Ekonomikos konferencija

Vilnius Greentech forum 2025 2026 m. vasario 18 d.

Atsakinga žalioji transformacija – ekonominės pažangos pagrindas

Vilius Bernatonis, Advokatų profesinės bendrijos „TEGOS“ vadovaujantysis partneris

Vilnius Greentech Forum – erdvė, kurioje kasmet susitinka skirtingos perspektyvos, pristatomos naujos idėjos ir diskutuojama apie verslui bei valstybei aktualius sprendimus ilgalaikėje perspektyvoje. Sesijoje apie Europos Sąjungos ir Lietuvos žaliosios pažangos ekonominio potencialo plėtrą žalioji transformacija buvo įvertinta kaip strateginė ekonomikos, energetinio saugumo ir konkurencingumo sudedamoji dalis.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva pasiekė reikšmingų rezultatų energetinės nepriklausomybės ir atsinaujinančių išteklių energetikos srityse. Diskusijoje akcentuota, kad didžiausia rizika šiandien – manyti, jog pasiekėme pakankamai. Žalioji politika yra ne galutinis tikslas, o nuolatinis procesas, kuriam reikia nuoseklaus strateginio mąstymo ir gebėjimo prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių realijų.

Ne kartą pabrėžta ir tai, kad žaliasis kursas Europoje pirmiausia yra nepriklausomybės ir konkurencingumo projektas. Investicijos į žaliąsias technologijas, išmaniąją infrastruktūrą, energijos naudojimo efektyvumą ir žiedinę ekonomiką leidžia ne tik mažinti poveikį klimatui, bet ir kurti inovacijomis ir kokybe paremtus aukštos pridėtinės vertės sprendimus.

Vis dėlto vienu didžiausių iššūkių išlieka kapitalo prieinamumas. Inovatyvioms žaliosioms technologijoms reikia ilgalaikių aukštą riziką toleruojančių finansavimo sprendimų, todėl valstybės, kaip part-nerės, vaidmuo tampa itin svarbus. Viešojo ir privačiojo sektorių sinergija gali užtikrinti, kad žaliasis kursas taptų ne tik reguliaciniu reikalavimu, bet ir realia ekonomine galimybe.

Ne mažiau svarbus ir reguliacinis stabilumas. Diskusija parodė, kad žaliosios transformacijos sėkmę lemia ne tik ambicingi tikslai, bet ir aiškios taisyklės, vienodas jų aiškinimas ir nuoseklus administracinis taikymas. Prognozuojama ir stabili aplinka šiandien yra viena svarbiausių investicinių prielaidų.

Taip pat akcentuota, kad ilgalaikė pažanga neįmanoma be investicijų į žmones. Inžinerinių, technologinių ir mokslinių kompetencijų stiprinimas tampa kertiniu veiksniu, leidžiančiu Lietuvai ne tik diegti, bet ir kurti konkurencingus sprendimus tarptautinei rinkai.

Europos Sąjunga ir Lietuva turi realias galimybes tapti žaliosios transformacijos lyderėmis, jei ši politika bus grindžiama atsakingais, ekonomiškais ir ilgalaikę vertę kuriančiais sprendimais. Atsakinga žalioji transformacija – tai gebėjimas suderinti ambicijas su realybe, inovacijas su stabilumu ir augimą su atsakomybe.

Turime siekti spartesnės technologinės pažangos

Vytautas Jokužis, UAB „Elinta“ įkūrėjas ir vadovas

Technologijos dažnai ateina nepastebėtos. Kartais net nepagalvojame, kad vienas ar kitas fundamentalus atradimas išsivysčius technologijoms gali iš esmės pakeisti mūsų gyvenimą ir kasdienius įpročius, o gal net ir galios pusiausvyrą politikoje. Dabar tai vyksta su iškastiniu kuru – nafta ir dujomis.

Pirmasis pokytis – elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių šaltinių. Tai saulės ir vėjo elektrinių atsiradimas. Vėjo elektrinės pradėtos statyti prieš 30 metų. Tada jų galia buvo maža ir jos nebuvo patikimos. Dabar vėjo turbinų galia siekia 10 MW ir daugiau. Prieš 40 metų saulės baterijos buvo labai brangios, jų efektyvumas mažas ir jos buvo naudojamos kosmose ar labai specializuotuose įrenginiuose. Dabar saulės elektrinę iš tokių baterijų galima pamatyti ant daugybės namų stogų ar laukuose.

Antrasis pokytis – elektromobilių technologijų išsivystymas. Atsiradus itin galingiems puslaidininkiams, kuriuos pasitelkus galima labai paprastai ir lanksčiai valdyti elektros variklį, padidėjus baterijų talpai, pradėti gaminti elektromobiliai. Seniai buvo žinoma, kad vidaus degimo variklio naudingumo koeficientas yra tik 30–40 proc., ir jais važiuodami didelę dalį energijos išleidžiame priekiniam radiatoriui šildyti, o elektromobilio naudingumo koeficientas siekia net 90 proc., bet iki šiol naudojomės automobiliais su vidaus degimo varikliais, nes ši iškastinį kurą naudojanti technologija buvo labai ištobulinta.

Trečiasis pokytis – didelės talpos akumuliatorių atsiradimas. Pirmosios pramoniniu būdu gaminamos ličio jonų baterijos atsirado prieš 35 metus. Tada šios baterijos buvo labai brangios, bet turėjo didelį pranašumą – buvo lengvos ir galėjo nedideliame tūryje ir svoryje sukaupti didžiulį kiekį elektros energijos ir sukurti didžiulę srovę. Tobulėjant technologijoms, per pastaruosius 15 metų šių baterijų kaina sumažėjo daugiau kaip 10 kartų ir išaugo saugomos energijos tankis. Atsirado galimybė kurti ir naudoti elektros energijos saugyklas.

