Rinkimai 2019

Ar Lietuvą valdys oligarchinė mafija, priklausys nuo naujojo prezidento ir to, kokie bus patriotai

Artėja Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai, nulemsiantys mūsų šalies ateitį. Todėl naujajame žurnalo numeryje nusprendėme visuomenei ir būsimam prezidentui priminti, kas yra ir kaip veikia nomenklatūrinių struktūrų bei Rusijos stiprinama oligarchinė mafija.

Tokia mafija siautė praėjusiame dešimtmetyje: formavo rubikonus ir leo projektus, padėjo koncernui „Gazprom“ dominuoti ir iš Lietuvos piliečių užsidirbti papildomus kelis milijardų eurų, kaitino nekilnojamojo turto (NT) burbulą ir padėjo NT magnatams bei NT sektoriuje veikiantiems oligarchams į kišenes įsidėti šimtus milijonų eurų. Vykstant šioms orgijoms buvo švaistomi valstybės resursai ir nesiruošiama krizei, todėl viskas baigėsi milžinišku 2008-ųjų nuosmukiu. Per jį oligarchinės valdžios atnešti nuostoliai sutraiškė šimtų tūkstančių Lietuvos žmonių gerovę ir gyvenimą.

Visa tai šiandien tenka priminti, nes per pastarąjį dešimtmetį dėl milžiniškos oligarchinių jėgų bei nomenklatūrinių politinių struktūrų įtakos Lietuvos žiniasklaida visa tai iš Lietuvos gyventojų atminties ištrynė. Todėl visuomenei žengiant į rinkimus konstruojamas naratyvas, esą reikėtų grįžti į Valdo Adamkaus laikus, nors būtent tuo metu ir augo rubikonai bei leo projektai, ir neleisti, kad būtų tęsiama Dalios Grybauskaitės politika, nors būtent prezidentė kovojo su tais oligarchiniais dariniais, kurie apvaginėjo Lietuvos žmones. Deja tikėtina, jog tai ir gali nulemti artėjančių prezidento rinkimų baigtį.

Tačiau prieš kaltinant Lietuvoje dominuojančią žiniasklaidą dėl to, kad buvo laidi šioms įtaigoms, reikia paklausti, ką tuo metu darė tie Lietuvos piliečiai, save vadinantys patriotais. Mes redakcijoje nuolat bandėme atkreipti dėmesį į daugybę melagingų ir destruktyvių įtaigų, raginome vienytis su mumis ir paremti mūsų kovą su jomis, kad pasipriešinimas melagingoms įtaigoms būtų galingas ir kad neleistume jų užsakovams nulemti Lietuvos valstybės ateities.

Deja, daugelis tų, kurie save vadina patriotais, apsimetė, kad yra ištikti vertybinės komos, ir tik likus keliems mėnesiams iki rinkimų pradėjo busti ir reikšti nerimą, kad rinkimus gali laimėti oligarchams, ne tik buvusiems regioniniams, o dabar jau nacionaliniams Ramūnui Karbauskiui bei Visvaldui Matijošaičiui, bet ir oligarchijos grandams – Nerijui Numavičiui, valdančiam „Vilniaus prekybą“, ir Dariui Mockui, valdančiam „MG Baltic“, – naudingi kandidatai.

Nors jau dešimt metų rašome, kad paradinis ar rinkiminis patriotizmas, kai didžiuojiesi, kad nubalsavai teisingai, tačiau ramiai stebi, kaip tavo kaimynams nuo oligarchinės valdžios ir oligarchinių koncernų priklausanti žiniasklaida diegia melagingas įtaigas, yra arogantiškas ir išdavikiškas, nes leidžia rinkimus laimėti oligarchinei mafijai ir Kremliui – jėgoms, kurios aktyviai veikia ne kaip rinkiminio patriotizmo atstovai – likus porai mėnesių iki rinkimų, o metų metais, beveik visą šį dešimtmetį įvairiomis formomis ir informaciniais kanalais buvo skleidžiamos įtaigos, kad į lemiamą rinkimų etapą, šiuo atveju – į prezidento rinkimų antrą turą, būtų atitempti tie žmonės, kurie būtų tinkamesni oligarchinei nomenklatūrai.

