Dovanų laukėme Silicio slėnio, o sulaukėme evakuacijos plano Eduardas Eigirdas

Kaip sakoma, kokių dovanų nusipelnai, tokias ir gauni. Neabejoju, kad visi savo artimiesiems po Kalėdų eglute pasistengsime padėti pačias nuostabiausias dovanas, kokias tik galime įpirkti. Atsakingai joms taupysime pinigus, rinksime, pakuosime ir su džiaugsmu lauksime ryto, kai mylimiausi žmonės jas pamatys. To nuoširdžiai linkiu visiems mūsų skaitytojams ir visiems Lietuvos žmonėms, nes šis džiaugsmas yra pats gražiausias. Net jei nesi tikintis ir į šią šventę žvelgi tik kaip į progą išreikšti meilę brangiems žmonėms. Juk kai dovanoji rūpinimąsi ir meilę, mainais gauni ne tik meilę, bet ir laimę.

Ir štai čia turime atvirai savęs paklausti, ką mes dovanojame savo valstybei, kam visi kartu taupome, kokią viziją stengiamės supakuoti ir pasidėti po eglute, kad ši dovana mus visus padarytų laimingus. Tikriausiai tiksliausias atsakymas būtų toks: į šį klausimą labai sunku atsakyti. Iš tiesų, šiandien, Nepriklausomybės trečio dešimtmečio pabaigoje, turime pripažinti, kad 99 proc. Lietuvos piliečių neturi žalio supratimo, kokią valstybę turime kurti ir dėl kokios jos vizijos turime aukotis. O skaudžiausia tai, kad daugumai net nerūpi, ką turime daryti, kad sukurtume Danijos tipo laimingų žmonių valstybę, kurioje dauguma yra laimingi – tuo ji skiriasi nuo Lietuvos, nes mūsų šalyje net ir turtingi žmonės dažnai yra pikti ir nelaimingi.

Vis dar gyvename visuomenėje, kurioje dominuoja nuostata, kad dovanas valstybei – kitaip nei dovanas artimiesiems – po eglute už Kalėdų Senelį sudeda ne pati tauta, kad jomis turi pasirūpinti pats Kalėdų Senelis. Turbūt todėl ir gauname gana problemiškas dovanas: šiemet vis dar neturime sparčiausiai augančios ekonomikos ir Lietuvos kaip Europos Silicio slėnio. Nors manau, kad tai yra pasiekiama. Užtat jau turime pirmą evakuacijos planą. Jį ką tik patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė, reaguodama į tai, kad artėja Astravo atominės jėgainės paleidimo laikas. Ir dar tokį „Mini Me“ – sakyčiau, labai švelnų evakuacijos planelį, kuriame numatyta didelės avarijos Astrave atveju evakuoti apie 6 tūkst. Lietuvos gyventojų, esančių 30 km atstumu nuo šio branduolinio projekto, o 100 km spinduliu nuo Astravo elektrinės būtų imamasi kitų atsargumo priemonių. Nors neaišku, ar reikia, nes susidaro įspūdis, kad Visagino atominės elektrinės paniškai bijoję Lietuvos piliečiai į „Rosatom“ Astrave statomą atominę elektrinę žvelgia taip ramiai, tarsi ten būtų statomas batų fabrikas ir jam sprogus blogiausiu atveju iš dangaus pasipiltų batų raištelių, o ne radioaktyvus lietus.

Kad į šį procesą itin ramiai žvelgia Seime įsitvirtinusi valdančioji dauguma, manau, suprantama, nes to ir tikėjomės iš valdžios, kurios viena dalis buvo ir tikriausiai tebėra sietina su palankumu „Gazprom“ bei daugybe oligarchinių projektų, o kita yra su Rusija verslo ryšiais susijusio oligarcho Ramūno Karbauskio politinis projektas, tokių „valstietiškai“, tiksliau – „agrofirmiškai“, modifikuotų ir visai „Rosatom“ atominių elektrinių nebijančių „žaliųjų“ politinė galia, kuri, manyčiau, buvo sukurta tam, kad ramiai žiūrėtume į Rusijos atomines elektrines ir su jomis susijusius evakuacijos planus.

Gana paprasta atsakyti ir į klausimą, kodėl itin ramiai į šį procesą žvelgia kadaise isteriškai prieš referendumą dėl Visagino atominės elektrinės apie branduolinę energetiką rašiusi Lietuvos žiniasklaida. Tuo metu isteriją, kaip teigiama, itin dosniai finansavo su Rusija susijusios verslo struktūros, o šiandien jos niekas nefinansuoja, gal net atvirkščiai – finansuoja ramybę ir susitaikymą. Žinoma, ir vėl viskas tik dėl Lietuvos. Kaip tada kolegos žiniasklaidoje jaudinosi, kad mūsų neištiktų Černobylio ir Fukušimos katastrofos kartu sudėjus, taip šiandien jaudinasi, kad per daug rašant apie Astravą lietuviai ims ir iš baimės išsibėgios. Tai skamba labai gražiai, net ašarą spaudžia. Bėda ta, kad ir šiandien iš esmės esame analogiškoje situacijoje, kaip prieš dešimtmetį. Jei sparčiai neplėtosime elektros gamybos ir netelksime Europos, kad priešintųsi Kremliaus energetinei ekspansijai, vykdomai su „Rosatom“ ir „Inter RAO“ pagalba, kitame dešimtmetyje pasienyje turėsime ir Kaliningrado atominę elektrinę, ir dar vieną evakuacijos planą.