Visos šios trys technologijos, sujungtos į vieną technologinę grandinę, labai greitai pakeis elektros energijos gamybą, transportą, mūsų namus ir mūsų įpročius. Jos dar brangios, bet labai greitai tobulėja, pinga ir tampa prieinamos visiems. Šioje logiškoje technologijų grandinėje dar trūksta vieno elemento – ilgalaikės elektros energijos saugyklos, bet tik laiko klausimas, kada tai atsiras. Galbūt tai bus vandenilio technologijos.

Mes privalome šias žaliąsias technologijas tobulinti ir pradėti plačiai naudoti, nes atgyvenusios iškastinio kuro technologijos teršia mūsų gamtą ir spartina klimato kaitą.

Deja, Europos Sąjunga ir JAV atsilieka nuo Kinijos ir saulės elektrinių, ir baterijų, ir elektromobilių gamybos srityse. Turime sparčiau šias technologijas kurti tiek visoje Europos Sąjungoje, tiek Lietuvoje, nes jos pakeis naftą ir kitą iškastinį kurą. Ir galbūt pakeis politinį galių balansą.

Žalioji transformacija – strateginė galimybė Lietuvos ekonomikai

Denis Gacicha, Tarptautinės energijos valdymo bendrovės „Schneider Electric“ generalinis direktorius Baltijos šalių regione

Žalioji transformacija – tai ne tik aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimas, bet ir strateginė galimybė Lietuvos ekonomikai. Energetikos sektoriaus modernizacija, skait-menizacija ir elektrifikacija leidžia mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, didinti energetinį saugumą ir kurti aukštos pridėtinės vertės darbo vietas. Tai investicija į ateitį, užtikrinanti konkurencingumą ir tvarumą.

Europos Sąjungos žalioji politika kartu su tokiais teisės aktais kaip Poveikio klimatui neutralizavimo pramonės aktas ir Europos svarbiausiųjų žaliavų aktas suteikia aiškias gaires ir finansavimo instrumentus, padedančius verslui investuoti į inovacijas. Lietuva turi galimybę tapti regiono lydere, jei išnaudos savo stiprybes, tokias kaip informacinių technologijų ir inžinerijos kompetencijas, startuolių ekosistemą ir viešojo bei privačiojo sektorių partnerystes.

Žalioji transformacija nėra tik išlaidos – tai investicija į ateitį. Skaitmeniniai energijos valdymo sprendimai, atsinaujinančių energijos šaltinių integracija ir tvarios infrastruktūros plėtra leidžia pramonei ne tik prisitaikyti prie Europos Sąjungos reikalavimų, bet ir didinti efektyvumą bei konkurencingumą. Tai kelias į ekonominį augimą, inovacijų skatinimą ir energetinį saugumą.

Politikai, kurie ignoruoja žaliosios pažangos svarbą, rizikuoja prarasti investicijas, talentus ir šalies konkurencingumą. Tad šiandien svarbiausia veikti drąsiai, skatinti inovacijas ir kurti sąlygas, kad Lietuva taptų žaliosios ekonomikos lydere Baltijos regione. Žalioji transformacija nėra pasirinkimas – tai neišvengiama kryptis, lemsianti mūsų ateitį.

2025-ieji energetikoje tapo istoriniai, bet turime žengti toliau

Renatas Pocius, VERT vadovas

2025-ieji į Lietuvos istoriją įeis kaip energetinės nepriklausomybės metai, kai buvo sėkmingai įgyvendinta Baltijos šalių sinchronizacija su žemyninės Europos elektros tinklais. Kartu su akivaizdžia nauda – visiškai integruota ir saugia elektros energetikos sistema – sinchronizacija atnešė daugiau naujovių ir dinamiškumo į mūsų elektros energetikos rinką. Nuo 2025 m. vasario Baltijos šalys pradėjo veikti bendroje balansavimo pajėgumų rinkoje, o rudenį elektros prekyba didmeninėje rinkoje tapo dažnesnė ir vykdoma 15 min. intervalu.

Žinoma, visi turime mokytis ir prisitaikyti prie naujovių. Keičiasi tiek Lietuvos energetikos sektorius, tiek ir reguliavimas – nuo centralizuotos, lengvai prognozuojamos (tačiau labiau pažeidžiamos) sistemos judama decentralizuotos, išmanios, lanksčios sistemos link. Reikia pripažinti, kad šiuo metu Baltijos regione neturime pakankamai lanksčiųjų elektros energetikos pajėgumų, taip pat ne visi rinkos dalyviai turi pakankamai patirties veikti balansavimo rinkoje – tai liudijo ir pirmoje praeitų metų pusėje fiksuotos aukštos balansavimo kainos. Vis dėlto mūsų energetikos įmonių ir sprendimų priėmėjų gebėjimas esminiais momentais susitelkti ir veikti išvien įkvepia optimizmo – esu tikras, kad ir šį energetikos transformacijos etapą įveiksime sėkmingai.

Matome, kad per pastaruosius metus Lietuvoje energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybos mastas didėja gana intensyviai. Įvykusi sinchronizacija ir ši plėtra labiausiai išryškino balansavimo įrenginių ir lankstumo paslaugų teikimo poreikį bei potencialą. Remiantis perdavimo tinklų operatoriaus duomenimis, iki 2030 m. Lietuvoje planuojama įrengti iki 3,7 GW galios kaupimo įrenginių.