Būtent dėl šių įtaigų šiandien ir turime tokią situaciją: štai prieš du dešimtmečius turėjome tik vieną miestą, kurį Viktoras Uspaskichas buvo pavertęs savo kišeniniu žaisliuku – Kėdainius, o šiuo metu jau turime Druskininkus, Kauną, Naisius ir Širvintas – visuose juose, manytume, puikiai veikia oligarchinės, į diktatūrinę panašios valdžios piramidės. O Seime turime alfa patiną Ramūną, kuris, manytume, remdamasis jį užauginti padėjusia kairiąja nomenklatūra (mama, nes tėtukas, tikėtina, yra trąšų tiekėjas iš Rusijos), šokdina visus taip, tarsi būtų prisivalgęs kokių nors grybų, tačiau iš tiesų tikslingai visą laiką koduoja (kad oligarchinė žiniasklaida turėtų ką transliuoti), jog dėl visko kalti konservatoriai ir prezidentė. Tai turi padėti nulemti, kad ir prezidentu taptų oligarchinei nomenklatūrai naudingesnis kandidatas. Kaip, beje, ir padėti laimėti 2020-ųjų Seimo rinkimus bei galutinai įtvirtinti oligarchinės nomenklatūros valdžią visose grandyse.

Ironiška, kad, kaip jau rašėme ne kartą, per pastaruosius 20 metų proeuropietiškos centro dešinės jėgos, tarp jų ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), valdžioje buvo tik vieną kartą – per didžiausią krizę 2008–2012 m., tačiau konservatorių grėsmė su žiniasklaidos pagalba įdiegta taip kokybiškai, kad atlikę naują apklausą (apklausėme daugiau nei 50 žmonių) vėl buvome nustebinti – artėjant rinkimams realybės suvokimas nugrimzdo dar giliau.

Šį sykį per 80 proc. respondentų, paprašyti atsakyti į klausimą, kiek laiko valdžioje nuo 2000 iki 2020 m. bus buvę konservatoriai, atsakė, kad pusę ir daugiau laiko, nors iš tiesų – tik 20 proc. laiko. Tai leidžia labai aiškiai suvokti, kaip laimi malinauskai, pinskuvienės ir matijošaičiai, bei kodėl, susipriešinę su mirtinu konservatorių blogiu, jie generuoja puikius reitingus.

Taip pat kodėl G. Nausėda išdidžiai tapatinasi su V. Adamkumi, nors pastarojo valdymo metais buvo kuriami oligarchiniai rubikonų ir leo projektai bei tarpo gazprominių bičiulių tinklas. O D. Grybauskaitė, kurią itin gerbia demokratiniai Vakarai bei Ukraina, mūsų Tėvynėje tampa konservatorių blogio analogu. G. Nausėda labai ramiai į savo komandą priima vieno pavojingiausių oligarchų ginklanešį ir stebi, kaip jam paramą reiškia oligarchinio tipo lyderiai Ričardas Malinauskas ar Viktoras Uspaskichas.

Juk šiame įtaigų fronte, kai net apie 70 proc. Lietuvos piliečių yra užkoduota, kad svarbiausia neleisti laimėti konservatoriams (beje, tai panašu į šizofreniją, nes TS-LKD ir taip rinkimus laimi tik teoriškai), jie ir toliau gąsdinami konservatorių kandidato pergale ir taip pakeliami net iš ligos patalo, kad eitų ir rinkimuose pasipriešintų blogiui. Manytume, jog Gitano štabo strategai gana pagrįstai mano, kad net jei kiek daugiau patriotų sunerims dėl to, kokios jėgos telkiasi aplink Gitaną, ir nuspręs palaikyti Ingridą, jų skaičius vis tiek bus gerokai mažesnis už tą skaičių žmonių, kurie ateis balsuoti už Gitaną, įtikėję visu konservatorišku blogiu.

Tai dar kartą verčia akcentuoti, kad negalima pasyviai stebėti, kaip koduojama visuomenė, ir tikėtis, kad tai nenulems rinkimų baigties. Neužtenka pabusti iki rinkimų likus vienam mėnesiui ir pasidabinus rinkiminio patriotizmo skraiste tapti savimi patenkintu bei šaukti, kad kažkas kitas kaltas dėl rinkimų baigties.

