Visuomenė

Beata Tiškevič: „Nemanau, kad yra stiprioji ar silpnoji lytis“ 2019 m. liepos 10 d. Monika BALTRUŠAITYTĖ

„Yra žmonės, kurie kartais gali būti silpni, o kartais – stiprūs“, – sako platformos nebegėda.lt viena iš įkūrėjų ir knygos „Vyvenimas“ autorė Beata Tiškevič. Ir priduria, kad moterims aplinka dažnai primeta tam tikrą elgesio modelį – skatina dažniau patylėti, būti kuklesnėms, nekonkuruoti su berniukais.

Galbūt todėl didžiausias pajamas generuojančios sritys Lietuvoje sutelktos vyrų rankose. Anot Beatos, tai – ne atsitiktinumas: „Mes augame kultūroje, kur mergaitės žaidžia su barbėmis ir virtuvėlėmis, kur prie mergaitiškų žurnalų jau nuo mažens prisegami lūpdažiai ir rašoma, kaip elgtis, kad patiktum berniukams.“

Ne kartą pastebėjau, kad aukštus postus pasiekusios moterys lyg išsižada savo lyties. Jos nemato kitų moterų kaip likimo draugių, kurios eidamos savo karjeros keliu susiduria su panašia patirtimi, taip pat negeba jausti empatijos kitoms moterims dėl jų patiriamo seksizmo, priekabiavimo ar menkinimo.

Ne atsitiktinumas ir tai, jog kartais susidaro įspūdis, kad tos moterys, kurioms vis dėlto pavyko užkopti į aukščiausias karjeros viršukalnes, nėra linkusios atsigręžti į kitų moterų problemas, išreikšti empatijos, o ką jau kalbėti apie aktyvų moterų teisių gynimą ir kovą už tai, kad moterys Lietuvoje turėtų tokias pačias konkurencijos sąlygas kaip vyrai ir taip kurtų pažangią, į ateitį orientuotą valstybę. Apie visa tai – pokalbis su Beata, moterimi, kuriai rūpi kitų moterų likimas. 

Beata, kaip vertinate situaciją, kai Lietuvos Vyriausybėje – vien vyrai? Ką tai sako apie mūsų valstybę ir visuomenę?

Ne tik kad vyrai, bet dažniausiai vidutinio amžiaus, pralobę, heteroseksualūs, sveiki vyrai. Mūsų visuomenė nėra homogeniška: čia gyvena įvairių žmonių ir jie susiduria su įvairiomis problemomis. Valdžioje esantys žmonės turėtų atstovauti skirtingų grupių interesams. O turėdami tokią vienalytę valdžią sprendžiame tik tam tikros siauros grupės problemas, kitą visuomenės dalį paliekame užribyje.

Kai žvelgiame į šį politinį patriarchatą, prisimename, kad ir gūdžiais okupacijos metais Komunistų partijos vadovybėje šmėžavo vien vyriškos pavardės. Galbūt tai, kad dalis šių vyrų tebėra įtakingi šiandien, ir lemia tokį kultūrinį bei politinį paveldą?

Deja, aš matau, kad tie okupacijos metai, kad ir kaip daug žmonių to nenorėtų pripažinti, paliko didelį įspaudą mumyse. Net ir mano kartoje: nors mes jau gimėme laisvėje, laisvės apibrėžties mokėmės iš tėvų ir mokytojų, kurie patys užaugo nelaisvėje. Nedaug jų sugebėjo išsaugoti vidinę laisvę, pagarbą kitam žmogui, už save mažesniam, mažiau patyrusiam, daug žmonių simpatizavo autoritarizmui ne tik valstybės valdyme, bet ir žmonių santykiuose.

Reikės dar daug laiko, kol užgydysime tų skaudžių nelaisvės metų pūliuojančias žaizdas. Visų pirma, reikia nebijoti į jas pasižiūrėti, apie jas kalbėti, jas pripažinti. Tai pirmas žingsnis į gijimą. O kai pradėsime sveikti, tikiu, kad labai daug dalykų ir valdžioje, ir pačioje visuomenėje pasikeis. Nebeliks skirstymo į silpnuosius ir stipriuosius. Suvoksime, kad visi esame vienodai verti pagarbos ir galimybių.

Žvelgiant į jau praėjusius rinkimus, labiausiai šokiruoja tai, kad populiarių naujienų portalų komentarų skiltyse ne šiaip buvo juodinama prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė – buvo pabrėžiama ir jų lytis bei demonstruojama panieka moteriai. Tačiau žinomos moterys, nors ne kartą bandėme atkreipti dėmesį į šią problemą, tuo nė kiek nepasipiktino. Ar tai susiję su baime sugadinti santykius su internetine žiniasklaida?

Visų pirma, žinomos moterys niekuo nesiskiria nuo nežinomų moterų. O moterys Lietuvoje, kaip ir vyrai, dar ne visada atpažįsta seksizmą. Dalis moterų pačios negerbia kitų moterų, nuvertina jas. Tiesiog tokioje kultūroje gyvename, labai lengva visas tas mintis internalizuoti.