Matydama tokį didžiulį lankstumo paslaugų poreikį ir siekdama jas sparčiau integruoti į elektros energijos rinką, Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (VERT) ėmėsi kurti naujų reguliavimo įrankių. Parengėme ir patvirtinome kaupimo įrenginių lankstaus prijungimo prie tinklų (leidžiant prijungti kaupimo įrenginius ir nesant pakankamai pajėgumų tinkle) bei pertraukiamųjų pajėgumų reglamentavimą. Ateityje laukia sprendimai, susiję su skaitmeninėmis balansavimo sistemomis, apkrovos valdymu, ekonominėmis ir rinkos priemonėmis, užtikrinančiomis pakankamą investicijų grąžą ir spartesnę lankstumo paslaugų plėtrą.

Nuošalyje neturime palikti ir vartotojų poreikių. VERT mato didžiulę erdvę dirbtinio intelekto sprendimams, kurie padėtų analizuoti gyventojų vartojimo įpročius, sektų biržos kainas ir padėtų priimti sprendimus realiuoju laiku. Tokie sprendimai galėtų sujungti vartotojus, gamintojus ir tinklų operatorius į bendrą sistemą, ateityje ji gebėtų mokytis, optimizuoti ir balansuoti energiją. Ambicingiems tikslams reikės didelio reguliuotojo įdirbio, tačiau mus labiausiai įkvepia suvokimas, kad prisidedame prie ateities energetikos kūrimo.

Šiuo metu energetika tampa sritimi, kurioje dalyvauja kiekvienas, pradedant nuo vartotojo ir baigiant inovatyvių sprendimų diegėju. Svarbu suvokti, kad šiame kontekste reguliavimas yra ne stabdis, o rėmai, leidžiantys inovacijoms augti, o vartotojams – nepatirti nuostolių ar nepatogumų. Kiekviena naujovė gali tapti mūsų stiprybe ir konkurencingumo varikliu, jei ją įgyvendindami pasitelkiame proporcingą ir išmanų reguliavimą.

Šiuo intensyviu ir įdomiu laikotarpiu matau daug potencialo dirbti ir kurti. Manau, kad nuo to, kiek sugebėsime įgalinti lankstumo pajėgumus, priklausys tolesnė mūsų energetikos sektoriaus sėkmė.

Dirbtinis intelektas – kelias į švaresnę, saugesnę ir tvaresnę ateitį

Dr. Agnė Paulauskaitė-Tarasevičienė, KTU profesorė, Dirbtinio intelekto kompetencijų centro tvariam  gyvenimui ir darbui „SustAInLivWork“ direktorė

Pastaraisiais metais žalioji transformacija – perėjimas prie tokio gyvenimo, ekonomikos ir technologijų modelio, kuris mažiau kenkia aplinkai, – nebėra tik aplinkosaugos klausimas. Ji vis labiau siejama su šalies konkurencingumu, saugumu ir žmonių gyvenimo kokybe. Vilnius GreenTech Forum dar kartą patvirtino, kad Lietuva turi potencialą ne tik naudoti technologijas, bet ir pati kurti sprendimus. Tam svarbu pasaulinius tvarumo tikslus derinti su pažangiomis dirbtinio intelekto (DI) technologijomis.

DI šiandien yra vienas svarbiausių įrankių sprendžiant sudėtingas tarpusavyje susijusias problemas, pradedant nuo energijos taupymo ir mažesnės taršos transporto sektoriuje, baigiant efektyvesniais pramonės, žiedinės ekonomikos ar visuomenės sveikatos sprendimais. Vis dėlto svarbu suprasti, kad tvarus DI – tai ne tik žaliosios sritys, kuriose jis naudojamas. Ne mažiau svarbu ir tai, kaip pats DI yra kuriamas.

Kalbėdami apie žaliąsias technologijas, privalome kalbėti ir apie žaliąjį DI – DI sistemas, kurios ne tik padeda taupyti išteklius kitose srityse, bet ir pačios yra kuriamos atsakingai, taupant energiją ir išteklius. Tai reiškia efektyvesnius algoritmus, mažiau energijos naudojančią skaičiavimo infrastruktūrą, taip pat pažangius sprendimus, veikiančius arčiau vartotojo (pavyzdžiui, technologijas „edge“ ar „tinyML“). Čia svarbų vaidmenį atlieka aukšto našumo skaičiavimas (HPC), leidžiantis kurti tikslius skaitmeninius dvynius, prognozuoti sudėtingas sistemas ir priimti duomenimis grįstus sprendimus.

Lietuvos stiprybė yra gebėjimas telkti mokslą, verslą ir viešąjį sektorių bendram tikslui. Vis dėlto technologinė pažanga neatsiejama nuo pasitikėjimo, todėl kartu su inovacijomis turime nuosekliai diegti ir atsakingo DI principus, atitinkančius Europos Sąjungos DI aktą ir pateisinančius visuomenės lūkesčius. Tvarūs sprendimai turi būti ne tik efektyvūs, bet ir suprantami, paaiškinami bei naudingi žmonėms. Būtent tokiu principu Lietuvoje kuriamos ir įvairios iniciatyvos. Viena jų – Dirbtinio intelekto kompetencijų centras tvariam gyvenimui ir darbui „SustAInLivWork“, vienijantis šešių partnerių iš mokslo, verslo ir viešojo sektoriaus konsorciumą. Centro veikla orientuota į atsakingą ir tvarų DI taikymą energetikos, sveikatos, transporto ir pramonės srityse, siekiant ilgalaikės socialinės ir ekonominės naudos Baltijos šalių regionui.

Šiandien, kai visuomenėje juntamos įvairios nuomonės ir įtampos, technologijos gali tapti tiek skaldančiu, tiek jungiančiu veiksniu. Lietuvai ilgalaikės vizijos ir pasitikėjimu grįstos DI strategijos reikia vien tam, kad netaptume tik generatyvinio DI įrankių naudotojais. Vilnius GreenTech Forum parodė, kad yra tinkamos ambicijos ir supratimas, jog DI gali būti kuriamas ir taikomas taip, kad didintų valstybės atsparumą, konkurencingumą ir visuomenės pasitikėjimą. Dabar svarbiausia šias ambicijas nuosekliai paversti realiais, ilgalaikę vertę Lietuvai kuriančiais sprendimais.