Deja, šiuos rinkimus pasitinkame būtent tokio labai riboto patriotizmo paveiktoje aplinkoje. Oligarchinės Lietuvos nenorintys patriotai atsibudo tik tada, kai kodavimo procesas jau ėjo į pabaigą, o informacinis laukas, tinkamas tam, kad rinkimus laimėtų malinauskai, pinskuvienės ir matijošaičiai, buvo konstruojamas metų metus ir labai sustiprintas prieš šiuos rinkimus. Oligarchinei, kairiajai nomenklatūrai ir Kremliui artima žiniasklaida nuolat kodavo, kad D. Grybauskaitės politika yra bloga ir kad konservatoriai sugriovė Lietuvą. Nors Seime beveik visą laiką dominuoja kairiosios nomenklatūros ir jų bei su Kremliaus pagalba, manytume, išauginti oligarchiniai projektai. Todėl galime stebėti visišką realybės ištrynimą ir melagingos realybės įdiegimą, kai suformuotas lūkestis, kad reikia grįžti į V. Adamkaus laikus, nors tuo metu Seime dominavo kairioji nomenklatūra ir oligarchinės struktūros, o jo valdymas baigėsi Lietuvos rubikonizacija, gazpromizacija ir 2008-ųjų bankrotu.

Pagaliau būtina suvokti, kad jei patriotai nesipriešina tokiam kryptingam ir galingam visuomenės kodavimui, turime realybę, kurioje net ir pabudus prieš rinkimus bei staiga prisiminus, kad juos gali laimėti oligarchams naudingi veikėjai, jau nieko negalima pakeisti. Nors ir atsiranda vis daugiau tų, kurie nerimauja, ar G. Nausėdos nebus parėmusios galingiausios oligarchų grupės, net jei iki rinkimų paaiškėtų, kad tai tiesa, vargu ar tai pakeistų situaciją. Nes Lietuvos patriotai laiku nepasipriešino skleidžiamoms įtaigoms ir mirkdami jakilaitinėje bei delfistinėje žiniasklaidoje ignoravo melagingos realybės pavertimą didelės dalies visuomenės tikrąja realybe.

Net jei turėtume hipotetinę situaciją, kai reikėtų rinktis tarp Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės tandemo bei „Vilniaus prekybos“ savininko oligarcho N. Numavičiaus bei „MG Baltic“ savininko oligarcho D. Mockaus, kurie prieš šiuos rinkimus jau buvo įtariami tuo, kad sudarė tradicinę oligarchinę sąjungą ir parėmė G. Nausėdą, manau, kad oligarchai, kaip kadaise Viktoras Uspaskichas ir Rolandas Paksas, o pastaruoju metu – R. Karbauskis ir V. Matijošaitis, paaiškinę visuomenei, kad yra klestintys, protingi ir geri, bet jiems, kaip ir visai Lietuvai bei gerajai žmonijai, trukdo tik šlykštūs konservatoriai, triuškinančiai juos laimėtų.

Beje, tam per daug nesipriešina ir pati TS-LKD. Nors ir giname šią partiją bei bandome apginti demokratinę opoziciją ir neleisti oligarchinei nomenklatūrai užsitikrinti amžino valdymo koduojant visuomenę, per dešimtmetį nesulaukėme atsakymo nė į vieną mūsų raginimą prisijungti prie kovos už žiniasklaidos rinkos skaidrumą, kad būtų sukurtos tokios sąlygos, kuriomis galėtų egzistuoti ne tik nomenklatūrą ir oligarchiją aptarnaujanti žiniasklaida. Deja, mūsų pastangos liko neišgirstos, o partijos lyderiai ir toliau renkasi skęsti jakilaitinėje, delfistinėje bei mgbaltikinėje žiniasklaidos aplinkoje. Pataikauja jos veikimo principams ir informacinei aplinkai, nors ji skandina ne tik jų pačių, bet ir I. Šimonytės galimybes laimėti rinkimus.

