Kultūra

Artūro Davainio kūryba: lietuviškas kryžius, atsidūręs popiežiaus rankose 2026 m. vasario 18 d. Monika BALTRUŠAITYTĖ

Artūras Davainis yra juvelyras, besipurtantis žodžio „juvelyras“. Tai – kūrėjas, siekiantis išsaugoti archajišką santykį su gamta ir kūryboje besiremiantis instinktu bei patirtimi. Menininko sukurti gintaro papuošalai pelnė ne vieną prestižinį įvertinimą, o jo pagamintas juodojo ąžuolo ir gintaro kryžius pasiekė net Šventąjį Sostą – iš Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos rankų buvo perduotas popiežiui Leonui XIV.

Nors A. Davainio kūrinius jau ir seniau mūsų šalies atstovai dovanodavo įvairiems užsienio lyderiams, prezidentūros užsakymas sukurti dovaną popiežiui menininkui buvo didelė garbė, atsakomybė ir milžiniškas kūrybinis iššūkis. „Džiaugiuosi, kad man buvo suteikta visiška kūrybinė laisvė, ir už tai esu be galo dėkingas. Šią užduotį suvokiau ne kaip techninį užsakymą, o kaip atsakomybę ir pasitikėjimo ženklą“, – sako jis.

Kurdamas šį kryžių, menininkas siekė gintarą ir juodąjį ąžuolą pateikti ne kaip dekoracijas ar paprastas medžiagas, bet kaip liudijimą, savyje slepiantį tūkstantmečius menančią Baltijos regiono atmintį. Tai – ne atvežtinės, o mūsų regione rastos medžiagos, menančios dar protėvių laikus.

Su gintaru susipažino tėčio dirbtuvėse

Gintaru A. Davainis susižavėjo dar vaikystėje, kai apsilankė savo tėčio Šarūno Davainio dirbtuvėse. Menininkas pripažįsta, kad tikslaus amžiaus neprisimena, tačiau patirtis įsirėžė per pojūčius. „Atsimenu tas dirbtuves ir gintaro kvapą“, – sako jis. Nors medžiagos ir technologijos laikui bėgant keitėsi, kvapas liko vienas svarbiausių orientyrų. Pasak menininko, būtent gintaro ir medžio kvapai jam yra skanūs, artimi ir gyvi.

Tėčio įtaka A. Davainio pasirinkimams buvo ne tiesioginė, bet esminė. Augęs menininkų aplinkoje, tarp tėčio bičiulių ir ilgų pokalbių apie kūrybą, jis savo universitetus baigė dar vaikystėje. „Tai buvo ne tiesioginės pamokos, o buvimas kamerinėje aplinkoje – tarp tų žmonių ir jų pokalbių apie meną, – pasakoja jis. – Tėtis niekada neatkalbinėjo nuo menininko kelio, veikiau pasitikėjo ir suteikė laisvę. Pamenu ir savo močiutės žodžius per eilinius šeimos pietus – tąsyk ji patapšnojo mano tėčiui per petį ir paklausė: „Nori padaryt iš jo verslininką? Linkiu sėkmės.“ Šiandien tą patį galiu pasakyti ir apie savo dukrą – iš jos bankininkės tikrai nebus.“