Miestų energetika gali tapti nacionalinės žaliosios transformacijos stuburu

Gerimantas Bakanas, AB „Miesto gijos“ generalinis direktorius

Geopolitinė įtampa Europoje šiandien aiškiai parodo, kad energetinė nepriklausomybė nėra pasirinkimas, tai – būtinybė. Rusijos agresija ir energetinis spaudimas regionui priminė, kad valstybės saugumas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip greitai ir nuosekliai mažiname iškastinio kuro vartojimą bei stipriname vietos energijos šaltinius. Žalioji transformacija tampa strategine būtinybe ne tik aplinkosaugos, bet ir ekonominės bei geopolitinės rizikos mažinimo požiūriu. 

Šiame kontekste didelę reikšmę įgyja miestų energetikos ekosistemos. Miestuose suvartojama didelė dalis energijos, todėl būtent čia slypi didžiausias potencialas efektyvinti infrastruktūrą, integruoti atsinaujinančius šaltinius, plėtoti žemos temperatūros technologijas ir didinti sistemos atsparumą. Europos miestuose vis sparčiau diegiami sprendimai, leidžiantys panaudoti vietinius ir stabiliai prieinamus resursus – atliekinę šilumą, šilumos siurblius, elektros, pagamintos iš atsinaujinančių šaltinių, perteklių. Prognozuojama, kad per artimiausią dešimtmetį atliekinė šiluma taps vienu svarbiausių miestų energetikos komponentų. 

Lietuva šiame kelyje taip pat daro reikšmingą pažangą. Didieji miestai plečia centralizuoto šildymo tinklus, diegia pažangias valdymo sistemas ir investuoja į skaitmeninimą. Dirbtinio intelekto pagrindu kuriami tinklų skaitmeniniai dvyniai leidžia optimizuoti temperatūros režimus, mažinti energijos nuostolius ir didinti vartotojams tiekiamos šilumos efektyvumą. Šią kryptį nuosekliai įgyvendina ir „Gijos“, miesto energetikos infrastruktūrą vystydamos kaip ilgalaikį technologinį turtą, kuris skirtingus energijos šaltinius, technologijas ir klientus sujungia į bendrą, efektyvią sistemą.

Ryški tendencija – skirtingų sektorių sinergija. Duomenų centrai, pramonės procesai, vandentvarka ir transporto elektrifikavimas pristato naujus šilumos šaltinius miestams. Nuotekų šilumos panaudojimas jau tapo praktiniu sprendimu daugelyje Europos sostinių, o žaliasis vandenilis žengia į viešojo transporto ir pramonės sritis, kartu prisideda ir prie elektros sistemos balansavimo. Tai leidžia energijos gamybą vis labiau atitraukti nuo degimo procesų ir pereiti prie išmanių, elektrifikuotų sprendimų. Visi šie sprendimai tampa visos energetikos sistemos lankstumo dalimi. Centralizuotas šildymas, veikiantis kartu su šilumos kaupikliais ir moderniomis siurblinėmis, gali reaguoti į elektros kainų svyravimą ir padėti stabilizuoti rinką. Tai didina atsparumą tiek kainų šuoliams, tiek geopolitiniams trikdžiams.

Lietuva turi aiškų pranašumą – neblogai išvystytą miestų energetikos infrastruktūrą, galinčią tapti nacionalinės žaliosios transformacijos stuburu. Viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimas, technologijų integracija ir sisteminis požiūris į energijos vartojimą leidžia šį potencialą paversti realia nauda ekonomikai ir visuomenei. 

Šiandien svarbiausias tikslas – ne tik kurti švarią energetiką, bet ir didinti šalies atsparumą. Miestų energetikos modernizavimas ir inovacijų taikymas yra vienas veiksmingiausių kelių siekiant šio tikslo tiek trumpuoju, tiek ir ilguoju laikotarpiu. 

Žiedinė ekonomika Lietuvoje: technologijos yra, susitarimo – ne

Jurgita Nacevičienė, UAB „Ecoservice“ generalinė direktorė

Kalbant apie atliekų tvarkymą ir žiedinę ekonomiką Lietuvoje dažnai susitelkiama į infrastruktūrą, technologijas ar finansavimo priemones, tačiau man, iš arti matančiai, kaip vyksta realūs darbai šioje srityje, jau kuris laikas yra akivaizdu, kad sistemos spragų ieškoti reikia ne čia. Esminė problema yra ta, kad žiedinė ekonomika Lietuvoje vis dar neturi vieno tikslo ir vienos kalbos, kurią vienodai suprastų visuomenė.

Europos Sąjunga jau seniai apsisprendė, kad žiedinė ekonomika yra ne niša ar eksperimentas – tai svarbus ekonomikos modelis, kuriuo siekiama didinti bendrijos nepriklausomybę nuo trečiųjų šalių ir atliekas paversti verte. Tai įtvirtinta Europos žaliojo kurso, Žiedinės ekonomikos veiksmų plano, naujojo Baterijų reglamento ir atnaujinamų Pakuočių direktyvų nuostatose. Lietuva šiandien turi retą progą šią kryptį įgyvendinti nuosekliai, išnaudodama savo naudai. Juk turime aiškią Europos Sąjungos kryptį, prieinamus finansavimo instrumentus ir naują politinį ciklą.

Vis dėlto sistema stringa ten, kur, atrodo, neturėtų būti klystama, – komunikacijoje su gyventojais. Ši spraga ar veikiau negebėjimas susitarti dėl vienos žinutės sukuria didelį iššūkį, nors jo galėtų ir nebūti. Pirminio rūšiavimo infrastruktūra Lietuvoje yra gerai išvystyta, į rūšiavimo ir perdirbimo pajėgumus investuota milijonai eurų, tačiau tik apie pusė atliekų realiai virsta antrinėmis žaliavomis.