Tačiau TS-LKD problemos, susijusios su šios partijos elito interesus dažnai tenkinančiu kovos už demokratinę ir skaidrią Lietuvą mastu, žinomos jau seniai, kaip ir labai didelės su komunikacija susijusios problemos. Deja, šiuose rinkimuose, jei skirtumas Ingridos nenaudai bus vos kelių procentų, tai gali tapti lemiamu veiksniu. Tačiau apie tai rašysime po rinkimų. O prieš nusiviliant konservatorių lyderyste kovojant už pilietinės demokratijos įtvirtinimą ir nuo oligarchijos bei Kremliaus pinigų nepriklausomos žiniasklaidos pozicijų stiprinimą, nuosekliai siekiant žiniasklaidoje realizuoti skaidrias sistemas, būtina prisiminti, kad Sąjūdis laimėjo ne todėl, kad tuo metu turėjo lyderių, kurie drįso kelti nepriklausomybės idėją, bet visų pirma todėl, kad buvo šimtai tūkstančių, o gal net keli milijonai žmonių, kurie buvo pasiryžę kovoti už laisvos valstybės viziją, dėl jos aukotis ir net mirti.

O kai mūsų redakcija kelerius metus prieš šiuos rinkimus nuosekliai ragino stabdyti melagingos propagandos srautą ir prisidėti prie mūsų pastangų, kad valstybė evoliucionuotų pilietinės demokratijos link ir nebūtų galima visuomenės užkoduoti, kad piliečiai balsuotų už malinauskinę ir matijošaitinę santvarką, susidurdavome su visiška apatija. Daugelis patriotų kratydavosi atsakomybės ginti informacinę erdvę, tad ją palikdavo oligarchinės ir nomenklatūrinės žiniasklaidos valiai. Ir būtent dėl Lietuvos patriotų abejingumo bei TS-LKD nenoro ar baimės paremti mūsų akcentuojamus sprendimus, kurie mažintų oligarchinių ir nomenklatūrinių struktūrų įtaką žiniasklaidai, šiandien ne tik stebime oligarchijos plėtrą Lietuvos regionuose ar oligarcho R. Karbausko ir jo partnerių dominavimą Seime, bet ir galime tikėtis oligarchinei nomenklatūrai palankesnio kandidato G. Nausėdos, kaip galima spręsti iš jį remiančių jėgų, pergalės prezidento rinkimų antrame ture.

Nors, siekiant objektyvumo, reikėtų prisiminti praeitį ir įvertinti situaciją iš praėjusių metų perspektyvos, kai dar buvo reali galimybė, kad prezidento rinkimuose triumfuos, mūsų manymu, Kauną šeimos uabu pavertęs buvęs okupacinių struktūrų darbuotojas, kuriam itin gerai sekėsi Rusijos rinkoje, oligarchas V. Matijošaitis. Manytume, kad jis su demokratija būtų elgęsis panašiai, kaip Vladimiras Putinas Rusijoje ar Viktoras Orbanas Vengrijoje. Labai greitai visa Lietuva būtų virtusi vienu dideliu ir laimingu uabu. Arba Saulius Skvernelis – jis tarsi demonstruoja tam tikras teigiamas savybes ir intencijas, tačiau vis tiek bent kol kas atrodo akivaizdžiai priklausomas nuo oligarcho R. Karbauskio. Taigi, abiem atvejais būtų iškilusi grėsmė, kad valdžios vertikalė būtų apėmusi ir Seimą, ir Vyriausybę, ir prezidentūrą. Tad net ir S. Skverneliui demonstruojant daug daugiau vakarietiškumo už V. Matijošaitį oligarchizacijos keliama grėsmė demokratijai, ekonomikai ir visuomenei būtų tik augusi.