Klasėje visada buvau pažangiausia mokinė, kuriai puikiai sekėsi ir tikslieji, ir humanitariniai mokslai. Jaučiausi tikrai protinga mergina, bet paauglystėje po truputį pradėjau girdėti, kad „bobos yra durnos“ ar „ai, čia vis tiek merga, ko iš jos tikėtis“, ir niekaip negalėjau suprasti, iš kur kyla tokie pamąstymai.

Tam, kad pastebėtum kultūros specifiką, reikia savirefleksijos, žinių, gebėjimo į viską pažvelgti iš šalies. Tai gali sukelti nepatogumų ne tik tau pačiam, bet ir tavo aplinkai. Žmones neįtikėtinai erzina, kai kažkas išdrįsta kvestionuoti jų status quo. Tai patyriau savo kailiu. Tam reikia drąsos ir žinių. Vis dėlto man atrodo, kad šiuose rinkimuose dauguma žmonių savo kandidatą rinkosi ne pagal patirtį ar kompetenciją, o pagal lytį.

Kartais susidaro įspūdis, kad kovą už moterų teises teoriškai remia visi ir visi suvokia, jog tai svarbu, tačiau solidarumo tarp moterų nematyti. Tarsi moterys lyderės būtų susitaikiusios su tuo, jog reikia pritapti berniukų pasaulyje, o geriausias būdas tai padaryti – pačioms tapti vyrais ir nesureikšminti moterų teisių. 

Esu daug apie tai galvojusi. Ne kartą pastebėjau, kad aukštus postus pasiekusios moterys lyg išsižada savo lyties. Jos nemato kitų moterų kaip likimo draugių, kurios eidamos savo karjeros keliu susiduria su panašia patirtimi, taip pat negeba jausti empatijos kitoms moterims dėl jų patiriamo seksizmo, priekabiavimo ar menkinimo. Joms paprasčiau įgarsinti: „Aš viską pasiekiau, nes dirbau, nes esu labai stipri, o tos, kurios nepasiekia, nepakankamai stengiasi.“ Bet ar tikrai?

Norėčiau, kad valdžioje būtų daugiau moterų, suvokiančių, kas yra moterų teisės, ir jas ginančių. Man netinka dabartinis ministrų kabinetas – jis yra iš praėjusių amžių.

Tai, kad aukščiausias pajamas generuojančios sritys vis dar yra valdomos vyrų, kad prie svarbių sprendimų priėmimo prisideda mažai moterų, nėra susiję su tuo, kad moterys per kvailos ar per mažai stengiasi, per mažai nori ten patekti. Mes augame kultūroje, kurioje mergaitės žaidžia su barbėmis ir virtuvėlėmis, kur prie mergaitiškų žurnalų jau nuo mažens prisegami lūpdažiai ir rašoma, kaip elgtis, kad patiktum berniukams.

Aplinka dažnai pastiprina visą tą elgesio modelį, skatina dažniau patylėti, būti kuklesnei, nekonkuruoti su berniukais ir pan. Kol pasiekiame pilnametystę, mums jau yra suformuotas nuostatų rinkinys ir savo tapatybės suvokimas, galintis nulemti mūsų pasirinkimus. Be to, moterims kartais vis dar tenka rinktis tarp karjeros ir šeimos. Nemanau, kad sutapimas yra tai, jog moterys, pasiekiančios aukščiausius šalies postus, kartais neturi šeimos.

Norėčiau, kad mergaitės, kurios yra pataisos namuose, turėtų visas sąlygas ir galimybes kurti kitokį gyvenimą. Reikėtų akyliau pažiūrėti į sritis, kuriose dirba daugiausia moterų, pavyzdžiui, į švietimą, ir suvokti, kaip tai reikšminga. Sudaryti finansines ir kitokias sąlygas tam, kad mokytojos galėtų savo darbą dirbti oriai ir jaustųsi gerai. Juk jos augina būsimas kartas!

Turime pakeisti savo požiūrį į moterų darbą ir jų pastangas: jų indėlis į mūsų visuomenės gyvenimą toks pats svarbus, kaip ir vyrų, ar kalbėtume apie mamą, namuose auginančią vaikus, ar apie karjeros siekiančią moterį, ar apie kitokią moterį.

Aš manau, kad mes nuvertiname ne tik moteris mūsų visuomenėje, bet ir dalykus, kurie stereotipiškai priskiriami moterims: švietimo sritį, emocinį intelektą, komunikaciją, psichikos sveikatą. Ekonomikos pažanga labai svarbu, tačiau be prieš tai minėtų dalykų mes tiesiog turėsime daugybę perdegusių, daug pasiekusių ir nelaimingų žmonių. 

Ko palinkėtumėte visoms Lietuvos moterims?

Palankių įstatymų.

Dėkojame už pokalbį!

Kalbino Monika BALTRUŠAITYTĖ