Aktualijos

Lietuvos elitas turi susivienyti projektui „Baltijos uola“. Padėkime V. Zelenskiui kurti saugią Europos ateitį 2026 m. vasario 18 d. Eduardas EIGIRDAS

Yra milžiniška tikimybė, kad šiemet globalios jėgos, visų pirma JAV ir Kinija, susidėlios tolesnius sugyvenimo principus, todėl dabartinis Rusijos karo Ukrainoje etapas baigsis, tačiau tikriausiai nėra abejojančiųjų, kad iš karto prasidės, tiksliau – jau vyksta, pasiruošimas kitam karui, deja, galinčiam apimti ir Lietuvą.

Dėl šios priežasties svarbiausias tikslas, kuris šiandien turėtų suvienyti Lietuvą, kaip valstybę, įvardijamą pagrindiniu naujo Rusijos karo taikiniu, yra realizuoti didžiausią įmanomą pažangą, vystant ekonomiką, vienijant visuomenę, stiprinant gynybą, kuriant stiprią valstybę ir skatinant tai daryti gretimas demokratijas. Juk jei kitas karas su diktatūromis taps realybe ir užlies Lietuvą, tai bus ne tik galingiausių Vakarų valstybių neįgalumo ar nenoro veikti taip, kad apsaugotų ne tik save, bet ir mus, padarinys, bet ir mūsų elito nesugebėjimo ar nenoro išsikelti tokius tikslus, kurie padėtų kurti maksimaliai stiprią valstybę, o ne maksimaliai pripildyti jų kišenę, padarinys.

Turime aiškiai suvokti, kas stiprina valstybę, o kas tik padeda ja naudotis

Tai – itin svarbūs klausimai, nes tvarus ir spartus Lietuvos ekonomikos augimas yra potencialiai svarbiausias pamatas, į kurį remiantis galima rūpintis ilgalaikiu ekonomikos, pramonės ir verslo, piliečių gerovės ir vienybės bei valstybės gynybinio potencialo augimu. Jei klaidingai suvokiami ekonomikos augimą ir valstybės stiprėjimą skatinantys veiksniai, tai didina klaidų, dėl kurių kursime silpnesnę ir pažeidžiamesnę valstybę, tikimybę ateityje.

Būtent dėl šios priežasties labai svarbu nepasiduoti dalies verslo ekspertų, ypač stambiojo kapitalo atstovų ir juos aptarnaujančių žiniasklaidos priemonių, įtaigoms, esą didžiausias nuopelnas yra jų – norinčių uždirbti ir sukaupti kapitalą, skatinančių judėti į priekį. Tai tik iš dalies yra tiesa, tačiau toks užsidirbti norinčiųjų veikimas būdingas visoms valstybėms, bet tik dalis jų tampa šveicarijomis, danijomis ar suomijomis, kuriose žmonės turtingi, laimingi ir vieningi. Tokią jų sėkmę lemia politikos, verslo ir visuomenės elito rūpinimasis, kad noras užsidirbti būtų derinamas su valstybei svarbiais tikslais ir interesais, kad visų pirma verslo augimas stiprintų valstybę, o ne ja naudotųsi ir ją alintų.

Tai suvokiant galima kiek ramiau analizuoti Lietuvos praeitį ir prisiminti du svarbius laikotarpius. Vienas jų – koncerno „EBSW“ laikai, kai kapitalo ir su juo susijusių jėgų grobuoniškumas buvo pats didžiausias. Kitas – 2000–2008 metai, kai prie viso to prisidėjo jau bręstančios valstybės politikos elito neįgalumas stabdyti šį godumą, tikslingai skatinamą Rusijos ir galingiausių kapitalo grupių. Dėl to ekonomika ir nekilnojamojo turto (NT) rinka perkaito ir sprogo, visuomenė ir valstybė nukentėjo, tačiau oligarchai, NT magnatai ir Rusijos įtaką, ypač energetikos sektoriuje, reprezentuojančios kapitalo grupės susikrovė papildomus milijardus litų, o vėliau – ir eurų.

Taigi, jei jau kalbame apie tai, kodėl pastaruosius 17 metų Lietuvos ekonomikos augimas buvo gerokai sėkmingesnis, gal visų pirma reikėtų pripažinti, kad kapitalo grupių ir su jomis susijusių jėgų godumas buvo ribojamas aiškių valstybės tikslų, kuriuos mes nuolat stengėmės formuluoti žurnale ir skatinti jų siekti, tokių kaip būtinybė mažinti energetinę priklausomybę, o energijos importą, ypač iš Rusijos, keisti vietos energijos gamyba, skatinti technologinę pažangą, aukštą pridėtinę vertę kuriančių bendrovių ir dešimčių tūkstančių gerai mokamų darbo vietų kūrimą. Taip pat mažinti oligarchinių grupių ir tam tikruose sektoriuose įsitvirtinusių magnatų (taip pat ir su Rusijos pagalba) įtaką, nes tai korumpuoja Lietuvos valstybę ir skatina jos resursus nukreipti ne į tas sritis, kuriose tai duotų didžiausią naudą valstybei, o į tas, kuriose patogiau ir lengviau juos įsisavinti.

Tad tikriausiai nesuklysime teigdami, kad Lietuvos ekonomikos augimo laikotarpis po 2008-ųjų krizės tęsiasi gana ilgai ir turėjo daugiau teigiamos įtakos piliečių gerovei. Visų pirma todėl, kad Europos Sąjunga mus rėmė finansiškai, o Vakarų valstybės – ne tik Europos Sąjungos šalys, bet ir JAV ar Izraelis – rėmė mus ir strategiškai bei sudarė palankias sąlygas mūsų verslų globaliai plėtrai. Antroji priežastis buvo susijusi su tuo, kad Lietuvos kapitalo grupių ir Rusijos energetikų godumui buvo uždėtas apynasris. Būtent todėl svarbiausias klausimas, į kurį turime atsakyti šiandien, rimstant karui Ukrainoje ir stengiantis išvengti scenarijaus, kad kitas karas vyks mūsų valstybėje, yra šis: ar šiandien sugebėsime sutarti dėl vizijos, kuri sukurtų didžiausią Lietuvos ekonomikos, gerovės ir saugumo augimo potencialą? Ar sukursime Baltijos uolą pasienyje su Rusija, kad į ją sudužtų V. Putino imperialistinės ambicijos? O gal pasiduosime stambiojo kapitalo godumui ir kursime valstybę, kurios potencialą bus lengviau išnaudoti, kurios visuomenė bus skurdesnė ir labiau susiskaldžiusi, o valstybė paruošta okupacijai?