Politika

Rasa Juknevičienė: „Europos ateitis priklausys nuo to, kaip sugebėsime atlaikyti 2026–2027 metus“

Europa šiandien atsidūrė lūžio taške. Karas Ukrainoje, Rusijos grėsmė, transatlantinių santykių trapumas ir artėjantys 2026–2027 m. rinkimai daugelyje Europos Sąjungos valstybių verčia iš naujo atsakyti į klausimą, ar Europos Sąjunga yra pajėgi apsiginti, išlikti vieninga ir politiškai brandi. Su Europos Parlamento nare Rasa Juknevičiene kalbamės apie egzistencinius iššūkius Europai, gynybos architektūros kūrimą, informacines atakas prieš visuomenes ir politinius sprendimus, nuo kurių priklausys mūsų ateitis.

Pirmas klausimas susijęs su Europos Sąjungos ateitimi ir dabartine situacija, kuri yra gan įtempta tiek dėl Rusijos, tiek dėl JAV prezidento veiksmų. Kaip manote, kokie didžiausi iššūkiai laukia? Ar matote galimybę, kad Europa iš šios situacijos išeis kaip laimėtoja?

Iššūkiai yra egzistenciniai. Sakyčiau, pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo Europos Sąjunga, kaip institucija ir organizacija, susiduria su tokiais iššūkiais. Pagrindinės grėsmės kyla iš trijų pusių. Pirmiausia, žinoma, yra Rusijos diktatūra, sukėlusi karą su Ukraina, nukreiptą prieš demokratijas ir prieš Europos Sąjungą.

Kita grėsmė kyla iš JAV ir Donaldo Trumpo administracijos, mat jos nacionalinio saugumo strategijoje juodu ant balto parašyta, kad bus stengiamasi skaldyti Europos Sąjungą. Šiai administracijai nereikia stiprios Europos ir tai susiję su pirmuoju iššūkiu – Rusija. Tai, ką kai kurie vadina taikos planu, tas vadinamasis deal tarp Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino, yra kolonijinės Rusijos imperijos gelbėjimo planas. Užuot susitelkę ir mėginę įveikti Rusiją taip, kaip kadaise Europa kartu su JAV įveikė Adolfą Hitlerį, darome didžiulę klaidą, ir tai nulems Europos Sąjungos ateitį.

Trečioji grėsmė susijusi su procesais, kuriuos išorinės jėgos stimuliuoja valstybių viduje. Tai Europoje veikiančios išcentrinės jėgos. Jos yra euroskeptiškai nusiteikusios, nepripažįsta Europos Sąjungos stiprėjimo ir, aktyviai dalyvaudamos rinkimuose bei padedamos išorinių jėgų, centrifugiškai veikia iš vidaus.

Manau, kad tokio JAV įsitraukimo į Europos saugumą, koks buvo seniau, jau bet kuriuo atveju nebebus. Juk šiandien Europos Sąjunga nebėra tokia pati, kokia buvo po karo, kai reikėjo suteikti galimybę atkurti ekonomiką. Šiandien esame pakankamai stiprūs, kad galėtume daug geriau pasirūpinti savo saugumu.

Taigi nuo to, kaip sugebėsime šiuos tris iššūkius įveikti ir pasinaudoti šia situacija, kad išeitume sustiprėję, priklausys Europos Sąjungos ateitis.

Europos Sąjunga buvo sukurta kaip taikos projektas po didelės krizės – po Antrojo pasaulinio karo. Šis projektas labai rėmėsi į Jungtines Valstijas – juk buvo Marshallo planas, buvo sukurtas NATO, atsirado JAV įsipareigojimai Europos saugumui, kad po karo sugriauta Europa galėtų atsigauti turėdama saugumo garantijas. Istorijai toliau tekant, Europos Sąjungą ištikdavo įvairios krizės, ir jas įveikę įgydavome naujų, mus sustiprinančių kompetencijų. Vis atsirasdavo iššūkių, kuriuos reikėjo spręsti, o šiandien priartėjome prie egzistencinio iššūkio, kai Europos žemynas turi pradėti daug daugiau dėmesio skirti gynybai.