Kodėl ir kaip komunikacija tampa problema? Paprasta – kai kiekvienas atliekų reguliavimo ir tvarkymo grandinės dalyvis kalba savaip, gyventojai paliekami spėlioti, kur yra tikroji tiesa. Tuomet negali ant jų pykti, kai jie suklysta. Pavyzdžiui, ant konteinerio parašyta „Plastikas“, tad visai nenuostabu, kad į jį gyventojai meta viską, kas yra pagaminta iš plastiko, tačiau realybė gerokai sudėtingesnė. Ne visas plastikas yra perdirbamas ar vienodos sudėties. Plastikinės pakuotės yra standartizuotos ir pažymėtos, jų perdirbimas įmanomas, o buitiniai daiktai, žaislai ar statybinės atliekos dažnai neturi jokio sudėties žymėjimo ir, patekę į plastiko srautą, ne tik negali būti perdirbti, bet ir trikdo atliekų tvarkymo sistemą – gadina įrangą, didina kaštus, kelia aplinkosaugos rizikų.

Tad kai manęs klausia, ką reikėtų padaryti, kad atliekų tvarkymas Lietuvoje būtų efektyvesnis, aš nedvejodama sakau: būtinas visų suinteresuotų šalių susitarimas. Tiek valstybė, tiek verslas, tiek ir žmonės turi suprasti, kad pagrindinis visos atliekų sistemos tikslas turi būti perdirbimas ir žiedinė ekonomika, o ne tam tikrų interesų tenkinimas. Mums reikia bendrų ir aiškių taisyklių, logiškų prioritetų ir bendros visa tai transliuojančios komunikacijos, pradedant nuo Europos Sąjungos teisės aktų perkėlimo ir baigiant užrašu ant konteinerio.

Esu tikra, kad žiedinė ekonomika nėra vien aplinkosaugos įrankis. Tai galimybė transformuoti ekonomiką, kurti darbo vietas, skatinti inovacijas ir mažinti priklausomybę nuo importo, tačiau ji veiks tik tada, kai visi kalbėsime viena kalba ir susitarsime dėl bendro tikslo.

Naujos kartos branduolinė energetika Lietuvoje: kada, jei ne dabar?

Linas Baužys, Ignalinos atominės elektrinės, nuo šiol veikiančios vardu „Altra“, vadovas

Pastaraisiais metais pasaulis vis aiškiau brėžia naujos branduolinės energetikos kontūrus. Į priekį veržiasi mažieji moduliniai reaktoriai – ši technologija keičia nusistovėjusius energetikos principus. Atominės energijos agentūros duomenis, šiuo metu jau identifikuotos 127-ios mažųjų branduolinių reaktorių technologijos, iš jų 74-ios aktyviai vystomos, o septynios realiai diegiamos įvairiose šalyse. Tai – aiškus ženklas, kad šis sektorius iš teorinių studijų perauga į pramoninę brandą.

Ši transformacija neaplenkia ir mūsų regiono. Šiaurės ir Baltijos šalys bei Lenkija viena po kitos įsitraukia į naujos kartos branduolinių projektų plėtrą ir į branduolinę energetiką žvelgia kaip į strateginį atsaką į klimato kaitos, saugumo ir konkurencingumo iššūkius.

Šiame kontekste Lietuva taip pat turi stiprų pagrindą žengti pirmyn. Turime Ignalinos atominės elektrinės ekspertinę patirtį, infrastruktūrą, kompetencijas, branduolinės saugos kultūrą, pažangią radioaktyviųjų atliekų tvarkymo sistemą, o svarbiausia – įstatymus ir reguliacinę aplinką. Šis infrastruktūrinis, teisinės bazės ir ekspertinis kapitalas suteikia galimybę kryptingai svarstyti naujos kartos branduolinės energetikos plėtrą ir mūsų šalyje. Lietuva išlieka branduolinė valstybė – su žiniomis, institucijomis ir profesionalais, gebančiais atsakingai valdyti visą ciklą, pradedant nuo projektavimo ir baigiant saugiu eksploatavimu.

Šiandien mūsų šalis jau žengia apgalvotus žingsnius. Vyriausybė yra sudariusi darbo grupę, kad įvertintų branduolinės energetikos plėtros perspektyvas, su JAV Energetikos departamentu rengiama studija dėl galimų vietų ir technologijų, atitinkančių Lietuvos tikslus. „Altros“ ekspertai dalyvauja JAV programoje „FIRST“ – tai stiprina mūsų specialistų kompetencijas, o bendradarbiavimas su Europos bendrove „Newcleo“ leidžia įvertinti pažangių reaktorių technologijų potencialą. Branduolinės energetikos klausimai jau įtraukti ir į Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją – ši kryptis aiškiai apibrėžta kaip vienas ilgalaikių valstybės prioritetų.

Šie sprendimai nėra atsitiktiniai. Augančiai pramonei, duomenų centrams, elektromobilių infrastruktūrai ir dirbtinio intelekto plėtrai reikės stabilios bazinės gamybos. Atsinaujinantys šaltiniai yra būtini, tačiau vien jų nepakanka – saulė ir vėjas ne visuomet pasiekiami tada, kai energijos reikia labiausiai. Mažieji moduliniai reaktoriai gali tapti tuo balansuojančiu švariu energijos šaltiniu, padedančiu išlaikyti konkurencingas kainas ir mažinti priklausomybę nuo importo.

Mažųjų reaktorių pranašumai akivaizdūs: aukštas saugumo lygis, modulinė konstrukcija, leidžianti statybos darbus vykdyti greičiau, mažesnės pradinės investicijos ir galimybė pritraukti privataus kapitalo. Tai sprendimas, atveriantis duris naujam energetikos plėtros etapui.

