Mokslas

DI burbulas sprogs, bet ne šiemet ir nebūtinai Lietuvoje 2026 m. vasario 18 d. Karolis MAKRICKAS

Ore tvyro 2000-ųjų dot com burbulo kvapelis – neribotas godumas ir akla euforija maišosi su baime, kad milijardinių investicijų į dirbtino intelekto (DI) plėtrą vakarėlis gali greitai baigtis, tačiau niekas nenori būti tuo kvaileliu, kuris pirmasis nustojo šokti ir išėjo per anksti, o kiti dar ilgai vakarojo. 

Kol vieni investuotojai meldžiasi Samui Altmanui, žadančiam atnešti dievų ugnį (superintelektą), ir perka „Nvidia“ akcijas už paskolas būstui, kiti kaupia grynuosius, nes yra įsitikinę, jog netrukus valgydami popkornus galės stebėti, kaip trilijonai JAV dolerių virsta dūmais per dar vieną „tik kartą per gyvenimą nutinkančią“ krizę ir kaip išgyventi bandantys DI startuoliai parsidavinės už centus. Kuri pusė teisi? Krištolinio rutulio, žinoma, niekas neturi, bet akivaizdu, kad DI burbulas tiesiog pasmerktas pūstis toliau dėl kelių svarbių priežasčių.

Technologijų pasaulio karalienė

2025-ųjų gruodžio viduryje „Nvidia“ rinkos vertė svyravo ties sunkiai suvokiama 4,3 trln. JAV dolerių riba, mat bendrovės akcijų kaina per trejus metus pakilo net 900 procentų. Šį augimą lėmė tai, jog „Nvidia“ tapo neginčijama technologijų

pasaulio karaliene – be jos gaminamų lustų akimirksniu sustotų visa DI plėtra. Tad „Nvidia“ lustų, kuriuos prieš keletą metų graibstė tik kriptovaliutų kasėjai, šiandien trokšta visi. Toks visuotinis dominavimas rinkoje net ir garsiausius DI burbulo šauklius verčia suabejoti savo teisumu: o gal DI karštinė vis dėlto pagrįsta realiomis vertėmis? Juk „Nvidia“ vadovas Jensenas Huangas kiekviena pasitaikiusia proga pabrėžia, kad „tai – ne burbulas, o lūžio taškas“, nes bendrovės lustų paklausa gerokai viršija pasiūlą, o jei lustų reikia, vadinasi, ir pinigų lustams įsigyti bei DI modeliams treniruoti startuoliai dar turi daug.

Svarbu suprasti ir tai, kad didžiausi „Nvidia“ klientai nėra spekuliatyvūs startuoliai, kurių vertę rizikos kapitalas pučia, kad vėliau gerai parduotų. Didžiausi „Nvidia“ klientai – stambiausios pasaulio technologijų bendrovės: „Microsoft“, „Google“, „Meta“, „OpenAI“ ir t. t. Į DI infrastruktūrą šimtus milijardų JAV dolerių jos kiša ne todėl, kad pasidavė madai ar žada praturtėti išpardavusios akcijas, o todėl, kad to reikalauja verslo klientai, besinaudojantys šių bendrovių DI modeliais. „Gartner“ skelbia, kad net 78 proc. pasaulio organizacijų naudoja DI savo veikloje ir kas mėnesį šimtus tūkstančių JAV dolerių išleidžia už galimybę automatizuoti savo darbuotojų rutiną. Kaip rašo „Forbes“, jei tai yra burbulas, tai jis turi neįtikėtinai storą realaus DI praktinio panaudojimo pamatą ir kas mėnesį generuojamą pelną iš verslo vartotojų mokamų abonementų.

Baimė pralošti Kinijai

Skepticizmą apie spekuliacinį DI burbulą į šoną stumia ir geopolitinis naratyvas. Juk didžiausias JAV ir Vakarų demokratijų košmaras – pralošti Kinijai technologijų lenktynes. Silicio slėnio lyderiai nuolat pabrėžia Kinijos keliamą grėsmę DI srityje – taip siekia paskatinti tiek investicijas, tiek palankesnį teisinį reguliavimą. Be abejo, baimės dėl Kinijos progreso nėra be pagrindo. Žurnale nesyk rašėme, kad Rytų ir Vakarų DI lenktynės išties vyksta, o Kinijos atvirojo kodo modeliai svarbiausiuose testuose išties pavojingai priartėjo prie JAV modelių.

Vis dėlto „priartėjo“ nereiškia, kad „pavijo“, nes Pekinas Vašingtonui į nugarą kol kas kvėpuoja tik per žiūronus. Remiantis „Bloomberg“, JAV investicijos į DI infrastruktūrą, duomenų centrus, modelių mokymą, tyrimus ir kitos išlaidos 2025 m. siekė apie 350–380 mlrd. JAV dolerių, o Kinijos investicijos į DI 2025 m. nesiekė ir 100 mlrd. JAV dolerių (iš jų 56 mlrd. JAV dolerių buvo valstybinės lėšos). Akivaizdu, jog investuojamų sumų skirtumas toks didelis, kad jame pasislėptų ne tik Lietuvos, bet ir visų trijų Baltijos šalių ekonomikos kartu sudėjus.