Esu už stipresnį europinį NATO dėmenį, nes šiuo metu dar neturime pakankamai gynybinių struktūrų ir kitų su gynyba susijusių mechanizmų, tačiau ateityje tai gali išaugti į bendrą Europos gynybos sąjungą. Žinoma, į ją reikėtų įtraukti tokias valstybes kaip Jungtinė Karalystė, Norvegija, Kanada. Ir tai jau vyksta. Svarbiausias dėmuo bus Ukraina – ji jau dabar įtraukiama į visus europinius gynybos projektus, kurių sukurta ne vienas ir kurie jau pradeda veikti. Lietuvoje ekspertai, kalbantys apie tai, kad Europa nieko nedaro, labai klysta. Jei nežinai, ką daro, geriau nekalbėti arba pasidomėti, nes iš tiesų jau padaryta be galo daug, jau yra padėti pamatai būsimai Europos gynybos sąjungai.

Kalbant apie ateitį ir suvokiant, kad Europai reikia atsilaikyti ne tik prieš Rusiją, bet ir prieš sąjungininkus – JAV, optimistai viliasi, kad po D. Trumpo į JAV prezidento postą sugrįš demokratas ir viskas bus taip, kaip anksčiau. Kaip manote, ar tokios viltys pagrįstos?

Reikia liautis būti naiviems ir laukti stebuklo. Mes labai norime, kad Jungtinės Valstijos liktų kiek įmanoma labiau įsitraukusios į mūsų saugumo architektūrą, tačiau nuo mūsų tai gali visai nepriklausyti. Manau, kad tokio JAV įsitraukimo į Europos saugumą, koks buvo seniau, jau bet kuriuo atveju nebebus. Tai atėjo ne tik iš D. Trumpo politikos ir tokiame mąstyme esama logikos: juk šiandien Europos Sąjunga nebėra tokia pati, kokia buvo po karo, kai reikėjo suteikti galimybę atkurti ekonomiką. Šiandien esame pakankamai stiprūs, kad galėtume daug geriau pasirūpinti savo saugumu.

Tai natūralu, ir pritariu tokiai JAV pozicijai, nes kodėl JAV mokesčių mokėtojai turi mokėti už mūsų saugumą? Kodėl Ispanijos pensininkai turi daugiau privilegijų gauti pensijas nei amerikiečių pensininkai arba mūsų regiono pensininkai, juk ir mes skiriame didesnį procentą gynybai? Akivaizdu, kad jau nebus taip, kaip buvo, tad turime ne susikoncentruoti į stebuklo laukimą, o imtis veiksmų jau dabar. Esu įsitikinusi, kad saugumo prasme dabar yra pats pavojingiausias laikotarpis. V. Putinas visa tai mato ir supranta, kokia yra situacija: juk D. Trumpas pasakė, kad atsakomybės imtumėmės patys, o mes dar nesame tam pasiruošę.

Minėjote, kad Europa jau daro nemažai ir kloja saugumo pamatus. Kuriose srityse šis pamatas, ypač susijęs su gynyba, jau tvirtesnis, o kokie svarbiausi darbai dar laukia ateinančiais metais?

Kai kalbame apie iššūkius Europai, turime kalbėti ir apie iššūkius NATO. Europos Sąjunga niekada nebuvo sutelkta į karą ir gynybą: iki didelio masto karo Ukrainoje jai netgi buvo draudžiama skirti pinigus kuriai nors kariuomenei ar gynybos ministerijai. Dabar viskas pasikeitė, Europos Sąjunga pradeda dalyvauti gynybos procesuose, bet pagrindinis pokytis yra tas, kad europiniame lygmenyje ir NATO kontekste gynybos finansavimas padidėjo milijardais. Europos Sąjunga sukūrė programą „ReArm Europe“, numatančią apie
800 mlrd. eurų, kuriuos valstybės narės galės skolintis gynybos reikmėms ne iš Europos Sąjungos biudžeto. Šios lėšos nebūtų įtraukiamos į fiskalinio deficito ar perteklinio įsiskolinimo vertinimus. Be to, numatyta ir 150 mlrd. eurų programa „SAFE“– tai su Europos Sąjungos garantija teikiamos paskolos, kurias valstybės narės gali naudoti gynybos tikslams, įtraukdamos ir Ukrainą.