Todėl reikėtų ne gąsdintis, o aiškiai suvokti savo atsakomybę Lietuvos ateičiai ir pagaliau įvardyti, kaip turime kurti savo valstybę, kokius sprendimus turime remti, kad jie ją stiprintų ir nesudarytų sąlygų Rusijai primesti savo strategijos bei įgyvendinti Lietuvos valstybės ateitį žlugdančių projektų. Turime pagaliau suvokti, kad jei po eglute patys nepadėsime dovanų savo valstybei, iš ryto nebus nei Kalėdų džiaugsmo, nei Kalėdų Senelio dovanų. Užtat bus kitokių dovanų – jomis pasirūpins Senelis Šaltis iš Maskvos ir jo partneriai. Tad ir po dešimtmečio, nors galėtume džiaugtis didinga laimingų žmonių ir pažangia startuolių valstybe, gali tekti tenkintis be didesnių pastangų gauta oligarchinių klanų bei evakuacijos planų aptekusia bailių ir susipriešinusių žmonių nusilpusia šalimi.

Beje, tikrai galime neabejoti, kad silpnos, susiskaldžiusios ir oligarchais aptekusios valstybės dovanojimu mums bus rūpinamasi nuosekliai ir kokybiškai, tam bus skirtas ir dosnus finansavimas. Todėl kyla klausimas, ar mes išmoksime rūpintis stiprios, vieningos ir pažangios valstybės vizija. Nes net ir geriausia valdžia, turinti veikti aplinkoje, kurioje iš vienos pusės – Rusija ir oligarchai, siekiantys valstybę išparceliuoti, iš kitos pusės – kalėdinių dovanų laukiantys jokių pastangų nededantys piliečiai, gali neturėti jėgų priimti būtinų sprendimų, nes jiems reikia visuomenės paramos ir net spaudimo ryžtingai kurti pažangią valstybę. O tokių nėra. Tai labai apsunkina galimybes įvertinti, kokią valdžią turime – kad ir dabartinę Vyriausybę. Žvelgiant iš Lietuvos interesų ir ekonominio potencialo didinimo perspektyvos, ji atrodo labai prastai, bet, žvelgiant iš visuomenės remiamų tikslų, kurių aiškiai apibrėžtų apskritai nėra, perspektyvos, ji atrodo kaip gana progresyvi. Ir vargu ar ši situacija pasikeis po rinkimų, nes susidaro įspūdis, kad mūsų redakcija bene vienintelė nuosekliai stengiasi trukdyti Kremliui ir oligarchinėms jėgoms rinkimus modeliuoti, kad juose kuo geriau pasirodytų su Rusija verslo ryšiais susiję kandidatai. O dauguma žmonių, save laikančių patriotais, ir vėl tenkinasi tuo, kad pasirenka padoresnį kandidatą ir iš pradžių jaudinasi, kad jis laimėtų, o viskas baigiasi balsavimu rinkimuose ir arba apgailestavimu, kad jis pralaimėjo, arba visišku abejingumu ir atsipūtimu, jei laimėjo. Nors jau dešimtmetį bandau įdiegti suvokimą, kad būtent nuolatinis Lietuvos, kaip stiprios laimingų žmonių valstybės, vizijos gryninimas, būtinų sprendimų rėmimas, visuomenės švietimas ir telkimas juos priimti yra pagrindinė galia, sudaranti sąlygas demokratinių, provakarietiškų, pažangių jėgų pergalei ir ryžtingiems sprendimams, kurie leidžia tokios valstybės viziją realizuoti.

Todėl raginu visus Lietuvos žmones pabandyti įkvėpti Kalėdų dvasios ir pajusti, kad pakuojant dovanas mylimiesiems ir artimiesiems po daugeliu eglučių trūksta dar vienos dovanos – savo mylimai šaliai. Nuoširdžiai linkiu mūsų tautai įgyti jėgų, pakilti virš kasdienių rūpesčių ir kiekvienais metais po eglute padėti vis aiškiau suvoktą, vis gražesnę stiprios ir vieningos Lietuvos viziją. Juk kova už Nepriklausomybės įtvirtinimą vyks ne tada, kai Rusija bandys mus fiziškai okupuoti – tai jau daroma šiandien, kai užvaldant verslą, žiniasklaidą ir politiką primetama Rusijai naudinga Lietuvos vizija. Kad tikras patriotizmas yra stoti už stiprios Lietuvos viziją mūšyje už energetinę nepriklausomybę ir pažangią laimingų bei solidarių žmonių valstybę. Kad tai yra istorinė galimybė padovanoti sau ir savo mylimiems žmonėms ateitį, kurioje po dešimtmečio po eglute spindėtų Kalėdų Senelio palikta dovana – laimingų žmonių valstybė, o ne Senelio Šalčio atbogintas dar vienas evakuacijos planas.