Matant alternatyvas, galima teigiamai vertinti G. Nausėdos patekimą į antrą turą ir kitų kandidatų, kurie tiesiogiai sietini su politikoje šiuo metu dominuojančiomis oligarchų grupėmis, išstūmimą Tačiau susirūpinimą kelia tai, kad kuo sėkmingiau G. Nausėda žengė antrojo turo link, tuo labiau ryškėjo įspūdis, kad vis daugiau oligarchinių ir ypač kairiosios nomenklatūros struktūrų telkėsi aplink, kad uždarytų Gitaną savo įtakos žiede ir paverstų oligarchijos renesanso įrankiu. Todėl kyla grėsmė, kad iš kandidato, kuris turėjo išstumti Seime dominuojančių oligarchinės nomenklatūros struktūrų atstovus iš prezidento rinkimų antro turo, jis pats gali tapti tokių jėgų atstovu. Tai mus ir verčia rizikuoti galutinai palaidoti savo kadaise gerus santykius su šiuo ekonomistu (juk jis dalyvavo beveik visose mūsų žurnalo organizuojamose konferencijose!), ir ne tik šiuose komentaruose, bet ir naujajame numeryje akcentuoti jo pasirinkimą tapti ne nomenklatūros, kuria remiasi dalis oligarchinių struktūrų, o pilietinės demokratijos principus ginančiu prezidentu.

Be jokios abejonės, to tikimės ir iš I. Šimonytės. Tačiau bent kol kas, atsižvelgiant į įtaigų lauką, jei nebus tam tikro Sąjūdžio dvasios blyksnio Lietuvos visuomenėje, Ingridos galimybės laimėti rinkimuose yra daug labiau komplikuotos. Tai ir verčia visų pirma akcentuoti G. Nausėdos atsakomybę, kokią Lietuvą jis pasirinks kurti. Naujojo žurnalo numerio „Įžvalgų“ skiltyje primename, kuo skiriasi pilietinė demokratija nuo nomenklatūrinių struktūrų ir nuo jų priklausančių oligarchinių projektų valdomos valstybės.

Šios struktūros (su tuo ne kartą susidūrė mūsų žurnalo redakcija, ypač kovodama už energetinę nepriklausomybę) dažnai veikia taip, kad tai verčia kalbėti net ne apie oligarchų, bet apie mafijos vertybių keliamas problemas. Apie tai mūsų redakcijos atstovai yra kalbėję ir su pačiu Gitanu. Bet ne tam, kad jį sugraudintume ar sulauktume užuojautos, o tam, kad padėtume suvokti, jog šioms jėgoms nusileisti ir leisti joms dominuoti negalima, nes jos neturi stabdžių. Leidus joms apžioti vieną valstybės sritį, jos iš karto taikysis į kitą. Ir taip be galo.

Todėl jei atsakingai žvelgiame į ateitį, turime matyti, kad kito dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuvoje didės demografinė krizė, o Rusija susidurs su egzistencine krize dėl mažėjančio naftos vartojimo, augant elektromobilių skaičiui, tai turi siųsti labai aiškų signalą, kad jei Lietuva tuo metu nebus maksimaliai stipri ir vieninga, rizikuojame susidurti ne tik su labai didele ekonomine krize, bet ir su iš Rusijos pusės kylančiomis išorės grėsmėmis, panašiomis į tas, kurias stebėjome Gruzijoje ir Ukrainoje. Taigi, mes su oligarchija kaunamės ir būsimą šalies vadovą raginame daryti tą patį ne todėl, kad neturime ką veikti ir kad mums nuolat trūksta adrenalino, bet todėl, kad oligarchinių struktūrų veikiama Lietuva tikrai nebus pakankamai stipri, kad galėtų atlaikyti ateitis iššūkius. Todėl tai, ar naujasis prezidentas pasirinks stiprinti pilietinę demokratiją, ar atsiduos į nomenklatūrinių bei oligarchinių struktūrų glėbį, nulems ne tik Lietuvos piliečių ekonominę gerovę – tai gali nulemti ir Lietuvos nepriklausomybę.