Taigi, finansiniai sprendimai yra kelių lygių: viena vertus, pati Europos Sąjunga telkia lėšas ir padeda valstybėms narėms jų pritraukti, kita vertus, pačios valstybės didina finansavimą gynybai iš savo nacionalinių biudžetų. Kur dabar Europos Sąjunga labiausiai stengiasi dirbti ir kur jau pakloti juridiniai pamatai? Patvirtintas reglamentas dėl Europos gynybos pramonės programos, kai Europos Sąjunga skiria tam tikrą sumą pinigų, kad būtų galima stiprinti ir vystyti mūsų pačių gynybos pramonę. Čia yra viena didžiausių bėdų, nes 70 proc. visų karinių įsigijimų ateina iš išorės. Panašiai nutiko ir per pandemiją, kai pajutome, kad pasaulinis fabrikas – Kinija – yra grėsmė. Ši programa skirta tam, kad valstybės narės vystytų savo gynybos pramonę ir karinį mobilumą. Tai vienas iš klausimų, šiuo metu įtrauktų ir į gynybos komisaro Andriaus Kubiliaus darbotvarkę.

Kai kalbame apie Europos Sąjungos ateitį, dažnai minimos tokios valstybės kaip Vengrija ar Slovakija, kurių išreiškiama pozicija dažnai yra prokremliška ir trukdo priimti reikiamus sprendimus tiek dėl Ukrainos, tiek dėl Europos stiprinimo. Ar tokių jėgų iškilimas gali susilpninti Europos Sąjungą? O gal esama priešnuodžių, galinčių tai suvaldyti?

Visa tai susiję su jūsų pirmuoju klausimu, kai kalbėjome apie pagrindines grėsmes. Viena jų – išcentrinės politinės jėgos, kurias remia tiek Rusija, tiek ir D. Trumpo administracija. 2026–2027 m. daugelyje Europos Sąjungos valstybių vyks rinkimai, o
D. Trumpo pažadai remti tokias jėgas verčia šią situaciją traktuoti kaip rimtą grėsmę. Tai ypač atsiskleidžia per skirtingą Jungtinių Valstijų ir Europos požiūrį į socialines platformas. Nesvarbu, ar kalbėtume apie kinų tiktoką, ar apie kitas platformas – jose gausu dezinformacijos, darančios tiesioginę įtaką žmonių mąstymui.

Pagrindinė mūsų apsauga susijusi su žmonių protais ir rinkėjų mąstymu, nes emocijos atlieka svarbų vaidmenį balsuojant. Geras pavyzdys yra Moldova – tokiomis sunkiomis aplinkybėms, Rusijai atvirai papirkinėjant žmones už balsus, ji sugebėjo atsilaikyti. Greičiausiai mums reikės sekti Moldovos pavyzdžiu, nes matau Lietuvoje daug panašumų į tai, kas nutiko Slovakijoje, Vengrijoje, Sakartvele. Viskas prasidėjo nuo to, kas šiandien vyksta Lietuvoje.

Vadinasi, galime sakyti, kad nuo to, kaip mes 2026–2027 m. kausimės už demokratiją Europoje, ilgainiui priklausys ir tai, kokią stiprią gynybine prasme Europos Sąjungą turėsime?

