Kultūra

Dalia Ibelhauptaitė: „Talentai nieko nepakeis – tik valstybė gali keisti infrastruktūrą, kad būtume konkurencingi“ 2023 m. liepos 31 d.

„Išaušo metas, kai galiu kažką atiduoti savo šeimai. Žmogui, kurį myliu. Atėjo laikas kurti kartu su juo, įgalinti jį, padėti jam kilti aukščiau“, – sako režisierė, prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė.

Balandį platformoje „Apple TV“ pasirodė jos vyro Dexterio Fletcherio režisuotas ir jos koprodiusuotas filmas „Ghosted“ (liet. „Užblokuotas“) – britiško humoro, puikios vaidybos, įspūdingų kovos scenų ir šmaikščių dialogų kupina romantinė veiksmo juosta.

Su Dalia prisėdome šnektelėti ne tik apie filmo kūrimo užkulisius, ateities planus ir meilę kaktusams, kurių gausi kolekcija rikiuojasi ant menininkės namų palangės, bet ir apie Lietuvos kino industrijos perspektyvas, spragas ir galimybes.

Filmas „Ghosted“ – pirmas bendras judviejų su vyru darbas. Esate susituokę jau 26 metus. Kodėl pirmas bendras kūrinys pasirodė tik dabar? Gal bandymų dirbti kartu buvo ir anksčiau?

Su Dexteriu susipažinome teatre 1994-aisiais, kartu statėme Carlo Goldoni pjesę „Impresarijus iš Smyrnos“. Vėliau kartu filmavome du trumpametražius filmus – scenarijus parašė Dexteris, o aš režisavau. Tada supratau, kad kino režisūra yra man absoliučiai netinkantis žanras, nes esu kitokio temperamento žmogus. Man patinka režisuoti tai, kas vyksta čia ir dabar: operą, miuziklą, teatrą. Visa, kas gyva, kas vyksta scenoje ir ką gali kasdien tobulinti, auginti. Sukurto kino jau nepakeisi. Jis lieka toks, koks yra, visiems laikams. Po pirmo mudviejų trumpametražio filmo žinojau, kad niekada nenorėsiu režisuoti kino, ir taškas.

O Dexteris vaidina jau 50 metų. Kai tuo užsiimi labai ilgai, ateina supratimas, kad galbūt norėtųsi ko nors naujo, kur gali išnaudoti savo įvairialypę patirtį. Taigi, supratęs, kad nori išbandyti savo jėgas kitur, Dexteris ėmėsi pirmojo filmo „Wild Bill“ [liet. „Laukinis Bilas“]. Šis filmas buvo nominuotas Britų akademijos kino apdovanojimuose (BAFTA) kaip geriausias debiutas. Taip mano vyras tapo kino režisieriumi.

Jeigu turėtume didelių studijų ir mokestinių išlygų, į Lietuvą atvestume milžiniškų pinigų. Tuomet juos valstybė galėtų panaudoti lietuviškam kinui kurti. Manau, tai būtų didelis progresas ir didelė finansinė injekcija į Lietuvos kino industriją.

Man visąlaik norėjosi išbandyti dirbti ten, kur nėra lubų. Ten, kur gali stumti save į priekį tiek, kiek niekada net svajonėse negalėjai įsivaizduoti. Dirbdama su bohemiečiais tapau ne tik režisiere, bet ir prodiusere, randančia finansų, įsukančia visą pastatymo mašineriją, parduodančia bilietus, sukviečiančia žiūrovus. Supratau, kad man patinka prodiusuoti, patinka įgalinti žmones įgyvendinti savo svajones.

Kai Dexteris po filmo „Rocketman“ sėkmės gavo didelių pasiūlymų, daug kalbėjomės ir galvojome apie tai, kad galbūt išaušo metas, kai galiu kažką atiduoti savo šeimai. Žmogui, kurį myliu. Atėjo laikas kurti kartu su juo, įgalinti jį, padėti jam kilti aukščiau. Taip pat tai ir galimybė pabūti toje terpėje, kurioje nėra lubų, kurioje įmanoma viskas.