Aktualijos

Kodėl dar nesibaigė Rusijos karas Ukrainoje ir kada prasidės karas su NATO? 2026 m. vasario 18 d.

Tai turėtų būti patys svarbiausi klausimai, į kuriuos Lietuvos politikos, verslo ir visuomenės elitas turėjo ir turi stengtis atsakyti. Remdamiesi atsakymais į juos mes Lietuvoje turėtume formuoti savo politiką ir modernizuoti valstybę, kad išvengtume to, kad kitą dešimtmetį JAV su Rusija derėtųsi ne dėl Ukrainos, o dėl Lietuvos pasidalijimo.

Deja, apie tai kalbėti vengiama, ir galima suprasti, kodėl. Tam reikėtų ir aiškesnės bei ryžtingesnės politikos, daug didesnių pastangų vienijant visuomenę ir ypač elitą, kad visi drauge kurtume saugią ateitį. O jei apsimeti, kad ateitis yra grėsminga, bet gana neaiški, gali veikti kaip patogiau – priimti tik tuos sprendimus, kuriuos padiktuoja JAV ir Europos Sąjunga, ir ignoruoti tuos sprendimus, kurie vargina, nors ir padėtų išsaugoti valstybę.

Pavojinga legenda apie kvailą V. Putiną, kuris pradėjo karą

Norint suvokti, kodėl dabartinis karas vis dar tęsiasi ir kodėl naujo karo grėsmė išlieka ganėtinai reali, visų pirma reikia išsiaiškinti, kodėl kilo dabartinis Rusijos karas Ukrainoje, kokios priežastys lėmė, kad, kaip rašėme daugiau nei prieš dešimtmetį, jo išvengti buvo beveik neįmanoma.

Visų pirma būtina dekonstruoti itin paviršutinišką, nors daugelį labai džiuginančią įtaigą, nes ji trukdo suvokti realią situaciją. Pagal ją, Vladimiras Putinas 2022 m. karą Ukrainoje pradėjo dėl to, jog neabejojo greita savo karių pergale. Vakarų ir ypač Lietuvos apžvalgininkai tai mėgsta kartoti ir mano, jog taip įrodo V. Putino bukumą, nors darydami šią išvadą patys vadovaujasi Rusijos propaganda, kurią V. Putino režimas skleidė pirmosiomis karo dienomis, – kad okupuos Ukrainą per keletą savaičių ar net dienų. Tarsi V. Putino propagandistai savo visuomenei, į mirtį siunčiamiems kariams, Ukrainai ir Vakarams turėjo siųsti objektyvią žinutę, pavyzdžiui, kad Rusija pradeda karą ne todėl, jog tikisi lengvai laimėti, o todėl, kad žino – dar metai, ir Rusijos galimybės įveikti Ukrainos gynybą bus minimalios, todėl užimti net tas teritorijas, kurias užėmė dabar, ir nutiesti sausumos tiltą į Krymą gali būti labai sunku, o gal net neįmanoma.

Būtent tai paaiškina, kodėl Vakarai ir ypač Europos Sąjungos lyderiai tuo metu darė viską, kad papirktų V. Putiną ir įtikintų jį nepradėti invazijos. Apie tai žurnale rašėme daugybę kartų – pabrėžėme, kad Europos Sąjunga tiesiog išsiprievartavo savo politiką daugybėje sričių, tarp jų ir energetikoje, kad tik sugundytų V. Putiną papildomais dešimtimis milijardų eurų pajamų. Šiandien V. Putino režimui jų labai trūksta, tačiau jis šių milijardų atsisakė sąmoningai – jis puikiausiai suvokė, kad pradėjęs didelio masto karą Ukrainoje neteks ne tik papildomų, bet ir jau stabiliai gaunamų pajamų. Nepaisydamas to, jis pasirinko ne papildomus šimtus milijardų, o karą. Kodėl?

Ir apie tai daug kartų rašėme dar prieš prasidedant karui – dažniausiai raginome Lietuvos valdžią demonstruoti lyderystę ir telkti demokratijas mažinti naftos ir dujų vartojimą, ypač jų importą iš Rusijos. Pabrėžėme, kad priešingu atveju prisidedame prie
V. Putino pasiruošimo karui finansavimo. Jo neišvengiamumas susijęs su geopolitiniais procesais ir Rusijos diktatūros išlikimu, kai Vakarams dominuojant ekonomikoje ir technologijų srityje bei didinant savo globalią įtaką, ypač Rusijos pasienyje, karas V. Putinui gali tapti vienu iš sprendimų (tam tikrais atvejais – vieninteliu sprendimu), galinčių apsaugoti jo režimo pamatus ir padėti išlikti.

Juk kuo greičiau Ukraina būtų tapusi turtinga ir klestinčia valstybe, tuo greičiau Rusijos žmonės, atsižvelgiant į tuomečius itin artimus Ukrainos ir Rusijos gyventojų santykius, būtų suvokę, kad gyvena daug blogiau, nei galėtų, jei vietoj V. Putino Rusijoje būtų demokratija. Ši grėsmė nuolat kurstė Rusiją užvaldyti Ukrainą iš vidaus ir bandyti paversti antra Baltarusija. V. Putinas jau seniai būtų realizavęs ir karinę invaziją, jei ne šimtai milijardų iš Vakarų valstybių, tekančių į Rusiją. Taip Vakarai su Maskva žaidė geopolitinius šachmatus – mokėjo Maskvai už tai, kad ši nekariautų, ir tuo pat metu stengėsi paruošti dirvą galutiniam Ukrainos išsivadavimui – lemiamam karui su Rusija už savo nepriklausomybę. Kitaip nei tikrųjų šachmatų, geopolitinių šachmatų partijos dažnai tęsiasi daug ilgiau, todėl po vieno karo ir susitarimo dėl taikos būna kitas. Taip ir po šio karo ir naujos taikos gali būti kitas. Tuo labiau kad grėsmė, kurią V. Putinui kelia stiprėjanti Ukraina, niekur nedings. Priešingai nei europiečių milijardai, kuriuos Maskva anksčiau gaudavo už taiką. Dabar V. Putiną nuo naujo karo galės sustabdyti tik labai stipri ir išmintinga demokratijų politika, nes net ir V. Putinui degant siaubinga neapykanta Vakarams ji neleis jam tikėtis iš karo net pačios menkiausios naudos, tik nuostolių.