Vis dėlto tai – tik dalis lygties. Turime mąstyti plačiau: apie saugią ir tvarią ateitį, kainų stabilumą. Energetika nėra tik infrastruktūra ir technologijos – tai valstybės atsparumo pagrindas. 

Pasaulinės tendencijos tai tik patvirtina. TATENA jau penktus metus iš eilės gerina branduolinės plėtros prognozes: optimistiniu scenarijumi, iki 2050 m. branduolinės energijos gamybos pajėgumai pasaulyje padvigubės. Vadinasi, vis daugiau šalių renkasi patikimą, švarią energiją kaip ilgalaikį sprendimą.

Klausimas lieka tik vienas: kada, jei ne dabar? Atsakymas akivaizdus. Branduolinė energetika – tai ne nostalgija. Tai mūsų ateitis. Tai mūsų sprendimas būti nepriklausomiems, tvariems ir konkurencingiems.

Metas pereiti į kitą energetikos etapą

Paulius Butkus, Naujosios energetikos grupės „EPSO-G“ plėtros ir inovacijų vadovas

Lietuva per metus suvartoja apie 93 TWh energijos, o elektra sudaro tik 14 proc. šio kiekio. Didelė dalis energijos vis dar gaunama iš iškastinio kuro, tačiau būtent elektros sektorius šiandien tampa svarbiausiu energetikos transformacijos varikliu.

Energetikos transformacija – tai ne tik klimato tikslai. 2022 m. Lietuva energijos importui išleido 7,5 mlrd. eurų. Išnaudojus vietinį atsinaujinančių išteklių energetikos potencialą, šalis galėtų tapti energijos eksportuotoja ir kasmet sutaupyti bei uždirbti šimtus milijonų eurų. Šias lėšas būtų galima nukreipti į saugumą, infrastruktūrą ar švietimą.

Pirmieji rezultatai jau matyti. Lietuva yra viena regiono lyderių pagal saulės ir vėjo elektrinių pajėgumus. 2024 m. kovo 11 d. pirmą kartą nuo to laiko, kai buvo uždaryta Ignalinos atominė elektrinė, per visą parą pagaminome daugiau elektros, nei suvartojome. Tai istorinis momentas. Vietos gamyba jau padengia apie 76 proc. šalies poreikio, o sumažėjęs importas per metus atnešė daugiau nei 150 mln. eurų ekonominės naudos.

Sparčiai augant gamybai išryškėjo naujas iššūkis – energijos gamybos iš saulės ir vėjo koreliacija ir elektros pertekliaus sutapimai regione. Saulėtomis ir vėjuotomis dienomis elektra pinga iki rekordinių žemumų, dalis vėjo elektrinių stabdo gamybą, o eksportuojame už vidutiniškai 22 eurus už 1 MWh – ši kaina neatperka investicijų. Kai saulės ar vėjo nėra, mokame daugiau nei 100 eurų už 1 MWh. Toks kainų svyravimas mažina investicijų patrauklumą – turime kurti balansą tarp vartojimo, kaupimo ir gamybos.

Ateities sprendimai turi būti orientuoti į spartesnę elektrifikaciją, visu pirma transporto, šilumos ir pramonės sektoriuose, taip pat naujų stambių elektros vartotojų pritraukimą, tinklų lankstumo didinimą ir kaupimo technologijas. Pigi elektra turi būti naudojama kuriant aukštos pridėtinės vertės sprendimus, pradedant nuo duomenų centrų ir baigiant vandenilio gamyba. Baterijų projektai jau įgauna pagreitį, o 2026-ieji gali tapti jų proveržio metais.

Pagal konservatyvų scenarijų, per artimiausią dešimtmetį elektros vartojimas Lietuvoje gali išaugti iki 30 TWh. Jau šiandien matome aiškius lūžio ženklus: geležinkelių elektrifikaciją, naujus pramonės projektus ir galios poreikių didinimą laisvosiose ekonominėse zonose, įsibėgėjančią elektromobilių ir šilumos siurblių plėtrą. Lietuvos verslas parodė, kad gali greitai sustiprinti energetinę nepriklausomybę ir išplėtoti atsinaujinančių išteklių energetiką. Dabar metas pereiti į kitą etapą – elektrifikacijos ir lanksčių elektros sistemos sprendimų.

Žaliajai pažangai būtini ne tik finansai, bet ir bendros pastangos jos siekti

Virginija Gečaitė, EIB grupės biuro vadovė Lietuvoje

Žalioji transformacija Lietuvoje tampa esminiu ekonomikos politikos elementu – nuo to priklauso konkurencingumas, elektros energijos kainos ir šalies investicinis patrauklumas. Finansavimo galimybės šiandien gerokai didesnės nei prieš kelerius metus: rinkoje daugėja žaliųjų instrumentų, tarptautiniai bankai siūlo specializuotas programas, o investicijos į stambius projektus pritraukiamos gana lengvai. Deja, finansavimas vis dar išlieka fragmentuotas. Ypač tai jaučia mažos ir vidutinės įmonės, nes joms sunku įveikti skirtingų finansavimo reikalavimų, tvarumo standartų ir projektų parengimo barjerus.

Fragmentaciją mažinti padeda europiniai ir nacionaliniai instrumentai. Vienas jų – Europos Komisijos „Innovation Fund“. Tai viena didžiausių pasaulyje finansavimo programų, skirta klimato kaitai neutralizuoti ir aukštosioms technologijoms diegti. Europos investicijų bankas (EIB) teikia nemokamą techninę pagalbą įmonėms, norinčioms parengti paraiškas ir tinkamai sustruktūruoti projektus. „InvestEU“ garantijų schemos (prieinamos per Europos investicijų fondą ir Šiaurės investicijų banką) bei ILTE finansinės priemonės taip pat yra nukreiptos į finansinio prieinamumo skatinimą, ypač mikroįmonių, mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) segmente. Svarbu paminėti privačius paskolų fondus, nes jie taip pat finansuoja bankų sektoriaus neaptarnautus verslus.