Suvokdami šio pasirinkimo svarbą, pirmą kartą žurnalo viršeliui pasirinkome juodą spalvą – kad nė vienas iš kandidatų negalėtų nepastebėti jų laukiančio pasirinkimo: ar sunkesnis prezidentavimas ir kova su mafijos vertybes perėmusia oligarchija, taip užtikrinant Lietuvai saugią ir šviesią ateitį, ar mėgavimasis oligarchinės nomenklatūros draugyste ir nuo jos priklausančių žiniasklaidos priemonių panegirika, bet kartu atsakomybė už sąskaitas, kurias Lietuvos piliečiams ir valstybei pateiks oligarchinių struktūrų įtaka. O jos ateityje gali būti daug didesnės nei per 2008-ųjų krizę. Taigi, ir toliau atliekame savo žurnalo misiją – skatiname rinktis teisingai ir bandyti atsispirti oligarchinės nomenklatūros gundymui atiduoti jai truputėlį valdžios, nes vėliau gali paaiškėti, jog tik to ir trūko, kad būtų sukurtas naujas rubikonas, leo ar prie Europos Sąjungos ir Lietuvos būtų prijungtos Astravo bei Kaliningrado atominės elektrinės.

Dar svarbesnė mūsų misija yra pabandyti pažadinti Lietuvos žmones, kurie vertina save kaip patriotus, ir padėti jiems suvokti, jog svarbiausias pasirinkimas, kurį turi padaryti, yra jų. Juk tūkstančių patriotų pasirinkimas nesipriešinti oligarchinėms, nomenklatūrinėms ir Kremliaus trolių įtaigoms šiandien gali nulemti rinkimų rezultatus. Be to, tai nėra pirmas ir paskutinis pasirinkimas. Nes iš karto po rinkimų prasidės kova dėl to, koks bus naujasis prezidentas – ar jis bus įgalus ką nors pakeisti, nes turi veikti karbauskinėje oligarchinės nomenklatūros dominuojamoje aplinkoje? Net jei jis norės būti ryžtingas ir keisti, įdomu, kokia informacine aplinka, kuri jį remtų kaunantis su oligarchine nomenklatūra, jis galės remtis, jei dominuos ta, kurią kuruoja oligarchai ir valdančioji nomenklatūra? Arba kaip bus įmanoma tikėtis, kad G. Nausėdos nomenklatūrinės struktūros nepabandys suvirškinti, jei nebus jėgos, kuri skatintų jį priešintis? Kas tuo pasirūpins, jei patriotus, kurie turėtų tapti šia jėga, vėl ištiks koma?

To neturėtų būti. Šį sykį patriotai turėtų pasikeisti. Nes iš tiesų pati svarbiausia šio žurnalo numerio žinia nėra juoda, ji yra šviesi. Pirmą kartą dėl dviejų D. Grybauskaitės kadencijų Lietuva gali transformuotis iš valstybės, valdomos oligarchinių projektų, į pilietinės demokratijos valstybę.

Tačiau tam būtina, kad prezidentu tapęs lyderis to norėtų ir to siektų. Bet tai bus įmanoma tik tuo atveju, jei to norės bent 10 proc. Lietuvos žmonių, jei jie skirs bent kiek savo jėgų, laiko ir pinigų tam, kad paremtų sprendimus, kurie skaidrintų ir stiprintų demokratinę Lietuvą, kad pasipriešintų tiems, kurie ją naikina, kad paremtų naująjį prezidentą, jei jis sieks įveikti oligarchiją, ir protestuotų, jei jis bandytų su ja suaugti. Kad taptų ta jėga, kuri atsveria oligarchijos, Kremliaus ir nomenklatūrinių struktūrų pinigus bei formuoja vertybinę informacinę erdvę, kuria gali remtis demokratinio flango lyderiai. Kad sukurtų jiems sąlygas atsilaikyti prieš oligarchijos pastangas įtraukti į savo informacinės įtakos lauką. Ir tik tada, kai iškils ši patriotinė jėga ir kai sukursime stiprią valstybę, kurioje šalį skaldančios ir apvagiančios jėgos nebegalės įgyti pranašumų, nes politikoje ir žiniasklaidoje dominuos tie, kurie siekia tarnauti visuomenei, o ne ją valdyti oligarchinių klanų naudai, žengsime svarbiausią žingsnį – įtvirtinsime pilietinę demokratiją ir Lietuvos nepriklausomybę. Sukursime pilietinę demokratiją, paremtą piliečiais, kurių patriotizmas ne atgyja likus mėnesiui iki rinkimų, o yra gyvas visą laiką. Ir tada, tikiuosi, tokių viršelių kaip mūsiškis prieš prezidento rinkimus daugiau spausdinti nebereikės.

Panašūs straipsniai: