaip teigiama žiniasklaidoje, jas gaudavo pigiau, tačiau B. Lubys, tikėtina, dėl šio proceso ir trolindavo Lietuvos politiką. Bet teigčiau, kad nepersistengdavo. Todėl būtų gerai tęsti bent jau šią tradiciją. Jei jau L. Lubienė negali netrolinti SGD terminalo, būtų gerai, kad bent jau nepersistengtų tai darydama.

Aštuntoje vietoje – Guru, devintoje – Šilumininkas

Vienas verslininkų, kuris mums 2015 m. kėlė tam tikrų įtarimų, todėl įrašėme jį kaip kandidatą į įtakingiausių ir pavojingiausių oligarchų dešimtuką, yra bendrovės „Senukai“ įkūrėjas Augustinas Rakauskas. Dėl jo pastangų demonstruoti visuomenės švietimo pastangas jį švelniai praminėme Guru. Jis su savo partneriu Alvydu Žaboliu nusprendė investuoti į šilumos ūkį, o tai yra gerai, tačiau mūsų redakcija sunerimo, nes šį procesą iš karto užliejo konfliktai dėl Lietuvos valstybės planuojamų šiukšlių deginimo gamyklų statybos. Į tai atkreipėme dėmesį, nes po SGD terminalo tai buvo vieninteliai rimtesni energetikos projektai, kuriuos buvo apsisprendusi įgyvendinti Lietuvos valstybė, todėl jų trolinimas kėlė rimtų klausimų dėl to, kam kelis šimtus milijonų eurų valdantis verslininkas investuoja į šią sritį: ar dėl pelno, ar tam, kad kaišiotų pagalius į Lietuvos energetikos projektus. Kaip vėliau paaiškėjo, mes situaciją vertinome gana švelniai, nes VSD pažymoje, kuri įvertino situaciją 2016 m., A. Rakausko ir A. Žabolio verslo grupė įrašyta trečioje pozicijoje. Sunku tiksliai pasakyti, kokia situacija yra šiandien, nes naujienų portalas 15min.lt labai kritiškai žiūri į šios grupės ir jos partnerių su Lietuvos valstybe pasiektus susitarimus (apie tai rašysime numeryje, skirtame energetikai), tačiau aš šią situacija vertinu ne taip dramatiškai. Tačiau, norint įvertinti realią padėtį, reikia palaukti ir pažiūrėti, kokie bus kiti šios bendrovės veiksmai.

Andrių Janukonį 2015-ųjų pabaigoje vertinome kaip antrą pavojingiausią oligarchą dėl jo pastangų daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems procesams, o bendrovę „Icor“ VSD, kaip galima spręsti iš nutekintos pažymos, 2016 m. vertino kaip ketvirtą įtakingiausią verslo grupę.

Mūsų redakcijos nuomone, aukšta pozicija A. Janukoniui buvo skirta todėl, kad su juo siejama bendrovė „Veolia“ su Lietuva bylinėjasi dėl šimtamilijoninių sumų tiek Stokholmo, tiek Vašingtono arbitraže. O galimybės laimėti dažnai priklauso ne tik nuo to, kokia stipri tavo pozicija, bet ir nuo to, kaip sėkmingai savo poziciją gina oponentas. Dėl šios priežasties teigčiau, kad šiuo atveju gali būti labai svarbu, kas laimės kitų metų savivaldos, o dar svarbiau – kas laimės prezidento rinkimus, nes tai gali koreguoti Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės gebėjimus ginti tas šimtamilijonines sumas. Vien dėl to manyčiau, kad tiesiogiai „Icor“ įtakos nematome, išskyrus tai, kad ši bendrovė laimėjo nacionalinio stadiono statybos konkursą, o su ja siejamas politikas Artūras Zuokas ketina grįžti į Vilniaus miesto mero postą. Nors gal ir tai nemažai, kad būtų galima manyti, jog „Icor“ įtaka vėl auga.

Dešimtoje vietoje – Nerijus Numavičius, vienuoliktoje – Robertas Dargis

Tikriausiai dešimta vieta turtingiausiam Lietuvos žmogui, tai yra Nerijui Numavičiui, mūsų suteikta pravarde Emigrantas, yra per žema, nes 2015-aisiais jam skyrėme penktą vietą, o VSD 2016 m. „Vilniaus prekybai“ skyrė šeštą vietą. Vis dėlto šiemet nesiryžau sureikšminti N. Numavičiaus įtakos, nes turiu per mažai informacijos, kad galėčiau įvertinti, kurių jėgų pergalė rinkimuose jį labiausiai tenkintų. Galiu tik pasakyti, kad šios grupės aktyvėjimas labai stipriai juntamas tiek dėl jos atstovų dalyvavimo konferencijose, tiek dėl gana aktyvios reklamos kampanijos. Tai galima aiškinti ruošimusi po Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų grįžti iš emigracijos arba tuo, kad naudojantis reklama remiamas atstovavimas tam tikroms nuostatoms žiniasklaidoje, naudingoms šiai verslo grupei, bet nebūtinai susijusioms su artėjančiais rinkimais. Kaip įdomesnį pavyzdį verta paminėti nebent pastaruoju metu stebimą tendenciją, kad bent keliuose žurnaluose, prie kurių leidybos aktyviai prisidėjo Jonas Garbaravičius ir su Rusijos gigantu „Inter RAO“ susijusi bendrovė, pastaruoju metu matome po penkis ar septynis puslapius reklamų viename numeryje, tarsi N. Numavičius taip norėtų pademonstruoti savo draugystę su tam tikromis įtakos grupėms. O tai nebūtų keista. Užtenka prisiminti jo 
2015 m. vykusias vestuves: prie pagrindinio stalo sėdėjo vienas galingiausių žiniasklaidos atstovų Gedvydas Vainauskas, kurio vadovaujama „Lietuvos ryto“ grupė dažniausiai būdavo labai draugiškai nusiteikusi „Vilniaus prekybos“ atžvilgiu, bei „MG Baltic“ prezidentas D. Mockus, o šalia jų prie kito stalelio sėdėjo Jonas Garbaravičius, Viktoras Uspaskichas ir Tautvydas Barštys, visi daugiau ar mažiau susiję su Rusijos ar Baltarusijos verslu. Taip šios vestuvės pademonstravo galingiausių Lietuvos verslo grupių ir su Rusija susijusių kapitalistų vienybę.

