Aktualijos

D. Trumpo „taikos“ pasaulis 2025 m. vasario 17 d.

Beprotnamis – tikriausiai taip reikėtų įvertinti ne Donaldo Trumpo išrinkimą JAV prezidentu ir net ne jo retoriką, kurioje tiesa yra didžiausias trukdis galingam įtaigų, kurių tikslas – formuoti sau palankią aplinką visuomenėje, srautui. Daug didesnė problema yra tai, kad žiniasklaida (o ką jau kalbėti apie socialinius tinklus!), beje, net ir ta, kuri dažniausiai kritikuoja D. Trumpą, veikia analogiškai. Užuot pasistengusi pateikti bent kiek rimtesnę D. Trumpo prezidentavimo keliamų iššūkių ir suteikiamų galimybių analizę, dažniausiai tik didina informacijos srautą ir kelia priešpriešą. Prieš JAV prezidento rinkimus tyčiojosi iš D. Trumpo ar baisėjosi jo pareiškimais, kuriuose agresija dažniau buvo demonstruojama demokratijų, o ne Vladimiro Putino Rusijos atžvilgiu, taip tą patį daro ir po rinkimų. O tie, kurie užsiėmė D. Trumpo balinimu ir stengėsi įteigti, kad jis yra vienintelis pasaulio gelbėtojas, tą patį daro ir toliau.

Tai paaiškinti galima įvairiai. Tarkim, kad taip skaldomą visuomenę valdyti labai paprasta, be to, taip veikiant visa informacinė erdvė nuolat turi kuo maitinti visuomenę, dirginti jos nervus ir alinti vartotojus, net nesuprantančius, kad taip didinama jų priklausomybė, kai jie nė dienos negali išgyventi nesužinoję, ką baisaus ar gero padarė D. Trumpas. O dabar įsivaizduokime, jei žiniasklaida nuspręstų, kad reikia kuo tiksliau aprašyti su D. Trumpo pergale susijusius procesus, jų keliamas grėsmes ir suteikiamas galimybes bei stengtis šios logiškiausios versijos laikytis su nedideliais patobulinimais, atsižvelgiant į esminius pokyčius. Kaip nuobodu tai būtų! Kuo reikėtų užpildyti naujienų portalų ir socialinių tinklų turinį?

Vis dėlto yra dar vienas paaiškinimas, kurį vertėtų paminėti. Jis susijęs su tuo, kad tiesa gali būti visiems per daug nepatogi, todėl nėra didelio noro kalbėti nei apie priežastis, dėl kurių D. Trumpas laimėjo rinkimus, nei apie tai, kas lemia jo politinius prioritetus ir dažnai šokiruojantį veikimą, tuo labiau apie tai, kur mus visus visa tai gali nuvesti. Galbūt D. Trumpui oponuojančios jėgos nenori pademonstruoti, kad supranta tikrąsias jo pergalės priežastis ir pasirinktą veikimo būdą, nes tai nepatiktų jų rinkėjams, tačiau vargu ar tai darytų įtaką D. Trumpui ir jo politikai. Kodėl viso to paaiškinti nenori D. Trumpo sąjungininkai, suprasti dar lengviau. Juk nėra ko aiškinti – jis viską daro gerai. Vis dėlto yra viena problema: jei mes nesuvokiame, kokių tikslų siekiant veikiama galingiausioje pasaulio valstybėje, kaip galime suvokti, kokią grėsmę tai kelia ar kokių galimybių, kuriomis turime stengtis pasinaudoti, tai suteikia? Gerai, jei ta grėsmė yra maža, tačiau jei ji gali būti susijusi su Lietuvos ar kitų mažesnių demokratijų, egzistuojančių pasienyje su pavojingiausiomis diktatūromis, ateitimi, turėtume rasti drąsos ir pabandyti rimčiau žvilgtelėti į D. Trumpo pasaulį – ne kaip į šou, o kaip į realybę, kurioje teks gyventi. Bent jau tiek, kiek tai gali būti aktualu mūsų valstybei ir mūsų žmonėms.

Pradėkime nuo D. Trumpo ekonomikos politikos. Jos vienas išskirtinių bruožų yra gąsdinimas importo muitais. Tai džiugina D. Trumpo šalininkus JAV ir pataikūnus kitose valstybėse, tarp jų – ir Lietuvoje. Kažkodėl jie sugeba apsimesti, jog nesupranta, kad D. Trumpo tarifai gali užgulti ir jų valstybių verslą bei žmonių gerovę. Štai Joe Bideno politika buvo daug labiau koncentruota į ekonominį spaudimą diktatūroms, pavyzdžiui, Kinijai. Šios šalies automobiliams ir su atsinaujinančių išteklių energetika susijusiems produktams buvo pritaikyti itin dideli mokesčiai, o D. Trumpui, tikėtina, kaip derybinis instrumentas yra paliktas sprendimas uždrausti visų Kinijos išmaniųjų automobilių pardavimą JAV. Tiesa, šiandien teigti, kad yra aišku, kurių valstybių verslui už galimybę parduoti JAV teks sumokėti daugiau, ir net tai, ar D. Trumpas šį mokestį taikys masiškai, būtų neatsakinga. Akivaizdu viena – tarifų vėzdą D. Trumpas ketina naudoti dvejopai. Visų pirma, darydamas spaudimą kitoms valstybėms savo politiką keisti į tokią, kuri naudingesnė JAV, ir tai jis darys masiškai, o antra, daliai įvesdamas ir tarifus. Bet kuriuo atveju tokią politiką galima vertinti kaip JAV galios išnaudojimą tam, kad ekonominis potencialas būtų didinamas skriaudžiant ne tik diktatūras, bet ir demokratinį pasaulį. Tad D. Trumpo pataikūnams Lietuvoje reikėtų labiau rūpintis tuo, kad mūsų šalies verslo galimybės veikti JAV ir uždirbti iš JAV ekonominės ekspansijos augtų, o ne demonstruoti džiaugsmą tuo, jog D. Trumpas išnaudoja galingiausią valstybę, kad ši taptų dar galingesnė.