Taip, tai – tarpusavyje glaudžiai susiję procesai. Norėčiau paminėti savo kolegą A. Kubilių, kuris šiuos procesus mato iš vidaus. Jo vertinimu, sprendimus dėl gynybos pramonės kūrimo, finansavimo ir paramos Ukrainai mes galime priimti ir įgyvendinti, tačiau pavojingiausias iššūkis išlieka atakos prieš visuomenę, nes jos gali nulemti mūsų ateitį. Čia galiu pacituoti tokį veikėją iš Kremliaus, Konstantiną Kosačiovą, vadovavusį organizacijai „Russkiy Mir“, atsakingai už minkštąją galią. Jo mintis buvo atvira: mūsų tikslas – veikti visuomenes, eiti tiesiai į žmonių mąstymą.

Lietuvoje ekspertai, kalbantys apie tai, kad Europa nieko nedaro, labai klysta. Jei nežinai, ką daro, geriau nekalbėti arba pasidomėti, nes iš tiesų jau padaryta be galo daug, jau yra padėti pamatai būsimai Europos gynybos sąjungai.

Nors sunku įveikti stiprias elitines institucijas, saugančias valstybę nuo išorės grėsmių, keičiant visuomenės mąstymą galima pasiekti rezultatų, o šiam tikslui pasitelkiami socialiniai tinklai, netikros paskyros ir algoritmai. Su dideliu susirūpinimu sakau, kad tai gali būti didžiausia bomba po demokratijos pamatais.

Šios bombos dekonstravimas labiausiai priklauso nuo kiekvienoje valstybėje esančių demokratinių jėgų kovos. Gal Europos Sąjungoje jau konstruojami instrumentai, kurie padėtų kiekvienai valstybei atsilaikyti?

Taip. Praėjusių metų lapkričio mėnesio Strasbūro plenariniame posėdyje mums buvo pristatytas Europos Komisijos parlamentarams parengtas projektas „Europos demokratijos skydas“, apimantis daug įvairių sričių ir patariantis, kaip turime apsaugoti savo demokratijas nuo jūsų aptartų grėsmių. Čia daug dėmesio skiriama rinkimams, žiniasklaidos laisvei, socialiniams tinklams. Visa tai yra aptariama.

Žinoma, Europos Sąjunga neturi kompetencijų paversti tai įstatymu ar skirti baudas, tačiau planas, projektas, strategija Europos Sąjungos valstybėms nurodant, iš kur ateina grėsmės ir į ką reikia koncentruotis, visa tai jau yra surašyta į atskirą dokumentą. Ursula von der Leyen 2025 m. rugsėjį skaitydama metinį pranešimą pirmą kartą istorijoje paminėjo žiniasklaidos apsaugą ir tai, kad Europos Sąjunga turi imtis veiksmų.

Žvelgiant į Ukrainos situaciją ir sklandančias viltis, kad į Europos Sąjungą ši šalis bus pakviesta greičiau, kokių procesų tikitės Jūs? Žinoma, karo pabaigos niekas prog-nozuoti negali, o tai labai apsunkina visas analizes, bet vis dėlto, su kokia viltimi žvelgiate į Ukrainos ateitį ir narystę Europos Sąjungoje?

Europos Sąjungos plėtros kontekste Ukraina atlieka patį svarbiausią vaid-
menį. Iki 2022 m. jokie aukščiausi Europos Sąjungos pareigūnai nekalbėjo apie Europos Sąjungos plėtrą į Rytų partnerystės šalis. Šis karas, Ukrainos pasiaukojimas ir heroizmas pakeitė situaciją iš esmės – Ukraina tapo kandidate. Vis dėlto čia svarbu pabrėžti kelis dalykus. Vienas jų susijęs su terminais – kuo greičiau, tuo geriau. Žinoma, laukia ir kliūtys, o kai kurių kliūčių Ukraina mažiausiai tikėjosi. Viskas priklausys nuo to, kaip baigsis rinkimai daugelyje Europos Sąjungos šalių, kas ateis į Europos Sąjungos institucijas.