Kita kryptis – kapitalo rinkų stiprinimas ir verslo priklausomybės nuo bankinio finansavimo mažinimas. Žaliosios obligacijos tampa vienu svarbiausių žaliosios infrastruktūros finansavimo instrumentų visoje Europoje, todėl Lietuvoje turime kryptingai skatinti jų naudojimą ir vietos projektams. Jei savivaldybės galės tapti obligacijų emitentėmis, vietos energetikos, transporto ar pastatų modernizavimo iniciatyvos bus įgyvendinamos greičiau ir ambicingiau. Kapitalo rinkų plėtra pritrauks daugiau institucinių investuotojų ir sumažins priklausomybę tik nuo bankinio finansavimo.

Tam būtina ir aiški, nuosekli bei suderinta teisinė ir reguliacinė aplinka. Skirtingi tvarumo standartai ir sudėtingi ataskaitų reikalavimai vis dar išlieka rimta kliūtimi, ypač mažesniems projektams. Teisinių reglamentų harmonizavimas ir proporcingesni reikalavimai leistų verslui paprasčiau pasirengti žaliajam finansavimui, o finansuotojams – tiksliau įvertinti riziką.

Šiuo metu žaliosios transformacijos finansavimo galimybės gerėja, tačiau svarbu toliau gerinti MVĮ prieigą prie kapitalo, plėtoti kapitalo rinkas ir supaprastinti reguliacinę aplinką.

Sėkminga žalioji transformacija priklauso ne tik nuo finansavimo priemonių, bet ir nuo to, kaip viešasis ir privatusis sektoriai sugeba kartu įgyvendinti projektus. Bendradarbiavimas leidžia efektyviau panaudoti lėšas, dalintis rizika ir diegti inovatyvius sprendimus, prisidedančius prie klimato neutralumo, energijos vartojimo efektyvumo ir tvarios infrastruktūros kūrimo.

Tvarūs miškai ir išmaniosios technologijos: valstybinių miškų vaidmuo švelninant klimato kaitą

Valdas Kaubrė, Valstybinių miškų urėdijos generalinis direktorius

Sparčiai kintant klimatui, miškai įgyja vis didesnę reikšmę – jie yra ne tik užuovėja nuo miesto triukšmo, biologinės įvairovės namai, bet ir vienas veiksmingiausių natūralių anglies dioksido absorbentų, todėl šiandien viena prioritetinių Valstybinių miškų urėdijos (VMU) užduočių yra didinti šalies miškingumą ir užtikrinti, kad Lietuvos miškai išliktų sveiki, atsparūs ir gyvybingi.

Žinodami tai, siekiame tvaraus balanso tarp VMU ūkinės ir gamtos apsaugos veiklos – tai esminė, žaliajai transformacijai būtina sąlyga. Šiuo tikslu diegiame įvairius energijos vartojimo efektyvumo sprendimus, kad sumažintume šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Taip pat atsakingai planuojame miškininkystės darbus: sudarome palankias sąlygas biologinei įvairovei klestėti, sodiname biologiškai įvairesnius, ligoms ir aplinkos veiksniams atsparesnius medynus.

Be to, 10 proc. VMU nuosavybės teise valdomų miškų nevykdome ūkinės veiklos. Tai daugiau nei 130 tūkst. ha natūraliai besivystančių miškų. Jie atlieka svarbų vaidmenį didinant šalies biologinę įvairovę, stiprina ekosistemų atsparumą ir natūraliai absorbuoja anglies dioksidą.

Naujosios VMU naudojamos technologijos žymi dar vieną proveržio kryptį. Išmanieji sprendimai leidžia tiksliau prognozuoti gaisrų riziką, efektyviau planuoti darbus, kontroliuoti išteklių naudojimą ir priimti duomenimis paremtus sprendimus. Tai didina sektoriaus atsparumą, skaidrumą ir užtikrina tvarią miškų naudą visuomenei.

2024 m. VMU atnaujino savo automobilių parką 89 elektromobiliais – esame viena pirmųjų įmonių šalyje, tokiu mastu atnaujinanti autoparką žalesnėmis transporto priemonėmis. Tikimės, kad iki 2032 m. VMU lengvųjų automobilių parką sudarys tik 100 proc. elektros energija varomi elektromobiliai.

Praėjusiais metais VMU pradėjo įgyvendinti ilgalaikę klimato kaitos švelninimo strategiją, apimančią anglies dioksido absorbcijos stiprinimą, FSC (Forest Stewardship Council®) standartų diegimą, pelkių atkūrimą ir naujų miškų įveisimą. Tai konkretūs žingsniai, ir jų poveikis jau matomas.

VMU medelynuose kasmet išauginama apie 50 mln. sodinukų, dalis jų skirta šalies miškams atkurti ir įveisti. Miškų plotai per pastaruosius penkis dešimtmečius išaugo nuo penktadalio iki trečdalio šalies teritorijos – tai dar vienas svarbus kelių kartų miškininkų laimėjimas.

Vis dėlto žaliasis virsmas nėra tik miškininkų atsakomybė. Jam reikia tvirtų, nuoseklių ir ilgalaikių politinių sprendimų. Lietuvai reikalinga aiški, ambicinga ir stabili nacionalinė strategija, kuri užtikrintų, kad miškų sektorius ir toliau liktų svarbia klimato kaitos švelninimo, bioekonomikos augimo ir visuomenės gerovės dalimi.

Lietuvos miškų sektorius turi didžiulį potencialą tapti ekonomikos transformacijos varikliu, jei gebėsime atsakingai didinti jo vertę ir visuomenei teikiamą naudą.

Kaip bendruomenę paversti atsinaujinančių išteklių energetikos sąjungininke? Danų pamoka Lietuvai

Jeppe Johansenas, Danijos energetikos agentūros vyriausiasis patarėjas

Danijoje vėjas jau seniai nėra vien tik orų prognozės dalis, tai – nacionalinės sėkmės variklis. Danija – viena pažangiausių valstybių žaliųjų sprendimų srityje, tad jos patirtimi Lietuva gali pasinaudoti kaip praktiška instrukcija. Vilnius GreenTech Forum viešėjęs Danijos energetikos agentūros vyriausiasis patarėjas Jeppe Johansenas papasakojo apie ilgą Danijos transformacijos kelią ir tai, kaip bendruomenę paversti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros sąjungininke. Dalijamės svarbiausiomis jo įžvalgomis.

Danijos energetikos transformaciją, pasak J. Johanseno, nulėmė būtinybė: XX a. 8 deš. šalį supurtė dvi naftos krizės – 1973 ir 1979 metais. Būtent tada Danija suprato, kad priklausomybė nuo importuojamų energijos išteklių yra rizika, kurios nebeįmanoma ignoruoti. „Politinė valia, aktyvūs inovatoriai ir visuomenės noras keistis tapo tuo trijų atramų tiltu, kuriuo žengėme prie vėjo energetikos“, – sako J. Johansenas.

Pirmasis jūrinio vėjo jėgainių parkas Danijoje pradėjo veikti 1991-aisiais. Nuo tada vėjas iš romantikos tapo pramone, darbo vietomis, eksportu ir infrastruktūra. Šiandien Danija jau gali pasigirti įspūdingais skaičiais: 2024-aisiais net 88,4 proc. visos elektros energijos šalyje buvo pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių, o apie 69 proc. jos sudarė vėjo ir saulės energija. Šiandien iš atsinaujinančių išteklių pagaminta energija Danijoje – jau nebe eksperimentas, o brandi ir veikianti sistema.

Atsinaujinančių išteklių energetika Danijoje ne tik sumažino priklausomybę nuo iškastinio kuro, bet ir paspartino ekonomikos augimą. Nuo 1990-ųjų Danijos bendrasis vidaus produktas išaugo beveik 80 proc., anglies dioksido išlakos sumažėjo perpus, vandens suvartojimas – 40 proc., o bendras energijos suvartojimas – 11 procentų. „Energinis naudingumas, kai mažiau energijos yra iššvaistoma, tapo ne šūkiu, o mūsų nacionaliniu prioritetu ir įpročiu“, – teigia J. Johansenas.

Vis dėlto skaičiai – tik viena medalio pusė. Kita, daug jautresnė, susijusi su visuomenės požiūriu. Perėjimas prie atsinaujinančių išteklių energetikos neišvengiamai pakeitė Danijos kraštovaizdį – jūrose iškilo vėjo jėgainės, laukus užėmė saulės parkai, o visa, kas matoma plika akimi, kelia klausimų: ar triukšmas netrukdys miegoti? Ar kris nekilnojamojo turto vertė? Ar bus saugu?

„Žmonių nuomonę būtina laikyti ne kliūtimi, o proceso dalimi. Visuomenę reikia įtraukti į diskusijas, kalbėti aiškiai, remtis faktais, komunikuoti ne tik per politikus, bet ir per pačius projektų vykdytojus. Neaiškumai nyksta tik tada, kai jiems skiriama laiko“, – įsitikinęs J. Johansenas.

Svarbus ir finansinis aspektas – Danijoje bendruomenė ne tik stebi energetikos plėtrą, bet ir realiai joje dalyvauja. Žmonės gali tapti vėjo ar saulės jėgainių dalininkais, vietos pramonė kuria darbo vietas, kartu auga ir bendras gyvenimo lygis. „Jei projektai turi įtakos žmogaus turtui, veikia aiški kompensacijų sistema, – sako J. Johansenas. – Žala įvertinama, ją atlygina projekto vykdytojas. Artimi kaimynai gali parduoti savo turtą vykdytojui arba gauti kasmetį mokestį, priklausantį nuo pagaminto energijos kiekio. Svarbu pabrėžti, kad visose situacijose bendruomenei atlygina projekto vykdytojas.“

Šiandien Danijai priklauso apie 40 proc. visos Europos vėjo energetikos rinkos, ir šios pozicijos šalis neketina užleisti. Prie palankesnių pokyčių prisideda ir mažėjančios žaliavų – plieno, vario ir kitų medžiagų – kainos. Vadinasi, žalioji energetika tampa ne tik būtinybe, bet ir ekonomiškai vis labiau prieinama.

Žvilgsnis į ateitį taip pat ambicingas. Iki 2050-ųjų Danija planuoja keturis kartus padidinti sausumos vėjo jėgainių pajėgumus ir pasiekti 52 GW jūrinio vėjo jėgainių galią – 35 GW Šiaurės jūroje ir 17 GW Baltijos jūroje bei Danijos vidaus vandenyse.

O ką daryti, kai visuomenėje kyla pasipriešinimas? Pasak J. Johanseno, pirmiausia reikia klausti ne „Kodėl jie prieš?“, o „Ko jie bijo?“ Reikia kalbėti faktais, aiškinti, kas nutiks, jei nieko nedarysime. Klimato krizė nėra teorinė grėsmė – ji jau čia. „Žaliasis kelias kuria ne tik švaresnę aplinką, bet ir energetinę nepriklausomybę. Šiandien ji tampa nacionalinio saugumo klausimu“, – sako
J. Johansenas.