Visuomenė

IŠDAVYSČIŲ RIBOS IR PADARINIAI (1939–1940…) 2020 m. gegužės 31 d. Vytautas Landsbergis

Senasis Lietuvos Statutas nustatė jau XVI amžiuje: „Kas atidaro priešui miesto vartus, baudžiamas kaklu.“ Vykdoma, jei miestas liko neužimtas.

Deja, tai – dar ne viskas. Gynyba, išdavystės ir pavergimai tęsėsi stebėtinai ilgai, tarsi būdas senovės lietuvių: ir kalnėnų, ir žemaičių. Laisvė – nelaisvė – laisvė – nelaisvė. Kas dabar?

Galų gale miesto, kurio vardas Lietuva, vartai buvo „amžiams“ atkelti raudonam Rytų priešui, o vienam ryškesnių išdavikų – kolaborantų – pabudavotas ir ligi šiol tebestūksąs paminklas Vilniaus centre.

Tai visai nepanašu į bausmę kaklu. Apdovanojimą už „Cukrinius avinėlius“, himnus Stalino genijui ar visuomenės apsišienavimą turgaus aikštėj? Tačiau realybę, taip pat ir istorinę, turėtume matyti visą. Salomėjos, Liudo, Petro ir Antano pasirinkimų nesiūlau vadinti kitaip. Išdavystė yra išdavystė, kaip ir Sniečkaus arba Vitkausko.

Vis dėlto išdavystė galėjo būti dar didesnė, užsakovui paliepus, būtent kolonizacija ir Lietuvos išnaikinimas galutiniame Europos žemėlapyje bei tautų sąmonėje – dar baisesni.

Antai galimas Dzeržinskogradas vietoj Vilniaus ir dar Gudijos SSR sudėtyje! To neįvyko, gal net žmogėdrai Stalinui atsižvelgus į lietuviškųjų kolaborantų sentimentus. Į vieną kitą žinomą ir panaudotiną sentimentą. Ir į buvusių nacionalinių užsispyrėlių politiką, tarkim, dėl Vilniaus. Kiek begailautų kai kurie filosofuojantys šiandienos istorikai, Vilnių laimėjo Smetona, ne Žulikovskis. Nuoseklumas, ne avantiūrizmas.

Lietuva pasirūpino bent tiek, o tai – jau nemaža, kad jos nuostata būtų gerai žinoma. Triukšmavo ir triukšmavo. Ir geosąmokslininkai sutarė 1939 m. Maskvoje, kad ir kur atsidurtų Lietuva, Rytuose ar Vakaruose, įvykus „teritoriniams politiniams pokyčiams“ Vilnius bus prie Lietuvos, tad – Lietuvos.

Tai tapo faktu, šią vinutę kaimo užsispyrėliai buvo įkalę net didžiųjų patilčių razbaininkams. Ir Lietuva, galų gale, yra kitokia šalis. Su tikra ilgaamže istorija, reikšminga europine praeitimi ir išsikovota galima ateitimi. Ne karikatūriška Europos paribio provincija su Dzeržinskogradu tuoj už demarkacinės linijos, skiriančios Europą nuo Eurazijos.

O juk taip galėjo įvykti. Įtakingi Baltarusijos SSR komunistai (kaip antai poetas J. Tuvimas) taip matė ateitį, buvo karčiai nusivylę Maskvos politbiuro nubraižytu žemėlapiu… Kur tada stovėtų Cvirkos paminklas?

Vėl pakartosiu – verčiau jis stovėtų Klangiuose arba Grūte, neklaidindamas povirusinių pasaulio turistų. Dabar. Bet kad Vilnius – Lietuvos, tai gerai. Ir Lietuvai, ir pačiam Vilniui. Pakentėsim lėtai bręsdami dar 30 metų nors ir su Cvirka, kad tik apskritai išliktume nenušluoti koronaviruso arba astraviruso.

Mat Astravas – tai dar viena galima išdavystė ir jos padariniai.