NT magnato Roberto Dargio įtaka ypač meiliai atsiskleidžia šioje dviejų didžiausių miestų merų „eikos“ šventėje nuotraukoje.

O paskutinis šiame sąraše – kaip kandidatas į dešimtuką – yra Robertas Dargis. Savo draugišką nusiteikimą J. Garbaravičiaus ir „Inter RAO“ partnerių finansuoto žurnalo atžvilgiu jis pademonstravo prieš keletą metų, kai tapo žurnalo „IQ“ redakcinės kolegijos nariu. Be to, R. Dargio vadovaujama Lietuvos pramonininkų konfederacija buvo viena iš organizacijų, kuri, mano nuomone, labai dažnai buvo ne toje barikadų pusėje, kurioje yra Lietuvos energetinė nepriklausomybė. Toks pasirinkimas ir vėl nestebina. Bet stebina tai, kad R. Dargis, kuris ne kartą galvojo apie kandidatavimą į Lietuvos prezidentus (dėl to jam davėme pravardę Svajoklis), kažkodėl yra įsitikinęs, kad jis yra labai geras ir, mūsų žiniomis, buvo labai nepatenkintas, kad mes jį 2015 m. įtraukėme į Lietuvai pavojingiausių oligarchų sąrašą. Tuo labiau kad ir VSD jo nepastebėjo.

Todėl trumpai apžvelgsiu situaciją. Visų pirma, priminsiu jo ir jo vadovaujamos Lietuvos pramonininkų konfederacijos pozicijas energetikos klausimais – manau, kad daugeliu atvejų jos buvo destruktyvios. Tada vertėtų prisiminti jo ir jo sūnaus žmonos tėvo Arvydo Avulio valdomas nekilnojamojo turto imperijas, taip pat istoriją su „Žalgirio“ stadionu, kurį sėkmingai įsisavina A. Avulis, nors taip, manau, smarkiai pažeidžiami visuomenės interesai. Ir labai abejoju dėl to, ar šis įsavinimas būtų įmanomas be labai rimtos įtakos. Na, nebent ne R. Dargį reikėjo įtraukti į šį sąrašą, bet A. Avulį. Bet gal jie patys šeimoje tegu išsiskaičiuoja ir informuoja, kuris tinkamesnis.

Oligarchai yra pasiruošę susigrąžinti valstybės kontrolę

Jei reikėtų padaryti tarpines išvadas apie šiuo metu Lietuvoje vykstančius procesus, turėčiau konstatuoti, kad mano jau seniai prognozuotas oligarchijos renesansas, kuris įgavo pagreitį po 2012-ųjų Kremliaus finansuotos rinkimų ir referendumo kampanijos, kuri padėjo į valdžią ateiti kairiesiems su V. Uspaskichu ir R. Paksu, o šie nutiesė kelią R. Karbauskio ir V. Matijošaičio iškilimui, ir toliau sėkmingai tęsiasi. Manyčiau, kad būtent dėl R. Karbauskio atstovų įtakos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrėjai sugebėjo nepastebėti nei Lietuvos gazpromizacijos, nei verslo grupių, kurios dalyvavo Rusijai vykdant propagandinį puolimą prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę, nei iš esmės viso nuo Kremliaus priklausomo verslo, žiniasklaidos, politikos tinklo, kuris, mano nuomone, veikia labai koordinuotai, kad perimtų įtaką į sau palankių politikų rankas.

Užtat – labai įdomu! – pastebėjo koncerną „MG Baltic“. Labai įdomu, nes užuot pasiūlius sprendimų, kurie deoligarchizuotų šią verslo grupę, manau, kad dėl R. Karbauskio įtakos daroma viskas, kad „MG Baltic“ byla būtų politizuota. Todėl po kelerių metų gali paaiškėti, kad šio koncerno atstovai kur nors šiltuosiuose kraštuose sau sėkmingai geria pinakoladą. O R. Karbauskis, palaikomas plataus žiniasklaidos fronto, „MG Baltic“ istorija pasinaudojo tam, kad smogtų demokratinėms, proeuropietiškoms jėgoms ir sukurtų Karbauskistaną arba kažką panašaus. Tai leistų oligarchams grįžti į senus gerus laikus, kai nomenklatūros ir Kremliaus atstovai galėjo dalytis Lietuvą ir nesijaudinti dėl jokių demokratinių proeuropietiškų jėgų, bandančių apkarpyti oligarchinių klanų įtaką. Vienintelis skirtumas tas, kad 2000–2008 m., manyčiau, dominavusi nomenklatūrinė oligarchija buvo linkusi dalytis, o šiandien gresia su Kremliumi susijusios oligarchijos įsigalėjimas. Ir ši labiau linkusi grobti ir nesidalinti.

Nuotraukos: ImageState nuotr., BFL / Kęstučio Vanago nuotr., Juliaus Kalinsko nuotr.