Kitas niuansas – turime bandyti keisti požiūrį pačioje Europos Sąjungoje dėl plėtros, kad ne tiek Ukrainai reikia mūsų, bet mums reikia Ukrainos, ypač gynybos srityje. Jeigu kalbame apie stiprią Europos gynybos sąjungą, be Ukrainos būsime labai silpni, mat ji atneša labai didelę pridėtinę vertę gynyboje. Taip pat ir ekonomikoje, nes su tokia didele rinka kaip Ukraina atsiranda daug galimybių Europos verslui. Jeigu leisime Rusijai plėstis ir paaukosime Ukrainą, Moldovą, Pietų Kaukazą, Europos Sąjunga bus maža ir neįtakinga.

Svarbiausias dalykas yra tai, kad Europos Sąjungos viduje nematau valios reformuotis patiems. Dabartinis sprendimų priėmimo modelis, kai Sąjungą sudaro 27 valstybės narės, jau kelia iššūkių. Jei narių skaičius išaugtų iki daugiau nei 30, sunku įsivaizduoti, kaip sprendimai galėtų būti priimami išlaikant dabartinę veto teisę. Jei kalbame apie biudžetą, 1 proc. nuo valstybių narių bendrojo vidaus produkto yra tik minimalus lygis. Turėdama tokį ribotą biudžetą, Europos Sąjunga paprasčiausiai nepajėgs susidoroti su išsiplėtusios Europos keliamais iššūkiais. Tai – tik kelios, bet labai svarbios vidinės detalės. Šiuo metu daugiau galimybių, tarp jų – ir greitesnio pasirengimo narystei, turi kandidatės valstybės, o pats procesas stringa dėl nebaigtos Europos Sąjungos reformos ir neaiškaus kelio, kuriuo Sąjunga ketina eiti.

Ar esama bent teorinės galimybės, kad tuo keliu eitume ryžtingiau? Apie šias reformas kalbama jau seniai.

Yra parengta daug studijų, kurias reikėtų pradėti įgyvendinti. Europos Parlamentas dar praėjusioje kadencijoje ilgai svarstė didelio masto reformų paketą, reikalingą Europos Sąjungai. Nors jis nėra tobulas, kryptis jau aiški: Europos Parlamentas savo poziciją yra išsakęs, o dabar esminė atsakomybė tenka valstybėms narėms. Tai aktualu kalbant ir apie Lietuvą, nes čia nevyksta diskusijos apie tai, kokią Europą mes matome. Esame labiausiai proeuropietiški, tačiau mums svarbūs tik Europos Sąjungos pinigai, kurie išgražino miestelių aikštes ir mokyklas, daug pinigų gavo verslas ir visi supranta, kad Europos Sąjunga pakėlė Lietuvą į tokias aukštumas, kokiose dar nesame buvę.

Tik ar kalbame apie tai, kokios Europos norime? Lietuva iki šiol kažkodėl buvo prieš veto teisės panaikinimą – visos partijos pasisakė prieš, nes yra įsitikinusios, kad galime atsidurti tokioje situacijoje, kai vienintelė Lietuva dėl kokio nors klausimo nesutars su visomis kitomis Europos Sąjungos valstybėmis ir mums reikės ką nors blokuoti. Dabar situacija jau truputį keičiasi. Sprendimų priėmimas yra pati didžiausia Europos Sąjungos bėda ir kamuoliukas dabar yra valstybių narių rankose.

Kaip manote, kuriais metais labiausiai tikėtina, kad Ukraina įstos į Europos Sąjungą?

Manau, 2030-ieji turėtų būti tie metai, kai Ukraina jau turėtų būti Europos Sąjungos nare ir dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Laiko liko nedaug, o aš lieku prie tos pačios pozicijos, kad šį procesą reikėtų dar labiau paspartinti.

Dėkojame už pokalbį!

Kalbino Monika BALTRUŠAITYTĖ

Panašūs straipsniai: